Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pozicija eutanazijos (eutanazija
-gr. lengva mirtis) klausimu visada buvo vienareikšmė – visi žmonės turi
teisę mirti kiek įmanoma oriau. Juk mirtis yra ne natūrali gyvenimo
pabaiga, bet laikotarpis, kurį nepagydoma liga sergantys žmonės praleidžia
ligoninėse socialiai ir emocionaliai izoliuoti. Žmonėms būtina suteikti
galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems
žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Kiekvieno žmogaus
individualūs norai, kalbant apie mirtį, turi būti svarbiausi. Eutanazija
apibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito
asmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nuo kančių. Savanoriška
eutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties.
Vadinamosios nesavanoriškos eutanazijos atveju nepagydomai sergantis ir
nepaprastai stiprius skausmus kenčiantis ligonis negali to padaryti.
Ar visuomet galime laikyti eutanazija atsisakymą gaivinti praktiškai
negyvybingą naujagimį arba mirštantį vėžiu sergantį ligonį? Juk galima
sakyti, kad labai dažnai šiuo atveju tiesiog nesikišama į neišvengiamą
biologinę organizmo žūtį. Tad negalima nesutikti su mintimi, kad apie
eutanaziją reikia kalbėti siauresne prasme, kai „gydytojo veiksmai ar tai,
kad jų nėra, vienareikšmiškai sutrumpina nebepagydomo paciento gyvenimą“.
Pavyzdžiui, kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiam
pacientui, arba priešingai – netaiko gyvybę šiek tiek pratęsiančios
antibiotikų terapijos paskutine vėžio stadija sergančiam ir nepakeliamus
skausmus kenčiančiam žmogui. Pirmu atveju kalbama apie aktyvią, antruoju
atveju – apie vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai ligoniui, paprastai
kalbant, „leidžiama numirti“. Jei žmogaus gyvybė yra palaikoma tik
dirbtinėmis priemonėmis ir vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijos
nutraukimas nėra laikomas eutanazija; tai – tik susitaikymas su Dievo
žmogui skirtu likimu.
SENOVĖS KULTŪRŲ POŽIŪRIS Į EUTANAZIJĄ
Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvenimą labai skyrėsi nuo mūsų.
Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet
kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių
kūdikių sunaikinimą – tai buvo laikoma geriau negu nelaimingas jų, bei jų
tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad senovės graikai visai nevertino
žmogaus gyvybės. Jie visiškai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonas
ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo
sunkumų. Visi trys garsieji filosofai pateisino savižudybę tik esant
nepagydomai ligai ir kenčiant baisius skausmus. O štai „medicinos tėvas“
Hipokratas laikėsi priešingos nuomonės. Hipokrato priesaika griežtai draudė
gydytojui veiksmus, atliekamus ligonio gyvenimui sutrumpinti: „Neduosiu
mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio“. Tačiau, nepaisant
to, antikoje buvo plačiai paplitusi savižudybė, kaip vienintelė priemonė
išvengti skausmingos mirties ir ilgos agonijos. Ši „eutanazijos“ forma buvo
kasdienybė. Nemažai antikos gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai šie
prašydavo.
Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų į mirtį dar abejingiau nei patys
graikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis nei laukianti
skausminga mirtis, rodo šie Senekos žodžiai: „Aš neatsisakau senatvės, jei
ji mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei ji
sunaikins mano gabumus, jei ji paliks man ne gyvenimą, bet kvėpavimą – aš
išeisiu iš šio netvirto „narvo“. Jei aš būsiu priverstas kentėti be vilties
pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirs
kelią viskam, dėl ko aš gyvenau“.
Atsiradusi krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus gyvybės vertę.
Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustas
išsigimusių kūdikių žudymas, nes buvo manoma, kad kiekvienas, gimęs iš
moters, turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis bebūtų. Savižudybė
buvo uždrausta, kadangi manyta, jog gyvybė yra Dievo dovana ir tik jis
vienas gali ją atimti. Krikščionybės pradžioje buvo draudžiamas netgi
dalyvavimas kare bei mirties bausmė, tačiau vėliau bažnyčia pakeitė savo
nuomonę. Bet ji ir toliau draudė eutanaziją, teigdama, kad kančia,
nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių,
ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos.
Žvelgdami į kitas kultūras ir religijas pamatysime, kad eutanaziją
draudžia judaizmas bei islamas. Korane (musulmonų šventraštyje) rašoma, kad
savižudis „bus amžiams atskirtas nuo dangaus“ ir į eutanaziją žiūrima kaip
į vieną iš savižudybės formų. Rytuose sintoizmas ir budizmas pritarė
savanoriškai mirčiai beviltišku atveju.
Įvairiais komentarais žiniasklaidoje ir Bažnyčioje buvo paminėtos
pirmosios eutanazijos įteisinimo Olandijoje metinės. 2001 m. balandžio 1 d.
įsigaliojęs
įstatymas (Olandija buvo pirmoji ir kol kas vienintelė šalis
pasaulyje, legalizavusi „nužudymą iš gailesčio“) leidžia medikams padėti
savo pacientams nutraukti gyvybę, jeigu jie nepagydomai serga ir labai
kenčia. Sprendimą numirti turi priimti pats ligonis, tačiau įstatymas
leidžia pacientui palikti raštišką prašymą gydytojams, kad jie savo
nuožiūra svarstytų jo numarinimo klausimą, kai paciento būklė tokia, kad
jis jau nebepajėgus pats spręsti.
Įstatymas, kurio priėmimą 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasmerkė
ne tik didžiausia šalies denominacija – Katalikų Bažnyčia, bet ir visos
kitos 35 Olandijoje veikiančios denominacijos, įgalina prašytis eutanazijos
pacientams, sulaukusiems 16 metų. „Nužudyti iš gailesčio“ gali medikų
prašyti ir 12-25 metų sunkūs ligoniai, tačiau jie turi prieš tai pasitarti
su savo tėvais ir gauti jų sutikimą. Beje, nors eutanazija Olandijoje buvo
visiškai legalizuota tik pernai, tačiau parama nepagydomiems ligoniams,
kurie nori nusižudyti, ypatingu liberalumu pagarsėjusioje „tulpių šalyje“
buvo toleruojama jau gerokai anksčiau. Oficiali statistika skelbia, kad jau
1990 metais 2,9 proc. visų mirčių vyko dėl eutanazijos, 1995 metais – 3,4
proc, o dabar – apie 5 proc. Augimo tendencija yra akivaizdi, net ir
neatsižvelgus į tą faktą, jog oficiali statistika toli gražu neapima visų
eutanazijos atvejų.
Daugelis stebėtojų pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada,
kai legalizuotas abortas, yra pastebimas tam tikras mirties kultūros
proveržis arba „naujasis barbariškumas“. JAV konservatyvus politikos
apžvalgininkas Donas Fideris rašo, kad tūkstančius metų žmonija kovojo už
tai, kad būtų pripažintas nekaltos žmogaus gyvybės šventumas. Buvo pasiekta
reikšminga pažanga nuo praeityje buvusių beatodairiškų skerdynių, kankinimo
kamerų ir vergijos iki pilietinių teisių ir teisingumo visiems pripažinimo.
Tačiau senieji žiaurumo instinktai, kurie visuomet slepiasi tamsiosios
žmogaus sielos gelmėse, tikėjimo menkėjimo ir sekuliarizacijos sąlygomis iš
naujo prasiveržė.
Proceso pradžia galima laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kai, legalizavus
abortus, Vakarų pasaulyje buvo pripažinta, jog kai kuriuos žmones galima
lengva ranka pasmerkti myriop. Eutanazijos įteisinimas Olandijoje XXI a.
pradžioje ir pastangos tai padaryti kitose šalyse yra kitas žingsnis į
„naująjį barbariškumą“. Be ironijos galima pastebėti, kad visa tai bandoma
pavaizduoti kaip „žmoniškumo“ ir „gailestingumo“ apraišką. Juk Olandijos
eutanazijos įstatyme nekalbama apie žudymą, bet apie paramą nepagydomai
sergančiam pacientui, patiriančiam „nepakeliamas kančias“. Kodėl turi
tęstis šios nereikalingos kančios?
Panašiai buvo tvirtinama kalbant apie abortų įteisinimą: prisimenami
atskiri išprievartautų nepilnamečių mergaičių ar sunkiai sergančių bei
skurstančių moterų atvejai, esą joms vaikų gimdymas būtų „sunki ar
nepakeliama našta“. O ką mes dabar turime? Negimę kūdikiai žudomi beveik
konvejeriu, šimtais tūkstančių ir milijonais. Abortai daromi ir dėl kliūčių
karjerai, ir dėl sutuoktinių nesutarimo, ir dėl būsimo naujagimio
nepageidaujamos lyties, ir dėl gimstamumo kontrolės ar šeimos planavimo, ir
dėl nevaldomo palaidumo, moralinio išsigimimo.
(Beje, dėl aborto legalizavimo Vakarų pasaulyje buvo daug diskusijų,
ginčų, buvo rengiami referendumai, priimami Aukščiausiojo Teismo
sprendimai. Tuo tarpu komunistų valdytoje Rytų Europoje toks nekaltų
kūdikių žudymas buvo įteisintas gerokai anksčiau, netrukus po Antrojo
pasaulinio karo, ir be jokių „pilietinių svarstymų“, o tiesiog remiantis
komunistų režimo vadovų dekretais. Dėl to vien tik Lietuva nuo 1955 metų,
kai buvo legalizuoti abortai, neteko beveik penkių milijonų nekaltų žmonių
gyvybių. Ir šis mirties konvejeris pagal tuos pačius sovietinius įstatymus
netrukdomai dirba iki šiol.)
Ar nebus panašiai ir dėl eutanazijos? Dabar kalbama apie pagalbą nuo
nepakeliamo skausmo kenčiantiems pacientams, maldaujantiems padėti jiems
greičiau atsisveikinti su šiuo pasauliu. O netrukus tas „nepakeliamas
skausmas“ gali pamažu virsti į paramą nusižudyti dėl chroniškos depresijos,
senatvės ar vienišumo, invalidumo ar nenoro būti kam nors našta. Olandijos
sveikatos apsaugos ministerijos vadovai, parėmę eutanazijos įstatymą, taip
pat siūlė galimybę įteisinti savižudybei skirtų vaistų išdavimą seniems
žmonėms, kurie jaučiasi „nuo visko pavargę“, nors fiziškai yra sveiki.
Dar prieš eutanazijos įstatymo priėmimą Olandijoje, kur ši praktika
buvo toleruojama jau nuo 1990 metų, tyrimai rodė, kad dviem trečdaliais
atvejų medikai „padėjo“ pacientams greičiau numirti ne dėl nepakeliamo
skausmo, bet dėl, jų manymu, „žemos gyvenimo kokybės“. Buvo nemažai atvejų,
kai mirtis buvo pagreitinama netgi negavus paciento sutikimo. Sakoma, jog
todėl ir reikėjo griežtai kontroliuojamo eutanazijos įstatymo, kad tokie
atvejai nepasikartotų. Visgi liko nenubaustas
Filipas Sutorius,
1995 metais padėjęs nusižudyti buvusiam Olandijos senatoriui Edvardui
Brongersmanui, kuris kentėjo ne dėl fizinio skausmo, bet dėl nesuvaldomo
charakterio, nuolatinio galvos svaigimo ir sakėsi „pavargęs gyventi“.
Amsterdamo teismas pripažino, kad F.Sutorius kaltas dėl neetiško poelgio,
bet atsisakė jam skirti bausmę, nes gydytojas veikė „iš užuojautos“. Beveik
neabejotina, kad eutanazijos legalizavimas ne tik neužkerta kelio panašiai
„užuojautai“, bet dar ir skatina ją.
Tačiau pagrindinis eutanazijos variklis šiuolaikinėje visuomenėje,
kuri labiausiai vertina materialinę naudą, pelną bei žmogaus „gamybinį
pajėgumą“, yra visai ne užuojauta kenčiantiems žmonėms ar rūpinimasis
gyvenimo orumu, bet išaugusios medicinos ir slaugos patarnavimo kainos. Iš
tikrųjų paciento savižudybei skirtų nuodų dozės kainuoja dešimtis dolerių,
tai yra gerokai mažiau nei intensyvi ligonių slauga, elektriniai invalidų
vežimėliai, brangūs skausmą malšinantys vaistai. Laikantis tokio
materialistinio cinizmo, netrukus tiems „užsispyrėliams“, kurie atkakliai
laikosi gyvenimo, bus duota suprasti, kad turi geruoju iš jo pasitraukti
dėl kitų gerovės.
Eutanazijos įstatymo Olandijoje pirmųjų metinių proga balandžio 1
dieną Vatikano radijui interviu davė šalies episkopato vadovas, Utrechto
arkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis. Jo manymu, didžiausias šio
įstatymo keliamas pavojus yra tas, kad eutanazijos įteisinimas sukurs
aplinką, kurioje pacientai jausis esantys našta sistemai ir bus priversti
prašyti padėti jiems nusižudyti. Kardinolo teigimu, ši problema siejasi su
tuo, kad Olandijoje nėra pakankamai medicinos darbuotojų, ypač
profesionalių slaugytojų. „Ligoninės ir slaugos bei senų žmonių namai
neturi pakankamai darbuotojų, kurie galėtų atlikti šį darbą“, – sakė jis.
Pasak kardinolo, susitikimuose su jaunais žmonėmis jis visada kalba apie
pareigą globoti ligonius ir kviečia rinktis sveikatos apsaugos darbuotojo
profesiją.
Olandijos Katalikų Bažnyčios, kuriai priklauso 40 proc. šalies
gyventojų, vyskupai daug kartų laiškais ir pareiškimais kreipėsi į
vyriausybę ir parlamentą, kad nebūtų priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiau
viskas buvo veltui – eutanazija įteisinta. „Tai parodė, kad mes praradome
Dievo pojūtį, kuris yra Dievas visko, kas gyva. Mes praradome pagarbą