Filosofai
5 (100%) 1 vote

Filosofai

Filosofijos esmė 1

Senovės graikų filosofijos mokyklos 1

Pitagoro filosofijos mokykla 2

Demokrito atomistinis mokymas apie būtinumą ir atsitiktinumą 2

Platono dialogų problematika 2

Platono mokymas apie idėjas 2

Idealios valstybės terija 3

Aristotelis 3

Stoiko etika 3

Epikūro etika 4

Viduramžių filosofijos teocentrizmas 4

Esmės ir egzistencijos kategorijos 4

Tomo Akviniečio scholastinė etika 5

Viduramžių scholastikos filosofija 5

Viduramžių filosofijos požiūris į gamtą ir žmogų 5

Sielos ir kūno problema 5

Humanizmas 6

Renesanso žmogaus supratimas 6

Panteizmas renesanso natur filosofijoje 6

Koperniko ir Bruno heliocentristinė teorija 7

Galilėjaus mokslinė veikla ir jos filosofinė reikšmė 7

Galilėjaus metodologija 7

Niutono mokslinių atradimų filosofinė reikšmė 8

18a Prancūzijos šviečiamoji filosofija 9

Ruso filosofija 9

Lametri filosofija 10

Kanto moralės teorija 10

NYČĖS FILOSOFIJA 11

Anapus gėrio ir blogio 11

Filosofijos esmė

Filosofija (sen. Graik.) – išminties meilė. Iki 16 a. visi mokslai – filosofija. Pirmasis – fizika. 20a pr – psichologija. Etika, estetika, logika – filosofijos sritys. Pirmasis mąstytojas, kuris panaudojo filosofijos terminą – Heraklidas. Vykdavo į keliones, parsiveždavo naujas idėjas. Filosofai turėjo savo mokyklas. Manoma, kad filosofijos terminą naudojo ir Pitagoras. Platono nuomone, filosofija – tai visumos pažinimas. Ciceronas filosofiją vadino gėrio mokytoja ir gyvenimo kelrodžiu.

Filo – tai mokslas apie gamtą, žmogų, žmonių santykius ir visa tai, kas mus supa. Filosofija nagrinėja ir tai, ko negalime patikrinti praktikoje, tačiau suvokiame protu. Filosofijoje pažįstamos ir tos tiesos, kurių negalima patikrinti. Filosofija skirstoma: materializmo, idealizmo. Vyksta ginčas, kas yra pasaulio pradas. Materialistai teigia, kad pasaulio pradas būtis, o idealistų pradas suvokiamas protu. Materialistai teigia – pradas, kas turi apčiuopiamą pradą. Idealistai – įvairios religinės koncepcijos. Filo – aiškina bendrus dėsnius, tiria teorines bei praktines žinias apie pasaulį. Kai pradėjo domėtis aplinka, suvokė, kad yra kažkas aukščiau. Teiginys, kad žmogus tik fizinis kūnas, populiarus socializmo laikotarpiu. Viduramžiais sustiprėjo filosofijos ryšys su religija. Ką vadiname materija yra tai, kas egzistuoja aplink mus, priklausomai arba nepriklausomai nuo mūsų žinių apie tai. Jeigu žmogus ko nežino, nereiškia, kad tai neegzistuoja.

Senovės graikų filosofijos mokyklos

3 Mokyklos Mileto, Pitagoro ir Elėjos. Mileto žymiausi atstovai: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Talis atrado Mažojo Lokio žvaigždyną, paaiškino saulės ir žemės metinį judėjimą. Suskirstė metus į 365 dienas, mėnesį į 30 dienų. Paaiškino saulės užtemimo esmę. Daug laiko praleido Egipte ir Babilone, kur mokėsi pas žynius. Jis teigė, kad žemė yra apvali, plaukiojanti ant vandens. Pirmapradžiu jis laikė orchė(sen. Gr.) – pradžią. Talio teigimu, viskas, kas egzistuoja, prasideda ir susideda iš vandens. Visa, kas vyksta, tai vandens kaita.

Anaksimandras – astronomas, matematikas, pirmųjų astronominių prietaisų išradėjas, pirmasis geografas. Jis išmatavo dangaus kūnų dydį ir atstumus tarp jų. Pirmasis sudarė žemės paviršiaus ir jūrų žemėlapius. Taip sukonstravo gaublį ir sugalvojo saulės laikrodį. Pradu laikė apeironą. Apeironas – tai neapibrėžta nei kiekiu, nei kokybe begalybė, neturinti ribų nei laike, nei erdvėje.

Anaksimenas – domėjosi dangaus kūnų atsiradimu bei meteorologiniais pokyčiais. Pasak jo, saulė, mėnulis ir žvaigždės turi ugninę prigimtį. Jis iškėlė vienybės principą, teigdamas, kad viskas vientisa ir tarpusavyje susiję. Judėjimas amžinas. Dėl to pastoviai vyksta kiekybės ir kokybės kaita.

Mileto filosofai iškėlė materialaus pasaulio vienybės principą. Priėjo išvados apie materialaus pirmapradžio egzistenciją, kuris nesukurtas, nesunaikinamas. Šis materialus pagrindas be pabaigos įgaunantis kažkokias galutines formas. Jie padalino gamtą: duotą mums praktikoje ir gamta substancionalaus daikto formoje. (Gamtą suvokiamą protu). Materijos sąvokos dar nenaudojo, nekėlė ir judėjimo klausimo. Pasaulio supratimas stichinis, kadangi stichiškai sprendė pasaulio problemas.

Pitagoro filosofijos mokykla

Įkūrėjas Pitagoras 571-497m pr Kr. Lankėsi Milete, Egipte, Babilone. Mokėsi astronomijos, geometrijos, o Babilone aritmetikos ir muzikos. Savo mokyklą įkūrė Italijos pietuose Krotone. Šios mokyklos filosofai sprendė klausimą apie būties pradžią ir ieškojo pasaulio įvairovės priežasčių. Pitagoro mokykla – religinė sąjunga, kuri siekė tobulinti narių dorovę, padedant griežtam gyvenimo būdui. Mokiniai mokėsi matematikos, muzikos ir gimnastikos. 5a pradžioje pr Kr Pitagoro bendruomenė buvo išvaikyta. Pitagoro teigimu, būties pradas yra skaičius. Pitagoriečiai bandė atsakyti, kas yra skaičius, koks ryšys tarp skaičiaus ir daiktų pasaulio, koks santykis tarp ribos ir begalybės. Aiškindami pasaulio pradą, naudojosi matematika ir logikos dėsniais. Skaičių esmė: Pitagoro teigimu, visi egzistuojantys daiktai, turi svorį ir dydį, gali būti išmatuoti ir suskaičiuoti. Pasak jo, pačius daiktus ir santykius tarp jų galima charakterizuoti kokiu nors skaičiumi. Skaičiai – tai viso
egzistuojančio dėsninga forma. Skaičiai yra nekintami, pastovūs, amžini, vadinasi, tobuli. Skaičiai – tai riba to, kas skiria duotą daiktą nuo kitų, suteikia jam formą. Anot Pitagoro, skaičius turi didesnę realybę nei patys daiktai. Skaičių dėka, egzistuojantys daiktai turi realią erdvinę egzistenciją. Skaičiai – tai pagrindinis būties pradas, dėsningumo įsikūnijimas, būdingas visai gamtai. Skaičius neturi ribų nei erdvėje. Pitagoras teigia, jog 1 yra šventas skaičius, reiškiantis daiktų pradžią. 2 – moteriškas pradas, 3 – vyriškas pradas, 4 – teisybė. Kiekvienam skaičiui galima suteikti savą pradą. Pitagoro filosofija – materialistinė, nes jis teigia, kad pradas suvokiamas protu.

Demokrito atomistinis mokymas apie būtinumą ir atsitiktinumą

Demokritas gimė 460m pr Kr. Jis gyveno Abeirose, Prakėjoje. Domėjosi etikos klausimais, logika, pažinimo teorija, matematika, astronomija, fizika. Pagrindinis filosofinis darbas – “Didžioji pasaulinė santvarka”. Pagrindiniai Demokrito fiziniai ir filosofiniai požiūriai yra išreikšti hipotezėje “Apie nedalomųjų dalelių egzistenciją daiktuose. Šias daleles jis pavadino atomais. Atomo terminas susideda iš 2 graikiškų žodžių: A ir tomas (nedalomas). Demokrito teigimu, atomų skaičius yra begalinis, juose nėra tuštumos, jie skiriasi vienas nuo kito išorinėmis formomis, dydžiais ir išsidėstymo tvarka. Filosofas nekėlė klausimo apie atomų judėjimo priežastis, nes manė, jog judėjimas yra pradinis atomo požymis, nereikalaujantis aiškinimo. Tuo metu, tai buvo naujas ir originalus būdas sprendžiant mokslines problemas. Demokritas teigia, jog didžiausias ar mažiausias kūno kietumo laipsnis priklauso nuo atomų tankio. Būdami įvairių formų, atomai jungiasi tarpusavyje, taip sudarydami pasaulį ir visus reiškinius jame. Atomai yra nematomi dėl mažos formos ir neturi tokių savybių, kaip spalva, temperatūra ir skonis. Šis mokymas, apie kūnų savybes turėjo didelės įtakos fizikos vystymuisi. Jis davė impulsą daugelio mokslų vystymuisi. (Šia teorija galima pasiremti norint nusakyti mokslo ir filosofijos santykį).

Kalbant apie būtinumą ir atsitiktinumą, Demokritas teigia, jog nei vienas daiktas neatsiranda be priežasties. Jis vystė mokymą apie tai, kad visa, kas egzistuoja pasaulyje, pavaldūs būtinybei. Pasaulyje niekas nevyksta atsitiktinai, be priežasties. Būtinumo principo pasirinkimą nulemia mokymas apie gamtoje egzistuojantį amžiną ir būtiną atomų judėjimą. Tačiau Demokritas neneigia ir atsitiktinumo, teigdamas, kad atsitiktinumas yra viena iš būtinumo priežasčių. Demokritas – materialistas, nes kalba, kad pradas suvokiamas protu.

5a pr Kr pradėti steigti nauji valstybės institutai, liaudies susirinkimai ir teismai. Pradėti ruošti teisminio ir politinio iškalbingumo meistrai (oratorinis menas). Tuo metu keitėsi ir filosofija. Jei anksčiau vyravo mintys apie pasaulį, jo tvarką, daiktų pradą, tai dabar pradėta domėtis bendrais filosofijos ir pasaulio klausimais. Keičiasi supratimas apie žmogaus vaidmenį gamtoje ir visuomenėje. To meto įžymiausi filosofai: Sokratas, Platonas, Aristotelis.

Sokratas – “Aš žinau, kad nieko nežinau”.

Platono dialogų problematika

Platonas gyveno 427-347m pr Kr. Jis gimė Atėnuose, kilmingoje aristokratų šeimoje. Domėjosi gimnastika, matematika, muzika. Platonas klausėsi pitagoriečių ir Sokrato. Platonas buvo įkūręs savo mokyklą, kurią pavadino akademija. Akademijoje mokėsi Aristotelis, jis buvo mėgiamiausias Platono mokinys, tačiau po Platono mirties mokymo netęsė. Savo filosofinius kūrinius Platonas rašė dialogo forma, kuriuose išdėstė pokalbius su Sokratu. Iki mūsų dienų yra išlikę 26 dialogai. Jie klasifikuojami į ankstyvuosius, viduriniuosius ir vėlyvuosius. Žymiausi iš jų yra “Sokrato apologija”, “Kritas”, kurie skirti paskutinėms Sokrato gyvenimo dienoms, kur plėtojama mintis, jog individo mirtis valstybės atžvilgiu mažai reikšminga. Dialoge “Fedonas”, Platonas nagrinėja sielos problemą, dialoge “Valstybė”, pateikia idealios valstybės teoriją.

Platono mokymas apie idėjas

Platono filosofijoje idėja yra savarankiška esmė, suvokiama ne jausmais, bet protu. Teisingiausiu pasauliu Platonas vadina idėjų pasaulį. Idėjų jausmais pažinti neįmanoma, kadangi jų prigimtis skiriasi nuo jutiminio daiktų pasaulio prigimties. Jos neturi kūno ir formos. Platonas idėjas suskirstė į idėjas atitinkančias aukščiausią būties kategoriją (gėris, tiesa), fizinių reiškinių ir procesų idėjas, atskirų gyvų būtybių idėjas, žmogaus pagrindinių daiktų idėjas, santykio idėjas. Pagal Platono mokymą, idėja – tai daiktų būties priežastis, tikslas, kurio siekia visa, kas egzistuoja. Pagrindinė filosofo tema – žmogus, visuomenė, valstybė. Būties pažinimas yra idėjų pasaulio pažinimas, kurio atvaizdas juslinis pasaulis. Platonas pateikia mokymą apie žmogaus esmę. Atsakydamas į klausimą, kas yra žmogus, Platonas žmoguje skiria mirtingą kūną ir nemirtingą sielą. Platonas buvo reinkarnacijos teorijos šalininkas. Ši teorija teigia, kad po kūno mirties siela atsiskiria nuo jo, kad vėliau, priklausomai nuo to, ant kiek gerą ir tobulą gyvenimą gyveno žemiškame pasaulyje, galėtų įsikūnyti vėl kokiame nors kūne. Ir tik pačios tobuliausios
palieka žemišką netobulą pasaulį ir persikelia į idėjų pasaulį. Kūnas tokiu būdu yra tarsi sielos kambarys, iš kurio ji turi išsivaduoti siekdama gėrio.

Idealios valstybės terija

Mokymas apie žmogų ir sielą susijęs su idealios valstybės teorija. Kadangi graikų visuomenių gyvenimas vyko poliuose, tai Platonas idealios valstybės teoriją kūrė būtent tokiems miestams – valstybėms. Idealioje valstybėje Platonas dalija žmones į 3 skirtingus tipus. Priklauso nuo to, kuri sielos dalis yra didžiausia – protingoji, emocinė ar juslinė. Tie žmonės, kurių protingoji sielos dalis didžiausia, siekia aukščiausio gėrio ir yra skirti teisingumui vykdyti. Juos Platonas vadina išminčiais, filosofais ir skiria valdytojų vaidmenį idealioje valstybėje. Tie, kurių emocinė sielos dalis didžiausia, išsiskiria drąsa, kas būdinga kariams, kurie turėtų rūpintis valstybės saugumu. Juslinio sielos tipo žmonės turėtų dirbti fizinį darbą, sudaryti valstiečių ir amatininkų luomą, aprūpinantį materialinę gyvenimo dalį idealioje valstybėje. Teisinga ir tobula valstybė, tai aukščiausia, kas gali egzistuoti žemėje. Todėl, pasak Platono, žmogus turi gyventi dėl valstybės, o ne valstybė dėl žmogaus. Mokyme apie idealą valstybę, pastebimas individo visuotinio pavaldumo principas. Šios absoliutizacijos pavojingumą pastebėjo dar Aristotelis. Būdamas didesniu realistu, nei jo mokytojas, jis gerai suprato, kad idealią valstybę žemiškomis sąlygomis vargu ar pavyks sukurti, nes žmonės yra silpni ir netobuli. Realiame gyvenime individų visuotinio pavaldumo principas gali virsti baisia tironija.

Tomas Moras – parašė traktatą apie idealios valstybės sampratą. Socializmas – viena iš idealios valstybės teorijų.

Aristotelis

Aristotelis (384-322m pr Kr) gimė Makedonijoje, kada šalį valdė Pilypas Makedonietis. 367m pr.Kr jis atvyko į Atėnus, į Platono mokyklą, kur iki Platono mirties buvo geriausiu mokiniu. Kai Aleksandrui Makedoniečiui buvo 13 metų, Aristotelį pakvietė mokytojauti. 335m pr Kr valdant Aleksandrui Makedoniečiui, Aristotelis įkūrė savo mokyklą, kuri vadinosi peripatetinė (peripatas – dengtas). Aristotelis labai daug rašė ir iki mūsų dienų yra išlikę pusė jo rašytų darbų. Aristotelis ir Platonas sukūrė mokslą, kuriuo ilgą laiką rėmėsi kiti mokslai. Heliocentrinė teorija – visatos centre yra saulė, o aplink ją sukasi kitos planetos. Platonas teigė, kad centras žemė, o aplink ją sukasi saulė. 15a Kopernikas teigė, kad saulė yra visatos centras, o italas Brunas, kuris neatsisakė savo idėjos, kad saulė yra pasaulio centras, buvo sudegintas. Mokslinės veiklos pradžioje, Aristotelis domėjosi natur filosofija. Domėjosi gamta. Aristotelio darbai klasifikuojami į raštus apie gamtą, apie filosofiją, politinio ir etinio turinio raštus, į darbus apie poeziją ir oratorinį meną. (Platoniška meilė priklauso Plotinui.) Aristotelis, kaip ir Platonas galvojo, jog valstybė reikalinga ne vien tik individo gynybai, bet ir visuomeninei gyvybei palaikyti. Pagal Aristotelį, žmogus yra visuomeninis gyvūnas, turintis protą. Į šį klausimą dar nėra atsakęs nei vienas mokslas. (Antropologija- filosofijos sritis, kuri bando atsakyti į šį klausimą). Pagal savo prigimtį žmogus skirtas visuomeniniam bendram gyvenimui, nes tik bendruomenėj jis gali gauti dorovinį auklėjimą. Teisinga valstybė, teisingų įstatymų buvimas ir jų laikymasis tobulina žmogų ir padeda vystytis gėriui. Jis buvo vidutinės materialinės nuosavybės šalininkas, kai visuomenėje nėra nei vargšų, nei labai turtingų žmonių. Kaip visi antikos filosofai, taip ir Aristotelis pripažino vergovinę santvarką ir jos būtinumą. Kalbėdamas apie valstybę, Aristotelis kaip ir Platonas turi mintyje laisvų žmonių valstybę. Vergai buvo laikomi sudvasinta nuosavybės dalimi. Laikydamas sielą gyvenimo pradžia, Aristotelis pateikia skirtingų sielos lygių tipologiją: į augalinę, gyvulinę ir protingąją sielą. Žemiausia – augalinė, kuriai priklauso maitinimosi, augimo ir dauginimosi funkcijos, būdingos visoms gyvoms būtybėms. Gyvulinė siela išskyrus šias funkcijas turi dar ir jutimo funkciją, o protingoji siela, kurią iš visų gyvūnų turi tik žmogus, apdovanota aukščiausia gabumo forma – mąstymu. Aristotelis nagrinėja materiją, kurią kaip neutralią substratą, tarnaujantį pagrindu daug aukštesnėm gyvenimo formoms. Pats protas, pagal Aristotelį, nepriklauso nuo kūno. Būdamas amžinu ir nekintamu, jis gali pasiekti amžiną būtį ir sudaryti aukščiausią esmę visiškai laisvą nuo materijos. Norėdamas išspręsti sunkumus, atsiradusius Platono filosofijoje, susijusius su mokymu apie 3 sielas, ir norėdamas paaiškinti individualios sielos nemirtingumo galimybę, Aristotelis priėjo išvados, kad žmoguje nemirtingas tik jo protas, kuris po kūno mirties susilieja su visatos protu. Aristotelis teigia, jog materija – tai iš ko susideda visi daiktai – atsiranda ir išnyksta. Jis skiria materiją į juslinę ir suvokiamą protu. Juslinė materija – tai tam tikra medžiaga, susijusi su forma, kuri kinta pereidama iš vienos būsenos į kitą. Suvokiamą protu materiją Aristotelis vadina pirmąją, kuri neturi nei judėjimo, nei formos. Pasak Aristotelio, visiems kūnams gamtoje būdingas judėjimas. Judėjimas, tai kaita. Kiek egzistuoja kaitos
rūšių, tiek ir judėjimo. Judėjimą skirsto į esmės kaitą (atsiradimas – išnykimas), kokybės kaitą, kiekybės, vietos kaitą. Judėjimas, pasak Aristotelio, yra amžinas. Graikijos filosofijos klasikos vystymosi periodas baigiasi Aristotelio filosofija. Kadangi graikų poliai iro, palaipsniui silpnėjo ir jų savarankiškumas. Helenizmo epochoje Makedonijos užkariavimo periodu keitėsi ir filosofinė pasaulėžiūra. Platono ir Aristotelio filosofijos užleido vietą individualistinei etikai.

Stoiko etika

Jei anksčiau etikos mokyme pagrindinė individo dorovinio tobulumo sąlyga buvo laikoma individo prijungimo sąlyga, tai dabar laimingo gyvenimo sąlyga grindžiama žmogaus išlaisvinimu nuo išorinio pasaulio, priklausomybės, pirmiausia politinės, socialinės sferos. Didžiausią populiarumą Stoiko mokymas pelnė senovės Romoje, kur išmintingiausiu buvo laikomas Seneka. Stoiko filosofija ne vien tik mokslas, o pirmiausia gyvenimo kelias, gyvenimo išmintis. Pasak Senekos, tik filosofija gali išmokyti žmogų savitvardos ir savigarbos sunkioje situacijoje. Tikras išminčius nebijo netgi mirties. Stoikai gėrio ieškojo ne dėl laimės, o dėl ramybės ir abejingumo viskam aplink. Šį abejingumą jie vadina apatija. Apatija – jų etikos idealas. Pasiekti vidinės ramybės ir abejingumo, reiškia išmokti valdyti save, vertinti savo poelgius ne aplinkybėmis, o protu. Populiari valdant Neronui.

Epikūro etika

Visišką socialinio aktyvumo atsisakymą randame Epikūro etikoje. Jo mokymas taip pat turėjo didelį pasisekimą Romos imperijoje. Jo etikos dėmesio centre individualaus žmogaus problemos. Jis teigia, jog visi visuomeniniai ryšiai, žmonių santykiai priklauso nuo atskirų asmenų, nuo jų subjektyvių norų ir racionalaus naudos supratimo. Visuomeninė sąjunga nėra aukščiausias tikslas, tai tik būdas asmeniniam individų gerbūviui pasiekti. Epikūro etika vadinama hedonistine, kadangi žmogiškojo gyvenimo tikslą – laimę, suprato kaip juslinį malonumą. Aukščiausiu malonumu, kaip ir stoikai, Epikūras laikė dvasinę ramybę, kurią galima pasiekti, išmokus valdyti jausmus. Daug dėmesio epikūriečiai skyrė kovai su religiniais prietarais, kurie, epikūriečių nuomone, ir drumsčia dvasinę ramybę, sėdami baimę prieš mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Kadangi Epikūras buvo tos nuomonės, kad žmogaus siela miršta kartu su kūnu, nes siela, pasak jo, kaip ir kūnas susideda iš atomų. Jis teigia, kad mirties nereikia bijoti, nes kol mes esame, mirties nėra, o kai mirtis ateina, mūsų jau nėra. Vadinasi mirtis neegzistuoja nei gyviems, nei mirusiems.

Viduramžių filosofijos teocentrizmas

Teocentrizmas – dievas centre.

Jeigu graikų filosofijos pagrindas buvo antikinė vergovinė santvarka, tai viduramžių filosofinė mintis priklauso feodalizmo epochai. Tuo metu vyko perėjimas iš vienos visuomeninės santvarkos į kitą, formavosi naujas visuomenės tipas. Nors viduramžių….

Tačiau ši data nėra sąlyginė. Romos užkariavimas negalėjo pakeisti nei socialinių, nei ekonominių santykių, nei religinių įsitikinimų ar nagrinėjamos epochos filosofinio mokymo. Viduramžių kultūros periodą, naujų religinių įsitikinimų tipo, filosofinio mąstymo pradžią teisingiausia būtų datuoti 1-4 amžiumi. Per šiuos kelis šimtmečius, tarpusavyje lenktyniavo stoikų bei epikūriečių filosofiniai mokymai, susiformavę senos pagoniškos pasaulėžiūros dėka ir besiformuojantys naujo tikėjimo ir naujos minties židiniai, vėliau sudarę pagrindą viduramžių filosofijai ir teologijai. Graikų filosofija buvo susijusi su pagoniškuoju daugiadieviškumu ir nežiūrint į visus mokymo skirtumus buvo kosmologinio charakterio, kadangi visa, kas turi esmę, tame tarpe ir žmogus, buvo gamta.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2916 žodžiai iš 9475 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.