Birštono vidurinė mokykla
F-22 “Raptor”
[pic]
Parengė: Darijus Aliuskevičius
Mokytojas: Algis Guobys
F-22 „Raptor“ galima drąsiai vadinti XXI amžiaus lėktuvu. Jo
konstruktoriams pavyko suderinti modernias skrydžio charakteristikas su
šiuolaikiškiausia elektronika ir paskutiniais „Stealth“ pasiekimais. Šiame
lėktuve dera aštuonios svarbiausios charakteristikos:Skrydžio slaptumas, lengvas manevringumas, sugebėjimas skrieti viršgarsiniu
– kreiseriniu greičiu, geras patikimumas ir aukštas aptarnavimo lygis,
labai efektyvi ginkluotė, perspektyvi borto radioelektroninė aparatūra,
daug tobulinimo galimybių ir santykinai priimtina kaina.70-aisiais metais prasidėjo naujo taktinio kovinio lėktuvo įvaizdžio
paieškos. Jis turėjo pakeisti ketvirtosios kartos naikintuvą F-15 „Eagle“.
Tyrimus vedė KOP moksliniai centrai ir aviacijos pramonės įmonės.
„Popierinių“ tyrimų rėmuose buvo keliamos pačios įvairiausios koncepcijos,
„anties“ ir „triplano“ aerodinaminės schemos, atvirkščio strėliškumo
sparnas, traukos vektoriaus valdymo sistema ir kitos. Buvo tiriamas gana
platus skraidymo aparatų spektras. Darbai tapo konkretesni 1980 metais, kai
buvo išrinktas prezidentas Ronaldas Reiganas, pradėjęs greičiau
modernizuoti Amerikos karinį potencialą. Suartėti pramonės ir užsakovų
pozicijoms padėjo neoficialus aviacijos pramonės įmonių ir KOP vadovų
susitikimas Anaheimo bazėje (Kalifornija) 1982 metų spalio mėnesį.
Diskusijų metu išryškėjo naujo 27 – 36 tonų masės lėktuvo įvaizdis su 1100
– 1500 km veikimo nuotoliu (labai panašus į Su-27). Šiam lėktuvui skirtos
vykdyti dvi pagrindinės užduotys – atakuoti antžeminius taikinius ir įgyti
pranašumą ore. Buvo reikalaujama, kad lėktuvas skrietų viršgarsiniu
kreiseriniu greičiu, jis būtų sunkiai pastebimas radiolokaciniu ir
šiluminiu būdu, sugebėtų kilti ir tūpti trumpuose (460 m) takuose, turėtų
ypatingą manevringumą skrisdamas tiek viršgarsiniu, tiek ikigarsiniu
greičiu ir efektyviai kovoti tolimuosiuose raketiniuose mūšiuose. Kuriant
naują ATF naikintuvą (Advanced Tactical Fighter – patobulintas taktinis
naikintuvas), dalyvavo septynios autoritetingiausios karinių lėktuvų
statybos firmos: „Boeing“, „General Dynamics“, „Grumman“, „Lockheed“.
McDonell Douglas“, „Northtrop“ ir „Rockwell“.1983 metais reikalavimai ATF programai buvo iš esmės peržiūrėti: iš
specifikacijos pašalintos smogiamosios užduotys ir lėktuvas visiškai
perorientuotas kovai prieš oro priešą. Tai buvo galima paaiškinti KOP
tyrimų rezultatais: buvo įrodyta, kad yra daug lengviau ir pigiau
modifikuoti turimus ketvirtosios kartos naikintuvus F-15 ir F-16 į
smogiamuosius lėktuvus. Įtakos reikalavimų pakeitimui turėjo tuo metu SSRS
pasirodę naikintuvai Su-27 ir MiG-29. Jų realios charakteristikos buvo
kokybiškesnės nei amerikiečių. Dabar ATF kūrėjai nusitaikė į ypatingo
manevringumo siekį. Jis buvo reikalingas, siekiant pranašumo artimajame oro
mūšyje (amerikiečių lakūnai gerai įsisavino Vietnamo pamokas, kai oro mūšis
iš tolimų distancijų pereidavo į manevringą oro mūšį, kuris ir nulemdavo
dvikovos baigtį). Manevringumo stabui buvo paaukotas universalus
funkcionalumas bei kilimo – tūpimo charakteristikos.1983 metais KOP aviacijos bazėje „Wright Patterson“ buvo sukurtas specialus
skyrius, kuriam vadovavo pulkininkas Albert S. Piččirillo – ATF
„krikštatėvis“. Šis skyrius užsiėmė ATF programa. O 1995 metų rugsėjo
mėnesį vedančioms lėktuvų statybos firmoms buvo išsiųsti oficialūs laiškai
– kvietimai dalyvauti projektų konkurse.1986 metų spalio mėnesį KOP paskelbė, kad į „finalą“ pateko „Lockheed“
(kuri kooperavosi su „Boeing“) ir „Northtrop“ (Kartu su „McDonell Douglas“
). Jos pasirašė kontraktus pastatyti „demonstracinius“ YF-22 ir YF-23 .
Lyginamųjų bandymų metu turėjo paaiškėti XXI amžiaus naikintuvo prototipas.
Abu lėktuvai turėjo normalią aerodinaminę schema. YF-22 atrodė
konservatyviau ir savo komponuote priminė klasikinį ketvirtos kartos
naikintuvą F-15. Kad būtų mažiau pastebimas radiolokatoriais, lėktuvo
planeris turėjo pirmajam „Lockheed“ „stealth“ – lengvajam bombonešiui F-117
būdingas, laužytas briaunas. Kitas pretendentas – YF-23 turėjo
futuristiškesnę išvaizdą. Pagrindinės jo savybės – rombo formos sparnas,
turėjęs vienodą strėliškumą (40°) tiek priekinėje, tiek užpakalinėje
briaunoje. Vietoje atskirų vertikalios ir horizontalios uodegos plokštumų,
lėktuvas įgijo dvi pilnai pasukamas uodegos plokštumas, kurios stovėjo 50
laipsnių kampu į vertikalę (tai mažino radiolokacinį stebėjimą). Palyginus
su kapotu YF-22 „Northtrop“ lėktuvo korpusas buvo nuolaidus, toks, kaip
bombonešio B-2. Variklio tūtos – nepasukamos, su „kupromis“, kurios išveda
išmetamąsias dujas į viršutinę planerio dalį – tai sumažino šiluminį
pastabumą.Abiejų lėktuvų komponuotė leido sukurti papildomus kuro bakų tūrius,
kuriuose tilpo iki 60 procentų daugiau kuro, nei naikintuve F-15.Dėl naujų variklių, turėjusių masės ir traukos santykį 1:10 naikintuvų YF-
22
ir YF-23 traukos galia, lyginant su F-15C, padidėjo 40-58 procentus.Pirmasis į orą pakilo YF-23. Tai buvo 1990 metų rugpjūčio 27 dieną . O
rugsėjo 19 dieną prasidėjo YF-22 bandymai. Tuo pačiu metu vyko konkursiniai
„General Electric“ YF-120 ir „Pratt&Whitney“ YF-119. 1991 metų balandžio 23
dieną buvo paskelbta apie YF-22 pasirinkimą su „Pratt&Whitney“ YF-119
varikliais. Taip buvo nuspręsta todėl, kad „Lockheed“ firmos lėktuvas buvo
manevringesnis, nors YF-23 turėjo didesnį kreiserinį greitį ir buvo mažiau
pastebimas radiolokatoriais.Demonstracinis lėktuvas buvo viso labo tik „juodraštis“, savotiškas kovinio
F-22 „skraidantis maketas“. Jis pradėtas projektuoti 1991 metais. 1993 metų
balandžio mėnesį baigėsi eskizinio projekto darbai. Vasario mėnesį
žymiojoje „Lockheed“ firmos „Skunk Works“ gamykloje, kur buvo surinktos
tokios „žvaigždės“ kaip U-2, F-104 „Starfighter“, SR-71 „Black Bird“ ir F-
117, pradėtas surinkinėti pirmasis F-22A prototipas.Viso kūrybos ir projektavimo proceso metu buvo naudojamos
šiuolaikiškiausios automatizuoto projektavimo priemonės. Tai leido
sutaupyti daug lėšų ir laiko. Visi dalyvavę lėktuvo kūrime, įskaitant
subrangovus, naudojo modeliuojantį stendą COMOK. Tai garantavo gerą
komplektuojančių detalių suderinamumą.Visi rangovai, dirbdami viename tinkle, naudojo vienodus kompiuterius ir
vienodą programinę įrangą. Todėl galutinis lėktuvo surinkimas buvo labai
sklandus.Penktos kartos lėktuvams formaliai priklauso europietiški naikintuvai Dasso
„Raffale“ ir „Eurofighter“ EF-2000, kurie sukurti praktiškai vienu metu su
F-22. Tačiau amerikiečių lėktuvas gali kelias dešimtis minučių skrieti
viršgarsiniu greičiu, ir tuo jo taktika pranašesnė. Ne mažiau svarbus
faktorius yra mažas F-22 radiolokacinis pastabumas, jis – gerokai mažesnis
už „Raffalle“ ir „Eurofighter“. F-22, naudodamas traukos vektoriaus valdymo
sistemą ir turėdamas galingesnius variklius, yra pažangesnis manevruojant.
Visa tai, kartu su tradiciškai aukštu radioelektronikos lygiu JAV, KOP
vadovybės nuomone, turi padaryti F-22 galingiausiu pasaulyje naikintuvu,