Eutanazija
5 (100%) 1 vote

Eutanazija

Ar galima pateisinti žmogaus gyvybės nutraukimą? Į šį klausimą dažniausiai atsakoma neigiamai. Neprilygstama žmogaus gyvybės vertė, lygiai kaip ir draudimas ją nutraukti, užfiksuotas visose pasaulinėse religijose, tačiau nuo pat žmonijos kultūros ištakų

susiduriame ir su tam tikrais mėginimais tai pateisinti. Be abejo, šiuo atveju kalbama ne apie įvairių nusikaltimų aukas, bet apie gyvybės nutraukimą, susijusį su žudymu karo metu, gynyba nuo užpuoliko, mirties bausmės vykdymu, savižudybe, abortu ar eutanazija. Su pastarosiomis trejomis gyvybės nutraukimo formomis dažniausiai susiduria medikai, t.y. kuriems visuomenė yra patikėjusi gyvybės saugotojų ir tęsėjų vaidmenį. Gyvybės tęsimo ir nutraukimo prieštara – neišvengiama kasdienės medikų veiklos dalis, suteikianti šiai profesijai etinį bei filosofinį pobūdį. Šios prieštaros aktualumas ypač išaugo antrojoje mūsų šimtmečio pusėje, kai technologinis progresas įgalino medikus atgaivinti sunkiai sergančius, o dažnai ir beviltiškus ligonius, bei ilgą laiką tęsti jų gyvavimą. Štai kodėl prieš du tris dešimtmečius vėl buvo pradėta kalbėti apie eutanaziją. Pirmiausia reikėtų apibrėžti šią sąvoką. Senovės graikų žodis eu – thanatos reiškia “švelnią ir lengvą mirtį”, tačiau jokiais būdais to negalima laikyti šiuolaikinės eutanazijos apibrėžimu. Nyderlandų Valstybinė eutanazijos komisija duotų tokį apibrėžimą: “dirbtinis gyvybės nutraukimas, kurį atlieka kitas žmogus mirštančiajam sąmoningai prašant”. Šis apibrėžimas daugiau ar mažiau teisingas kalbant apie savanorišką eutanaziją.

Eutanazijos terminą pirmasis XVII amžiuje pavartojo Frensis Bekonas. Ilgainiui šios sąvokos reikšmė plėtėsi, ir šiandien eutanazija veikiau suprantama ne kaip mirštančiojo slauga, bet kaip sąmoningas kenčiančio žmogaus numarinimas. Reikia pamėginti atskirti eutanaziją nuo kitų gyvybės nutraukimo formų: savižudybės ir aborto. Eutanazijos ir aborto, arba nėštumo nutraukimo, ribą žymi gimimo aktas: tik ką gimusio su ryškiais sklaidos defektais naujagimio numarinimas jau laikomas eutanazija. Kita vertus, eutanazija nuo savižudybės skiriasi tuo, kad pirmąją visuomet atlieka kitas asmuo, dažniausiai gydytojas arba artimasis. Vis dėl to labai dažnai savižudžiui nuodų ar bent jau patarimą kaip nutraukti gyvenimą duoda gydytojas. Šiuo atveju kalbame apie asistuojamąją savižudybę, kuri kartais sunkiai beatskiriama nuo eutanazijos.

Mūsų tikslas yra kuo daugiau sužinoti apie eutanaziją.

Darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti žmogaus gyvybės apsaugą:nuo Antikos iki Naujųjų laikų.

2. Apžvelgti eutanaziją šiuolaikinėje visuomenėje.

3. Ar egzistuoja neoficialioji eutanazija Lietuvoje?

4. Eutanazija Olandijoje.

5. Aktyvioji ir pasyvioji eutanazija,kas tai?

Senovės Graikijoje nebuvo laikomasi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo. Pavyzdžiui, Spartos įstatymai reikalavo žudyti apsigimusius naujagimius. Apsigimusių naujagimių marinimui buvo pritariama ir Atėnuose, nors čia to nereikalavo daryti šio miesto-valstybės įstatymai. Didieji Antikos mąstytojai taip pat pritarė kai kurioms žmogaus gyvybės nutraukimo formoms. Platonas mėgino pagrįsti kūdikių marinimą kaip eugenikos ir populiacijos kontrolės priemonę. “Valstybėje” jis rekomenduoja žudyti “blogiausių ir luošų tėvų kūdikius”. Aristotelis buvo nuosaikesnis už savo mokytoją ir pritarė tik apsigimusių naujagimių eutanazijai bei apibrėžė nėštumo nutraukimo kriterijus. “Politikoje jis rašo: “tegu taisykle virsta tai, kad nė vienas apsigimęs naujagimis nebūtų auginamas”.

Tačiau vaikų skaičiui sumažinti “abortai leistini tik tada, kol nėra prasidėję vaisiaus jutimai ir gyvybė”.

Stoikai, nuo socialinių problemų atsigręžę į individualią žmogaus būtį, daug dėmesio skyrė savarankiškam žmogaus “išėjimui iš šio gyvenimo”-savižudybei. Anot Senekos, “išminčius gyvena tiek, kiek privalo, o ne tiek, kiek gali gyventi(…).Kai užgriūva daugybė vargų ir nerimą keliančių aplinkybių, jis pasitraukia(…).Jam nesvarbu, ar pats galą pasidarys, ar kitas padarys, ar jis ateis vėliau, ar anksčiau(…). Amžinasis įstatymas nieko geresnio nesukūrė, išskyrus, tai, kad davė mums vieną kelią į gyvenimą ir daugybę kelių iš jo. Nejaugi man laukti kančios dėl ligos ar dėl žmogaus, kai galiu išvengti skausmo ir negandų?’’,-klausia stoikų filosofas.

Dauguma graikų medikų taip pat laikėsi minėtų pažiūrų ir padėdavo beviltiškai kenčiantiems numirti. Dažniausiai šiam tikslui jie naudodavo maudos nuodus. Be to, pamatinis graikų medicinos principas buvo palengvinti sergančiojo kančią ir nesikišti į pernelyg pažengusį ligos procesą. Taigi tik Hipokrato vardu pavadintoje Priesaikoje randame absoliučius tiek eutanazijos, tiek savižudybės, tiek ir nėštumo nutraukimo draudimus, budingus ir Senajam Testamentui, ir pitagoriečių etikai. Kaip matome, šių draudimų Antikos pasaulyje griežtai nebuvo laikomasi, tačiau ilgainiui būtent jie įsigailėjo visoje Vakarų kultūroje. Šio įsigalėjimo priežastimi tapo krikščionybės išplitimas, nes krikščionybė iškėlė ir nuosekliai laikėsi absoliutaus žmogaus gyvybės apsaugos principo: buvo smerkiama ne tik savižudybė ar naujagimių marinimas, bet ir žudymas
karo metu. Krikščionybei tapus valstybine religija, draudimo žudyti karo metu buvo atsisakyta, tačiau eutanazijos, kaip ir savižudybės bei aborto, draudimai įsigalėjo krikščionių pasaulyje iki pat mūsų dienų.

Vis dėlto XVI šimtmetyje Renesanso mąstytojo Tomo Moro “Utopijoje” išreiškiama mintis, laužanti viduramžių kanonus ir savo ištakomis tarsi sugrįžtanti į Antiką – eutanazija ne tik leistina, bet turėtų būti laikoma net ir tais atvejais, kai beviltiškai sergantis besikankinantis ligonis jos atsisako. Jau minėtas eutanazijos termino pradininkas F.Bekonas panašias pažiūras reiškia praėjus šimtmečiui nuo to laiko, kai buvo išleista “Utopija”. F.Bekonas gydytojui suteikia teisę ne tik mažinti skausmus ir kančias, bet ir tuomet, kai toks veiksmas jau negali pagydyti paciento, padėti šiam gražiai ir lengvai iškeliauti iš šio pasaulio.

Nevienareikšmiškai gyvybės nutraukimas interpretuojamas ir Naujaisiais laikais. Žymusis vokiečių filosofas I.Kantas laikėsi tradicinio požiūrio ir grindė jį tuo, kad nei eutanazija, nei savižudybė, nei abortas negali būti suderinti su kategoriniu imperatyviu reikalavimu elgtis taip, kad asmeninis poelgis galėtų tapti visuotine elgesio taisykle. Anot I.Kanto, asmuo nutraukiantis savo gyvybę dėl užklupusių bėdų ar beviltiškumo, savimeilę (“atimti sau gyvybę, jeigu gyvenimas ateityje žada man daugiau vargų, negu malonumo”) paverčia visuotiniu gamtos dėsniu. Tačiau, jeigu noras “naikinti gyvybę su pagalba to paties jausmo, kuris turėtų skatinti ją palaikyti, taptų gamtos dėsniu, gamta prieštarautų pati sau(…), taigi minėtoji maksima negalėtų būti visuotiniu gamtos dėsniu…”.

Kita vertus, britų filosofai gynė žmogaus teisę nutraukti savo gyvenimą. D.Hiumas, pažadinęs I.Kantą, anot jo paties iš dogmatinio snaudulio tiriant žmogiškąjį pažinimą, priešingai nei vokiečių mąstytojas oponavo tradiciniam požiūriui dėl žmogiškosios gyvybės nutraukimo. Savo veikale “Apie savižudybę”, parašytame 1793m., Hiumas kritikuoja šv.T.Akviniečio argumentus prieš savižudybę ir aktyvią eutanaziją. Atmesdamas teologinius argumentus, škotų filosofas asmens teisę nutraukti žmogaus gyvybę grindė priedermėmis visuomenei bei laimės siekimu. Beviltiška kančia padaro žmogų nenaudingą kitiems ir todėl netenka pagrindo tokių kančių tęsimas, tuo labiau jei pats žmogus pageidauja jas nutraukti.

Ypač radikaliai tradiciniam požiūriui dėl žmogaus gyvybės tęsimo nepritarė utilitarizmo etikos šalininkai. Didžiausios laimės didžiausiam žmonių skaičiui principas teorinėje plotmėje persveria absoliutų eutanazijos, savižudybės bei aborto draudimą. Racionalusis individas pats apibrėžia visuomenes interesus bei gerovę ir gali nutraukti savo ar kito žmogaus gyvybę, pastarajam prašant, jeigu tik toks veiksmas sumažina neišvengiamą kančią. Utilitarizmo pradininkas J.Bentamas su savo bendraminčiais ne tik pakeitė XIX a. Anglijos įstatymus bei visuomenės gyvenimą, bet ir savo gyvenimą baigė eutanazija.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1296 žodžiai iš 4257 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.