Eutanazija už ir prieš
5 (100%) 1 vote

Eutanazija už ir prieš

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pozicija eutanazijos (eutanazija

-gr. lengva mirtis) klausimu visada buvo vienareikšmė – visi žmonės turi

teisę mirti kiek įmanoma oriau. Juk mirtis yra ne natūrali gyvenimo

pabaiga, bet laikotarpis, kurį nepagydoma liga sergantys žmonės praleidžia

ligoninėse socialiai ir emocionaliai izoliuoti. Žmonėms būtina suteikti

galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems

žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Kiekvieno žmogaus

individualūs norai, kalbant apie mirtį, turi būti svarbiausi. Eutanazija

apibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito

asmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nuo kančių. Savanoriška

eutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties.

Vadinamosios nesavanoriškos eutanazijos atveju nepagydomai sergantis ir

nepaprastai stiprius skausmus kenčiantis ligonis negali to padaryti.

Ar visuomet galime laikyti eutanazija atsisakymą gaivinti praktiškai

negyvybingą naujagimį arba mirštantį vėžiu sergantį ligonį? Juk galima

sakyti, kad labai dažnai šiuo atveju tiesiog nesikišama į neišvengiamą

biologinę organizmo žūtį. Tad negalima nesutikti su mintimi, kad apie

eutanaziją reikia kalbėti siauresne prasme, kai „gydytojo veiksmai ar tai,

kad jų nėra, vienareikšmiškai sutrumpina nebepagydomo paciento gyvenimą“.

Pavyzdžiui, kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiam

pacientui, arba priešingai – netaiko gyvybę šiek tiek pratęsiančios

antibiotikų terapijos paskutine vėžio stadija sergančiam ir nepakeliamus

skausmus kenčiančiam žmogui. Pirmu atveju kalbama apie aktyvią, antruoju

atveju – apie vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai ligoniui, paprastai

kalbant, „leidžiama numirti“. Jei žmogaus gyvybė yra palaikoma tik

dirbtinėmis priemonėmis ir vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijos

nutraukimas nėra laikomas eutanazija; tai – tik susitaikymas su Dievo

žmogui skirtu likimu.

SENOVĖS KULTŪRŲ POŽIŪRIS Į EUTANAZIJĄ

Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvenimą labai skyrėsi nuo mūsų.

Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet

kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių

kūdikių sunaikinimą – tai buvo laikoma geriau negu nelaimingas jų, bei jų

tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad senovės graikai visai nevertino

žmogaus gyvybės. Jie visiškai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonas

ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo

sunkumų. Visi trys garsieji filosofai pateisino savižudybę tik esant

nepagydomai ligai ir kenčiant baisius skausmus. O štai „medicinos tėvas“

Hipokratas laikėsi priešingos nuomonės. Hipokrato priesaika griežtai draudė

gydytojui veiksmus, atliekamus ligonio gyvenimui sutrumpinti: „Neduosiu

mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio“. Tačiau, nepaisant

to, antikoje buvo plačiai paplitusi savižudybė, kaip vienintelė priemonė

išvengti skausmingos mirties ir ilgos agonijos. Ši „eutanazijos“ forma buvo

kasdienybė. Nemažai antikos gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai šie

prašydavo.

Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų į mirtį dar abejingiau nei patys

graikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis nei laukianti

skausminga mirtis, rodo šie Senekos žodžiai: „Aš neatsisakau senatvės, jei

ji mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei ji

sunaikins mano gabumus, jei ji paliks man ne gyvenimą, bet kvėpavimą – aš

išeisiu iš šio netvirto „narvo“. Jei aš būsiu priverstas kentėti be vilties

pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirs

kelią viskam, dėl ko aš gyvenau“.

Atsiradusi krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus gyvybės vertę.

Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustas

išsigimusių kūdikių žudymas, nes buvo manoma, kad kiekvienas, gimęs iš

moters, turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis bebūtų. Savižudybė

buvo uždrausta, kadangi manyta, jog gyvybė yra Dievo dovana ir tik jis

vienas gali ją atimti. Krikščionybės pradžioje buvo draudžiamas netgi

dalyvavimas kare bei mirties bausmė, tačiau vėliau bažnyčia pakeitė savo

nuomonę. Bet ji ir toliau draudė eutanaziją, teigdama, kad kančia,

nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių,

ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos.

Žvelgdami į kitas kultūras ir religijas pamatysime, kad eutanaziją

draudžia judaizmas bei islamas. Korane (musulmonų šventraštyje) rašoma, kad

savižudis „bus amžiams atskirtas nuo dangaus“ ir į eutanaziją žiūrima kaip

į vieną iš savižudybės formų. Rytuose sintoizmas ir budizmas pritarė

savanoriškai mirčiai beviltišku atveju.

Įvairiais komentarais žiniasklaidoje ir Bažnyčioje buvo paminėtos

pirmosios eutanazijos įteisinimo Olandijoje metinės. 2001 m. balandžio 1 d.

įsigaliojęs
įstatymas (Olandija buvo pirmoji ir kol kas vienintelė šalis

pasaulyje, legalizavusi „nužudymą iš gailesčio“) leidžia medikams padėti

savo pacientams nutraukti gyvybę, jeigu jie nepagydomai serga ir labai

kenčia. Sprendimą numirti turi priimti pats ligonis, tačiau įstatymas

leidžia pacientui palikti raštišką prašymą gydytojams, kad jie savo

nuožiūra svarstytų jo numarinimo klausimą, kai paciento būklė tokia, kad

jis jau nebepajėgus pats spręsti.

Įstatymas, kurio priėmimą 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasmerkė

ne tik didžiausia šalies denominacija – Katalikų Bažnyčia, bet ir visos

kitos 35 Olandijoje veikiančios denominacijos, įgalina prašytis eutanazijos

pacientams, sulaukusiems 16 metų. „Nužudyti iš gailesčio“ gali medikų

prašyti ir 12-25 metų sunkūs ligoniai, tačiau jie turi prieš tai pasitarti

su savo tėvais ir gauti jų sutikimą. Beje, nors eutanazija Olandijoje buvo

visiškai legalizuota tik pernai, tačiau parama nepagydomiems ligoniams,

kurie nori nusižudyti, ypatingu liberalumu pagarsėjusioje „tulpių šalyje“

buvo toleruojama jau gerokai anksčiau. Oficiali statistika skelbia, kad jau

1990 metais 2,9 proc. visų mirčių vyko dėl eutanazijos, 1995 metais – 3,4

proc, o dabar – apie 5 proc. Augimo tendencija yra akivaizdi, net ir

neatsižvelgus į tą faktą, jog oficiali statistika toli gražu neapima visų

eutanazijos atvejų.

Daugelis stebėtojų pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada,

kai legalizuotas abortas, yra pastebimas tam tikras mirties kultūros

proveržis arba „naujasis barbariškumas“. JAV konservatyvus politikos

apžvalgininkas Donas Fideris rašo, kad tūkstančius metų žmonija kovojo už

tai, kad būtų pripažintas nekaltos žmogaus gyvybės šventumas. Buvo pasiekta

reikšminga pažanga nuo praeityje buvusių beatodairiškų skerdynių, kankinimo

kamerų ir vergijos iki pilietinių teisių ir teisingumo visiems pripažinimo.

Tačiau senieji žiaurumo instinktai, kurie visuomet slepiasi tamsiosios

žmogaus sielos gelmėse, tikėjimo menkėjimo ir sekuliarizacijos sąlygomis iš

naujo prasiveržė.

Proceso pradžia galima laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kai, legalizavus

abortus, Vakarų pasaulyje buvo pripažinta, jog kai kuriuos žmones galima

lengva ranka pasmerkti myriop. Eutanazijos įteisinimas Olandijoje XXI a.

pradžioje ir pastangos tai padaryti kitose šalyse yra kitas žingsnis į

„naująjį barbariškumą“. Be ironijos galima pastebėti, kad visa tai bandoma

pavaizduoti kaip „žmoniškumo“ ir „gailestingumo“ apraišką. Juk Olandijos

eutanazijos įstatyme nekalbama apie žudymą, bet apie paramą nepagydomai

sergančiam pacientui, patiriančiam „nepakeliamas kančias“. Kodėl turi

tęstis šios nereikalingos kančios?

Panašiai buvo tvirtinama kalbant apie abortų įteisinimą: prisimenami

atskiri išprievartautų nepilnamečių mergaičių ar sunkiai sergančių bei

skurstančių moterų atvejai, esą joms vaikų gimdymas būtų „sunki ar

nepakeliama našta“. O ką mes dabar turime? Negimę kūdikiai žudomi beveik

konvejeriu, šimtais tūkstančių ir milijonais. Abortai daromi ir dėl kliūčių

karjerai, ir dėl sutuoktinių nesutarimo, ir dėl būsimo naujagimio

nepageidaujamos lyties, ir dėl gimstamumo kontrolės ar šeimos planavimo, ir

dėl nevaldomo palaidumo, moralinio išsigimimo.

(Beje, dėl aborto legalizavimo Vakarų pasaulyje buvo daug diskusijų,

ginčų, buvo rengiami referendumai, priimami Aukščiausiojo Teismo

sprendimai. Tuo tarpu komunistų valdytoje Rytų Europoje toks nekaltų

kūdikių žudymas buvo įteisintas gerokai anksčiau, netrukus po Antrojo

pasaulinio karo, ir be jokių „pilietinių svarstymų“, o tiesiog remiantis

komunistų režimo vadovų dekretais. Dėl to vien tik Lietuva nuo 1955 metų,

kai buvo legalizuoti abortai, neteko beveik penkių milijonų nekaltų žmonių

gyvybių. Ir šis mirties konvejeris pagal tuos pačius sovietinius įstatymus

netrukdomai dirba iki šiol.)

Ar nebus panašiai ir dėl eutanazijos? Dabar kalbama apie pagalbą nuo

nepakeliamo skausmo kenčiantiems pacientams, maldaujantiems padėti jiems

greičiau atsisveikinti su šiuo pasauliu. O netrukus tas „nepakeliamas

skausmas“ gali pamažu virsti į paramą nusižudyti dėl chroniškos depresijos,

senatvės ar vienišumo, invalidumo ar nenoro būti kam nors našta. Olandijos

sveikatos apsaugos ministerijos vadovai, parėmę eutanazijos įstatymą, taip

pat siūlė galimybę įteisinti savižudybei skirtų vaistų išdavimą seniems

žmonėms, kurie jaučiasi „nuo visko pavargę“, nors fiziškai yra sveiki.

Dar prieš eutanazijos įstatymo priėmimą Olandijoje, kur ši praktika

buvo toleruojama jau nuo 1990 metų, tyrimai rodė, kad dviem trečdaliais

atvejų medikai „padėjo“ pacientams greičiau numirti ne dėl nepakeliamo

skausmo, bet dėl, jų manymu, „žemos gyvenimo kokybės“. Buvo nemažai atvejų,

kai mirtis buvo pagreitinama netgi negavus paciento sutikimo. Sakoma, jog

todėl ir reikėjo griežtai kontroliuojamo eutanazijos įstatymo, kad tokie

atvejai nepasikartotų. Visgi liko nenubaustas
Filipas Sutorius,

1995 metais padėjęs nusižudyti buvusiam Olandijos senatoriui Edvardui

Brongersmanui, kuris kentėjo ne dėl fizinio skausmo, bet dėl nesuvaldomo

charakterio, nuolatinio galvos svaigimo ir sakėsi „pavargęs gyventi“.

Amsterdamo teismas pripažino, kad F.Sutorius kaltas dėl neetiško poelgio,

bet atsisakė jam skirti bausmę, nes gydytojas veikė „iš užuojautos“. Beveik

neabejotina, kad eutanazijos legalizavimas ne tik neužkerta kelio panašiai

„užuojautai“, bet dar ir skatina ją.

Tačiau pagrindinis eutanazijos variklis šiuolaikinėje visuomenėje,

kuri labiausiai vertina materialinę naudą, pelną bei žmogaus „gamybinį

pajėgumą“, yra visai ne užuojauta kenčiantiems žmonėms ar rūpinimasis

gyvenimo orumu, bet išaugusios medicinos ir slaugos patarnavimo kainos. Iš

tikrųjų paciento savižudybei skirtų nuodų dozės kainuoja dešimtis dolerių,

tai yra gerokai mažiau nei intensyvi ligonių slauga, elektriniai invalidų

vežimėliai, brangūs skausmą malšinantys vaistai. Laikantis tokio

materialistinio cinizmo, netrukus tiems „užsispyrėliams“, kurie atkakliai

laikosi gyvenimo, bus duota suprasti, kad turi geruoju iš jo pasitraukti

dėl kitų gerovės.

Eutanazijos įstatymo Olandijoje pirmųjų metinių proga balandžio 1

dieną Vatikano radijui interviu davė šalies episkopato vadovas, Utrechto

arkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis. Jo manymu, didžiausias šio

įstatymo keliamas pavojus yra tas, kad eutanazijos įteisinimas sukurs

aplinką, kurioje pacientai jausis esantys našta sistemai ir bus priversti

prašyti padėti jiems nusižudyti. Kardinolo teigimu, ši problema siejasi su

tuo, kad Olandijoje nėra pakankamai medicinos darbuotojų, ypač

profesionalių slaugytojų. „Ligoninės ir slaugos bei senų žmonių namai

neturi pakankamai darbuotojų, kurie galėtų atlikti šį darbą“, – sakė jis.

Pasak kardinolo, susitikimuose su jaunais žmonėmis jis visada kalba apie

pareigą globoti ligonius ir kviečia rinktis sveikatos apsaugos darbuotojo

profesiją.

Olandijos Katalikų Bažnyčios, kuriai priklauso 40 proc. šalies

gyventojų, vyskupai daug kartų laiškais ir pareiškimais kreipėsi į

vyriausybę ir parlamentą, kad nebūtų priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiau

viskas buvo veltui – eutanazija įteisinta. „Tai parodė, kad mes praradome

Dievo pojūtį, kuris yra Dievas visko, kas gyva. Mes praradome pagarbą

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1879 žodžiai iš 6240 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.