Feliksas bajoras
5 (100%) 1 vote

Feliksas bajoras

Feliksas Bajoras (gimė1934m.) muzikos pradėjo mokytis pas Vincą Bacevičių Kaune. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija) baigė Aleksandro Livonto smuiko (1957m.) ir Juliaus Juzeliūno kompozicijos (1963m.) klases. 1966 metais Jaunimo teatre pradėjo dirbti Muzikinės dalies vedėju. Nuo 1966 metų kompozitorius gavo apie 40 teatro ir kino muzikos užsakymų, kurie pelnė kompozitoriui daug apdovanojimų. 1984 – 1988 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šiuo metu dėsto Lietuvos muzikos akademijoje.

1968 metais tarptautiniame Alfredo Casella’os konkurse (Neapolyje) laimėjo II premiją („Variacijos styginių kvartetui ir kontrabosui“). 1977 metais Maskvoje kūrinys „Rondo-poema“ simfoninės muzikos konkurse buvo apdovanotas III premija. 1981 metais už sonatą smuikui ir fortepijonui „Prabėgę metai“ ir „Karo dainas“ („Auki, auki žalias beržas“) kompozitorius gavo Lietuvos valstybinę premiją. 1989 metais už Simfoniją-diptiką buvo apdovanotas I Balio Dvariono premija, 1990 metais – pirmąja Jono Švedo premija už kūrinį „Rytas“. 1998 metais kompozitorius apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija, 2001 metais – Lietuvos Nacionaline premija. 2005 m. laimėjo prizą už geriausią vokalinį kūrinį („Pater noster“ balsui ir styginiams) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame metų kūrinių konkurse.

Felikso Bajoro kūriniai nuolat atliekami įvairiuose naujosios muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų festivalyje „Varšuvos ruduo“ (1971, 1984, 1993, 1997), Berlyno muzikos bienalėje (1977), Pendereckio festivalyje Liuslavicuose (Lenkija, 1983), Baranovo festivalyje Sandomire (Lenkija, 1984, 1985, 1989), „Berliner Festwochen“ (1989), Torunės teatro festivalyje (Lenkija, 1991), Baltijos festivalyje Stokholme (1992), festivalyje „Gaida“ (Vilnius, 1992, 1994, 1997, 1999, 2000, 2003, 2004), „Europa Musicale“ (Miunchenas, Vokietija, 1993), „European Solo Song“ (Krokuva, 1994), „De Suite Muziekweek“ (Amsterdamas, 1995), „Wratislavia Cantans“ (Lenkija, 1995), festivalyje „Kopa“ (Klaipėda, 1995, 1996), „Osterfestival Innsbruck’96“ (Kanada, 1996), festivalyje „Jauna muzika“ (1995, 1997, 1998), festivalyje „Probaltica’97“ Torunėje (Lenkija, 1997), kamerinės muzikos festivalyje „Silezijos kvartetas ir jo draugai“ (Lenkija, 1998).

Feliksas Bajoras yra modernus, nuoseklus ir spontaniškas „naujojo folklorizmo“ pasekėjas. Jo muzikos autentiškumas kyla iš mentalinių ryšių su lietuvių etnine tradicija bei folkloru. Felikso Bajoro kūriniuose beveik nerasime folkloro citatų, tačiau giluminį jo muzikos tautiškumą sąlygoja unikalus giliausiųjų folkloro klodų, liaudiškos atlikimo manieros, lietuviškos „kalbėsenos melodikos“ – intonacijos ir žodžio susijungimas. „Visi Felikso Bajoro muzikos motyvai, ritmai, garsai, štrichai kalba tarsi žodžiais, rodos, imtum juos ir išverstum“, – rašė Vytautas Landsbergis. Įvaldęs įvairias moderniąsias kompozicines technikas, Bajoras neformuoja individualios kompozicinės sistemos, tačiau labai organiškai plėtoja savąjį kompozicinį metodą. „Mano užduotis yra panaudoti kuo mažiau natų. (…) Dabar norisi daugiau susikaupimo, ramybės ir paprastumo“ (Feliksas Bajoras).

„Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų“, – tvirtina septyniasdešimtmetį atšventęs kompozitorius Feliksas Bajoras, net ir brandžiame amžiuje nenuspėjamas, stebinantis originaliais tradicinių žanrų, formų rakursais bei savitais etninės ir šiuolaikinės muzikos deriniais. „Sakmių siuita“ balsui ir fortepijonui, „Vilniaus kvartetų“ diptichas, sonata smuikui ir fortepijonui „Prabėgę metai“, oratorija „Varpo kėlimas“, opera „Dievo avinėlis“, „Missa in musica“, „Exodus“ I ir II simfoniniam orkestrui – šiuose ir daugelyje kitų ryškių autoriaus darbų matyti nuoseklus ėjimas pirmyn savuoju muzikos taku, nuolatinis stilistinis atsinaujinimas.

Nūdienos kontekste Bajoro kūryba, regis, atstovauja požiūriui, kad kiekvienas garsas yra nepakeičiamas, turintis stiprų išraiškos krūvį, su savo ritmo energija, įvairiomis sąsajomis ne tik tarp atskirų kūrinio elementų, bet ir su kitais kūriniais – pagaliau su pačia tradicija. Gal dėl to, vos pagalvojus apie vieną ar kitą jo kūrinį, atminty iš karto suskamba kokia charakteringa frazė-raktas ar specifinis tembras, būseną ir atmosferą charakteringai apibrėžiantis derinys. Kompozitorius garsą suvokia ne per estetinių kategorijų prizmę, bet intuityviai jaučia jo pirmapradį impulsą, gyvą ryšį su kalba.

Nuo pat savo kūrybinio debiuto 7-ojo dešimtmečio viduryje Feliksas Bajoras išsiskyrė iš savo bendraamžių, o juo labiau jaunesnių kolegų, giluminiu etninės muzikos pažinimu ir ypatingu gebėjimu derinti liaudišką atlikimo manierą su modernių komponavimo technikų formuojama kalbėsena. Autentišką liaudies dainų grožį jam perteikė motina – garsi Šiaurės Lietuvos dainininkė. Ši patirtis, vėliau papildyta profesionalaus smuikininko ir kompozitoriaus išsilavinimu, iki šiol padeda autoriui sublimuoti tradiciją ir labai natūraliai, atpažįstamai, nesterilizuojant perkelti ją iš kaimo trobos į miesto koncertinio gyvenimo aplinką. Perkelti ne tik kaip elementą, bet ir kaip savitą požiūrį, muzikinės tarmės savitumą – specifinę tartį, intonacijas, tempą, kalbos ritmiką, net žodžių sudėstymo sakinyje būdą.

Matyt todėl kompozitorius daug rašo vokalui ir iki šiol tebėra vienas šios srities lyderių lietuvių muzikoje. Vilniaus festivalyje buvo numatyta Penktosios simfonijos premjera, kurią 2004m. birželio 11 d. atliko Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Tai simfonija su balsu (sopranas), pamėgto poeto Kahlilio Gibrano tekstu (paskutinis darbas šio poeto tekstu buvo vokalinė kompozicija „Aš buvau tarsi migla“, gvildenanti mirties temą). Šįkart autorius pasirinko mintis apie meilę, įrėmindamas jas keliomis frazėmis iš Apreiškimo šv. Jonui. Kaip ir dauguma kompozitoriaus partitūrų, ši keturdalė simfonija labai polifoniška, ne tik balsą, bet ir instrumentų partijas įsivaizduojant kaip asmenybes. Jų polilogas perpintas motyvinėmis sąsajomis tarp dalių, tam tikromis leittemomis, parašytomis individualiai modifikuota serijine technika.

Būdamas tipiška neprisitaikančio, nepripažįstančio kompromisų, vienišo kūrėjo figūra, Bajoras maksimalias užduotis kelia tiek sau, tiek savo muzikos atlikėjams. Todėl dažnam jo kūriniui perprasti ir suvokti reikia laiko. „Mano muzikoje viena frazė tarytum baigiasi, bet jai dar nepasibaigus, iš jos jau kalasi kita, – teigia Bajoras. – Pagauti šitą momentą, tą „lyg ir pabaigą“, ir laiku pradėti kitą gali tik autoriaus mintį intuityviai jaučiantis, rutinos nesukaustytas atlikėjas“. Pats buvęs smuikininkas, Bajoras itin gerai jaučia styginių prigimtį, todėl nemaža jo kūrybos dalis skirta šiems instrumentams. Jo Koncertas smuikui ir orkestrui (1998m.-1999m.) – vienas sudėtingiausių šio žanro pavyzdžių lietuvių muzikoje, dedikuotas neseniai mirusiam įžymiam lietuvių smuikininkui Raimundui Katiliui. Keturios koncerto dalys, įsiliedamos viena į kitą, atskleidžia daugybę atspalvių – nuo trumpų, kapotų motyvų iki lyrinių atsivėrimų. Kompozitoriaus jubiliejaus proga šį koncertą 2004 m. spalio mėnesį atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir prancūzų smuikininkas Philippe Graffin.