TURINYS
ĮŽANGA 3
INFLIACIJOS-NEDARBO RYŠIO ANALIZĖ ANKSČIAU 4
JOHN LAW (1671-1729) 4
DAVID HUME (1711-1776) 4
HENRY THORNTON ( 1760-1815) 5
ATTWOOD-MILL DISKUSIJA 6
IRVING FISHER (1867-1947) 8
JAN TINBERGEN 8
KLEIN IR GOLDBERGER 9
A. J. BROWN IR PAUL SULTAN 10
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13
ĮŽANGA
Albanas Viljamas Filipsas (Alban William Phillips) – tai žmogus, kurio vardu yra pavadinta viena žymiausių kreivių pokario ekonomikoje – Filipso kreivė. Ryšys, kurį jis atrado, nebuvo priimtas kaip teoretinis ryšys, t.y. ryšys, nereikalaujantis įrodymų, tačiau jis privertė susimąstyti daugelį ekonomistų bei politikų. A. V. Filipsas gimė Naujojoje Zelandijoje, gyveno 1914 -1975 metais. Nuo 16 metų jis dirbo Australijos kasykloje, kur išmoko elektrotechnikos pagrindų. 1937 metais emigravo į Jungtines Karalystes, bet čia jam teko įsitraukti į antrą Pasaulinį karą. Taip jis pateko į japonų karių nelaisvę. Karo pabaigoje, A. V. Filipsas buvo paleistas. Sugrįžęs į Londoną, jis įstojo į Londono ekonomikos mokyklos sociologijos departamentą. Čia A. V. Filipsas greitai įsitraukė į ekonomikos mokslą ir, remdamasis įgytomis elektrotechnikos žiniomis, sukūrė įžymiąją ”Filipso mašiną” – Keinsistinės ekonomikos hidraulinį modelį, kurį apibūdino 1950 metais. Netrukus jis įstojo į statistikos fakultetą, kur dirbo iki 1967 metų. Nuo tada jis pradėjo dirbti Australijos nacionaliniame universitete. A. V. Filipso darbai vėlesnėje jo karjeroje buvo daugiausiai apie optimalaus reguliavimo teoriją ir laiko eilučių metodikas bei jų pritaikymą ekonometrijoje.
Atlikti Filipso 1861 – 1957 metų tyrimai parodė ryšį tarp atlyginimo pokyčių ir nedarbo. Jo analizė parodė neigiamą priklausomybę tarp šių dydžių. Vėliau Filpso kreivė buvo vis tobulinama ir dabar vietoj algos yra įtraukti infliacijos tempai, vietoj nedarbo – ciklinis nedarbo lygis bei pasiūlos šokai. Visi šie faktai yra gana gerai žinomi šiandieniniame pasaulyje, tačiau infliacijos-nedarbo ryšio kilmė ir ankstyva jos istorija nėra labai aiški. Dauguma nuo 1958 metų apibūdintų Filipso kreivės versijų buvo išdėstytos dar prieš A. V. Filipsą. Šiame referate aš pasistengsiu apibūdinti, ką A. V. Filipso pirmtakai teigė apie infliacijos-nedarbo ryšį.
Šio darbo tikslas – apibūdinti ankstesnius bandymus apibrėžti infliacijos ir nedarbo ryšį. Darbo pagrindinėje dalyje bus supažindinama su įvairiais ekonomistais, nagrinėjusiais infliacijos – nedarbo ryšį dar prieš Phillips‘ą. Šio darbo įžangą, apie John Law, David Hume, Henry Thornton ir Attwood-Mill diskusiją rašė Valdas Grigonis. Apie Irving Fisher, Jan Tinbergen, Klein ir Goldberger, A. J. Brown ir Paul Sultan bei išvadas rašė Ramūnas Klemunskis.
INFLIACIJOS-NEDARBO RYŠIO ANALIZĖ ANKSČIAU
John Law (1671-1729)
John Law buvo vienas žymiausių XVIII amžiaus bankininkas ir finansų ministras. Jis manė, kad pinigai stimuliuoja realų žmonių aktyvumą. Tačiau tai turėjo būti įgyvendinama pastoviomis ar netgi mažėjančiomis kainomis dėl nenaudingų resursų egzistavimo ir mąsto ekonomijos gaminant produktus. Šiose John Law mintyse yra pastebimas neatitikimas su Filipso kreive, kadangi, pagal šį žmogų, mažėjant nedarbui kainos turi taip pat mažėti.
David Hume (1711-1776)
Pirminė Filipso kreivės analizė yra aptinkama XVIII amžiuje gyvenusio škotų filosofo-ekonomisto David Hume rašiniuose. 1752 metais jis apibrėžė Filipso kreivės pagrindą, t.y jos ryšį U=g(dP/dt), kur U yra nedarbo nukrypimai nuo natūralaus nedarbo lygio; dP/dt yra kainų pokytis per tam tikrą laiką. Šis ryšys buvo gautas iš jo prielaidos, kad nedarbo pokyčiai atsiranda dėl kainų suvokimo klaidų (skirtumo tarp tikros ir suvoktos kainų). Toki kainų neatitikimai, David Hume manymu, egzistuoja tik tada, kai kainos keičiasi. Matematiškai tai atrodė taip:
U = h ( P – Pe) ir
P – Pe = k d P / d t,
Kur P ir Pe reiškė atitinkamai tikrą ir suvoktą kainą, o k – koeficientą, susiejantį kainų suvokimo klaidas, atsiradusias dėl kainų pokyčių. Įstačius antrąją lygtį į pirmąją, gaunama David‘o Hume‘o Filipso kreivės versija U=g(dP/dt), minėta jau anksčiau. Ši versija apjungia Hume‘o hipotezę, kad reikia pastoviai kelti kainas, norint sumažinti nedarbą iki gana žemo lygio. Taip elgiantis yra įmanoma sukurti kainų suvokimo paklaidas, kurios padeda išlaikyti pusiausvyrą. Trumpai tariant, David‘o Hume‘o paaiškinimas pabrėžia užimtumo įtaką nepajaustiems, monetarinės politikos sukeltiems kainų pokyčiams.
Galima išskirti tris David‘o Hume‘o analizės bruožus. Pirma, pusiausvyra egzistuoja tarp nedarbo ir nepajaustų pinigų ir kainų pokyčių; tai išnyksta, kai kainų suvokimai visiškai atitinka realias kainas. Antra, kainų suvokimai, nors ir lėtai prisitaiko, tačiau palaipsniui pasiveja vienkartinius pinigų ir kainų pokyčius. Iš to seka, kad tokie pokyčiai, geriausiu atveju, gali sukurti laikinas, bet ne pastovias pusiausvyras. Trečia, vienintelis būdas išlaikyti pusiausvyrą – tai sukurti nuolatinę kainų ir pinigų pokyčių seką. David Hume šiuo atžvilgiu padaro labai neracionalių lūkesčių argumentą, kad toki pokyčiai dėl suvoktų kainų prisitaikymo atsilikimo išlaikys kainas visada žingsniuojančias priekyje suvoktų kainų, amžinai žlugdydami
mėginimus pasivyti realias kainas. Tokia išvada jis tvirtina, kad, atsiradęs atotrūkis tarp tikros ir suvoktos kainų, visada išlaikys mažą nedarbo lygį.
Henry Thornton ( 1760-1815)
Henry Thornton, taip pat kaip ir David Hume, apibūdino Filipso kreivę lygtimi U=g(dP/dt), kur kintamieji yra taip pat apibūdinami kaip ir anksčiau. Savo parašytame kūrinyje „An Enquiry into the Nature and Effects of the Paper Credit of Great Britain” jis teigia, kad pinigų didinimas skatina užimtumą didindamas kainas. Jis pabrėžė, kad ta pati pusiausvyra taip pat laikosi priešinga kryptimi, kadangi piniginė ir kainų defliacija sukelia skausmingus nedarbo padidėjimus. Nagrinėdamas Filipso kreivę, Henry Thornton buvo atsargus atskirdamas alternatyvius pinigų ir kainų lygius ir šių kintamųjų vykstančius pokyčius. Tik pastarasis, jis teigė, gali paveikti faktinį gyventojų aktyvumą ir išlaikyti pusiausvyrą. Ši jo mintis yra išreikšta jo pastaba, kad ”tai yra progresyvus banko popierių (pinigų) padidėjimas, bet ne jų egzistuojančio kiekio dydis, kuris skatina sumažėjimą.” Kitaip sakant, pinigai ir kainos stimuliuoja aktyvumą tik tada, kai jie yra pastoviai didėjantys. Taip yra dėl to, kadangi ”kol pinigų kiekis didėja, o prekių kiekis toliau diėja prekybinės spekuliacijos tampa gana pelningos.” Bet, ”kai tik cirkuliuojančios priemonės nustoja didėti, papildomo pelno galimybės baigiasi, ” ir paskata išnyksta. Todėl vienkartinis pinigų ir kainų lygio padidėjimas negali išlaikyti pusiausvyros. Vietoj to, pastovus didėjimas yra reikalingas. Pusiausvyra egzistuoja tarp gamybos apimties ir kainų keitimosi normos.