Fenomenalizmas
5 (100%) 1 vote

Fenomenalizmas

Fenomenalizmas

Fenomenalizmas — pažiūra, kuri mūsų pažinimą apriboja fenomeno sritimi. Fenomeno (gr. phenomenon — reiškinys, apraiška, faktas) sąvoka apibūdina visus tiesioginius išorinius ir vidinius patyrimo duomenis. Skiriami fiziniai (visa, kas prieinama jutiminiams organams) ir psichiniai (visa, kas atsiranda sąmonėje) fenomenai. Ugdymo praktikoje susiduriame ir su vienais, ir su kitais, todėl pedagogikos mokslas tiria ir vienus, ir kitus. Filosofijoje fenomeno sąvoka suprantama kaip: 1) viskas, kas rodosi arba reiškiasi taip, kaip yra. Šia prasme fenomenas yra tikra būtis. Ugdymo praktikoje — nuoširdus moksleivio elgesys, teisingas (žinant) ir neteisingas (nežinant) atsakinėjimas; 2) tai, kas atrodo ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Tai tariamoji būtis, regimybė. Ugdymo požiūriu, tai gali būti veidmainiavimas, pataikavimas, melavimas, nusirašinėjimas irpan.; 3) būtis per fenomeną gali atsiskleisti tikis dalies, ne iki galo, netobulai. Fenomenas čia išreiškia tik tam tikrą daikto ar reiškinio esmės aspektą, perspektyvinį vaizdą. Pavyzdžiui, gabus, bet dar nepripažintas, nes nepakankamai išreiškęs savo galimybes mokslininkas, sportininkas, menininkas ir pan. Ugdymo praktikoje — dėl vienokių ar kitokių priežasčių nerealizuotas vaiko talentas, gabumai, kurie gali atsiskleisti vėliau; 4) fenomenas gali rodyti tai, kas savaime išorėje nepastebima, pavyzdžiui, liga, kurią atskleidžia simptomai, pasireiškiantys atitinkamais ženklais, nors ligos ir ženklų esmė skiriasi. Ugdymo praktikoje — tam tikras moksleivio elgesys, kaip ženklas, atspindintis jo neišsilavinimą ar neišsiauk-lėjimą, jam pačiam arba neprofesionaliam ugdytojui to nesuvokiant.

Visos minėtos fenomeno sampratos rodo, kad tai, kas pasirodo, iš esmės nesutampa su pačia būtimi (tai ypač būdinga pedagoginiams reiškiniams), nes fenomeno turinys ir sudėtis priklauso ne tik nuo per jį besireiškiančio objekto, bet ir nuo tų aplinkybių, kuriomis jis subjekto stebimas ir suvokiamas, nuo paties subjekto psichofizinės prigimties (nuo sielos dvasinės sąrangos tipo ir jos pažinimo pobūdžio: kaip ji suvokia, interpretuoja ir t.t.). Tokie fenomeno bruožai formuluoja esminį pažinimo teorijos klausimą: ar jis leidžia žmogui pažinti tikrąją būtį ir, jei leidžia, tai kokiu būdu ir kiek giliai?

Išorinės ir vidinės pažinimo aplinkybės nuolatos kinta, vadinasi, reiškinį galima pažinti įvairiapusiškai. Tačiau žmogaus psichofizinė organizacija yra pastovus veiksnys, kurio įtakos fenomeno turiniui bei sudėčiai jokiu būdu neįmanoma pašalinti. Vadinasi, fenomenalistų nuomone, tenka pripažinti, kad pažinimui prieinama ne pati būtis, bet tam tikri fenomeno aspektai, kuriuos apsprendžia mūsų psichofizinės prigimties reakcijos į daiktų poveikius. Ši nuostata atspindi fenomenalizmo esmę.

Visos naujausių laikų pažinimo teorijos pripažįsta fenomenalizmo reikšmingumą, tačiau skirtingai supranta fenomeno ir būties santykį, t.y. būties atžvilgiu sąmonę laiko uždara (empirinis arba apriorinis (imanentinis) fenomenalizmas) ir atvira (simbolinis arba intuityvinis fenomenalizmas). Pirmuoju atveju fenomenas ir pati būtis griežtai skiriami ir priešpastatomi vienas kitam kaip dvi nepalyginamos sritys. Mums žinomi tik fenomenai, t.y. tiesioginiai sąmonės duomenys. Daiktai savyje visuomet pasilieka už pažinimo, vadinasi, ir sąmonės, ribų. Tuo tarpu pačiam žmogui neįmanoma „išeiti“ už sąmonės, nes pažinimas vyksta tik jos erdvėje. Bandymas „išeiti“ už sąmonės ribų — grynas voliuntarizmas, nes šis išėjimas neturi materialaus, vadinasi, ir realaus, pagrindo, kurį apsprendžia mūsų juntamas (tiriamas) fenomenas. Tokia nuostata sutampa su subjektyviuoju idealizmu, tvirtinančiu, kad fenomenai, sudarantys pažinimo medžiagą, tėra pažįstančiojo subjekto vaizdiniai. Subjektyvusis idealizmas gali įgyti empirinę arba apriorinę formą.

Empirinis uždarasis fenomenalizmas kaip pirminius pažinimo elementus pripažįsta mūsų išorinius ir vidinius jutimus, iš kurių pagal asociacijos dėsnius susidaro vaizdiniai ir jų sistemos. Proto veikla reiškiasi tuo, kad jis tvarko vaizdinius ir palyginimo būdu iš jų gauna bendras sąvokas (pažįsta).

Apriorinis uždarasis fenomenalizmas tvirtina, kad pažinimo sąrangą apsprendžia įgimtos sąmonės formos, kurios nepriklauso nuo patyrimo, o priešingai — lemia jo (patyrimo) pobūdį. Šios apriorinės sąmonės formos įformina tą medžiagą, kurią suteikia nežinomos priežasties veikiama juslė. Jos tą informaciją paverčia reiškiniais, vykstančiais erdvėje (išorinė pažinimo pusė) bei laike (vidinė pažinimo pusė) ir tarp jų nustato tuos būtinus ryšius, kurie laiduoja mokslinio pažinimo visuotinumą bei objektyvumą.

Apriorinis uždarasis (imanentinis) fenomenalizmas susiduria su dviem keblumais: viena vertus, išnyksta skirtumas tarp objekto, kuris reiškiasi, ir subjekto, kariame jis reiškiasi, nes ir pats subjektas, remiantis minėta logika, tėra tik vaizdinys. Antra vertus, daikto savyje arba nepriklausomos nuo sąmonės būties idėja nustoja reikšmės todėl, kad neatitinka jokio pažinimui prieinamo objekto, nes tam, ko iš esmės neįmanoma pažinti, negalima priskirti ir būties predikato. Paneigus „daikto savyje“ sąvoką, koreliuojantis su ja fenomeno konceptas tampa beprasmiu: apie reiškinius galima
kalbėti vien tik juos priešpastatant tam, kas jais reiškiasi. O tas, kas reiškiasi, aprioriniam fenomenalizmui (jo paties logikos požiūriu) neegzistuoja (nes neprieinama pažinimui). Tai ką pažįsta mūsų protas? Kaip galima pažinti tai, ko nėra?

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 886 žodžiai iš 2764 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.