Nedaug kas žino, kad ežerai yra laikini gamtos dariniai. Jų gyvenimo trukmė matuojama kartais šimtais metų, dažnai – keliais tūkstanmečiais, o retkarčiais – net dešimtimis ir šimtais tūkstančių metų. Tačiau, šiaip ar taip, tai tik akimirka geologinio ir evoliucinio laiko skalėje. Lietuvos ežerai palyginti yra labai jauni, jiems ne daugiau kaip dvylika – trylika tūkstančių metų. Mat jie susidarė po paskutinio ledynmečio. Ledynams ištirpus, mūsų teritorijoje ežerų buvo daug kartų daugiau negu dabar. Praeis šimtai metų, ir jų liks dar mažiau. Ežero gyvenymo trukmę apsprendžia trys aplinkybės:
a) Ežero dydis
b) Ežero gylis
c) Klimatinės sąlygos
Šiuo metu bendrijų kaitai ežeruose turi turi daug įtakos žmogaus veikla.
Ką tik susiformavę ežerai labai neturtingi maisto medžiagų. Gyvybė juose kuriasi sunkiai. Tačiau bėga metai, ir jie turtėja. Upeliai ir upės atplukdo į ežerus organinių ir mineralinių medžiagų, smėlio bei molio. Dalis ant dugno nusėdusių medžiagų nebegrįžta antgal į ciklą, todėl vandens telkinyje pradeda kauptis dumblas. Isikuria stambūs vandens augalai, į ežerą atkeliauja moliuskai, žuvys. Dumblo sluoksnis kiekvienais metais vis storėja, ežeras vis seklėja.
Ežerų pakrantėse pradeda augti viksvos, nendrės, švendrai, asiūkliai, po to puplaiškiai, žinginiai, kol galų gale susidaro liulantis augalų sluoksnis – plovas. Jis vis storėja, plečiasi i ežero pusę ir po kelių šimtmečių susijungia su dumblo sluoksniu. Ežero vietoje atsiranda pelkė, kuri dar po kelių šimtų metų virsta mišku. Kaita baigiasi, ateina brandos, arba klimakso, stadija.
Pastaraisiai dešimtmečiais, ne tik ežerai, bet ir daugelis kitų vandens telkinių: tvenkiniai, marios, upeliai, kanalai bei didžiosios upės – sparčiai užauga vandens augalais. Tai susiję su kraštovaizdžio bei hidrografinio tinklo pokyčiais, erozinių procesų suaktyvėjimu, klimato svyravimu bei kitais veiksniais. Kai kurių autorių duomenimis (Betsonis , Dvareckas, 1991), šio amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje vandens augalai buvo paplitę beveik visuose Lietuvos ežeruose. Plintantys ežeruose vandens augalai vis labiau veikia fliuvialinėje sistemoje vykstančius procesus, iškreipia ežero hidrodinaminį režimą, vandens savybes, nešmenų dinamika bei ežero krantų deformacijų pobūdį.
Priekrantės seklumos
Ežerai vandens augalais užauga nuo pakraščių ežero vidurio link. Maži gyliai ir stovintis vanduo yra palankūs veiksniai vandens augalijai tarpti ežero pakraščiuose, kur susiformuoja ivairios konfiguracijos, ploto ir sudėties jos arelai. Augalijos rūšinė įvairovė, netolygu išsidėstymą lemia ežero dugno nelygumai ir litologijos skirtumai, krantų linijos vingiuotumas, ežerų hidrodinaminis režimas bei daug kitų aplinkybių. Mažiausiai užauga gilesni didesnio nuolydžio ir žemesnės temperatūros ežerų pakraščiai, o plačiausiai augalai išplinta tuose vietose, kur yra priekrantės seklumos.
Priekrantės seklumos dažniausiai aptinkamos švelniai vingiuotose, didesniu meandrų išgaubtuose krantuose. Kiek rečiau jų būna didesnio nuolydžio ežerų priekrantėse. Seklumų ilgis labai įvairus ir kinta nuo keliasdešimties iki 150 – 250 metrų, o plotis esant žemam vandens lygiui ne retai siekia 1/20 – 1/15 ežero ploto. Seklumų meždiaginė sudėtis priklausomai nuo ežero gremžiamų uolienų sudėties, nuo ežero kranto dinaminės būklės, gali keistis nuo įvairių smėlių iki gargždo ir smulkių riedulių. Visoms seklumoms, nepriklausomai nuo jų litologinės sudėties būdingos smulkaus smėlio ir dumblo apnašos.
Vandens augalija
Daugelyje seklumų gausiausiai augalų yra arčiausiai kranto esančioje dalyje. Arčiausiai kranto esanti ir sekliausia, iki 0,2 metro gylio seklumos dalis užauga sėkliniais brėžiais (Butomus umbelatus L.), vandeniniais čėriukais (Roripa amphilia (L.) besser), gyslotiniais dumblialaiškiais (alisma plantago – aqutica L.) retkarčiais iki tokio gylio „įbrenda“ monažolės ir nendrės. Augalai paplinta išilgai kranto linijos visu seklumos ilgiu, sudarydami įvairaus didumo plotus. Gargždingų, riedulingu, iki nuo 1 iki 3 metro pločio seklumų pakraščiai dažniausiai užauga brėžiais. Labai retai, dažniausiai ties šaltiniotomis pakrantėmis smėlio seklumos užauga kanadinėmis elodėjomis (elodea canadensis michx.) iš rečiau pasitaikančių augalų paminėtinas adatinis duonis (eleocharis acicularis (L.) roem et schult.) bei šakotasis šiurpis (sparganium erectum L.).
Vandens augalijos dauginimasis
Hidatofitų gerai išsivystęs vegetatyvinis dauginimasis. Nutrūkusios nuo augalo šakelės arba šakniastiebio gabalėliai lengvai įsišakniję, ir iš jų išauga nauji organizmai. Hidatofitai turi dar tam tikrus vegetatyvinio dauginimosi organus – žieminius pumpurus, vadinamus turijonais. Tai iš tankiai suaugusių lapų pradmenų susidarę galiniai pumpurai arba sutrumpėjusiais tarpubambliais lapuotų šakelių viršūnėlės. Rudenį šie turijonai atsiskiria nuo pagrindinio augalo ir grimzta į dugną. Prasidėjus fotosintezei tarpuląsčiuose atsiranda deguonies, palengvėjęs turijonas iškyla į vandens paviršių ir iš jo išauga naujas augalas.
Sėklomis hidatofitai dauginasi retai. Kai kurie
hidatofitų žiedai yra kleistogaminiai. O kryžminių būdu apsidulkinusių augalų stiebai butonizacijos fazėje iškyla į vandens paviršių ir ore išskleidžia žiedus. Žiedus apdulkina vėjas arba vabzdžiai. Kai kurių augalų, pvz. valisnerijos, labai įdomus prisitaikymas apsidulkinimui. Jų kuokeliniai žiedai nutrūksta nuo žiedkočių ir išsiskleidę laisvai plaukioja vandens paviršiuje. Piesteliniai žiedai ant ilgų kotelių iškyla virš vandens paviršiaus, čia jie apdulkinami plaukiojančių kuokelinių žiedų žiedadulkėmis, o paskui jų žiedkotis spirališkai susisuka ir panardina apvaisintą žiedą vėl į vandenį.
Kai kurie retai žydintys vandens augalai, pvz., plūdenos, elodėjos, plinta vegetatyviškai daugindamiesi.
Hidrohelofitams būdinga tai, kad jų sėklos dygsta po vandeniu, pusiau anaerobinėmis sąlygomis.