F hegelio filosofija
5 (100%) 1 vote

F hegelio filosofija

Įvadas.

Biografai pasakoja, kad didysis mąstytojas, ryškiausias vokiečių filosofas – George Wilhelm Friedrich Hegel (1770 – 1831), gulėdamas mirties patale, su kartėliu prasitaręs, jog jo filosofijos nesupratęs niekas, išskyrus vieną žmogų, bet ir tas vienintelis galiausiai jos nesupratęs. „Vienintelis“ buvo pats Hegelis, nevilties akimirką prisipažinęs, kad jo mąstymas jam pačiam yra paslaptis. Tačiau jo filosofija pagrįsta paprastu ir net naiviu įsitikinimu, kad visa, kas yra, gali kiaurai peršviesti minties spindulys. Dvasiai, suvokusiai save pačią, pasiekusiai absoliučios savižinos pakopą, pasak paties Hegelio, nėra jokių paslapčių nei žmoguje, nei už jo. Hegelio filosofija pretenduoja į absoliutų minties grynumą ir skelbia, kad mintis yra alfa ir omega, kad būtis yra mąstymas, o kiekvieno daikto esmę sudaro sąvoka, todėl iš tikrųjų nesama nieko, kas būtų svetima minčiai, kas skleistųsi anapus jos kaip kažkokia paslaptinga nemintinė tikrovė. Aš manau, kad labai tiksliai apie Hegelio filosofijos tikslą yra pasakęs A. Šliogeris. Anot jo svarbiausią Hegelio kaip mąstytojo tikslą galima nusakyti šitaip: „… tai pastanga įsimąstyti į patį mąstymą, neapsunkintą jokios svetimybės, išvaikščioti grynos, dieviškai tyros ir skaidrios, tik vienai logikai paklūstančios minties teritoriją, žodžiu, aprašyti grynąją sąmonę, kur vienintelis valdovas ir vienintelis pavaldinys yra pati Grynoji Sąmonė ir jos gryniausieji pavidalai – Absoliuti Dvasia, Absoliuti Sąvoka, Absoliuti Idėja, Absoliutus Žinojimas, o Žmogus, Visuomenė ir Istorija yra jos savininkas.(G. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V. , 1997, p. 10).

Taigi pabandysiu įsigilinti į Hegelio mąstyseną, suprasti vystimosi sampratą jo filosofijoje, įsisąmoninti pamatinę didžiojo mąstytojo tiesą – žmogaus sąmonę, kaip ji „nuėjusi“ ilgą ir sunkų savipratos kelią suvokia save. Anot A. Šliogerio sąmonė suvokia, kad ji yra viskas, kad bet kokia svetimybė, bet koks daiktas, bet kokia kitabūtis „iš tikrųjų“ yra jos pačios kūrinys ir nuosavybė. Šitokią savo totalybę ir vienvaldystę grynoji sąmonė įtvirtina keturiuose lygmenyse: 1) kaip individualioji sąmonė, 2) kaip pažįstanti sąmonė, 3) kaip moralinė ir politinė, 4) kaip religinė sąmonė. Savipratos kelyje individualioji sąmonė pašalina juslinį daiktą, pagaliau įsisąmonindama, kad šitas konkretus daiktas yra jos pačios darinys, kurio tikroji esmė ir net būtis yra grynoji sąvoka. Pažįstanti sąmonė pašalina gamtą, pagaliau suvokdama, kad visos tariamai anapus sąmonės esančios gamtos „esmė“ yra pačios sąmonės konstruktas. Moralinė ir politinė sąmonė pašalina bet kokią tariamai objektyvią gamtos ar dievų nustatytą tvarką ir suvokia, kad įstatymas, gėris, blogis ir panašūs dalykai yra jos pačios sukurtos socialinio žaidimo taisyklės. Ir pagaliau religinė sąmonė pašalina visus dievus, suvokdama, kad dievas yra jos pačios gaminys, ir susiliedama su absoliučiu žinojimu, sutampančiu su paties Hegelio filosofija.

Pažinimo tapsmas.

Žmogui pažinimas yra neišvengiamas dalykas, nes be pažinimo nebūtų galima jokia veikla, t. y. tikslingas poveikis į žmogų supančią aplinką, siekiant ją pritaikyti savo reikalams – materialiems ir dvasiniams. Taigi pažinimas yra būtina žmogaus veiklos sąlyga, jis yra pati žmogaus esmė. Pats pažinimas yra sudėtingas pažinimo subjekto, pažinimo objekto ir pažinimo rūšių atžvilgiu. Pažinimo žyme paženklinta jau mitologija, o plėtojantis civilizacijai atsirado tokios sudėtingos pažintinės veiklos rūšys, kaip mokslas, filosofija, politinė ideologija, teologija, menas ir panašiai. Galiausiai pats pažinimas tampa pažinimo dalyku. Pažinimas tyrimo dalyku yra formaliajai logikai, psichologijai, mokslo metodologijai, mokslo istorijai, pažinimo sociologijai ir filosofijai. Pavyzdžiui, formalioji logika kaip mokslas tiria žmogaus mintis jų struktūros požiūriu. Ši disciplina žinių tikroviškumu nesirūpina, nes jos dalykas yra taisyklingo mąstymo normos ir praktinis šių normų taikymas mąstyme. Be šių normų negali apsieiti joks pažinimas. Filosofija klausia, kas apskritai yra pažinimas, ką galima pažinti, kaip jis galimas, kokie yra pažinimo šaltiniai, kas yra tikros žinios, ar pažinti dalykai yra tiesa, kas yra tiesa, ar tiesa apskritai pasiekiama. Skirtingais filosofijos istorijos periodais šių klausimų liginamasis svoris keisdavosi. Antikos filosofijoje ontologija ir pažinimo teorija dar neišsiskyrusios, naujųjų laikų ontologija ir gnoseologija susijusios kaip dvi savarankiškos filosofinės sistemos dalys. Tuo tarpu vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas pirmą kartą mėgina sukurti tokią pažinimo teoriją, kuri būtų visai nesusijusi nei su realybe, nei su psichologija. G. Hegelis – vokiečių klasikinės filosofijos viršūnė – ontologiją ir gnoseologiją sulieja į vieną filosofinę sistemą sakydamas, kad būties turinį sudaro absoliučios dvasios pažintinė veikla.

Gyvenimas.

Georgas Vilhelmas Friedrichas Hegelis(1770 – 1831) gimė Švabijoje, valdininko šeimoje. Studijas pradėjo nuo teologijos, o rašinius – nuo teologinių ir politinių straipsnių. Palyginti vėlai, 1801 m., ėmė reikštis filosofijos baruose. Apsigyvenęs
Jenoje, kuri tuo metu buvo vokiečių filosofijos sostinė, ten dėstydavo drauge su Schellingu, pradžioje kaip docentas, paskui kaip ekstraordinarinis profesorius. Ten baigė rašyti savo pirmą didelį darbą. Dėl karo veiksmų turėjo apleisti Jeną ir universiteto katedrą; apsigyveno Bavarijoje kur ėjo dienraščio redaktoriaus, vėliau Niurnbergo gimnazijos direktoriaus pareigas, kartu kūrė savąją filosofijos sistemą. 1816 metais grįžo prie akademinės veiklos; 1816 ir 1817 metais išleisti jo darbai sulaukė dėmesio, ir jis iškart gavo kvietimus į tris universitetus: pirmiausia dėstė Heidelberge, o paskui, nuo 1818 metų, – Berlyne. Čia prasidėjo jo sėkmės ir šlovės laikotarpis; iš visos Vokietijos ir iš užsienio pas jį plaukė minios mokinių; jis buvo palaikomas ir valdžios sluoksnių, tapo savotišku oficialiuoju Prūsijos filosofu; jis pasiekė to, kad daugumą filosofijos katedrų Vokietijos universitetuose buvo užėmę jo mokiniai. Mirė 1831 metais Vokietijoje siaučiant choleros epidemijai, būdamas pačioje darbingumo, jėgų ir šlovės viršūnėje.

Hegelio filosofija patraukė daugybę mokinių, bet ne dėl jos kūrėjo asmeninio žavesio. Jis buvo sauso, šalto, flegmatiško būdo, nuo pat jaunumės turėjo senio bruožų. Netraukė prie Hegelio ir jo paskaitos: oratoriaus jo būta tikrai prasto. Raštai irgi nebuvo patrauklūs: stilius ir terminologija buvo neaiškumo ir pedantiškumo junginys. Užtat traukė pats doktrinos turinys, milžiniškas užmojis visas filosofines problemas susieti į sistemą ir jas išspręsti vadovaujantis vienu principu.

Joks filosofas niekada nebuvo labiau už Hegelį nutolęs nuo empirinio mokslinio darbo. O vis dėl to jis nebuvo paskutinis tarp eruditų, ypač istorijos baruose. Tačiau savo žinias panaudodavo tik tada ir tik tokiu aspektu, koks buvo reikalingas jo spekuliacijoms. Tai buvo gryniausias spekuliatyvinis protas. Jis turėjo ypatingą minčių sistemintojo sugebėjimą. Su šiuo sugebėjimu siejosi kitas – nepaprastas mąstysenos abstraktumas; šiuo atžvilgiu jis toli aplenkė visus ankstesnius filosofus; realus pasaulis nedarė įtakos jo protui ir negalėjo jo atitraukti nuo abstrakčių minčių kūrimo ir sisteminimo. Pats save laikė blaiviu ir tiksliu mąstytoju ir savo spekuliacijų vaisius įvilkdavo į dalykišką ir cheminį apdarą. Tuo metu būta daug Hegeliui artimų mąstytojų: noras sukurti universalią sistemą, spekuliatyvinis absoliutizmas buvo būdingas ir kitiems vokiečių idealistams. Tačiau Hegelis skyrėsi nuo tų idealistų, kuriuos, kaip, pavyzdžiui, Schellingą, buvo užvaldžiusi romantizmo dvasia; Hegelio potraukis griežtai ir taisyklingai minčių struktūrai bei schemoms buvo priešingybė romantikai. Tiesioginę įtaką jam padarė Schellingas, bet svarbiausi jo filosofijos aspektai – pati idealistinė nuostata ir dialektinis metodas – buvo to sąjūdžio iniciatoriaus Fichtes idėjų plėtotė. Kai kuriuos jo doktrinos momentus parengė ne tokie garsūs ankstesnės kartos mąstytojai, pavyzdžiui, minties ir būties tapatumo idėjos laikėsi Bardili, pažiūra, kad tikrovė yra prieštaringa, buvo būdinga jau F. Schlegeliui, o Hegelio estetinių pažiūrų pirmtakas buvo F. Schilleris.

Evoliucinis idealizmas.

Hegelis laikėsi idealistinės Fichtes nuostatos ir manė jau esant įveiktą visuotinai paplitusią pažiūrą, kad daiktai egzistuoja nepriklausomai nuo mąstymo. Minties ir daikto dualizmas yra klaidingas; tik mintis yra pirminė, o daiktai yra jos kūriniai. Todėl tikrosios būties prigimties reikia ieškoti mintyje. Hegelio filosofijos idėją galima suformuluoti teiginiu, kad realiai teegzistuoja neasmeninis pasaulio dvasinis pradas, kurio esmė yra mąstymas, o mąstymo turinį sudaro tos dvasios savipažina. Savo veikale „Dvasios fenomenologija“ Hegelis apibūdina sistemos pagrindą – dvasią:“…tai, kas dvasiška, yra tikroviška; tai yra esmė arba būtis – savyje; dvasia yra tai, kas sueina į santykį su savimi, arba tai, kas apibrėžta; ji yra kitabūtis ir būtis – sau, ir tai, kas šioje apibrėžtyje arba savojoje būtyje – už – savęs pasilieka savyje; arba ji yra savyje ir sau. – Tačiau ji yra toji būtis – savyje – ir – sau tik mums arba savyje, tai yra dvasinė substancija. Ji privalo būti tokia pat ir pačiai sau; ji privalo būti žinojimu apie dvasiškumą ir žinojimu apie save kaip dvasią. Tai reiškia, kad ji privalo būti sau kaip objektas, bet lygiai taip pat betarpiškai – kaip įtarpintas, vadinasi, įveiktas, į save reflektuotas objektas. Tas objektas yra būtis – sau tik mums, nes jo dvasinis turinys pagimdytas jo paties; tačiau kadangi jis ir sau pačiam yra būtis – sau, tai toji savigimda, grynoji sąvoka, jam kartu yra objektinė stichija, kurioje glūdi jo esatis; ir šitokiu būdu objektas kai esatis sau pačiam yra į save reflektuotas objektas.“(G. W. F. Hegelis. Dvasios fenomenologija. V. , 1997, p. 44). Pati būtis yra pats mąstymas, mintis, sąvokos ir idėjos. Šis būtiškasis pradas Hegelio vadinamas tai „absoliučia idėja“, tai „absoliučiu subjektu“ arba tiesiog „absoliutu“. Filosofas sako: “visa, kas tikroviška, – protinga, o visa, kas protinga, – tikroviška“. Tai reikštų, kad viskas, kas atsitinka, atsitiko ar atsitiks ateityje, yra Absoliutaus proto veiklos rezultatas. Tas rezultatas – protingos prigimties.
plėtra nežino jokių kliūčių, netgi geografinių – istorijos vyksmo būtinumas reiškiasi ir tuo, kad skirtingu laiku skirtingos tautos atlieka istorijos joms skirtus uždavinius. Taigi susimąstykime apie protą kaip pasaulinį, kurio plėtra lemia logiškai būtiną ir tikslingą visą žmogiškosios veiklos istoriją. Anot Hegelio: „vienintelė mintis, kurią atsineša filosofija, yra ta paprasta proto mintis, kad pasaulyje viešpatauja protas, todėl ir pasaulinė istorija vyko protingai“ (G. Hegelis. Istorijos filosofija., Vilnius, 1990, p. 35). Pasaulinio proto plėtra – tai visų pirma loginė sklaida idėjų, kurių įgyvendinimo instrumentas yra konkretūs mąstytojai, religiniai ar politiniai veikėjai. Pasaulinis protas kartu yra ir visos tikrovės pagrindas, jis persmelkia ją visą. Hegelis šią mintį išreiškia taip: „…protas yra tiek substancija, tiek begalinė jėga, sau pačiam ji yra viso gamtinio ir dvasinio gyvenimo begalinis turinys, o sykiu ir begalinė forma – šio turinio forma. Protas yra substancija, kaip tik tai, dėl ko ir kur egzistuoja, ir turi savo būtį visa tikrovė; protas yra begalinė jėga…protas yra begalinis turinys, visa esmė ir tiesa, ir jis pats sau yra medžiaga, kurią apdoroja jo paties dvasinė veikla…jis yra tik savo paties prielaida ir absoliutus tikslas, taip jis pats yra šito absoliutaus tikslo realizavimas ir ne tik gamtos, bet ir dvasios pasaulio perkėlimas iš gelmės į paviršių būtent pasaulio istorijoje“ (G. Hegelis. Istorijos filosofija. Vilnius, 1990, p. 35). Daiktų būtį lemia jų rūšinė priklausomybė, jų esmė, taigi ne juslėmis suvokiama išorė, o mąstoma vidinė jų prigimtis, turinti idealų pobūdį. Žmogaus mąstymas tėra absoliučios idėjos dalinė apraiška, nes realu yra tik tai, kas yra pačiame absoliute kaip visybėje. Pavienis žmogaus protas yra tik visos tikrovės dalis.

Šiuo metu Jūs matote 38% šio straipsnio.
Matomi 1951 žodžiai iš 5116 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.