Figūracinis lygmuo
5 (100%) 1 vote

Figūracinis lygmuo

Turinys

Įvadas 2

1. Teksto aspektų pristatymas 3

1.1. Teksto motyvacija ir struktūra 3

1.2. Teksto socialiniai kontekstai 4

2. Meninio teksto išskirtinumas 6

3. Leksinės semantinės figūros meninio teksto analizėje III – IV klasėje 8

3.1. Papildoma žodžio reikšmė 9

3.1.1. Deminutyvas 10

3.1.2. Epitetas 10

3.1.3. Palyginimas 12

3.2. Žodžio reikšmės perkėlimas 12

3.2.1. Metafora, personifikacija, alegorija, simbolis 13

3.2.2. Metonimija, sinekdocha, anotomazija, hiperbolė, litotė 15

4. Meninio teksto pristatymo galimybės 19

Išvados 24

Literatūra 25



Įvadas

Lietuvos švietimas išgyvena reformų laikotarpį – svarbias ir sudėtingas transformacijas. Tai pokyčiai, susiję su ugdymo kokybės gerinimu. Ugdymo turinį sąlygoja pagrindinis lietuvių kalbos mokymo tikslas – ugdyti komunikacinę kompetenciją. Trys kompetencijos sritys – komunikacinė, sociokultūrinė ir lingvistinė – sudaro ugdymo turinį ir mokymo procese reiškiasi kaip kompleksiškai išsiugdomų ir vieni kitus sąlygojančių gebėjimų visuma.

Vaiko, kaip asmenybės brendimą skatina estetinė patirtis, susipažinimas su meno pasauliu. Šiandien ne kiekvienas vaikas ateina į mokyklą jau girdėjęs sekamą pasaką, dainuojamą lopšinę, deklamuojamą eilėraštį, matęs spektaklį, aplankęs parodą… Todėl literatūrinis lavinimas ypač svarbus pradinėje mokykloje. (Plentaitė V., Marcelionienė E., 1997)

Ateidamas į mokyklą vaikas atsineša tokią kalbą ir jos suvokimą, kokią jam įdiegė šeima ir aplinka, jis pasitinka meno pasaulį savaip ir kiekvienas žodis išgirstas ir perskaitytas – tai jo dvasinio pasaulio papildymas. Mažasis mokinys gali laisvai reikšti mintis ir bendrauti, jau turi nemažai kalbos vartojimo įgūdžių, moka perskaityti ir stengiasi suvokti grožinio kūrinio esmę (su mokytojo pagalba), tačiau jo meninės kalbos suvokimo geba dar nėra tobula – ją turi plėtoti, tobulinti, puoselėti mokykla. Suprantama, vaiko suvokimą ir toliau veikia šeima, vis daugiau įtakos jai daro televizijos, radijo, interneto kalba, iš draugų vaikas perima ne pačių geriausių kalbos pavyzdžių. Vis dėlto mokyklos poveikis čia yra didžiulis, nes ji gali vaiko pasaulį papildyti nauju žodžiu, nauju jausmu ir naujais potyriais.

Jau nuo pirmos klasės lietuvių kalbos pamokoje turtinamas vaikų žodynas. Ypač svarbu, kad vaikas jau pirmose klasėse pajustų gimtosios kalbos grožį, kuris sklinda iš liaudies pasakų, legendų, patarlių ir priežodžių, sugebėtų išklausyti ir perskaityti meninį kūrinį, kurio suvokimui ,,sielos vartus” gali atverti mokytojas.

Darbo objektas. Objektas – meninio teksto figūracinio lygmens vienetų analizės aspektai III – IV klasėje. Šiame darbe aptariami meninio teksto motyvacija, vaizdumas, leksinė stilistika. Darbe analizuojami III – IV klasių tekstų pavyzdžiai, remiamasi Plentaitės V., Marcelionienės E. vadovėliais.

Darbo tikslas – pateikti meninio teksto figūracinio lygmens vienetų analizę III – IV klasėje.

Darbo uždaviniai:

1. Pateikti teksto sampratą.

2. Išskirti meninio teksto analizės aspektus.

3. Akcentuoti meninio teksto komunikacinę svarbą.

4. Aiškintis meninio teksto figūracinio lygmens analizės ypatumus III – IV klasėje.

5. Pateikti esmines meninio teksto analizės kryptis pradinėse klasėse.

1. Teksto analizės aspektų pristatymas

Struktūralistinės ir postruktūralistinės teorijos papildo formalistų požiūrį, nurodydamos, kad meninis arba bet koks kitoks tekstas nebūtų suvokiamas be jį pagrindžiančių meninių bei kultūrinių taisyklių arba kodų. Be to teksto reikšmė nėra pastovi, ji gali kisti, priklausomai nuo situacijos, konteksto, tų kodų, kurie žinomi suvokėjui.

Bendras šių vyraujančių XX a. literatūros mokslo tendencijų bruožas yra tas, kad kūrinys, tekstas atsiejamas nuo tiesioginės priklausomybės – nuo autoriaus arba tikrovės. Sukurtas tekstas nepriklauso autoriui: jis gimsta autoriaus intencijų ir kalbos galimybių sandūroje ir patenka į kultūros erdvę, kur skaitomas priklausomai nuo suvokėjo akiračio, konteksto ir kt. aplinkybių.

Šiuolaikinėje literatūros teorijoje svarbiausia yra teksto kaip ženklo samprata. Teksto ženklų organizacijai, iš kurios kyla jo konkreti reikšmė, XX a. lingvistika ir literatūros teorija siūlo struktūros sąvoką.

Struktūra (lot. Structura – sujungimas, sudėjimas) – teksto elementų tarpusavio ryšiai.

Tekstas (lot. Textus – audeklas, pynė) – kokiu nors būdu išreikšta kalbos ženklų struktūra.

Laisviau apibūdinant galima sakyti, kad tekstas yra sąlygiškas, ženkliškas kalbinis darinys. Jis neturi vienintelės teisingos, pastovios reikšmės. Reikšmę sukuriame mes, tam tikromis sąlygomis, tam tikru aspektu jį perskaitydami, pateikdami ir motyvuodami.

1.1. Teksto motyvacija ir struktūra

“Kai žmogus suprato galįs papasakoti apie save ir apie savo artimą, gyvenimas tapo ir tekstu, įgijo diskurso matmenį. <…>. Teksto motyvacija – yra pirminis tekstualumo pavidalas, pirminis sąryšingumas. Tekste gyvenimas per kalbą įgyja idealų, perkurtą pavidalą” (Daujotytė, 1999, 43).

Taigi kas yra tekstas? Dabartiniame Lietuvių kalbos žodyne pateikiama tokia žodžio “tekstas” reikšmė: (DLKŽ, 838)

• tekstas (2) 1. rišlus kalbos darinys: Apsakymo,
diktanto. 2. žodinė dalis skiriant nuo piešinių, brėžinių ir kt. 3. muzikos kūrinio žodžiai.

Anot Daujotytės, “Tekstas yra pirminė duotybė visai komunikacijai: žodžio menui, žodžio žiniai, žodžio mokslui” (Daujotytė, 1999, 61).

Gyvenimas ir tekstas – neatskiriami dalykai. “Kalba gyvenimas pasakomas, išsakomas, persakomas. <…>. Gyvenimo tekstai yra atgaminami. <…>. Bet žmogaus gyvenimas yra ne tik tekstai (įvykiai, “siužetai”, ryšiai); taip pat ir tarpai tarp tekstų. Nieko nevyksta, tik leidžiasi saulė. Ir sąmonė sušvyti ypatinga šviesa. Nieko nevyksta, tik paruge žmogus grįžta namo. Bet grįžimas namo paruge yra nematomai, negirdimai veiksmingas” (Daujotytė, 1999, 44). Tekstualumas yra ne tik teksto būtinybė, bet ir teksto galimybė.

Žymus XXa. kalbininkas Romanas Jakobsonas (Teksto analizė mokykloje, 1998, 9) bet kokią kalbinės komunikacijos situaciją pavaizdavo taip:

KONTEKSTAS (tikrovė)

PRANEŠIMAS (tekstas)

PRANEŠĖJAS KODAS(kalba) SUVOKĖJAS

Nagrinėjant tekstą, sutelkiamas dėmesys į įvairius komunikacijos aspektus: į autorių, į vaizduojamą ir transformuojamą tikrovę, į savo pačių išgyvenimus ar net kontaktą. Dar sudėtingesnis šis aspektų perteikimas pradinėse klasėse, kur pirminė pažintis, komunikacijos veiksnys nulems tolesnę vaiko pažintį su meniniu tekstu.

Teksto komunikacijos tikslas – perteikti informaciją, užduotą rašytinės kalbos priemonėmis, žmogus tarsi priverčiamas priimti pateiktą informaciją. Nagrinėjant tekto analizę galima išskirti tokias savybes:

1) tekstas yra išreikštas, priešingai negu potencialūs tekstą grindžiamos kalbos sistemos daviniai;

2) tekstas turi ribas, jį skiriančias nuo kitų tekstų bei ženklų;

3) tekstas yra ne šiaip kokia kalbos ženklų seka, o sistema – tam tikru būdu organizuota visuma (Teksto analizė mokykloje, 1998, 13)

Tekstas (lot. textus – 1. audeklas, pynė. 2. ryšys, junginys, sujungimas – kokiu nors būdu išreikšta kalbos ženklų struktūra. “Laisviau apibūdinant galima sakyti, kad tekstas yra sąlygiškas ženkliškas kalbinis darinys. Jis neturi vienintelės teisingos, pastovio reikšmės. Reikšmę sukuriame mes, tam tikromis sąlygomis, tam tikru aspektu jį perskaitydami” (Viliūnas, 1998, 11).

1.2. Teksto socialiniai kontekstai

“Mes kasdien dalyvaujame daugiariopoje komunikacijoje: informaciją perduodame ir gauname žodžiais, judesiais, mimika, žvilgsniu ir t.t. Komunikacijoje visada dalyvauja trys nariai: siuntėjas –objektas – gavėjas.”

“Kiekviena komunikacijos forma turi tam tikras taisykles”, – sako Friedemannas Schulzas von Thunas.

<…>, žmogus, suvalgęs karčią uogą, susiraukimu “pasako” iš karto keletą dalykų: kad uoga karti, kad jis tokių uogų nemėgsta, kad kitu komunikacijos dalyviu pasitiki ir kad mimika jį perspėja” (Tūtlytė, 25).

Socialiniai kontekstai lemia teksto įvykį, unikalumą, vienkartiškumą, nepakartojamumą. Minčių raiškos kokybė ir suvokimas priklauso nuo natūralios pateikimo atmosferos, nuo atitinkamos situacijos ir vaiko pasiruošimo ją priimti.

Meninio teksto suvokimas yra sudėtingas procesas, nes šiai įveikai reikalingi instrumentai, priemonės, būdai, metodai. Neužtenka automatizuoto suvokimo, pateikimo ir priėmimo. (Kaip mokyta literatūros, 1997, 64)

Teksto sandaros schema (Sirtautai, 1996, 84):

Kulminacija

Veiksmo eiga

Pradžia Užuomazga Atomazga ir pabaiga

2. Meninio teksto išskirtinumas

Mokytis analizuoti ir interpretuoti tekstą mokinys pradeda labai anksti: galbūt tada, kai pirmą sykį raiškiai perskaito mokytojos užduotą eilėraštį, atpasakoja rišlaus teksto ištrauką. Nelengva būtų pasakyti, „kas po ko“ šiame kelyje turėtų būti įsisavinama, – teksto suvokimo įgūdžiai randasi iš lėto, prie svarbiausių elementų nuolat grįžtant su nauja literatūrine bei gyvenimiškąja patirtimi. Ir šiame straipsnyje ketinama svarstyti – ne nuo ko pradėti mokyti teksto analizės, o į ką atsižvelgti, kokius svarbiausius dalykus mokinys turėtų perprasti, išmokti atpažinti, apsvarstyti.

Visais atvejais, jei tiktai skaitymas korektiškas ir neiškreipia teksto, atsiremiama į tą pačią objektyvią duotybę – kūrinio sandarą, teksto ženklų išsidėstymą. Šių kūrinio reikšmės galimybių atskleidimą būtų pagrįsta vadinti analize. Analizė (gr. Analysis – skaidymas) – visumos skaidymas į dalis tiriamaisiais tikslais.

Kad suvoktume, ką reiškia mūsų atpažinti kūrinio ženklai, reikia juos įprasminti, tai yra tekstą susieti su kontekstu. Teksto susiejimas su kontekstais, reikšmės suradimo, priskyrimo, išplėtojimo procedūra vadintina interpretacija.

Ryškiausias meninio teksto požymis — vaizdingumas. Mat, tikrovės atspindžio priemonė čia yra vaizdas, kurį perteikia žodis. Kalba čia atlieka estetinę funkciją.

Kiekvienas literatūros meno kūrinys yra minties ir jausmo sintezė. Užtat grožinėje literatūroje tokios dažnos specialios vaizdinės bei emocinės išraiškos priemonės: metaforos, įasmeninimai, emocinė leksika, kalbos figūros ir kitos, užtat čia taip linkstama meniškai perdėti, kontrastiškai gretinti, lyginti.

Meninis tekstas kuriamas, pasitelkiant vaizdingai kalbai būdingą metodą bei priemones — įasmeninant, vartojant žodžius kitomis perkeltinėmis
reikšmėmis, žodžius, šiaip jau teikiančius papildomą vaizdinę informaciją, kuriami lyginant, perdedant, statant priešpriešiais, neutralų žodį ar junginį keičiant frazeologizmu. Visa tai autoriui padeda vieną ar kitą detalę, požymį ar ypatybę, kurių paprastai galbūt nė nepastebėtume, pateikti taip, kad jie nušvinta ypatinga šviesa ir krinta į akis visiems.

Savaime suprantama, tasai grožinio kūrinio kalbos vaizdingumas gali būti visai kitokio pobūdžio: viskas priklauso nuo to, koks yra rašytojas — epikas ar lyrikas, vaizduotojas ar pasakotojas, kokios jo estetinės pažiūros ir t.t. Čia autoriaus balsas labiausiai skiriasi nuo kitų balsų. Be to, beletristikos esama ir „savotiško“, reportažinio pobūdžio. Kiekvienas didesnis rašytojas stengiasi įveikti, savo meto literatūroje beįsigalinčią ar įsigalėjusią išraiškos priemonių statiką, inertiškumą jų vartosenoje. Todėl grožiniam kūriniui būdingas žodžio atrankos bei vartosenos savitumas.

Meninis tekstas visų aiškiausiai išryškina individualiąsias stiliaus ypatybes. Vienas autorius vartoja daugybę epitetų, palyginimų, kitas deminutyvus ir tropus.

Meninio teksto ypatybė – dažnai ne viskas pasakoma ligi galo: čia dažnai tenka skaityti „tarp eilučių“, t. y. patiems susivokti, pavyzdžiui III klasėje pateikiamas J. Biliūno kūrinys: Tik trečią dieną drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštielninka, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strėlės. Nutvėręs nuo žemės lanką ir strėles, sulaužiau į šipulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strėlės, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar styrojo atsikišusi. Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas: aš jį lig šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…

Kodėl autorius laiko savo šūvį laimingu, rašytojas nepasako: turime suvokti mes patys. Tai vienas iš būdų, kuriuo aktyvinama skaitytojo vaizduotė, o viena iš priemonių yra leksinių – semantinių kalbos figūrų naudojimas.

Žodis meniniame turi būti ne tik dalykiškai, bet ir meniškai tikslus. Kiekvieno tikro menininko idealas — rasti tokią išraiškos priemonę, kuri vaizduojamąjį reiškinį atitiktų visais savo atspalviais bei intonacijomis.

Meniniame tekste randame įvairių stilizavimo būdų. Atkuriant praeities laikus, archaizuojama, t.y. vartojami archaizmai, parodant veikėjo gyvenamąją vietą bei kilmę, pasitelkiama tarmybių. Dar kitais stilistiniais sumetimais kalba ataudžiama svetimybėmis, žargonizmais — tai turi parodyti veikėjo kalbinį portretą bei charakterizuoti tą socialinę aplinką, kurioje jis veikia. Todėl šiame stiliuje dažnai nukrypstama nuo bendrinės kalbos normų.

Išraiškos priemonių rašytojai ima iš visos lietuvių kalbos, iš įvairių stilių. Tačiau grožinėje literatūroje visiškai pakinta funkcinis jų vaidmuo. Grožinėje literatūroje kalba jau pati savaime yra menas. Čia veikia atviri (poezijoje) arba slapti (prozoje) ritmo dėsniai. Tad labai svarbu, kad sakinys grožiniame kūrinyje būtų be garsinių kliuvinių, vienaip ar kitaip ritmiškai banguotų. (Daujotytė V., 1998, 64)

Specialios išraiškos priemonės stiliuose skiriasi ne tik kokybiškai, bet ir kiekybiškai. Grožinėje literatūroje jos visų įvairiausios ir jų čia apsčiausia. Tačiau pagrindiniai stilių skirtumai vis dėlto yra ne „kokybiniai“ ir ne „kiekybiniai“. Čia visų svarbiausia, kurią funkciją žodis, forma ar konstrukcija atlieka: komunikacinę, informacinę ar emocinio poveikio.



3. Leksinės semantinės figūros

meninio teksto analizėje III – IV klasėje

Meninėje kalboje žodis tarsi atitrūksta nuo savo pirmykštės reikšmės ir dažnai įgyja naują, savitą reikšmę, kuri dalinai priklauso nuo meninio teksto stiliaus, žanro ir nuo pačio autoriaus asmenybės. Jau pradinėse klasėse analizuojant ir skaitant tekstus akcentuojama estetinė teksto kokybė. Ji, tarytum atitrūksta nuo kasdieniškosios kalbos ir pereina į meniškumo sferą, kur užsimezga nauji skaitytojo (pvz.: ikimokyklinuko) ir meninio žodžio (teksto) vidiniai ryšiai. (Matulaitienė S., 1997, 93)

Mokydamas morfologijos ar leksikos mokytojas turi puikią galimybę pasiūlyti ir pamokyti mokinius patyrinėti vieną kurią nors pasirinktą leksikos sritį, rasti joje ,,įdomybių”, pamėginti jas paaiškinti, interpretuoti.

Žodžio leksinė reikšmė yra sudėtinga struktūra. Pagrindinį žodžio turinį, jo reikšmės branduolį sudaro denotatinė reikšmė (angl. denotation „reikšmė, prasmė“). Ji dar vadinama dalykine, daiktine logine reikšme. Denotatinė reikšmė – žymimos tikrovės (denotato) nuoroda. Daug žodžių turi tik denotatines reikšmes, pvz.: stalas, duona, eiti, važiuoti, baltas, greitai. Žodžiai, kurių leksinę reikšmę sudaro vien denotatinė reikšmė, vadinasi stilistiškai neutralūs, arba stilistiškai nežymėti (nemarkiruoti). Daugelis žodžių šalia denotatines reikšmės turi konotatinę reikšmę (angl. connotation „antrinė reikšmė“). Tai papildomas žodžio turinys, atspalvis, nuspalvinimas. Svarbiausi jos komponentai yra emociniai ir funkciniai atspalviai, jie ir vadinami stilistine reikšme.

Pristatant leksines semantines figūras meniniame tekste mokytojas privalo akcentuoti pagrindinę jų funkciją – ekspresyvumą.

Ekspresyvumas (lot. expressio
„išraiška“) – tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas. Tarptautiniam žodžiui ekspresyvumas sinonimiškas lietuviškas žodis išraiškingumas. Ekspresyvumas susijęs su meninio teksto vienetų reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas – tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar kito kalbos vieneto atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste, jis veikia ir adresato emocijas, vaizduotę.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2451 žodžiai iš 8050 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.