F a hajekas kelias į vergovę
5 (100%) 1 vote

F a hajekas kelias į vergovę

F.A.Hajekas “Kelias į vergovę“

Hajeko knyga „Kelias į vergovę“ („The Road to Serfdom“) yra vienas iš ryškiausių radikalios socializmo kritikos pavyzdžių. Pasirodžiusi 1944 m., ji susilaukė daugybės pakartotinų leidimų, buvo išversta į daugelį Europos kalbų, į japonų ir kinų kalbas. Būtent dėl šios knygos Vakaruose pradėta vis dažniau socializmą sieti su totalitarizmu.

Gali būti įdomu, kaip pats Hajekas po daugelio metų įvertino šią savo knygą. Įvade rašo 1976 m. leidimui jis rašo: „Nors per šį laikotarpį sužinojau daug, ko nežinojau ją rašydamas, dabar dažnai nusistebiu, kiek daug jau tada supratau iš to, ką mano vėlesnis darbas patvirtino… dabar nedvejodamas rekomenduoju šį savo ankstyvąjį darbą plačiajam ratui skaitytojų, kuriems reikalingas paprastas ir nespecializuotas įvadas į problemą, kuri, man regis, vis dar lieka viena iš lemtingiausių spręstinų mūsų problemų“.

Jau vien dėl savo biografinių aplinkybių Hajekas yra palankioje padėtyje socializmo ir totalitarizmo sąsajos problemai spręsti. Savo karjeros pradžioje patrauktas populiarių marksizmo doktrinų, vėliau jis nuėjo teorinį kelią prie jų antipodo – austrų ekonominės mokyklos. O Vokietijos ir Rusijos totalitarizmo kaimynystė išmokė jį įžvelgti jo pradmenis kitur greičiau, negu įmanoma gyvenant liberalaus politinio ir ekonominio rėžimo sąlygomis. Dėl to nuo Europos kiek izoliuotame anglosaksų pasaulyje jis bene pirmasis pastebėjo ten pradėjusius keroti socializmo ūgius, įspėdamas apie jų pavojų liberaliajai visuomenės santvarkai. Vakarams pavyko tokių žmonių kaip Hajekas dėka pristabdyti socializmo subujojimą, Rytai iki šiol kapanojasi jo mauruose. Galbūt įspėjimas apie tai, kaip galima į socializmą įbristi, gali padėti mums iš jo išbristi, o išbridus – įbristi vėl atgal.

Iš tikrųjų ši knyga Vakaruose vaidino savo vaidmenį tokiomis aplinkybėmis, kurios primena mūsų dabartines aplinkybes. Tada Vakaruose pokario metais ji atvėrė akis daugeliui naivuolių, svajojusių turimą demokratinę santvarką paskiepyti socializmo principais. Mūsuose šiandien ji galėtų atvėsinti galvas tiems, kurie esamą socialistinę tvarką tikisi paskiepyti demokratijos ūgliais.

Tiesa, galima būtų paprieštarauti, kad dabar mes jau nusigręžiame nuo paties socializmo. Bet ar nėra taip, kad nusigręžimas skatinamas tik paviršutiniškų motyvų ir mūsų nepasitenkinimas nukreiptas tik į padarinius, o ne priežastis? Juk kas daugiausia šį nepasitenkinimą žadina? Socializmo nesugebėjimas „žmogų pamaitinti“ ir nedemokratinis , prievartinis jo pobūdis. Bet kas gi lemia šią padėtį? Paviršutiniškas žvilgsnis čia iš kart krypsta į valdžią – valdžia kalta, ji buvo nekompetentinga ir savavališka, ji sugadino pirminę socializmo idėją,ji sulaukė visus gerus planus, ji savo interesams pajungė valstybės galią. Nuo čia tik vienas žingsnis prie išvados, kad pakanka pakeisti valdžią, leisti, kad į ją ateitų visuomenės pasitikėjimą turintys žmonės – specialistai ir dori piliečiai, – ir padėtis pasikeis į gerąją pusę.

Šis valdžios demokratizavimo reikalavimas, toks savaime suprantamas ir populiarus, iš tikrųjų yra be galo naivus ir paviršutiniškas. Jis dar ir pavojingas, nes naujai – „gerai“ – valdžiai jis iš naujo yra linkęs suteikti visiškai nežabotas galias. Juk valdžios apimties ir jos ribų toks reikalavimas visai neapibrėžia. Ir labai gali būti, kad net demokratiškiausiu būdu išrinkta valdžia toli gražu nebus demokratinė. Demokratinė yra ne ta valdžia, kuriai daugumos nubalansavimu suteiktos neribotos galios, o ta valdžia, kurios galios apribotos bendrų ir nešališkų įstatymų apsauga.

Hajekas piešia plačią panoramą tos politinės evoliucijos, kuri Vakaruose, o vėliau dar sėkmingiau Rytuose materialios gerovės ir „socialinio“ teisingumo gynimo vardu ištisas tautas nuvedė į istorijos akligatvius. Faktiškai tai buvo reakcijos puolimas prieš materialios gausos ir nelygybės šaltinį – laisvąją rinką, tik ką išsivadavusią iš slogių feodalinės valstybės ir feodalinių luomų varžtų.

Iš tikrųjų dabar dažnai užmirštama, kad laisvosios rinkos atsiradimas kadaise buvo tikras išsivadavimas, tikrojo teisingumo įsiviešpatavimas, nes būtent jis panaikino luomines privilegijas kuriant ir skirstant visuomeninį produktą. Veiklos pasirinkimo laisvė, paslaugų ir prekių mainų laisvė, viduramžiškų „teisingų“ kainų pakeitimas sutartinėmis, valdžios kišimosi į ūkį ir mainus apribojimas – visa tai buvo išsikovotos laisvės. Tolydžio siaurindamos valstybės valdžios ribas iki nešališko arbitro ir „naktinio sargo“ funkcijų, kaip tik jos atvėrė neregėto masto erdvę asmeniniai iniciatyvai, atsakomybei ir rizikai. Nuo viduramžių valdžios ir korporacijų išlaisvinti prekių ir paslaugų mainai – laisvoji rinka – leido susiklostyti konkurencinei ekonominei sistemai, kurioje asmeninės naudos, pelno galimybė tapo priklausoma ne nuo luomo teikiamų privilegijų, bet tik nuo siūlomos paslaugos ar prekės poreikio visuomenėje. Stichiškai – rinkos laisvę ginančių įstatymų užuovėją – išaugo ir subrendo pati save reguliuojanti paklausos ir pasiūlos sistema, veiksmingiau nei kada nors anksčiau tenkinanti įvairiausius poreikius. „Aklas“
konkurencinių jėgų žaismas, nepaisantis asmenų skirtumo, neatsižvelgiantis į subjektyvių pastangų skirtingumus vertinant jų rezultatą, kaip tik dėl šių savo savybių gamyba padarė priklausomą nuo vartojimo, prekės kaina – nuo jos vertės visuomenėje, asmeninę gerovę – nuo sugebėjimo įtikti bejausmei rinkai ir per ją – kiekvienam žmogui. Privati nauda kaip niekada anksčiau tapo galingiausiu visuotinės gerovės varikliu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 872 žodžiai iš 2898 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.