Fa metodai
5 (100%) 1 vote

Fa metodai

FA METODAITai būdai, kuriais apdorojama ekonominė informacija, gauta iš įvairių

analizės šaltinių. Kadangi fin. analizė susijusi su daugeliu mokslų, todėl

joje ir taikomi tų mokslų būdai.

Nustatoma rodikliai, dinamika, struktūra, veiksniai darantys poveikį.

Techninių priemonių pagalba visi analizės duomenys gali būti grafiškai

pateikiami ir apibendrinami analitinėse lentelėse.

1. Tradiciniai (bendraekonominiai) būdai (Grupavimas, palyginimas,

procentai, vidurkiai, indeksai, balansinis sugretinimas, detalizavimas,

apibendrinimas, eliminavimas: a) grandininiu keitimu; b) skirtumų; c)

saldo);

2. Matematiniai-statistiniai būdai (Koreliacija, imitacinis modeliavimas,

matematinis programavimas, matricinis modeliavimas ir kt).

Techninės priemonės: grafikai, diagramos, kartogramos, analitinės lentelės.

Grupavimas – tai toks būdas, kurį taikant apjungiami į atskiras grupes tam

tikri rodikliai, vienodi pagal savo ekonominę reikšmę ar kitus požymius.

Rodikliai gali būti grupuojami pagal vieną ar kelis požymius. Priklausomai

nuo grupavimo tikslo, gali būti atliekami topologiniai, struktūriniai ir

faktoriniai grupavimai. Topologiniai grupavimai remiasi ištisinio arba

atrankinio stebėjimo duomenimis, kurie gali būti skirstomi į klases, kurios

gali būti apjungiamos į grupes. Darbuotojų užmokesčio fondas gali būti

skirstomas į vienetinę ir laikinę klases.

Struktūrinis grupavimas – toks, kuris naudojamas tiriant vidinę visumos

struktūrą. Turtas grupuojamas į ilgalaikį ir trumpalaikį turtą.

Faktorinis grupavimas atliekamas naudojant rodiklius, kurie apjungiami

pagal priežastinių ryšių vienodumą. Pagaminta produkcija priklauso nuo

trijų gamybos veiksnių grupių: darbo, darbo priemonių, darbo objekto.

Grupavimas padeda išaiškinti lemiamas tendencijas, poveikį rezultatiniams

rodikliams ir sudaro pagrindą vėlesniam detalizavimui.

Palyginimas – vienas labiausiai paplitusių būdų. Lyginami ataskaitiniai

duomenys su pasirinkta baze (planiniais rodikliais, praeito periodo

duomenimis, vidutiniais šakiniais rodikliais, pirmaujančių įmonių

duomenimis, prognoziniais ir kt. duomenimis, standartais, normatyvais ir t.

t.).

Lyginami duomenys turi būti palyginami laiko atžvilgiu, įvertinimo prasme,

apskaičiuoti pagal vienodą metodiką, turėti vienodą struktūrą.

Analizuojant ekonominius rodiklius pagrindinis analizės tikslas – ne tik

apskaičiuoti nukrypimus, bet ir veiksnius, įtakojusius rodiklių kitimą.

Veiksniams apskaičiuoti taikomi tokie būdai: balansinių sugretinimų ir

eliminavimo.

Tais atvejais, kai veiksniai yra susieti adityviniu ryšiu, taikomas

balansinių sugretinimų būdas.

Pardavimai = l1 + g – l2

∆Pardavimai = ∆l1 + ∆g1 – ∆l2

Jis dažniausiai naudojamas balanso analizei.

Eliminavimas – reiškia panaikinimą arba atsiribojimą nuo kokių nors

veiksnių. Tai loginis būdas, kai ekonomistas abstrahuodamasis nuo įvairių

šalutinių veiksnių poveikio, nagrinėja vieną ekonominį reiškinį ar veiksnį.

Trys būdai:

1. grandininių pakeitimų būdas;

2. skirtumų būdas;

3. saldo būdas.

Grandininiai pakeitimai padeda apskaičiuoti įvairių veiksnių įtaką

rezultatiniam rodikliui tada, kai tie veiksniai tarpusavyje susieti

multiplikaciniu būdu.

Skirtumų būdas: apskaitai (apskaičiavimui) imami nukrypimai nuo bazinio

dydžio.

1) (a1 – a0) * b1 * c1 = ∆2 (a)

2) a1 * (b1 – b0) * c1 = ∆2 (b)

3) a1 * b1 * (c1 – c0) = ∆2 (c)

Saldo – likučio būdas. Jį taikant iš rezultatinio rodiklio pokyčio nuo

pasirinktos bazės atimama apskaičiuotų veiksnių suma ir gaunamas

rezultatas.

Taikymo taisyklės:

1. Visada pirmoje eilėje turėtų būti apskaičiuojami kiekybiniai veiksniai,

pabaigoje – kokybinių veiksnių įtaka. Jei pasitaiko keli kiekybiniai

veiksniai, tai pirmoje eilėje skaičiuojama reikšmingiausio veiksnio įtaka,

o vėliau nuo jo priklausančių veiksnių įtaka;

2. Taikant šį būdą teisingiausi rezultatai gaunami skaičiuojant 3, 4

maksimum 5 veiksnius.

ĮMONIŲ FINANSINĖS ANALIZĖS ORGANIZAVIMAS

Analizės darbą atlieka tie asmenys, kurie suinteresuoti gauti analitinę

informaciją. Analitine informacija yra suinteresuoti vidaus ir išorės

analitinės informacijos vartotojai, bet nepriklausomai nuo to, kas atlieka

analizę, turi būti pirmiausiai sudaromas analizės planas ir programa.

Analizės planas turi atskleisti analizės tikslą, jos šaltinius, atlikėjus,

terminus, pasirinkti (pateikti) rodiklius, kurie bus analizuojami ir

numatyti analizės rezultatų pateikimo formą bei svarstymo būdą.

Analizė gali būti atliekama išsamiai ir dalinė (teminė). Išsamią analizę

dažniausiai atlieka įmonės vadovai ir paskirti asmenys. Kartais įmonės ar

organizacijos turi specialius padalinius, bet praktikoje dažniausiai

analizę planuoja ir atlieka įmonės ekonominės tarnybos, vadovaujamos vyr.

buhalterio. Apibendrinti analizės duomenys pateikiami aukščiausioms valdymo

grandims, kurios priima sprendimus. Išorės vartotojai (ministerijos,

statistikos departamentas, mokesčių tarnybos, įvairios visuomeninės

organizacijos ir kt.) irgi gali atlikti analizę juos
dominuojančiais

klausimais. Tada jų analizės tikslas ir objektas bus konkretesni. Analizės

šaltiniai irgi apims tik juos dominančius klausimus, bet ir jų analizės

planuose atsispindės analizuotini rodikliai, analizės metodika,

informacijos šaltiniai, terminai bei rezultatų pateikimo forma.

Kiekvienas planas papildomas programa. Programa detalizuoja planą. Joje

parodomos pagrindinės analizės formos, jų klausimai, gali būti numatomos

analitinių lentelių formos, rodikliai ir kas bus atsakingas už šių

pasiūlymų įdiegimą.

Analizės organizavimas priklauso nuo analizę atliekančio subjekto tikslų,

bet turi panašius analizės etapus:

1. analizės plano ir programos sudarymas;

2. analizės šaltinių rinkimas ir jų patikimumo patikrinimas;

3. rodiklių tyrimas, veiksnių ir priežasčių įtakos, jų lygiui ir dinamikai

išaiškinimas;

4. rezultatų apibendrinimas, įforminimas ir nepanaudotų galimybių

nurodymas;

5. rezultatų įgyvendinimas ir rekomenduojamų priemonių taikymo kontrolė.FINANSINĖS ANALIZĖS ŠALTINIAI

Analizės šaltiniai – visa informacija, naudojama analizei atlikti. Jie gali

būti klasifikuojami įvairiais aspektais, pvz.: pagrįsta įmonių apskaitos

darbo specifika:

1. planiniai ir normatyviniai šaltiniai. Jie apima trumpalaikius ir

ilgalaikius bei strateginius įmonių planus. Normatyvai susiję su įmonės

išteklių naudojimu, pvz.: medžiagų sunaudojimo normos, darbo laiko, darbo

užmokesčio normatyvai ir kiti;

2. analizės šaltinis – atskaitomybė, pvz.: finansinės apskaitos

atskaitomybė, statistinė atskaitomybė, vidinės apskaitos teikiama

atskaitomybė;

3. neapskaitiniai šaltiniai gaunami įmonėje ne iš apskaitos sistemos, pvz.:

konferencijų medžiaga, įvairių protokolų informacija, iš auditorių,

laikraščių gaunama informacija, asmeniniai darbuotojų ir darbininkų

stebėjimai, spaudos, techninė informacija (projektai, darbo brėžiniai,

techniniai pasai ir pan.), teisinė dokumentacija, vertybinių popierių

biržos informacija ir pan.;

4. apskaitos teikiama informacija (apskaitiniai šaltiniai):

* Buhalterinės apskaitos teikiama informacija

* Statistinės apskaitos teikiama informacija

* Operatyvinė-techninė apskaita arba vidinės apskaitos teikiama

informacija. Susijusi su gamybiniais dalykais, pvz.: prekių judėjimu,

darbininkų judėjimu, t.y. su gamybiniais dalykais.Šie duomenys gali būti dažnai fiksuojami.

Visi analizės šaltiniai, naudojami analizėje, turi būti patikimi; todėl

asmuo, pradedantis analizę ir surinkęs jos šaltinius, turėtų įsitikinti jų

patikimumu, atlikdamas formalų ar esminį patikrinimą. Formalus patikrinimas

– kai susipažįstama su analizės šaltinio pagrindiniais rekvizitais bei

juridiniu apiforminimu. Svarbu patikrinti ar teisingai užpildytos eilutės,

ar teisingai atlikti aritmetiniai veiksmai ir pan. Prie esminio finansinės

atskaitomybės patikrinimo priskiriamas finansinėse ataskaitose parodytų

rodiklių tarpusavio darnumo patikrinimas. Finansinių ataskaitų rodiklių

tarpusavio darnumo patikrinimas yra svarbus dėl to, kad analizės metu

gautume objektyvią analitinę informaciją.FINANSINĖS ANALIZĖS RŪŠYS

Įmonių veiklos analizėje yra naudojamos įvairios analizės rūšys. Todėl

analizės rūšys grupuojamos ir klasifikuojamos pagal tam tikrus požymius:

1. Analizės uždavinius;

2. Analizės atlikimo laiką;

3. Tyrimo aspektą;

4. Nepanaudotų galimybių (rezervų) išaiškinimo ir įvertinimo metodiką;

5. Tyrimo objektus;

6. Subjektus;

7. Pagal tyrimų apimtį;

8. Pagal periodiškumą;

9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir informacijos apdorojimą.

1. Analizė pagal uždavinius:

1.Plano pagrįstumo analizė;

2.Planų vykdymo kontrolės ir prognozavimo metu 3.atliekama analizė;

4.Veiklos rezultatų įvertinimo analizė;

5.Nepanaudotų įmonės galimybių atskleidimo analizė.

2. Pagal analizės atlikimo laiką:

1.Retrospektyvinė (praeito laikotarpio analizė);

2.Operatyvinė (trumpalaikė: kasdien, kas savaitę ir pan.);

3.Perspektyvinė arba prognozinė analizė (privalumas: analizuojant prognozių

arba planų duomenis atliekami variantiniai skaičiavimai, kurie leidžia

pamatyti įmonės veiklos rezultatų priklausomybę nuo veiksnių, o tai leidžia

pasirinkti optimalų planą ar prognozę).

3. Atliekant įmonių veiklos analizę yra keliama šiek tiek daugiau uždavinių

negu nagrinėjant finansinę veiklą. Įmonių veiklos analizė, kada

klasifikuojama pagal tyrimo aspektus išskiriamos dvi analizės kryptys:

1. Įmonės veiklos techninė-ekonominė analizė, kurios metu analizuojami

įmonės gamybinėje-ūkinėje veikloje naudojamų išteklių būklė, panaudojimas,

įmonės apsirūpinimas jais (staklės, medžiagos, darbo ištekliai, įrengimai

ir pan.)

2. Finansinės analizės aspektas. Finansinė analizė apima tiktai finansinių

rodiklių, kurie atsispindi finansinėje atskaitomybėje tyrimą. O finansinėje

atskaitomybėje atsispindi galutiniai įmonės veiklos rodikliai, kurie parodo

įmonės pelningumą, mokumą, įsipareigojimus, kapitalo panaudojimo

racionalumą.

4. Pagal rezervų išaiškinimo ir įvertinimo metodiką:

1.Palyginamoji analizė (kelių įmonių,
rtinė analizė, kai derinami įmonės techniniai rodikliai su

ekonominiais;

3.Daugiafaktorinė analizė, kai naudojami matematiniai-statistiniai metodai.

5.Pagal tyrimo objektus:

Visos įmonės lygmenyje atliekam analizė;

Gamybinio padalinio;

Darbo vietos;

Gaminio.

6. Pagal subjektus:

Įmonė pati atlieka savo veiklos analizę;

Finansinės institucijos (Mokesčių inspekcija);

Bankų įstaigos;

Statistikos organai;

Įmonės akcininkai, investitoriai, savininkai.

7. Pagal tyrimo apimtį:

Kompleksinė analizė (tyriama visa įmonės veikla, pradedant gamybiniais ir

baigiant finansiniais rodikliais);

Teminė analizė ( tik pelną ir pan.).

8. Pagal periodiškumą:

Sisteminė. Sistemingai – kiekvieną mėnesį ir pan.;

Vienkartinė.

9. Pagal informacijos kaupimo būdą ir apdorojimą:

Rankiniu būdu;

Kompiuterizuotai.

FA gali būti naudojamos visos aukščiau išvardintos rūšys. Tačiau

susipažinus su rinkos šalyse naudojamomis analizės klasifikacijomis galime

pastebėti tik 3 finansinės analizės rūšis:

1. Horizontali analizė: imame balansą, paskaičiuojame A, B ir C skyriaus

dinamiką.

2. Vertikali analizė: imame turtą ir žiūrime kokį svorį ilgalaikis turtas

sudaro bendrame turte.

3. Santykių (santykinių rodiklių) analizė: naudoja santykinius rodiklius:

apyvartumas, pelningumas ir pan.

Galima naudoti ir SWOT analizę.

Mūsų kursas paremtas finansine atskaitomybe.

Nagrinėsime retrospektyvine prasme ( kas jau praėję).HORIZONTALI IR VERTIKALI FINANSINIŲ ATASKAITŲ ANALIZĖ

Šios sąvokos yra tėjusios iš rinkos ekonomikos šalių. Vertikali analizė

atitinka finansinių ataskaitų struktūros analizę, o horizontali – dinamikos

analizę.

* Vertikali balanso analizė yra pagrįsta santykinių rodiklių apskaičiavimu,

t. y. atitinkamų balanso straipsnių lyginimu su bendra balansine suma.

Apskaičiuotas balanso straipsnio lyginamasis svoris turto arba nuosavybės

apimtyje parodo to straipsnio reikšmingumą. Vertikalios analizės metu

nustatoma turto ir nuosavybės struktūra, kuri apibūdina įmonėje turimo

turto kokybę bei jo finansavimo šaltinius. Turint kelerių metų balanso

struktūros rodiklius, galima įvertinti tendencijas turto kitimo srityje, o

taip pat finansavimo šaltinių pokyčius. Vakarų pasaulyje ataskaitos,

pateikiančios kiekvieno straipsnio lyginamąjį svorį vadinamos

struktūrinėmis ataskaitomis.

Rinkos šalyse dažnai tokios struktūrinės ataskaitos yra pridedamos prie

finansinės atskaitomybės. Jomis norima supažindinti skaitytoją su balanso

rodiklių kitimo tendencijomis.

Jei struktūriniame balanse nustatome, kad įmonėje didėja ilgalaikis turtas,

tai galima daryti išvadą, kad įmonė plečia savo veiklą, įsigydama

ilgalaikio turto. Pagal ilgalaikio turto lyginamąjį svorį lyginant su

trumpalaikiu turtu galima įvertinti gamybos pobūdį. Jei dominuoja

ilgalaikis turtas, tai galima teigti, kad įmonė priklauso mašinų gamybos ar

kitos veiklos sričiai, kuri reikalauja turėti daugiau ilgalaikio turto. Jei

dominuoja trumpalaikis turtas – aptarnavimo sfera, prekyba; reikia turėti

daugiau atsargų ir mažiau ilgalaikio nemobilaus turto.

Priklausomai nuo veiklos pobūdžio atitinkamai kinta dinamikoje minėti

rodikliai.

Detalizuojant vertikalią balanso analizę, turto pusėje būtina ištirti

nepageidautinų straipsnių augimą, kaip antai debitorinis įsiskolinimas,

gautinos sumos. (Vakaruose 30 – 60 dienų įsiskolinimas laikomas dar

priimtinu). Pastebėjus tokių straipsnių buvimą ir didėjimą, turi būti

nukreiptas analizės dėmesys į šių straipsnių detalų tyrimą.

Vertikali balanso pasyvo analizė parodo įmonės veiklos finansavimo

struktūrą. Finansavimas vykdomas iš savų šaltinių (A skyrius) ir iš

skolintų šaltinių. Abu šaltiniai yra leistini, tačiau turi būti išlaikyta

optimali proporcija tarp jų. Jei nenormaliai didėja vienas ar kitas

finansavimo šaltinis, tai visada priimtinesnis yra savų lėšų finansavimo

šaltinio didėjimas. Tačiau finansų teorijoje yra laikoma neprotinga

naudotis tik viena finansavimo forma, nes skolintų šaltinių naudojimas

visada veda prie nuosavo kapitalo pelningumo didėjimo, jeigu skolinto

kapitalo išlaidos ( palūkanos) nėra labai aukštos.

Šį vertikalios analizės procesą galima pavaizduoti tokia schema:

Turtas Savininkų kapitalas ir įsipareigojimai

100%

100 %

Analizuojant balanso pasyvo struktūrą, būtina išskirti straipsnius, kurių

didėjimas yra nepageidautinas, nes analizė tik balanso skyrių ne visada

parodo tikrąją finansinę būklę. Nepageidautini didėjimui balanso pasyvo

straipsniai:

Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai, susiję su skolomis: finansinėmis,

prekybos, biudžetui, darbuotojams, soc. draudimui.

Todėl detalizuojant vertikalią analizę, reiktų atkreipti dėmesį į minėtų

straipsnių lyginamąjį svorį ir pokyčius.

Vertikalią analizę papildo horizontali analizė. Horizontali analizė – tai

yra dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Jis

atliekamas absoliučiais dydžiais ir procentais. Turto analizė
traktuojama

analogiškai kaip ir vertikalioji analizė, t. y. absoliučiais ir

santykiniais dydžiais stebimas ilgalaikio ir trumpalaikio turto kitimas,

atkreipiamas dėmesys į nepageidautinų straipsnių didėjimą, o taip pat turto

elementų pokyčiai yra derinami su nuosavybės (įsipareigojimų) pokyčiais. Tų

rodiklių derinimo metu ieškoma neracionalių finansavimo šaltinių

panaudojimo atvejų (mokėtinos sumos).

Apibendrinant balanso vertikalią ir horizontalią analizę reikia pabrėžti,

jog tai yra tik finansinės analizės įžanga, kurios metu nustatomos

(diagnozuojamos) įmonės finansinės būklės kritinės būsenos ir nurodomos

gairės detalesnei ( giluminei) analizei atlikti. Detali analizė būtina dėl

to, kad nustatyti tikrąsias pastebėtų pokyčių priežastis.

PELNO IR NUOSTOLIO ATASKAITOS HORIZONTALI IR VERTIKALI ANALIZĖ

Pelno ir nuostolio ataskaitą analizuojant panaudojamas pardavimų rodiklis

kaip bazinis rodiklis, nuo kurio sumos apskaičiuojami ataskaitos straipsnių

lyginamieji svoriai. Pelno ir nuostolio ataskaitoje pardavimai prilyginami

100 %. Ši pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių struktūra, atvaizduota

dinamikoje, padeda įvertinti įmonės pelningumą įvairiuose lygiuose

(gamybinės ūkinės veiklos pelningumas ir finansinės veiklos pelningumas

(nuo veiklos pelno į apačią)). Be to, iš vertikalios analizės duomenų

galima spręsti apie įmonės sąnaudų bei išlaidų racionalumą.

Horizontali analizė, kaip ir vertikali, tik absoliučiais dydžiais ir

procentais, rodo pelno ir nuostolio ataskaitos straipsnių kitimą. Šios

analizės tikslas toks pat kaip ir vertikalios analizės. Tikslas bendras –

diagnozuoti įmonės pelno susidarymo veiksnius, ypatingą dėmesį atkreipiant

į tuos, kurie daro neigiamą poveikį grynojo pelno didėjimui. Be to, šios

analizės rūšys padeda nustatyti tolimesnes detalesnės analizės kryptis.

Struktūrinė analizė skiriasi nuo horizontalios analizės tuo, kad ji parodo

tiriamojo reiškinio arba objekto reikšmingumą.

BALANSO IR PELNO(NUOSTOLIO) ATASKAITŲ ANALIZĖ

Iš balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitų galima apskaičiuoti ne tik

santykinius rodiklius, bet ir išvesti eilę absoliučių rodiklių. Vienas iš

reikšmingiausių absoliutinių balanso rodiklių yra apyvartinio kapitalo

rodiklis. Apyvartinis kapitalas – tai rodiklis, parodantis trumpalaikį

turtą, likusį įmonės žinioje sumokėjus visus trumpalaikius įsipareigojimus.

Tai kapitalas, kuris nuolat yra įmonės apyvartoje. Apyvartinio kapitalo

dydis – tai būtina apyvartinio turto suma tam tikram įmonės gamybos lygiui

palaikyti. Nuo apyvartinio kapitalo priklauso įmonės galimybės plėsti

gamybą, vykdyti įsipareigojimus. Apyvartinis kapitalas nėra parodomas

balanse, bet įvairių informacijos vartotojų yra skaičiuojamas ir

analizuojamas.

Jis gali būti apskaičiuotas dviem būdais:

1. TT– TĮ= AK

2. SK + IĮ– IT= AK

APYVARTINIO KAPITALO ANALIZĖ

Pirmiausia atliekama dinamikos analizė. Analizuojama sudėtinių elementų

sudėtis ir struktūra, atliekama apyvartinio kapitalo veiksnių analizė.

Dinamikos analizė – apskaičiuotas apyvartinis kapitalas (AK) lyginamas su

praeitais laikotarpiais ir daromos išvados apie įmonės veiklos augimo

tendencijas.

Jei AK didėja, tai prasiplečia įmonės saugumo ribos, nes įmonė turi

pakankamai savų išteklių apyvartiniam kapitalui įsigyti. Tačiau AK

padidėjimas turėtų būti analizuojamas derinant šio rodiklio kitimą su

pardavimų rodiklio kitimu. Jei AK auga, o pardavimai ne – tai neefektyvu.

AK gali padidėti padidėjus ne tik trumpalaikiam turtui, bet ir finansavimo

šaltiniams – nuosavam kapitalui ir ilg. įsipareigojimams. Tačiau šio

finansavimo šaltinio padidėjimas ne visada gali daryti teikiamą poveikį

apyvartiniam kapitalui, nes jo paskirtis finansuoti ilgalaikį turtą, o ne

trumpalaikį.

Jei AK sumažėja, tai rodo, kad įmonės saugumo ribos siaurėja, įmonė tampa

silpnesnė. Lyginant AK kitimą su pardavimų kitimu, turime atkreipti dėmesį

į tai, kad šie dydžiai turėtų kisti vienoda linkme. Tačiau su mažesniu AK

sukūrus didesnes pajamas iš pardavimų, galime kalbėti apie AK racionalų

(efektyvų) panaudojimą.

Jei AK lieka nepakitęs. Tokia būklė susidaro tada, kai įmonėje neplėtojama

veikla. Detalizuojant šią analizę, reiktų išsiaiškinti ar tokia būklė yra

laikina ar pastovi ir su kuo ji yra susijusi. Viena iš priežasčių –

kapitalinių investicijų nutraukimas arba jų sumažėjimas.

Toks tyrimas yra tik išankstinė analizė, padedanti nustatyti tolimesnės

detalios analizės gaires.

AK sudaro turto ir nuosavybės elementai, įeinantys į apskaičiavimo

formules.

Pageidautina, kad trump. turto sudėtyje daugiau būtų mobilių straipsnių,

kurie greičiau virsta grynaisiais pinigais, t. y. tų kurie didina įmonės

lėšų apyvartumą ir nepageidautina, kad trumpalaikio turto sudėtyje

dominuotų nemobilūs straipsniai, rodantys AK “įšaldymą”.

Nepageidautinas straipsnis – “Per vienerius metus gautinos sumos”. Jo

didėjimas rodo, kad įmonė palaiko ryšius su nemokiomis įmonėmis.
įmonės trump. turto struktūrą reikia išsiaiškinti gautinas

sumas pagal skolininkų pavadinimus bei gautinų sumų dydį, ar jau praėję

terminai ar dar ne. (Vakaruose 30 – 60 dienų).

Skaičiuojant AK į jo sumas įtraukiamos aktyve sukauptos pajamos ir

ateinančio laikotarpio sąnaudos, o pasyve sukauptos sąnaudos ir ateinančio

laikotarpio pajamos.

Nepageidautini straipsniai: “Per vienerius metus mokėtinos sumos:

mokesčiai, atlyginimai, Sodra”. Jos turėtų mažėti, o ne didėti.

Sudėties ir struktūros analizė yra aktuali tada, kai ieškoma rezervų

(galimybių) pagreitinti AK apyvartumą. AK apyvartumas didėja tada, kai yra

išlaisvinamos lėšos iš nemobilių trumpalaikio turto straipsnių, o taip pat

likviduojant tuos balanso straipsnius, kurie rodo įmonės finansinės skolos

neracionalų padidėjimą. AK yra vienas iš tokių rodiklių, parodančių įmonės

finansinę pusiausvyrą. Šioje srityje įmonių vadovai turi pastoviai gauti

informaciją apie AK kitimą tam, kad priimti racionalius valdymo sprendimus.

Antroji AK apskaičiavimo metodika dažnai vadinama įmonės finansavimo

šaltiniu. Nagrinėjant pagal šią formulę, AK susidaro iš savininko

investicijų, iš paskolų ir iš pelno ir taip pat iš įmonės turto pardavimo.

Šių AK šaltinių didėjimas daro teigiamą poveikį AK augimui. Savo ruoštu,

šie šaltiniai panaudojami skoloms grąžinti, nuostoliams atlyginti,

savininko tikslams panaudoti ir turtui pirkti. Sąryšis tarp šių šaltinių ir

jų panaudojimo turi būti pakankamai racionalus ir turi didinti AK, bet ne

mažinti. AK poreikis yra gana sunkiai tiksliai apskaičiuojamas. JAV

ekonomistai teigia, kad įmonėms reikia turėti apie 1 $ AK penkiolikai

pardavimų dolerių.

VEIKSNIAI DARANTYS POVEIKĮ AK

AK formuojasi ne vien tik iš trumpalaikių įsipareigojimų. AK formuoja

savininko investicijos į ilg. turtą, paskolos, pelnas ir turto pardavimas.

AK panaudojamas savininko tikslams, skoloms grąžinti, atlyginti nuostolį ir

pirkti turtą.

Analizuojant AK veiksnius, veiksniai gali būti nagrinėjami šiomis

kryptimis:

1. eksploatacine;

2. finansavimo.

Tiek pirmuoju, tiek antruoju būdu analizuojant AK veiksnius, susidaro

galimybė nustatyti jų poveikį remiantis balanso duomenimis.

1. Eksploatacine. AK įtakoja visi turto elementų pasikeitimo atvejai ir

įsipareigojimų pasikeitimo atvejai. Šios analizės tikslas, nustatyti AK

pasikeitimo priežastis bei įmonės apsirūpinimą apyvartiniu kapitalu.

2. Finansavimo. Analizuojant pagal antrąją metodiką, įvertinamas įmonės

finansavimo šaltinių panaudojimo įmonės veikloje racionalumas. Tačiau AK

veiksnių analizė bus pagrįsta tik tada, jeigu finansinė atskaitomybė yra

sudaryta vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais. Tai reiškia, kad

jei ataskaitiniame laikotarpyje nebuvo pakeisti pagrindinių rodiklių

apskaitos metodai (FIFO, LIFO, vidutinių kainų ir t. t.). Nebaigta gamyba

arba pagaminta produkcija gali turėti broką. Įvairios atsiskaitymo formos

taip pat gali turėti įtakos analizės rezultatams.

AK veiksnių analizė svarbi nustatant įmonės mokumo būklę. Todėl analizės

metu turi būti įvertinti trumpalaikio turto (TT) elementų pokyčiai mokumo

aspektu. Tada TT elementų pokyčius reikia vertinti su trumpalaikių

įsipareigojimų (TĮ) pokyčiais. Remiantis AK elementų dydžiais yra

skaičiuojamas ir įmonės mokumo koeficientas. Kuo daugiau įmonė turi

mokėjimo priemonių lyginant su įsipareigojimais, tuo geresnė įmonės mokumo

būklė, tačiau to negalima absoliutizuoti. Mokumas priklauso ne vien tik nuo

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3263 žodžiai iš 6504 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.