Fausto kiršos lyrikos raidos bruožai
5 (100%) 1 vote

Fausto kiršos lyrikos raidos bruožai

VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

LIETUVIŲ FILOLOGIJOS KATEDRA

RASA PIKČIŪNAITĖ

REFERATAS

FAUSTO KIRŠOS LYRIKOS RAIDOS BRUOŽAI

Tikrino: lek. G. Sereikienė

Kaunas, 2004

TURINYS

Įvadas 3

1. Fausto Kiršos biografija 4

2. Fausto Kiršos lyrikos raidos bruožai 6

2.1 „Verpetai“ 6

2.2 „Aidų aidužiai“ 7

2.3 „Pelenai“ 8

2.4 Vėlyvoji F. Kiršos lyrika („Suverstos vagos“, „Giesmės“ ir kt.) 9

Išvados 11

Literatūra 12

ĮVADAS

„F. Kirša – pirmasis lietuvių poetas, ėmęs eilėraštyje kontempliuoti, ne ką nors teigti ar neigti, o tiesiog mąstyti, atsitraukęs nuo vaizduojamos padėties“.

F. Kiršos kūryboje pastebimi keli stiliai: lyrinė refleksija, filosofinė bei religinė meditacija, tikrovės simbolizacija, retorinė patriotika ir satyrinė publicistika. Žinoma, visi šie stiliai jo kūryboje nepasireiškė vienu metu, o vystėsi palaipsniui, priklausomai nuo tuometinės tiek politinės, tiek poetinės padėties.

Šio darbo pagrindinis tikslas ir yra atskleisti F. Kiršos lyrikos raidos bruožus. Šiam tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: aptarti F. Kiršos biografiją bei paanalizuoti jo lyrikos raidos bruožus išskiariant keturis poeto lyrikos etapus. Šiems uždaviniams įgyvendinti yra pasitelkti tokie darbo šaltiniai: V. Kubiliaus knyga „XX amžiaus lietuvių lyrika“ bei pora straipsnių: V. Daujotytės „Poezijos piligrimas / Fausto Kiršos šimtmečiui“ ir E. Petruškevičiūtės „Nepelnytai užmirštas / Apie Faustą Kiršą“.

Darbas yra suskirstytas į dvi dalis, kaip jau minėta, pirmoje dalyje aptariama poeto biografija, antrosios dalies poskyriai sutampa su keturiais F. Kiršos lyrikos etapais. Pirmasis poeto lyrikos etapas yra sutapatintas su pirmojo eilėraščių rinkinio „Verpetai“ išleidimu, pagrindinė poeto lyrikos savybė – neapibrėžtumas. Antroji eilėraščių rinktinė „Aidų aidužiai“ – tai F. Kiršos bandymas daug atviriau atsigręžti į savo paties dvasinę patirtį kaip lyrikos šaltinį. Kartu su poema „Pelenai“ atsiveria kitas F. Kiršos kūrybos polius, besiremiąs akylu daiktų stebėjimu, įžvalgia kasdienybės analize. Vėlyvoji F. Kiršos lyrika („Suverstos vagos“, „Giesmės“ ir kt.) yra įtakota jaunesnios poetų kartos, tačiau nepaisant naujų tendencujų, ir toliau F. Kirša aukščiausia meno viršūne laikė intelektualinę lyriką, minties svorį.

1. FAUSTO KIRŠOS BIOGRAFIJA

Faustas Kirša gimė 1981m. vasario 13d. Senadvario vienkiemyje, netoli Antalieptės, prie Jūžinto ežero. Buvo vienkiemio vaikas, mėgo žemės darbus ir mokėjo juos dirbti. Mokėsi Vilniaus ir Maskvos gimnazijose, baigė pedagoginius kursus, klausė paskaitų Berlyno universitete, ypač gilinosi į filosofiją, vokiečių idealistinė filosofija padarė nemažą poveikį ir jo poetinei kūrybai, tačiau Berlyno universiteto diplomo negavo. Jį traukė liaudies dainos, kurių daug turėjo nusirašęs iš įvairių rinkinių. Žavėjosi M. K. Čiurlionio tapyba. Menas – tai tarnavimas Dievui, menininkas yra tarsi mediumas tarp Dievo ir žmogaus. Vėliau F. Kirša dirbo „Lietuvos aido“ (redagavo kultūrinį priedą), „Lietuvos“ redakcijose. 1920m. kartu su B. Sruoga redagavo literatūros ir dailės almanachą „Dainava“, vėliau žurnalą „Pradai ir žygiai“. Bendradarbiavo įsteigiant satyrinį teatrą „Vilkolakis“, kūrė tekstus jo spektakliams. 1927m. išrinktas Lietuvos meno kūrėjų draugijos pirmininku. Karo metais pirmininkavo Lietuvos rašytojų draugijai, dirbo Šiaulių dramos teatre.

Iš nuošalaus Aukštaitijos vienkiemio į pasaulį išsineštą religinį tikėjimą poetas išlaikė visą gyvenimą. Buvo veiklus ateitininkas, pirmieji jo eilėraščiai išspausdinti 1912m. „Ateityje“. Iš atsiminimų nuotrupų F. Kirša ryškėja kaip pastovus, netgi konservatyvus žmogus, siekęs išsaugoti savo mąstymo ir matymo laisvę („Aš noriu laisvai alsuoti ir reikšti savo mintis taip, kaip noriu ir kada noriu“). F. Kirša savo jausena buvo Nepriklausomos Lietuvos vaikas ir pilietis, tautinė valstybė buvo ir liko jo visuomeninis idealas, nors mažai kas tos valstybės tikrovėje įžvelgė tiek ydų ir negerovių, kaip jis.

Pirmąjį rinkinį „Verpetai“ išleido 1918m. Rinkinyje išryškėjo pagrindiniai kūrybos bruožai – abstraktumas, neapibrėžtumas. Poetinis žodis joje tampa filosofinės minties apvalkalu, o poezija – galimybe kalbėti apie amžinąsias tiesas; eilėraštis neretai virsta nuoga idėjos deklaracija, neišsiveržiama iš aprašomųjų ir retorinių struktūrų. Nors paviršiniu eilėraščio klodu (ypač leksika, dažnomis materialumo ir idealumo opozicijomis) orientuotasi į simbolizmo poetiką, daugeliu atvejų tai tebuvo logizuotų ir alegoriškų įvaizdžių simbolizmas. Antruoju rinkiniu „Aidų aidužiai“ (1921m.) bandoma pakeisti savo poezijos pobūdį – Sruogos „Dievų takais“ pavyzdžiu vieno jausmo istorija išsklaidoma į atskiras akimirkas. Vėlesniuose rinkiniuose („Suverstos vagos“ (1926m.), „Giesmės“, (1934m.), „Maldos ant akmens“ (1937m.), „Piligrimai“ (1939m.)) grįžtama prie meditacinio,
retoriško eilėraščio. Tačiau lyginant su ankstyvąja kūryba, simbolis darosi mažiau abstraktus, atsiranda daiktiško konkretumo. Savičiausias kūrinys – satyrinė poema „Pelenai“ (1-2, 1930m, 1938m). Joje beveik nėra filosofinių pretenzijų ir simbolistinio žargono, ryškaus poetinio pasakojimo kontūras, konkrečiu, šmaikščiu žodžiu išjuokiamos tuometinės Lietuvos blogybės. F. Kirša vertė į lietuvių kalbą pjeses, operų libretus (G.Bizet „Karmen“, A.Rubinšteino „Demonas“, drauge su Sruoga – G.Verdi „Traviata“). Išvertė J. I. Kraszewskio „Vitolio raudą“ (1924m.), Z. Krasinskio „Nedieviškąją komediją“ (1928m.). 1944m. pasitraukė į Vokietiją, 1949m. emigravo į JAV.). Vakaruose F. Kirša gyveno sunkiai, dėl konservatyvaus būdo ir savo kaip menininko ambicijų, negalėjo prisitaikyti. Rašė vis mažiau, bet dar išėjo dvi poezijos knygos: „Tolumos“ (1947m. Vokietijoje) ir „Šventieji akmenys“ (1951m. Brukline). Mirė F. Kirša 1964m. sausio 5 d. Bostone.

2. FAUSTO FIRŠOS LYRIKOS RAIDOS BRUOŽAI

„F. Kirša pirmuosius eilėraščius parašė 1912m. Simbolizmas tuo metu jau buvo išsiskleidęs visu grožiu daugelyje Europos šalių. F. Kirša juo susižavi kaip ir ankstyvasis B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas.“ Tačiau F. Kirša neiškilo į pirmųjų mūsų poetų eiles, liko iš vienos pusės pridengtas B. Sruogos, iš kitos – V. Mykolaičio-Putino. J. Brazaitis yra gražiai šiuos tris poetus palyginęs: „Sruoga – Kirša – Putinas yra trys amžininkai, trys lyrikos šulai, kurie visi trys sudaro organišką literatūrinės veiklos vienetą. Sruoga pasuko naujos lyrinės formos ieškoti. Formos rūpestis jo kūryboje persvėrė turinį. Kiršos poezijoje persvėrė rūpestis nauju turiniu, pergyvenimu. Viduryje tarp jų galima įžiūrėti Putiną, išlaikantį pusiausvyrą tarp turinio ir formos. Sruogos formoje skambėjo muzika. Kiršos poezijoje forma pasirodė lyg monumentali architektūra, paskendusi miglose, temdančiose architektūrinio pastato spalvas ir linijas. Putinas mėgino išlaikyti pusiausvyrą tarp vaizdo ir muzikalumo, tarp spalvos ir linijos…“.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1080 žodžiai iš 3197 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.