Eutanazija už ir prieš
5 (100%) 1 vote

Eutanazija už ir prieš

112131415161

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos pozicija eutanazijos (eutanazija

-gr. lengva mirtis) klausimu visada buvo vienareikšmė – visi žmonės turi

teisę mirti kiek įmanoma oriau. Juk mirtis yra ne natūrali gyvenimo

pabaiga, bet laikotarpis, kurį nepagydoma liga sergantys žmonės praleidžia

ligoninėse socialiai ir emocionaliai izoliuoti. Žmonėms būtina suteikti

galimybę, jei tik įmanoma, mirti ten, kur jie apsisprendė, apsuptiems

žmonių, kuriuos jie pasirinko, be skausmo ir kančių. Kiekvieno žmogaus

individualūs norai, kalbant apie mirtį, turi būti svarbiausi. Eutanazija

apibūdinama kaip sąmoningas vieno asmens veiksmas, kuriuo nutraukiama kito

asmens gyvybė, siekiant išvaduoti pastarąjį nuo kančių. Savanoriška

eutanazija yra tais atvejais, kai pats pacientas prašo mirties.

Vadinamosios nesavanoriškos eutanazijos atveju nepagydomai sergantis ir

nepaprastai stiprius skausmus kenčiantis ligonis negali to padaryti.

Ar visuomet galime laikyti eutanazija atsisakymą gaivinti praktiškai

negyvybingą naujagimį arba mirštantį vėžiu sergantį ligonį? Juk galima

sakyti, kad labai dažnai šiuo atveju tiesiog nesikišama į neišvengiamą

biologinę organizmo žūtį. Tad negalima nesutikti su mintimi, kad apie

eutanaziją reikia kalbėti siauresne prasme, kai „gydytojo veiksmai ar tai,

kad jų nėra, vienareikšmiškai sutrumpina nebepagydomo paciento gyvenimą“.

Pavyzdžiui, kai gydytojas suleidžia mirtiną vaistų dozę besikankinančiam

pacientui, arba priešingai – netaiko gyvybę šiek tiek pratęsiančios

antibiotikų terapijos paskutine vėžio stadija sergančiam ir nepakeliamus

skausmus kenčiančiam žmogui. Pirmu atveju kalbama apie aktyvią, antruoju

atveju – apie vadinamąją pasyvią eutanaziją, kai ligoniui, paprastai

kalbant, „leidžiama numirti“. Jei žmogaus gyvybė yra palaikoma tik

dirbtinėmis priemonėmis ir vilčių išgydyti ligonį nėra, reanimacijos

nutraukimas nėra laikomas eutanazija; tai – tik susitaikymas su Dievo

žmogui skirtu likimu.

SENOVĖS KULTŪRŲ POŽIŪRIS Į EUTANAZIJĄ

Senovės graikų nuomonė apie žmogaus gyvenimą labai skyrėsi nuo mūsų.

Jie netikėjo, kad žmogaus gyvybė yra vertybė ir kad ją reikia saugoti bet

kokia kaina. Pavyzdžiui, Spartoje ir Atėnuose įstatymas numatė išsigimusių

kūdikių sunaikinimą – tai buvo laikoma geriau negu nelaimingas jų, bei jų

tėvų gyvenimas. Tačiau tai nereiškia, kad senovės graikai visai nevertino

žmogaus gyvybės. Jie visiškai nepateisino savižudybės. Pitagoras, Platonas

ir Aristotelis manė, kad savižudžiai yra bailiai, išsigandę gyvenimo

sunkumų. Visi trys garsieji filosofai pateisino savižudybę tik esant

nepagydomai ligai ir kenčiant baisius skausmus. O štai „medicinos tėvas“

Hipokratas laikėsi priešingos nuomonės. Hipokrato priesaika griežtai draudė

gydytojui veiksmus, atliekamus ligonio gyvenimui sutrumpinti: „Neduosiu

mirtino vaisto niekam ir nesiūlysiu jo mirtino poveikio“. Tačiau, nepaisant

to, antikoje buvo plačiai paplitusi savižudybė, kaip vienintelė priemonė

išvengti skausmingos mirties ir ilgos agonijos. Ši „eutanazijos“ forma buvo

kasdienybė. Nemažai antikos gydytojų duodavo savo pacientams nuodų, kai šie

prašydavo.

Romėnai perėmė daugumą graikų pažiūrų į mirtį dar abejingiau nei patys

graikai. Kad išėjimas iš gyvenimo yra geresnė išeitis nei laukianti

skausminga mirtis, rodo šie Senekos žodžiai: „Aš neatsisakau senatvės, jei

ji mane paliks nepaliestą. Tačiau jei ji pradės griauti mano mintis, jei ji

sunaikins mano gabumus, jei ji paliks man ne gyvenimą, bet kvėpavimą – aš

išeisiu iš šio netvirto „narvo“. Jei aš būsiu priverstas kentėti be vilties

pasveikti, aš išeisiu ne dėl skausmų baimės, bet dėl to, kad tai užkirs

kelią viskam, dėl ko aš gyvenau“.

Atsiradusi krikščionybė iš esmės pakeitė požiūrį į žmogaus gyvybės vertę.

Ji išaukštino individualaus gyvenimo reikšmingumą. Buvo uždraustas

išsigimusių kūdikių žudymas, nes buvo manoma, kad kiekvienas, gimęs iš

moters, turi nemirtingą sielą, nesvarbu, koks baisus jis bebūtų. Savižudybė

buvo uždrausta, kadangi manyta, jog gyvybė yra Dievo dovana ir tik jis

vienas gali ją atimti. Krikščionybės pradžioje buvo draudžiamas netgi

dalyvavimas kare bei mirties bausmė, tačiau vėliau bažnyčia pakeitė savo

nuomonę. Bet ji ir toliau draudė eutanaziją, teigdama, kad kančia,

nesvarbu, kokia baisi ji bebūtų, yra duota Dievo dėl jam žinomų priežasčių,

ir turi būti nešama iki gyvenimo pabaigos.

Žvelgdami į kitas kultūras ir religijas pamatysime, kad eutanaziją

draudžia judaizmas bei islamas. Korane (musulmonų šventraštyje) rašoma, kad

savižudis „bus amžiams atskirtas nuo dangaus“ ir į eutanaziją žiūrima kaip

į vieną iš savižudybės formų. Rytuose sintoizmas ir budizmas pritarė

savanoriškai mirčiai beviltišku atveju.

Įvairiais komentarais žiniasklaidoje ir Bažnyčioje buvo paminėtos

pirmosios eutanazijos įteisinimo Olandijoje metinės. 2001 m. balandžio 1 d.

įsigaliojęs
įstatymas (Olandija buvo pirmoji ir kol kas vienintelė šalis

pasaulyje, legalizavusi „nužudymą iš gailesčio“) leidžia medikams padėti

savo pacientams nutraukti gyvybę, jeigu jie nepagydomai serga ir labai

kenčia. Sprendimą numirti turi priimti pats ligonis, tačiau įstatymas

leidžia pacientui palikti raštišką prašymą gydytojams, kad jie savo

nuožiūra svarstytų jo numarinimo klausimą, kai paciento būklė tokia, kad

jis jau nebepajėgus pats spręsti.

Įstatymas, kurio priėmimą 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje pasmerkė

ne tik didžiausia šalies denominacija – Katalikų Bažnyčia, bet ir visos

kitos 35 Olandijoje veikiančios denominacijos, įgalina prašytis eutanazijos

pacientams, sulaukusiems 16 metų. „Nužudyti iš gailesčio“ gali medikų

prašyti ir 12-25 metų sunkūs ligoniai, tačiau jie turi prieš tai pasitarti

su savo tėvais ir gauti jų sutikimą. Beje, nors eutanazija Olandijoje buvo

visiškai legalizuota tik pernai, tačiau parama nepagydomiems ligoniams,

kurie nori nusižudyti, ypatingu liberalumu pagarsėjusioje „tulpių šalyje“

buvo toleruojama jau gerokai anksčiau. Oficiali statistika skelbia, kad jau

1990 metais 2,9 proc. visų mirčių vyko dėl eutanazijos, 1995 metais – 3,4

proc, o dabar – apie 5 proc. Augimo tendencija yra akivaizdi, net ir

neatsižvelgus į tą faktą, jog oficiali statistika toli gražu neapima visų

eutanazijos atvejų.

Daugelis stebėtojų pažymi, kad pastaraisiais dešimtmečiais, nuo tada,

kai legalizuotas abortas, yra pastebimas tam tikras mirties kultūros

proveržis arba „naujasis barbariškumas“. JAV konservatyvus politikos

apžvalgininkas Donas Fideris rašo, kad tūkstančius metų žmonija kovojo už

tai, kad būtų pripažintas nekaltos žmogaus gyvybės šventumas. Buvo pasiekta

reikšminga pažanga nuo praeityje buvusių beatodairiškų skerdynių, kankinimo

kamerų ir vergijos iki pilietinių teisių ir teisingumo visiems pripažinimo.

Tačiau senieji žiaurumo instinktai, kurie visuomet slepiasi tamsiosios

žmogaus sielos gelmėse, tikėjimo menkėjimo ir sekuliarizacijos sąlygomis iš

naujo prasiveržė.

Proceso pradžia galima laikyti aštuntąjį dešimtmetį, kai, legalizavus

abortus, Vakarų pasaulyje buvo pripažinta, jog kai kuriuos žmones galima

lengva ranka pasmerkti myriop. Eutanazijos įteisinimas Olandijoje XXI a.

pradžioje ir pastangos tai padaryti kitose šalyse yra kitas žingsnis į

„naująjį barbariškumą“. Be ironijos galima pastebėti, kad visa tai bandoma

pavaizduoti kaip „žmoniškumo“ ir „gailestingumo“ apraišką. Juk Olandijos

eutanazijos įstatyme nekalbama apie žudymą, bet apie paramą nepagydomai

sergančiam pacientui, patiriančiam „nepakeliamas kančias“. Kodėl turi

tęstis šios nereikalingos kančios?

Panašiai buvo tvirtinama kalbant apie abortų įteisinimą: prisimenami

atskiri išprievartautų nepilnamečių mergaičių ar sunkiai sergančių bei

skurstančių moterų atvejai, esą joms vaikų gimdymas būtų „sunki ar

nepakeliama našta“. O ką mes dabar turime? Negimę kūdikiai žudomi beveik

konvejeriu, šimtais tūkstančių ir milijonais. Abortai daromi ir dėl kliūčių

karjerai, ir dėl sutuoktinių nesutarimo, ir dėl būsimo naujagimio

nepageidaujamos lyties, ir dėl gimstamumo kontrolės ar šeimos planavimo, ir

dėl nevaldomo palaidumo, moralinio išsigimimo.

(Beje, dėl aborto legalizavimo Vakarų pasaulyje buvo daug diskusijų,

ginčų, buvo rengiami referendumai, priimami Aukščiausiojo Teismo

sprendimai. Tuo tarpu komunistų valdytoje Rytų Europoje toks nekaltų

kūdikių žudymas buvo įteisintas gerokai anksčiau, netrukus po Antrojo

pasaulinio karo, ir be jokių „pilietinių svarstymų“, o tiesiog remiantis

komunistų režimo vadovų dekretais. Dėl to vien tik Lietuva nuo 1955 metų,

kai buvo legalizuoti abortai, neteko beveik penkių milijonų nekaltų žmonių

gyvybių. Ir šis mirties konvejeris pagal tuos pačius sovietinius įstatymus

netrukdomai dirba iki šiol.)

Ar nebus panašiai ir dėl eutanazijos? Dabar kalbama apie pagalbą nuo

nepakeliamo skausmo kenčiantiems pacientams, maldaujantiems padėti jiems

greičiau atsisveikinti su šiuo pasauliu. O netrukus tas „nepakeliamas

skausmas“ gali pamažu virsti į paramą nusižudyti dėl chroniškos depresijos,

senatvės ar vienišumo, invalidumo ar nenoro būti kam nors našta. Olandijos

sveikatos apsaugos ministerijos vadovai, parėmę eutanazijos įstatymą, taip

pat siūlė galimybę įteisinti savižudybei skirtų vaistų išdavimą seniems

žmonėms, kurie jaučiasi „nuo visko pavargę“, nors fiziškai yra sveiki.

Dar prieš eutanazijos įstatymo priėmimą Olandijoje, kur ši praktika

buvo toleruojama jau nuo 1990 metų, tyrimai rodė, kad dviem trečdaliais

atvejų medikai „padėjo“ pacientams greičiau numirti ne dėl nepakeliamo

skausmo, bet dėl, jų manymu, „žemos gyvenimo kokybės“. Buvo nemažai atvejų,

kai mirtis buvo pagreitinama netgi negavus paciento sutikimo. Sakoma, jog

todėl ir reikėjo griežtai kontroliuojamo eutanazijos įstatymo, kad tokie

atvejai nepasikartotų. Visgi liko nenubaustas
Filipas Sutorius,

1995 metais padėjęs nusižudyti buvusiam Olandijos senatoriui Edvardui

Brongersmanui, kuris kentėjo ne dėl fizinio skausmo, bet dėl nesuvaldomo

charakterio, nuolatinio galvos svaigimo ir sakėsi „pavargęs gyventi“.

Amsterdamo teismas pripažino, kad F.Sutorius kaltas dėl neetiško poelgio,

bet atsisakė jam skirti bausmę, nes gydytojas veikė „iš užuojautos“. Beveik

neabejotina, kad eutanazijos legalizavimas ne tik neužkerta kelio panašiai

„užuojautai“, bet dar ir skatina ją.

Tačiau pagrindinis eutanazijos variklis šiuolaikinėje visuomenėje,

kuri labiausiai vertina materialinę naudą, pelną bei žmogaus „gamybinį

pajėgumą“, yra visai ne užuojauta kenčiantiems žmonėms ar rūpinimasis

gyvenimo orumu, bet išaugusios medicinos ir slaugos patarnavimo kainos. Iš

tikrųjų paciento savižudybei skirtų nuodų dozės kainuoja dešimtis dolerių,

tai yra gerokai mažiau nei intensyvi ligonių slauga, elektriniai invalidų

vežimėliai, brangūs skausmą malšinantys vaistai. Laikantis tokio

materialistinio cinizmo, netrukus tiems „užsispyrėliams“, kurie atkakliai

laikosi gyvenimo, bus duota suprasti, kad turi geruoju iš jo pasitraukti

dėl kitų gerovės.

Eutanazijos įstatymo Olandijoje pirmųjų metinių proga balandžio 1

dieną Vatikano radijui interviu davė šalies episkopato vadovas, Utrechto

arkivyskupas kardinolas Adrianas Simonis. Jo manymu, didžiausias šio

įstatymo keliamas pavojus yra tas, kad eutanazijos įteisinimas sukurs

aplinką, kurioje pacientai jausis esantys našta sistemai ir bus priversti

prašyti padėti jiems nusižudyti. Kardinolo teigimu, ši problema siejasi su

tuo, kad Olandijoje nėra pakankamai medicinos darbuotojų, ypač

profesionalių slaugytojų. „Ligoninės ir slaugos bei senų žmonių namai

neturi pakankamai darbuotojų, kurie galėtų atlikti šį darbą“, – sakė jis.

Pasak kardinolo, susitikimuose su jaunais žmonėmis jis visada kalba apie

pareigą globoti ligonius ir kviečia rinktis sveikatos apsaugos darbuotojo

profesiją.

Olandijos Katalikų Bažnyčios, kuriai priklauso 40 proc. šalies

gyventojų, vyskupai daug kartų laiškais ir pareiškimais kreipėsi į

vyriausybę ir parlamentą, kad nebūtų priimtas eutanazijos įstatymas. Tačiau

viskas buvo veltui – eutanazija įteisinta. „Tai parodė, kad mes praradome

Dievo pojūtį, kuris yra Dievas visko, kas gyva. Mes praradome pagarbą

gyvybei, – sakė kardinolas A.Simonis. – Dabar mes bandome pakeisti žmonių

mentalitetą, nes individualizmas čia giliai įsišaknijęs“.

Olandijos Bažnyčios vadovai balandžio pradžioje išleido dokumentų

rinkinį, kuriame matyti jų patirtis kovojant su eutanazija. Knyga buvo

išleista ir išsiuntinėta visoms pasaulio vyskupų konferencijoms. Pasaulio

vyskupai to prašė savo kolegų olandų, nes, kaip minėta, eutanazijos idėjos

braunasi į kitas šalis ir jų ganytojai nori geriau pasirengti,

pasinaudodami Olandijos Bažnyčios parengtais filosofiniais,

antropologiniais, etiniais bei teologiniais argumentais.

Olandijos Katalikų Bažnyčia numačiusi netrukus išleisti sielovadininko

vadovą, kuriame aiškinama, ar priimtina teikti Ligonio sakramentą ir rengti

katalikiškas laidotuvių apeigas eutanazijos aukoms. Pastaruoju metu plataus

atgarsio žiniasklaidoje susilaukė vienas atvejis, kai parapijos kunigai

Hertogenbošo vyskupijoje atsisakė katalikiškai palaidoti moterį, kuri mirė

po eutanazijos akto, tai yra buvo numarinta jos prašymu.

Hertogenbošo vyskupas Antonijus Hurkmansas parėmė savo kunigų

atsisakymą laidoti eutanazijos auką, paaiškinęs, jog Bažnyčia gerbia

paciento sprendimą tokiu būdu išeiti iš gyvenimo, tačiau reikalauja, kad

būtų gerbiamas ir Bažnyčios mokymas, kuris teigia, jog Dievas žmogui duoda

gyvybę ir tik Jis gali ją ir pasiimti, o eutanazija, kaip ir savižudybė,

yra „absoliutus blogis“.

Vyskupas paaiškino, kad ne visada tokiais atvejais bažnytinės

laidotuvės yra nepriimtinos. Pavyzdžiui, jos yra galimos, jei kunigui buvo

pranešta jau po mirties nuo eutanazijos, kada neatmestina paciento atgaila

paskutinę minutę prieš mirtį. Tačiau jeigu parama paciento savižudybei buvo

planuojama iš anksto, o dvasininkai perspėjo to nedaryti, tai katalikiškos

laidotuvės reikštų netiesioginį Bažnyčios susitaikymą ar net pritarimą

eutanazijai.

Praktinis kančios išgyvenimas buvo ypač aktualus egzistencialistams.

Šiandien visų yra pripažįstama, kad žmogaus egzistencija vyksta per ribines

situacijas: kaltę, kovą, kančią ir mirtį. Stipriausias ir pagrindinis

kančios išgyvenimas vyksta žmogui susidūrus su mirtimi. „Mirties

akivaizdoje labiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmogus

kankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojo

išnykimo baimės. Visiškai teisingai jis elgiasi, kai širdies nujautimu

atmeta ir bjaurisi galutiniu ir visišku savo asmens suirimu. Amžinybės

sėkla, nesuvedama į gryną medžiagą ir esanti žmogaus viduje, sukyla prieš

mirtį“ (II Vatikano
dokumentai; GS.18). Nuo šios kovos

išgyvenimo bei suvokimo priklauso individo elgesys ribinėse situacijose.

Žmogus gali tiesiog rezignuoti, jaustis nepajėgus ką nors pakeisti. Tokiu

atveju jį užvaldo beprasmybės jausmas, vidinis tuštumos pojūtis, atimantis

viltį prasmingai gyventi, kas neretai priveda prie savižudybės. Žmogus gali

bėgti nuo pasaulio, užsidarydamas savo „egzistenciniame vakuume‘‘, arba šį

bėgimą išreikšti taip pat savižudybe. Individas j kančią gali reaguoti ir

herojiškai, surasdamas joje prasmę bei pasitikėdamas vien savo jėgomis.

Pagaliau kančioje jis gali įžvelgti religinį metafizinį pagrindą, dėl ko

žmogus nesijaučia vienas, o savo egzistenciją sieja išimtinai su Dievu, kur

atsivėrimas visaapimančiai Būčiai yra ir atsivėrimas kančiai.

K.S.Lewis leidinyje ,,Skausmo problema‘‘ pastebi, kad nebūtų jokios

problemos dėl skausmo, jeigu šalia kasdienės skausmingos patirties mes

neturėtume to, kas mums suteikia garantiją, kad pirminė tikrovė yra

teisinga ir mylinti. Žmogus ilgisi Šios tikrovės ir visa savo valia

išreiškia troškimą laimingai ir harmoningai gyventi. Kad ir kaip būtų

paradoksalu, pats savižudybės veiksmas yra nukreiptas į norą gyventi, bet

gyventi laimingai ir prasmingai. Šis troškimas yra pačioje žmogaus

prigimtyje, atitinkančioje orumą asmens, kuris yra laisvas ir savyje turi

Dievo panašumą. Nors ir netikintis, žmogus gyvybę visuomet suvokia kaip

neįkainojamą vertybę, todėl bet kokiu atveju siekia gyventi. Tačiau,

susidūręs su sunkumais, fizinėmis ar dvasinėmis kančiomis, individas negali

susitaikyti su neprasmingu gyvenimu ir pasirenka savižudybės kelią.

V.F.Franklis knygoje ,,Nesąmoningas Dievas“ teigia, kad prasmės

klausimas žmogui yra aktualiausias, išskiriantis jį iš gyvų būtybių. Tik

industrinė, vartotojiška visuomenė, besistengdama patenkinti visus žmogaus

poreikius, užmiršo patį svarbiausią – būtent prasmės poreikį.

„Industrializaciją lydinti urbanizacija pakerta žmogaus šaknis, atitolina

jį nuo tradicijų ir tradicinių vertybių. Akivaizdu, kad tokiomis

aplinkybėmis beprasmybės jausmas kamuoja pirmiausia jaunąją kartą“. Tokioje

situacijoje žmogų užvaldo vidinės tuštumos jausmas, kuris dažniausiai

reiškiasi abejingumu ir nuoboduliu, iniciatyvos stoka ką nors keisti savo

gyvenime. Žmogus užsisklendžia savame vakuume, tuštuma auga ir galiausiai

jį priveda prie neurozės bei savižudybės. Pagrindinis savižudybės motyvas

tokiu atveju yra neviltis, gyvenimo prasmės nebuvimas ir savo vertės

nesuvokimas, tai visai nesuderinama su krikščioniškąja morale. Jei žmogus

tikėtų, jo neištiktų tokios problemos, nes tikintis individas jaučia

išskirtinę savo vertę ir prasmę. Ta vertė ir prasmė kyla iš to, kad Dievas,

sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, iškėlė jį savo

akivaizdoje ir pastatė visos kūrinijos priekyje, paskirdamas jam saugotojo

ir tvarkytojo vaidmenį. Iš čia kyla ir žmogaus gyvenimo atsakomybė. Atrasti

ir išsaugoti savyje pirminę vertę, savo gyvenimo prasmę bei jausti

atsakomybę už savo gyvenimą yra pagrindinis uždavinys tikinčiajam, nes tik

toks žmogus yra pajėgus išlaikyti prigimtinį orumą bet kokioje kančios

situacijoje ir turi jėgų priešintis bet kokiam savęs sunaikinimui.

Krikščionių teologijoje gyvybę žmogus gavo ne iš savęs ir ne sau, o iš

Viešpaties ir Viešpačiui, todėl bet kokią pretenziją būti savo gyvenimo

savininku bei disponavimą gyvybe savo nuožiūra krikščioniškoji moralė

griežtai atmeta.

Šiek tiek kitokia situacija yra nepakeliamos fizinės kančios ar

sunkios depresijos atveju (pavyzdžiui, mirus artimui ar panašiai). Žmogus

tokios nenugalimos kančios momentais tiesiog susitapatina su kančia ir,

trokšdamas išsilaisvinti iš kamuojančio skausmo, aptemusioje kančios

būsenoje nusižudo. Pagrindinis tokio veiksmo motyvas čia yra pasąmoninis

išsilaisvinimas. Šiuo atveju kančia, užvaldžiusi žmogų, paveikia jo visumą,

somatinę-dvasinę vienovę. Nepakeliamas kančias kenčiantis žmogus praranda

kūno, dvasios bei proto integralumą ir nėra pajėgus atlikti visaverčio

valios akto savo paties gyvybės atžvilgiu. Tokioje situacijoje,

atsižvelgiant j aplinkybes, kenčiančio moralumą yra labai sunku vertinti.

Krikščioniškos moralės požiūriu, akcentuojant žmogaus atsakomybę už jo

padarytus veiksmus, „Žmogaus orumas reikalauja, kad jis veiktų turėdamas

sąmoningą ir laisvą apsisprendimą, kad jo veiksmai kiltų iš vidinio

asmenybės sprendimo, o ne iš aklo vidaus impulso“ (II Vatikano Susirinkimo

nutarimai; GS, 17). Kad ir kokia sunki kančios situacija būtų,

krikščioniškoji teologija visuomet pasilieka prie pagrindinio kriterijaus,

t.y. atvirumo Dievui, kuris įgalintų žmogų priimti kančią, kaip

neišvengiamą Dievo užduoties ir plano vykdymą, atsižvelgiant į galutinį

tikslą. Tik taip asmeninė žmogaus tragedija virsta triumfu, o
kančia –

dvasios laimėjimu. Todėl savižudybė yra nusikaltimas ne tik prieš save ir

savo artimus šeimos narius, sukeliant jiems dar didesnį skausmą, bet ir

Dievo ekonomijos nepaisymas bei žmogaus prigimtinių teisių pažeidimas. Tai

nusižengimas pareigai mylėti save ir savo artimą bei Dievo pašaukimo

tobulėti, pabaigiant Jo karalystę, nepaisymas.

Atskiras klausimas yra savo gyvybės paaukojimas vardan aukštesnio

gėrio ir tikslo. Tam tikrais atvejais krikščionybė tai pateisina, bet

visuomet reikia klausti, ar tokie veiksmai pasiteisina, turint omenyje,

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3129 žodžiai iš 6240 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.