FA METODAITai būdai, kuriais apdorojama ekonominė informacija, gauta iš įvairių
analizės šaltinių. Kadangi fin. analizė susijusi su daugeliu mokslų, todėl
joje ir taikomi tų mokslų būdai.
Nustatoma rodikliai, dinamika, struktūra, veiksniai darantys poveikį.
Techninių priemonių pagalba visi analizės duomenys gali būti grafiškai
pateikiami ir apibendrinami analitinėse lentelėse.
1. Tradiciniai (bendraekonominiai) būdai (Grupavimas, palyginimas,
procentai, vidurkiai, indeksai, balansinis sugretinimas, detalizavimas,
apibendrinimas, eliminavimas: a) grandininiu keitimu; b) skirtumų; c)
saldo);
2. Matematiniai-statistiniai būdai (Koreliacija, imitacinis modeliavimas,
matematinis programavimas, matricinis modeliavimas ir kt).
Techninės priemonės: grafikai, diagramos, kartogramos, analitinės lentelės.
Grupavimas – tai toks būdas, kurį taikant apjungiami į atskiras grupes tam
tikri rodikliai, vienodi pagal savo ekonominę reikšmę ar kitus požymius.
Rodikliai gali būti grupuojami pagal vieną ar kelis požymius. Priklausomai
nuo grupavimo tikslo, gali būti atliekami topologiniai, struktūriniai ir
faktoriniai grupavimai. Topologiniai grupavimai remiasi ištisinio arba
atrankinio stebėjimo duomenimis, kurie gali būti skirstomi į klases, kurios
gali būti apjungiamos į grupes. Darbuotojų užmokesčio fondas gali būti
skirstomas į vienetinę ir laikinę klases.
Struktūrinis grupavimas – toks, kuris naudojamas tiriant vidinę visumos
struktūrą. Turtas grupuojamas į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.
Faktorinis grupavimas atliekamas naudojant rodiklius, kurie apjungiami
pagal priežastinių ryšių vienodumą. Pagaminta produkcija priklauso nuo
trijų gamybos veiksnių grupių: darbo, darbo priemonių, darbo objekto.
Grupavimas padeda išaiškinti lemiamas tendencijas, poveikį rezultatiniams
rodikliams ir sudaro pagrindą vėlesniam detalizavimui.
Palyginimas – vienas labiausiai paplitusių būdų. Lyginami ataskaitiniai
duomenys su pasirinkta baze (planiniais rodikliais, praeito periodo
duomenimis, vidutiniais šakiniais rodikliais, pirmaujančių įmonių
duomenimis, prognoziniais ir kt. duomenimis, standartais, normatyvais ir t.
t.).
Lyginami duomenys turi būti palyginami laiko atžvilgiu, įvertinimo prasme,
apskaičiuoti pagal vienodą metodiką, turėti vienodą struktūrą.
Analizuojant ekonominius rodiklius pagrindinis analizės tikslas – ne tik
apskaičiuoti nukrypimus, bet ir veiksnius, įtakojusius rodiklių kitimą.
Veiksniams apskaičiuoti taikomi tokie būdai: balansinių sugretinimų ir
eliminavimo.
Tais atvejais, kai veiksniai yra susieti adityviniu ryšiu, taikomas
balansinių sugretinimų būdas.
Pardavimai = l1 + g – l2
∆Pardavimai = ∆l1 + ∆g1 – ∆l2
Jis dažniausiai naudojamas balanso analizei.
Eliminavimas – reiškia panaikinimą arba atsiribojimą nuo kokių nors
veiksnių. Tai loginis būdas, kai ekonomistas abstrahuodamasis nuo įvairių
šalutinių veiksnių poveikio, nagrinėja vieną ekonominį reiškinį ar veiksnį.
Trys būdai:
1. grandininių pakeitimų būdas;
2. skirtumų būdas;
3. saldo būdas.
Grandininiai pakeitimai padeda apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką
rezultatiniam rodikliui tada, kai tie veiksniai tarpusavyje susieti
multiplikaciniu būdu.
Skirtumų būdas: apskaitai (apskaičiavimui) imami nukrypimai nuo bazinio
dydžio.
1) (a1 – a0) * b1 * c1 = ∆2 (a)
2) a1 * (b1 – b0) * c1 = ∆2 (b)
3) a1 * b1 * (c1 – c0) = ∆2 (c)
Saldo – likučio būdas. Jį taikant iš rezultatinio rodiklio pokyčio nuo
pasirinktos bazės atimama apskaičiuotų veiksnių suma ir gaunamas
rezultatas.
Taikymo taisyklės:
1. Visada pirmoje eilėje turėtų būti apskaičiuojami kiekybiniai veiksniai,
pabaigoje – kokybinių veiksnių įtaka. Jei pasitaiko keli kiekybiniai
veiksniai, tai pirmoje eilėje skaičiuojama reikšmingiausio veiksnio įtaka,
o vėliau nuo jo priklausančių veiksnių įtaka;
2. Taikant šį būdą teisingiausi rezultatai gaunami skaičiuojant 3, 4
maksimum 5 veiksnius.
ĮMONIŲ FINANSINĖS ANALIZĖS ORGANIZAVIMAS
Analizės darbą atlieka tie asmenys, kurie suinteresuoti gauti analitinę
informaciją. Analitine informacija yra suinteresuoti vidaus ir išorės
analitinės informacijos vartotojai, bet nepriklausomai nuo to, kas atlieka
analizę, turi būti pirmiausiai sudaromas analizės planas ir programa.
Analizės planas turi atskleisti analizės tikslą, jos šaltinius, atlikėjus,
terminus, pasirinkti (pateikti) rodiklius, kurie bus analizuojami ir
numatyti analizės rezultatų pateikimo formą bei svarstymo būdą.
Analizė gali būti atliekama išsamiai ir dalinė (teminė). Išsamią analizę
dažniausiai atlieka įmonės vadovai ir paskirti asmenys. Kartais įmonės ar
organizacijos turi specialius padalinius, bet praktikoje dažniausiai
analizę planuoja ir atlieka įmonės ekonominės tarnybos, vadovaujamos vyr.
buhalterio. Apibendrinti analizės duomenys pateikiami aukščiausioms valdymo
grandims, kurios priima sprendimus. Išorės vartotojai (ministerijos,
statistikos departamentas, mokesčių tarnybos, įvairios visuomeninės
organizacijos ir kt.) irgi gali atlikti analizę juos
dominuojančiais
klausimais. Tada jų analizės tikslas ir objektas bus konkretesni. Analizės
šaltiniai irgi apims tik juos dominančius klausimus, bet ir jų analizės
planuose atsispindės analizuotini rodikliai, analizės metodika,
informacijos šaltiniai, terminai bei rezultatų pateikimo forma.
Kiekvienas planas papildomas programa. Programa detalizuoja planą. Joje
parodomos pagrindinės analizės formos, jų klausimai, gali būti numatomos
analitinių lentelių formos, rodikliai ir kas bus atsakingas už šių
pasiūlymų įdiegimą.
Analizės organizavimas priklauso nuo analizę atliekančio subjekto tikslų,
bet turi panašius analizės etapus:
1. analizės plano ir programos sudarymas;
2. analizės šaltinių rinkimas ir jų patikimumo patikrinimas;
3. rodiklių tyrimas, veiksnių ir priežasčių įtakos, jų lygiui ir dinamikai
išaiškinimas;
4. rezultatų apibendrinimas, įforminimas ir nepanaudotų galimybių
nurodymas;
5. rezultatų įgyvendinimas ir rekomenduojamų priemonių taikymo kontrolė.FINANSINĖS ANALIZĖS ŠALTINIAI
Analizės šaltiniai – visa informacija, naudojama analizei atlikti. Jie gali
būti klasifikuojami įvairiais aspektais, pvz.: pagrįsta įmonių apskaitos
darbo specifika:
1. planiniai ir normatyviniai šaltiniai. Jie apima trumpalaikius ir
ilgalaikius bei strateginius įmonių planus. Normatyvai susiję su įmonės
išteklių naudojimu, pvz.: medžiagų sunaudojimo normos, darbo laiko, darbo
užmokesčio normatyvai ir kiti;
2. analizės šaltinis – atskaitomybė, pvz.: finansinės apskaitos
atskaitomybė, statistinė atskaitomybė, vidinės apskaitos teikiama
atskaitomybė;
3. neapskaitiniai šaltiniai gaunami įmonėje ne iš apskaitos sistemos, pvz.:
konferencijų medžiaga, įvairių protokolų informacija, iš auditorių,
laikraščių gaunama informacija, asmeniniai darbuotojų ir darbininkų
stebėjimai, spaudos, techninė informacija (projektai, darbo brėžiniai,
techniniai pasai ir pan.), teisinė dokumentacija, vertybinių popierių
biržos informacija ir pan.;
4. apskaitos teikiama informacija (apskaitiniai šaltiniai):
* Buhalterinės apskaitos teikiama informacija
* Statistinės apskaitos teikiama informacija
* Operatyvinė-techninė apskaita arba vidinės apskaitos teikiama
informacija. Susijusi su gamybiniais dalykais, pvz.: prekių judėjimu,
darbininkų judėjimu, t.y. su gamybiniais dalykais.Šie duomenys gali būti dažnai fiksuojami.
Visi analizės šaltiniai, naudojami analizėje, turi būti patikimi; todėl
asmuo, pradedantis analizę ir surinkęs jos šaltinius, turėtų įsitikinti jų
patikimumu, atlikdamas formalų ar esminį patikrinimą. Formalus patikrinimas
– kai susipažįstama su analizės šaltinio pagrindiniais rekvizitais bei
juridiniu apiforminimu. Svarbu patikrinti ar teisingai užpildytos eilutės,
ar teisingai atlikti aritmetiniai veiksmai ir pan. Prie esminio finansinės
atskaitomybės patikrinimo priskiriamas finansinėse ataskaitose parodytų
rodiklių tarpusavio darnumo patikrinimas. Finansinių ataskaitų rodiklių
tarpusavio darnumo patikrinimas yra svarbus dėl to, kad analizės metu
gautume objektyvią analitinę informaciją.FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS
Įmonių veiklos analizėje yra naudojamos įvairios analizės rūšys. Todėl
analizės rūšys grupuojamos ir klasifikuojamos pagal tam tikrus požymius:
1. Analizės uždavinius;
2. Analizės atlikimo laiką;
3. Tyrimo aspektą;
4. Nepanaudotų galimybių (rezervų) išaiškinimo ir įvertinimo metodiką;
5. Tyrimo objektus;
6. Subjektus;
7. Pagal tyrimų apimtį;
8. Pagal periodiškumą;
9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir informacijos apdorojimą.
1. Analizė pagal uždavinius:
1.Plano pagrįstumo analizė;
2.Planų vykdymo kontrolės ir prognozavimo metu 3.atliekama analizė;
4.Veiklos rezultatų įvertinimo analizė;
5.Nepanaudotų įmonės galimybių atskleidimo analizė.
2. Pagal analizės atlikimo laiką:
1.Retrospektyvinė (praeito laikotarpio analizė);
2.Operatyvinė (trumpalaikė: kasdien, kas savaitę ir pan.);
3.Perspektyvinė arba prognozinė analizė (privalumas: analizuojant prognozių
arba planų duomenis atliekami variantiniai skaičiavimai, kurie leidžia
pamatyti įmonės veiklos rezultatų priklausomybę nuo veiksnių, o tai leidžia
pasirinkti optimalų planą ar prognozę).
3. Atliekant įmonių veiklos analizę yra keliama šiek tiek daugiau uždavinių
negu nagrinėjant finansinę veiklą. Įmonių veiklos analizė, kada
klasifikuojama pagal tyrimo aspektus išskiriamos dvi analizės kryptys:
1. Įmonės veiklos techninė-ekonominė analizė, kurios metu analizuojami
įmonės gamybinėje-ūkinėje veikloje naudojamų išteklių būklė, panaudojimas,
įmonės apsirūpinimas jais (staklės, medžiagos, darbo ištekliai, įrengimai
ir pan.)
2. Finansinės analizės aspektas. Finansinė analizė apima tiktai finansinių
rodiklių, kurie atsispindi finansinėje atskaitomybėje tyrimą. O finansinėje
atskaitomybėje atsispindi galutiniai įmonės veiklos rodikliai, kurie parodo
įmonės pelningumą, mokumą, įsipareigojimus, kapitalo panaudojimo
racionalumą.
4. Pagal rezervų išaiškinimo ir įvertinimo metodiką:
1.Palyginamoji analizė (kelių įmonių,
rtinė analizė, kai derinami įmonės techniniai rodikliai su
ekonominiais;
3.Daugiafaktorinė analizė, kai naudojami matematiniai-statistiniai metodai.
5.Pagal tyrimo objektus:
Visos įmonės lygmenyje atliekam analizė;
Gamybinio padalinio;
Darbo vietos;
Gaminio.
6. Pagal subjektus:
Įmonė pati atlieka savo veiklos analizę;
Finansinės institucijos (Mokesčių inspekcija);
Bankų įstaigos;
Statistikos organai;
Įmonės akcininkai, investitoriai, savininkai.
7. Pagal tyrimo apimtį:
Kompleksinė analizė (tyriama visa įmonės veikla, pradedant gamybiniais ir
baigiant finansiniais rodikliais);
Teminė analizė ( tik pelną ir pan.).
8. Pagal periodiškumą:
Sisteminė. Sistemingai – kiekvieną mėnesį ir pan.;
Vienkartinė.
9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir apdorojimą:
Rankiniu būdu;
Kompiuterizuotai.
FA gali būti naudojamos visos aukščiau išvardintos rūšys. Tačiau
susipažinus su rinkos šalyse naudojamomis analizės klasifikacijomis galime
pastebėti tik 3 finansinės analizės rūšis:
1. Horizontali analizė: imame balansą, paskaičiuojame A, B ir C skyriaus
dinamiką.
2. Vertikali analizė: imame turtą ir žiūrime kokį svorį ilgalaikis turtas
sudaro bendrame turte.
3. Santykių (santykinių rodiklių) analizė: naudoja santykinius rodiklius:
apyvartumas, pelningumas ir pan.
Galima naudoti ir SWOT analizę.
Mūsų kursas paremtas finansine atskaitomybe.
Nagrinėsime retrospektyvine prasme ( kas jau praėję).HORIZONTALI IR VERTIKALI FINANSINIŲ ATASKAITŲ ANALIZĖ
Šios sąvokos yra tėjusios iš rinkos ekonomikos šalių. Vertikali analizė
atitinka finansinių ataskaitų struktūros analizę, o horizontali – dinamikos
analizę.
* Vertikali balanso analizė yra pagrįsta santykinių rodiklių apskaičiavimu,
t. y. atitinkamų balanso straipsnių lyginimu su bendra balansine suma.
Apskaičiuotas balanso straipsnio lyginamasis svoris turto arba nuosavybės
apimtyje parodo to straipsnio reikšmingumą. Vertikalios analizės metu
nustatoma turto ir nuosavybės struktūra, kuri apibūdina įmonėje turimo
turto kokybę bei jo finansavimo šaltinius. Turint kelerių metų balanso
struktūros rodiklius, galima įvertinti tendencijas turto kitimo srityje, o
taip pat finansavimo šaltinių pokyčius. Vakarų pasaulyje ataskaitos,
pateikiančios kiekvieno straipsnio lyginamąjį svorį vadinamos
struktūrinėmis ataskaitomis.
Rinkos šalyse dažnai tokios struktūrinės ataskaitos yra pridedamos prie
finansinės atskaitomybės. Jomis norima supažindinti skaitytoją su balanso
rodiklių kitimo tendencijomis.
Jei struktūriniame balanse nustatome, kad įmonėje didėja ilgalaikis turtas,
tai galima daryti išvadą, kad įmonė plečia savo veiklą, įsigydama
ilgalaikio turto. Pagal ilgalaikio turto lyginamąjį svorį lyginant su
trumpalaikiu turtu galima įvertinti gamybos pobūdį. Jei dominuoja
ilgalaikis turtas, tai galima teigti, kad įmonė priklauso mašinų gamybos ar
kitos veiklos sričiai, kuri reikalauja turėti daugiau ilgalaikio turto. Jei
dominuoja trumpalaikis turtas – aptarnavimo sfera, prekyba; reikia turėti
daugiau atsargų ir mažiau ilgalaikio nemobilaus turto.
Priklausomai nuo veiklos pobūdžio atitinkamai kinta dinamikoje minėti
rodikliai.
Detalizuojant vertikalią balanso analizę, turto pusėje būtina ištirti
nepageidautinų straipsnių augimą, kaip antai debitorinis įsiskolinimas,
gautinos sumos. (Vakaruose 30 – 60 dienų įsiskolinimas laikomas dar
priimtinu). Pastebėjus tokių straipsnių buvimą ir didėjimą, turi būti
nukreiptas analizės dėmesys į šių straipsnių detalų tyrimą.
Vertikali balanso pasyvo analizė parodo įmonės veiklos finansavimo
struktūrą. Finansavimas vykdomas iš savų šaltinių (A skyrius) ir iš
skolintų šaltinių. Abu šaltiniai yra leistini, tačiau turi būti išlaikyta
optimali proporcija tarp jų. Jei nenormaliai didėja vienas ar kitas
finansavimo šaltinis, tai visada priimtinesnis yra savų lėšų finansavimo
šaltinio didėjimas. Tačiau finansų teorijoje yra laikoma neprotinga
naudotis tik viena finansavimo forma, nes skolintų šaltinių naudojimas
visada veda prie nuosavo kapitalo pelningumo didėjimo, jeigu skolinto
kapitalo išlaidos ( palūkanos) nėra labai aukštos.
Šį vertikalios analizės procesą galima pavaizduoti tokia schema:
Turtas Savininkų kapitalas ir įsipareigojimai
100%
100 %
Analizuojant balanso pasyvo struktūrą, būtina išskirti straipsnius, kurių
didėjimas yra nepageidautinas, nes analizė tik balanso skyrių ne visada
parodo tikrąją finansinę būklę. Nepageidautini didėjimui balanso pasyvo