Feminizmas
3 (60%) 2 votes

Feminizmas

1121314151

Turinys

Įvadas 3

1. Feministinio judėjimo ištakos 4

1.1. Feminizmo samprata 4

2. Moterų judėjimas Lietuvoje 7

3. Feminizmo teorijos 10

3.1. Radikalusis feminizmas 10

3.2. Liberalusis feminizmas 12

3.3. Marksistinis feminizmas 13

3.4. Postmodernusis feminizmas 14

4. Šiuolaikinis požiūris į lytį 15

4.1. Lyčių nelygybės priežastys 15

5. Feministiniai judėjimai 17

5.1. Amazon feminizmas 17

5.2. Separatistės 17

5.3. Radikalus feminizmas 18

5.4. Lesbianizmas 18

5.5. Eco feminizmas 18

Išvados 20

Literatūros sąrašas 21

Įvadas

Šio darbo tema yra išnagrinėti feminizmą, labai aktuali šių dienų tema, nes šiuolaikinėje visuomenėje žmonės vis dar skirstomi į „silpnąją“ ir „stipriąją“ lytį, nors visi esame žmonės, todėl aktyvesnės moterys kelia ryžtingai šią socialinę problemą į viešumą nenorėdamos susitaikyti su silpnesniosios lyties dalia . Šiame darbe feminizmas nagrinėjama kaip problema, nes būtent jis ir keičia šiuolaikinės moters paveikslą, tačiau moters padėtis šiuolaikinėje visuomenėje vis dar remiasi stereotipais.

Kursinio darbo tikslas – išnagrinėti feminizmo ypatybes, bei kokią įtaką feminizmas daro visuomenei. Feminizmo ypatybes nagrinėsime pasinaudodami teorijomis, feminizmo įtaką visuomenei atskleisime per feministinius judėjimus.

Šio darbo uždaviniai:

1. Aptarti feminizmo atsiradimo priežastys

2. Išnagrinėti feminizmo vystymosi ypatybes

3. Išsiaiškinti kaip yra interpretuojama lytis ir kokios yra lyčių nelygybės priežastys

4. Išanalizuoti feminizmo teorijas, išskirti jų trukumus ir privalumus

5. Išsiaiškinti kaip pasikeitė per eilę metų požiūris į lytį ir koks požiūris yra dabar nusistovėjęs.

6. Aptarti šiuo metu aktyviausius feministinius judėjimus.

Kursinio darbo objektas – feminizmas kaip teorijos ir kaip judėjimai.

Darbe naudotasi – literatūros analizė ir sisteminimo metodais. Literatūros analizės metodas buvo pasirinktas, todėl, kad informacija iš knygų nėra pati naujausia, todėl kai kurios mintys yra pateikiamos iš interneto, kadangi tik čia yra pateikti patys naujausi straipsniai ir diskusijos.

Kursinį darbą sudaro penki skyriai. Šis darbas pradedamas nuo feministinio judėjimo ištakų, norint pateikti pagrindinius apibrėžimus ir tokio kaip feministinio judėjimo atsiradimo priežastis, nes taip lengviau įsitraukti į darbą, susipažinti su pagrindiniais feminizmo principais. Toliau pereinama prie feministinių teorijų, norint parodyti kaip laikui bėgant vystėsi teorijos ir kokios jos dabar yra ir ko šių teorijų šalininkės siekia. Sekančiame skyriuje siekiama parodyti požiūrį į lytis, kokios yra problemos tarp lyčių ir dėl ko jos kyla, šios problemos ir yra pagrindas moterims jungtis į feministinius judėjimus. Pagrindiniai feministiniai judėjimai pateikiami paskutiniame skyriuje, siekiant atskleisti šių feministinių judėjimų pagrindinius bruožus ir ypatybes, taip parodant ko siekia šiuolaikinės moterys.

1. Feministinio judėjimo ištakos

1.1. Feminizmo samprata

Atvira lyčių kova, prasidėjusi XIX amžiuje, ir XX amžiuje išaugusi į platų moterų – feminizmo – judėjimą, įrodė, kad lyčių socialinius vaidmenis lėmė ne vien gamta, bet ir žmonių sukurtos visuomenės struktūros, religija, filosofija ir mokslas. Moterų judėjimas parodė, kad valdžios pasiskirstymas pagal lytį patriarchalinėje visuomenėje yra nepagrįstas, kad vyro valdžia visuomenėje ir šeimoje pasmerkia moterį teisinei, politinei, socialinei, moralinei, psichologinei nelygybei.(feminizmas) Taigi, per paskutiniuosius dvejus dešimtmečius moterų ir vyrų gyvenimus labai įtakojo srovė, kuri pavadinta feminizmu. Daugumai žmonių feminizmas turi siaurą prasmę. Paaiškinimai tokių sąvokų kaip “feminizmas” ar “feministė” atrodo savaime suprantamu dalyku, tačiau taip nėra.

Feminizmą įvairūs literatūros šaltiniai apibrėžia įvairiai, tačiau išlaikant tą patį principą, išskyriau kelis apibrėžimus:

Feminizmas (pranc. Feminizme, lot. Femina – “moteris”) – judėjimų dėl politinio, socialinio, kultūrinio moters statuso pakeitimo visuma. Išskiriamas liberalusis, marksistinis, radikalusis, postmodernusis ir t. t. Juos vienija moterų subordinacijos pripažinimas ir siekimas ją panaikinti. [2, 385]

Feminizmas – socialinė teorija bei politiniai moterų judėjimai už lygias teises su vyrais. Pirmoji feminizmo banga – kova dėl balsavimo teisės (XIX a. – XX a. pradžia). Antroji banga kilo XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, tada pradėta kovoti už lyčių socialinių santykių, šeimos struktūros bei kultūros nuostatų keitimą. Feminizmo teorija siekia perprasti lyčių nelygybės prigimtį ir orientuojasi į lyčių politiką, santykius ir seksualumą. [10]

Feminizmas – tai bendras srovių pavadinimas buržuaziniame moterų judėjime, kuris kovoja už moterų ir vyrų socialinę lygybę, kuri prieštarauja patriarchatui bei diskriminavimui. Feminizmas domisi lyčių santykiais, socialine lytimi (gender), galios santykiais (lyčių santykiai remiantis galios paskirstymu), moters tapatumo problema. [6, 9]

Feminizmo teorija atriboja biologinę lyties sampratą nuo įvairių kultūrų sukurtos giminės kategorijos, reiškiančios skirtingas vyriškumo ir moteriškumo prasmes. Feministės nenori įveikti biologines
lyčių skirtybes. Jos siekia įrodyti, kaip patriarchalinio pasaulio kultūros istorijos raida ribojo moters laisves ir teises. Feminizmas domisi lyčių santykių bei su jais susijusių tapatumo politikos ir galios struktūrų sąmoningumu. Tačiau kaip žinia yra daugybė feminizmo judėjimų, tačiau tikslai ar veiklos metodai tikrai yra skirtingi. Jie neturi vienos ir visiems bendros vertybių hierarchijos, neturi bendros visuomenės teorijos, netgi bendros pasaulio vizijos. Taigi idėjinis feminizmo sindromas apima šį įsitikinimų minimumą:

1. moterys visuomenėje yra skriaudžiamos tik todėl, kad jos moterys, todėl, kad egzistuoja skirtingos lytys.

2. šią skriaudžiamųjų padėtį galima – šiaip ar taip, dabar jau galima – pakeisti.

3. šią padėti reikia pakeisti.

4. dėl to moterys pačios turi tinkamai veikti, nederindamos savo tikslų su kitų judėjimų ir visuomenės institucijų tikslais.[6, 10]

Katha Pollitt teigia, kad būti feministe tai reiškia teigiamai atsakyti į klausimą “Ar moterys yra žmoniškos? Tai ne apie tai, ar moterys yra geresnės ar blogesnės už vyrus arba identiškos jiems… Tai apie teisingumą, gražumą ir priėmimą į plačią žmonių patirtį.”[3, 11]

1.2. Atsiradimo priežastys

Feminizmas atsirado tada, kai moterys ėmė abejoti moteriškumui teikiamomis reikšmėmis ir jo statusu, kada jos įsitikino, jog šios reikšmės ir pažiūros nėra amžinos ar nekintamos, bet tik žmonių sugalvotos. Istorija parodė, kad vyrai visuomet turėjo savo rankose konkrečią valdžią. Apžvelgus priešistorės ir etnografijos duomenis iš egzistencializmo pozicijų, suprantama kaip susiformavo lyčių hierarchija. Esant dviem žmonių kategorijom, kiekviena jų nori primesti kitai savo viršenybę. Jeigu abi pajėgia išlaikyti šitą reikalavimą, tarp jų susiformuoja, kartais priešiški, kartais draugiški, tačiau visuomet įtemti tarpusavio santykiai. Privilegijuotoji kategorija ima valdyti kitą ir stengiasi ją engti. Šitaip suvokiama, kad, nors moteriškumas simboliškai išaukštintas, moterų kultūrinė, socialinė, ekonominė ir politinė padėtis visais laikais ir visose kultūrose buvo akivaizdžiai žemesnė. Analizuojant istorijos faktus, galima teigti, kad šimtmečiais moteriai nebuvo leista lavintis ir šviestis, ji neturėjo pilietinių teisių, jos patirtis buvo ribojama. Taip moteriai buvo įdiegtas silpnosios lyties kompleksas – nepasitikėjimas savimi, bejėgiškumas, priklausomybė nuo vyro. Šitoks vienpusis moteriškosios lyties matymas, moters beteisiškumo, pasyvumo akcentavimas skatino moteris protestuoti ir analizuoti moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje. Šitaip suvokiama, kad, nors moteriškumas simboliškai išaukštintas, moterų kultūrinė, socialinė, ekonominė ir politinė padėtis visais laikais ir visose kultūrose buvo akivaizdžiai žemesnė. Tad kiekvienam asmeniui, kuris tiki bendru visų žmonių žmogiškumu, nepaisant lyties, rasės ar klasės, ši nelygybė, kaip ir visos kitos nelygybės formos, turėtų iškilti kaip pamatinė etinė problema.

Oficialiai ir galutinai feminizmas įsitvirtino 1966 metais kai JAV pilietinių teisių sąjūdžio atstovė Betė Frydan įkūrė feministinę organizaciją NOW (National Organisation of Women). Taip prasidėjo kultūrinis revoliucinis feminizmo sąjūdis, kuriam rūpi ne tik politinė ir socialinė moterų lygybė, bet ir kultūros simbolių sistema bei jų lemiamų nuostatų revizija.[5, 420]

2. Moterų judėjimas Lietuvoje

Lietuvos moterų judėjimai už lygias teises ir galimybes turi jau kelių šimtmečių istoriją. Lietuvos bajorių judėjimai už jų socialines ir pilietines teises prasidėjo 15 amž, ir tie siekiai buvo įgyvendinti. 1529 m. patvirtintame Pirmajame Lietuvos Statute buvo įtvirtintos moterų teisės į palikimą, moterų teisė lankyti susirinkimus. Statute taip pat buvo įtvirtintas labai griežtas straipsnis, saugantis moterį nuo smurto. Lietuvos bajorai ramiai vertino patvirtintą moterų teisę į palikimą bei jų gynimą nuo smurto įstatymu. Tačiau moterų teisė lankyti susirinkimus juos labai žeidė. Vienas to meto autorių, 1550 m. rašė, kad Lietuvą slėgė trys nelaimės – kareivių girtuokliavimas, teisėjų kyšininkavimas ir moterų laisvė. Pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas savo „Katekizme“ mokė: „vyras yra žmonos galva“, ir kaip „Bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame tebūna klusnios vyrams“[7, 8]

Nacionalinio išsivadavimo ir tautos atgimimo bei moterų aktyvaus dalyvavimo jame idėjas propagavo prasidėjęs 19 amž. pabaigoje – 20 amž. pradžioje kultūrinis moterų judėjimas. Jis siejamas su rašytojų ir visuomenės veikėjų K. Praniauskaitės, L. Didžiulienės, Žemaitės, M. Pečkauskaitės Šatrijos Raganos, G. Petkevičaitės-Bitės, M. Lastauskienės, S. Pibiliauskienės, E. Malinauskaitės-Šliūpienės vardais. Jų idėjų įtakoje susiformavo moterų judėjimų ideologija, buvo kuriama jų strategija. 1905 m. lapkričio 5d. įvykusioje moterų konferencijoje buvo įkurta „Lietuvos moterų sąjunga“, kurios pagrindinis tikslas buvo skatinti moteris dalyvauti išsivaduojamoje kovoje iš Rusijos priespaudos ir Nepriklausomoje Lietuvoje siekti lygių teisių ir galimybių. Žymiausios to meto moterys aktyvistės dalyvavo Vilniaus Didžiojo Seimo konferencijoje, vykusioje 1905 metais, ir ten
išdėstė moterų ir vyrų lygybės principus, kurie turėtų būti įgyvendinti Nepriklausomoje Lietuvoje. 1907 metų spalio mėnesį įvyko Pirmasis Lietuvos moterų kongresas, kuriame buvo svarstomos Lietuvos moterų problemos ir lygybės klausimais.[7, 9]

Nepriklausomoje Lietuvoje moterys turėjo daug socialinių ir politinių teisių. Lietuvoje buvo įkurtos kelios mergaičių gimnazijos, šimtai lietuvaičių studijavo Lietuvos ir užsienio universitetuose. Atsirado lietuvaičių, pasiekusių ir mokslo viršūnes, jos dėstytojavo Vytauto Didžiojo universitete. Dešimtys Lietuvos moterų vadovavo komercinėms įstaigoms, siuvykloms, madų salonams, ligoninėms, mokykloms; įstaigose lietuvaitės buvo vertinamos kaip darbščios ir pareigingos tarnautojos. 1920 m. Lietuvoje buvo moterims suteikta rinkimų teisė, teisė būti renkamomis į valstybės vadovaujančias institucijas. Tais pat metais į Pirmąjį Lietuvos Seimą buvo išrinktos 6 moterys. Taigi, po kelių šimtmečių nelaisvės pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos posėdį pradėjo lietuvaitės moterys, t.y. G. Petkevičiatė-Bitė, kaip vyriausioji amžiumi atidarė Seimo posėdį, jauniausioji O. Muraškaitė-Račiukaitienė sekretoriavo. 1937 m. gruodžio mėnesį įvyko Antrasis Lietuvos moterų kongresas, kuriame dalyvavo per tūkstantį moterų,. Jame buvo reikalaujama, kad Lietuvos Konstitucijoje įrašyta moterų ir vyrų lygybė būtų įgyvendinta.[7, 10]

Sovietmečiu formaliai moterys turėjo lygias teises. 1946 m. įvyko pirmasis renginys, skirtas moterų problemoms – Moterų kolūkiečių ir valstiečių kongresas Kaune, kuriame moterys buvo agituojamos kurti kaimo „ateitį šviesią“, stoti į kolchozus. 1960-1970 metais rajonuose, įmonėse, įstaigose, kaimuose pradėtos kurti moterų tarybos. 1965 metais įkurta respublikinė moterų taryba.[7, 12]

1988-1990 metais Lietuvos moterys aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje už Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m. kovo mėn. į Nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkta 14 moterų, prof. K. Prunskienė tapo pirmąją Nepriklausomos Lietuvos Respublikos premjere. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje moterys puoselėjo iliuziją, kad laisvoje šalyje galės pasirinkti gyvenimo būdą: vienos – pasišvęsti šeimai, kitos – siekti profesinės karjeros. Tačiau šios iliuzijos greitai išsisklaidė. Tos, kurios norėtų pasišvęsti šeimai yra priverstos dirbti dėl duonos kąsnio. Tos, kurios svajoja apie profesinę karjerą, susiduria su įvairiomis moterų diskriminacijos formomis, todėl akmenuotas ir erškėčiuotas moterų kelias į laipsnius ir mokslo vardus. Lietuvos moterys pradėjo suvokti, kad jų gyvenimas mūsų visuomenėje klostosi ne taip, kaip turėtų būti. Gyvename pagal vyrų supratimą sukurtoje visuomenėje. Vyrai sprendžia, kas moterims, gerai, o kas ne, kas joms turi patikti, o kas ne. Moterų psicholigija, jų požiūris į vertybes, ir daugelį visuomenės reiškinių, pagaliau, gėrio ir blogio supratimas skiriasi nuo vyrų, todėl moterys Lietuvos buriasi į politines ir visuomenines organizacijas. Šiuo metu Lietuvoje yra per 30 moterų organizacijų. Pagal jų veiklą jas galima skirstyti į tris grupes:

1. Politiškai orientuotos moterų organizacijos.

2. Nevyriausybinės moterų organizacijos, kurios savo pagrindinį tikslą mato moterų politinio ir visuomeninio aktyvumo skatinime, moterų švietime, jų savigarbos aiškinime, pasitikėjimo ugdyme.

3. Moterų organizacijos įkurtos pagal nacionalinius arba specifinius interesus.[7, 32]

Keturios moterų organizacijos įsijungė į tarptautines moterų organizacijas.

Dabartinėje Lietuvoje moterų diskriminacija padidėjo, nevaldomas ir nebaudžiamas smurtas prieš moterį namuose ir gatvėje, prievartinės prostitucijos toleravimas ir propagavimas didžiausiuose dienraščiuose, net sovietmečiu turėtų teisių susiaurinimas, kuo toliau, tuo aktyviau išstumiant moteris iš politikos, prestižinių darbo vietų perpildė Lietuvos moterų kantrybės taurę ir moterų judėjimai prieš moterų diskriminaciją, už jų teises įgauna masinį pobūdį. Lietuvos moterų pavyzdys Šiaurės valstybių moterų būklė, nes tose šalyse yra kuriama lygių teisių ir galimybių visuomenė, kurios politikoje ir valdyme yra daugiau moterų, yra teisingesnė, humaniškesnė. Čia daugiau lėšų skiriama jaunosios kartos ugdymui, švietimui, sveikatos ir gamtos apsaugai bei kultūrai. Mažėja nusikalstamumas ir korupcija, mažiau lėšų reikia policijai ir karinėms išlaidoms, kalėjimų išlaikymui. Lietuvos moterys suvokia, kad niekas lygių teisių ir lygių galimybių neatskraidins nei paukščio, nei lėktuvo sparnais, kad teks pačioms siekti.[7, 35]

3. Feminizmo teorijos

Tarp feminisčių teoretikių iki šiol vyksta ginčai, grindžiantys įvairias feminizmo pakraipas. Feminizmo doktrinoje yra keletas feministinio mąstymo krypčių: kiekviena jų į vyro ir moters santykius žiūri skirtingai, užduoda skirtingus klausimus. Daugiašalėje ir daugiaprasmėje feminizmo teorijoje išryškėja moterų solidarumas ir konfrontacija, nes feminizmo judėjime moteris skaido ne vien politinės, filosofinės pažiūros, nevienodas išsilavinimas, bet ir rasių, tautybių, etninių grupių, seksualinių mažumų ir klasių skirtumai. Literatūroje dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys. Labai daug literatūros yra, kuri aptarinėja
teorijas, šiame kursiniame darbe analizuojant feminizmo teorijas buvo pasiremta V. Leonavičiaus ir J.B. Elshtain idėjomis, kadangi jų pateikiamos teorijos yra aiškios ir pateikiamos per tapačią prizmę.

3.1. Radikalusis feminizmas

Radikalusis feminizmas pradeda formuotis XX a. pradžioje kaip pasipriešinimas vyriškos perspektyvos, patirties ir galios dominavimui mūsų kultūroje bei siekiu integruoti moteris į vyrišką simbolinę tvarką. Feminizmas yra radikalus, nes siekia iš esmės peržiūrėti pamatines mūsų kultūros vertybes ir požiūrius, atmeta vyrškąsiais vertybes moteriškos patirties išaukštinimo labui, siekia iš esmės pakeisti visuomenės, individo, teisingumo sampratas. Ši kryptis radikali ir savo tikėjimu, kad lyčių dominavimo panaikinimas yra fundamentaliausias ir radikaliausias pokytis, įmanomas visuomenėje ir žmonijos istorijoje.[3, 124]

Radikaliojo feminizmo požiūriu, pagrindinė moterų priespaudos visuomenėje problema – patriarchatas – vyrų dominavimas moterų atžvilgiu, kaip esminis socialinės organizacijos bruožas, Patriarchatas – tai pirminė galios ir priespaudos struktūra. Tai, be to, idėjų sistema, kurianti, legitimuojanti ir sustiprinanti vyriškos viršenybės prieš moterį ideologiją. Ši priespaudos sistema radikaliame diskurse siejama su neteroseksualumu, socialine klase, rase, amžiumi ir lytimi, t.y. pagrindinėmis visuomenės struktūromis ir socialinėmis institucijomis. Vienas iš pagrindinių radikaliojo feminizmo analizės aspektų – patriarchato, kaip prievartos prieš moterį, įvaizdis. Prievarta apima ne tik fizinį, emocinį ar seksualinį žiaurumą; ji gali būti paslėpta labai kompleksiškose išnaudojimo ir kontrolės praktikose: mados ir grožio standartuose, motinystės idealuose, monogamijoje ir heteroseksualume. Tai ir seksualinis priekabiavimas darbo vietoje, ginekologijos ir psichoterapijos praktikos, nemokamas ir nevertinamas darbas namų ūkyje, mažai apmokamas darbas darbo rinkoje. Prievarta egzistuoja tada, kai viena grupė pagal savo interesus kontroliuoja kitos grupės aplinką, pasirinkimus, veiksmus ir suvokimą. Šiame teoriniame diskurse nemažai dėmesio skiriama ir fizinio žiaurumo reiškiniams – seksualinei prievartai, seksualinei vergystei, kraujomaišai, seksualiniam vaikų išnaudojimui, sadizmui pornografijoje, istorinei ir tarpkultūrinei raganų deginimo praktikai, moterų užmėtymui akmenimis, lesbiečių persekiojimui, moteriškos lyties kūdikių žudymui, moterų deginimui dėl kraičio ar moterų lytinių organų apipjaustymui. Fizinė jėga yra pagrindinis ir lengviausiai prieinamas galios ir moterų kontrolės išteklius. Ji paprastai naudojama kaip gynybos priemonė, siekiant apginti patriarchatą nuo moterų individualaus ir kolektyvinio pasipriešinimo. [3, 125]

Radikaliojo feminizmo pateikiamas vyro portretas tam tikra prasme atspindi tokias moterų pažiūras, kurios yra mizoginijos inversija. Kaip moteris istoriškai buvo vaizduojama kaip nusidėti skatinanti gundytoja arba kaip idealizuoto gėrio šaltinis, o ne kaip sudėtinga būtybė, susidedanti iš kūno ir kraujo, kartu ir tauri, ir niekinga, lygiai taip pat radikaliosios feministinės piešia negailestingo, neatlaidaus ir šiurkštaus vyro paveikslą. Požiūris į vyro ir moters prigimtį sudaro radikaliojo feminizmo branduolį. Radikaliojo feminizmo pozicija vyro ir moters prigimties atžvilgiu dažnai formuluojama ontologijos lygmenyje, t.y. vyriškoji ir moteriškoji būtis. Kai kurių žymiausių radikalių feminisčių požiūriu, vyrai ir moterys gimsta „šiuo būdu‘. Istoriškai žvelgiant, problema yra ta, kad vyras, agresyvi ir bloga būtybė, dominavo, engė, išnaudojo ir terorizavo moterį, visiškai kitokią būtybę. Radikaliosios feministės teigia, kad vyrų jėga ir privilegijos – pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius ir lyčių nelygybę. Pagal radikaliąsias feministes, svarbiausių visuomenėje susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Jų teigimu, tokie santykiai kaip klasinis susiskirstymas ir gamybos būdai yra visiškai nesusiję su vyrų ir moterų santykiais.

Radikaliojo feminizmo šalininkės Jaggar ir Rothenberg teigia:

1) Istoriškai, moterys – pirmoji engiama visuomenės dalis.

2) Moterų priespauda yra plačiausiai paplitęs reiškinys bet kurioje visuomenėje.

3) Moterų priespauda yra giliausiai įsišaknijusi priespaudos rūšis, kurios neįmanoma pašalinti tokiais socialiniais pokyčiais kaip klasinės visuomenės panaikinimas.

Radikaliosios feministės teigia, kad vakarų visuomenėse pagrindinė vyrų dominavimo sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė. Seksualumas – pirmoji sritis, kurioje pasireiškia vyrų jėga. Jėga moterims pasireiškia per seksualinę prievartą (žaginimus, žmonos mušimą, tvirkinimą, seksualinį priekabiavimą ar pornografiją). [1, 260]

3.2. Liberalusis feminizmas

Liberalusis feminizmas kilo iš liberaliosios politinės filosofijos, individo laisvės, pilietinės visuomenės, piliečio teisių ir pareigų sampratos. Kiekvienas individas iš prigimties yra laisvas; ekonominės ir socialinės asmens gimimo sąlygos ar lytis neturėtų lemti jos/jo padėties visuomenėje. Tarp vyrų ir moterų sukurtas ir palaikomas skirtumas laikomas lyčių nelygybės arba diskriminacijos išeities tašku. Liberaliojo feminizmo diskriminacija suprantama kaip moterų
vaidmenų ir lūkesčių socializacija: manoma, kad moterys diskriminuojamos, nubrėžiant jų egzistencijai ir veiklai siauresnę sritį. Liberalusis feminizmas laikosi nuostatos, kad reikšmingų skirtumų tarp lyčių nėra, o moterims suteikus tokias pat teises kaip ir vyrams lyčių lygiavertiškumas būtų palengva pasiektas, t.y. anot J.Kristevos :“liberaliojo feminizmo tikslas – pasiekti, kad moterys visiškai įsilietų į vyrų sukurtą simbolinę tvarką. [3, 250]

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3099 žodžiai iš 6106 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.