Filosofija ir jos pradininkai
5 (100%) 1 vote

Filosofija ir jos pradininkai

„Žmogus yra visų daiktų matas.“

(Protogoras)

„Iš jūsų, žmonės, išmintingiausias tas, kuris ( kaip Sokratas )žino, jog iš tikrųjų jo išmintis nieko neverta.“

(Platonas)

„Žinau, kad nieko nežinau “, – tai garsus Sokrato posakis.

„Aš ne toks, kad už pinigus kalbėčiau, o be pinigų – ne ; aš ir turtuoliui, ir vargšui vienodai leidžiu klausinėti mane arba, jei kas nori, klausyti.“

(Platonas)

„Prieš žmogų visada yra du keliai: kelias aukštyn, paklūstant protui ir dorybei, ir kelias žemyn, nepaisant dorybės ir proto, pervertinant kūniškuosius malonumus, kurie dažnai nepagrįstai vadinami laime.“

(Platonas)

„Žmogui laimę teikia protinga ir naši veikla, visų jo jėgų išplėtojimas, o ypač tas veikimas, kuris išskiria žmogų iš kitų būtybių – dorovingas veikimas.“

(Aristotelis)

„Istorikas kalba apie tai, kas tikrai įvyko; poetas – apie tai kas galėjo įvykti.

Poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją.“

(Aristotelis)

Turinys

I. Įvadas.

1.Filosofija. Kas gi tai?

2. Antikinės filosofijos bruožai.

II. Dėstymas.

1. Platonas.

2. Aristotelis.

3. Pagrindiniai Platono ir Aristotelio filosofijos skirtumai.

III. Išvados.

1. Pagrindinis filosofijos klausimas – mąstymo santykio su būtimi klausimas.

2. Ateities filosofija.

Graikų kilmės žodis „filosofija“ rodo, kad kalbama apie išminties (žinojimo ir pažinimo) paieškas. Sakoma, kad filosofija – išminties meilė. Išmintis – savybė, leidžianti žmogui orientuotis gamtos ir gyvenimo visumoje. Jeigu remsimės antikine tradicija, žodžio „filosofija“ autoriumi turėsime laikyti Pitagorą.

Nėra specifinio filosofijos objekto, bet yra problemos, kurias vadiname filosofinėmis. Šios problemos – tiesos esmės, būties ir jos pavidalų, tarpusavio santykių, tarptautinių įvykių kilmės ir tikslo, gėrio, pareigos ir žmogaus padėtie pasaulyje, grožio ir meno prasmės bei kiti klausimai – sudaro visumą; jie tarpusavyje susiję, nes viena problema gimdo kitą.

Filosofijai, kaip teorijai būdinga proto argumentais grįsti savo teiginius. Svarbiausios filosofo savybės: akiračio platumas, išlavintas mąstymas, tinkamas dorinis apsisprendimas. Graikai yra nuostabiausio išradimo – teorijos – autoriai. Teorija paaiškina daugybę įvairiausių reiškinių, remdamasi pasirinktais principais bei pradais.

Filosofija yra artimesnė ne mokslui, o pasaulėžiūrai. Pasaulėžiūra – požiūrių į pasaulį visuma.

Tradiciškai susiklostė tokia filosofijos struktūra:

• pasaulio pagrindų tyrimas (ontologija);

• pažinimo tyrimas (logika ir gnoseologija);

• gyvenimo pagrindų tyrimas (etika, socialinė filosofija, estetika ir kt.).

V – IV a. prieš Kr. Graikų filosofija buvo pasiekusi aukščiausią klestėjimo pakopą. Tuo laiku susikuria ir specifinė meninio filosofijos dėstymo forma – dialogas: mąstytojas savo pažiūras dėsto kokio nors išminčiaus su priešininku ginčo arba išminčiaus pasikalbėjimo su mokiniais forma.

Kūrybinga senovės graikų mintis sukūrė teorijas, kurios iki šiol žavi problemų kėlimo drąsa. Jau iki Platono graikai turėjo Heraklito, pitagoriečių, elėjiečių ir kitas filosofines mokyklas; jau stebino Demokrato, Sokrato ir kt. filosofija, Pavyzdžiui,

Demokritas ( ~ 460 – 360m. prieš Kr. ) sukūrė brandžiausią antikoje gamtos filosofijos sistemą – atomo teoriją. Anot jo, egzistuoja tik atomai (kaip visų daiktų pagrindas) ir tuštuma. Gyvenimo tikslu Demoktitas laikė ramią ir džiaugsmingą sielos būseną, kuri nesutampa su justiniu malonumu. Ji būna, kai žmogus suvaldo aistras ir nepasiduoda baimei.

Sokratas ( ~ 470 – 399m. pieš Kr. ) Jis nesidomėjo gamtos filosofija, reikšmingomis laikė vien žmogaus problemas. Pasak jo, išmintingas yra tik Dievas, o žmogus tegali mylėti išmintį. Kiekvieną žmogaus veiksmą vertindamas proto matu, Sokratas teigė, kad ir dorybė pasiekiama žinojimu. Žmogus, anot jo, elgiasi blogai dėl neišmanymo.

Filosofija – tai išmintis.

Platonas

(427 – 347 m. prieš Kr.)

Platonas – žymiausias Sokrato mokinys, idealizmo filosofijos pradininkas. Atėnuose, Akademo giraitėje, įkūrė Akademiją, kuri veikė iki 520 m.

Platonas – slapyvardis (gr. – platumas). Taip jį pavadino gal gimnastikos mokytojas, gal Sokratas dėl to, kad buvo gražiai nuaugęs, buvo plačių pečių. Tikroji pavardė Aristonas.

Yra išlikę filosofiniai Platono dialogai, kuriuose jis išreiškė pagrindinės savo pažiūras. Jis teigė, kad egzistuoja du pasauliai: idėjų pasaulis ir daiktų pasaulis. Daiktų pasaulis – tai silpna idėjų pasaulio kopija. Idėjų pasaulyje viskas idealu, nepakeičiama; viskas amžinos ramybės būvyje. Daiktų pasaulyje vykta judėjimas, daug blogio ir
ydų.

Platono filosofijos branduolys – idėjų teorija. Teiginiai:

1. Egzistuoja savarankiškas, objektyvus idėjų pasaulis.

Regimieji daiktai sielai tėra paskatinamoji pažinimo priežastis.

2. Tikrasis žinojimas yra galimas tik apie amžinas idėjas, o apie kintamus pasaulio daiktus bei reiškinius galime turėti tik nuomonę.

Filosofijos tikslas – žinojimas, o ne nuomonė.

3. Tiesos kriterijus – proto akivaizdumas.

4. Teisingumas – atsidavimas darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga iš prigimties.

5. Dialogas – filosofijos idėjų raiškos forma.

6. Menas – daiktų pasaulio kopija, idėjų pasaulio kopijos kopija.

(Platonas neigė pažintinę meno funkciją ir manė, kad poezija ugdo žmoguje žemas aistras.)

7. Valstybė – politinė ir dorovinė organizacija.

Platonas mano, kad žmogaus, visuomenės ir kosmoso struktūra yra vieninga – trejybinė. Trejybinė ir valstybės struktūra; ją sudaro filosofai – valdovai, gynėjai ir gamintojai.

Pasak Platono, valstybė atsiranda tada, kai žmonės, atskirai negalėdami patenkinti poreikių, susiburia draugėn, kad bendrai gyventų ir vienas kitam padėtų. Valstybės tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia – valstybė sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Valstybės valdymo principas – teisingumas. ( „Teisinga niekada niekam nedaryti žalos“. „Teisingi žmonės yra išmintingesni, geresni ir protingiau už neteisinguosius gali veikti.“)

Platonas smerkia demokratinę santvarką, teigia, kad valstybėje valdžia priklauso tik filosofams ir kariams, o gamybiniai sluoksniai nuo dalyvavimo valdyme nušalinti.

Filosofiniai tyrinėjimai Platono darbuose yra susiję su mistika. Kaip pranašas, jis byloja apie pomirtinį sielos gyvenimą. Žemiškieji daiktai kinta, miršta, nes jie – tik idėjų atspindys. Žmogaus paskirtis – pasidaryti panašiam i Dievą. Nekūniška siela priklauso amžinybės pasauliui. Tai – gėris. Platonas gėrį lygina su saule ir šviesa.

Pažinimo objektas yra būtis. Nurodomos keturios sielos būsenos:

• mąstymas,

• nuovoka,

• tikėjimas,

• spėjimas.

Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio, ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Platonas troško žinoti, kaip jam dera gyventi, kaip elgtis, kokia jo vieta valstybėje, ar gali jis pažinti pasaulį, žmogų ir koks to pažinimo tikslas.

Platonas sielojosi dėl savo krašto negandų ir, ieškodamas jų priežasčių, pateikė išvadą, kad gyvenimą reikia organizuoti ir tvarkyti moksliškai.

Beveik visi Platono kūriniai yra dialogo formos ( „Puota“, „Faidonas“, „Faidras“, „Įstatymai“ ir kt.) Daugelis paveikslų pateikti satyriškai.

Platonas – puikus stilistas ir menininkas – savo teorijoje smerkia poeziją, vadina ją kenksminga. Poezija nutolusi nuo tiesos! Į pažinimą veda tik filosofija!

Aristotelis

(384 – 322m. prieš Kr.)

Aristotelis – žymiausias antikos filosofas, Platono mokinys.

Aristotelis – visapusis mąstytojas, susisteminęs ir išplėtojęs visas to meto žinias.

Aristotelis – logikos pagrindėjas; psichologijos, zoologijos, botanikos mokslų pradininkas. Jis domėjosi filosofija, logika, etika, retorika, poetika… Į visas šias mokslo sritis įnešė vertingą indėlį. Jis teigė:

1. Filosofijos uždavinys – reiškinių pagrindų pažinimas.

Kiekvienas pažinimas prasideda nuo patyrimo.

2. Patyrimo šaltinis – daiktai individai.

Nuo patyrimo protas gali pereiti prie pačių bendriausių dalykų – būties, tiesos, gėrio pažinimo.

3. Kiekvienoje būtyje – keturi pradai: materija, forma, kitimo priežastis ir tikslas.

4. Dorybės principas – rasti deramą vidurį.

5. Siela yra trijų pakopų: augalinė, gyvūninė ir intelektinė; ji – kūno formavimo priežastis.

6. Meno funkcija – gyvenimo pažinimas, laimės siekimas.

7. Valstybės tikslas – visų jos piliečių laimė.

(Laimę suteikia piliečių doras elgesys ir mąstymas.)

Aristotelis daug nuveikė meno teorijos srityje. Jis apibendrino ir susistemino visa, kas šioje srityje buvo pasiekta ligi jo. Išliko pirmoji dalis traktato „Poetika“, kurioje Aristotelis išdėstė bendrus estetinius principus. (Antroji dalis nėra išlikusi.)

Iš visų meno rūšių Aristotelis labiausiai vertino poeziją, o iš poezijos formų – tragediją. Jis kalba apie tragedijos kilmę iš satyrinio žaidimo. Tam tikroje raidos stadijoje rimtoji tragedija atsiskyrė nuo linksmosios satyrinės dramos.

„Tragedija – meno kūrinys, kuris, rodydamas gailestį ir baimę keliančius veiksmus, apvalo tokius pat jausmus.“

Aristotelio manymu, pagrindinį vaidmenį tragedijoje vaidina fabula ir charakteriai. (Jis ypač didžiai vertino Sofoklio tragedijas!) Tragedijų herojai negali būti nei idealūs, nei ydingi – jie turi būti geri žmonės; žmonės, noromis ar nenoromis padarantys kokią nors klaidą, sužadina žiūrovų užuojautą – apvalo sielą.

Vertingos, gilios ir teisingos šio senovės filosofo pažiūros į meno pažintinę funkciją. Daugelis „Poetikos“ principų, pavyzdžiui, reikalavimas kiekviename draminiame kūrinyje vaizduoti įtampą, gilų konfliktą, reikalavimas, kad visi herojų veiksmai būtų priežastingai sąlygoti, reikalavimas, kad poetas rašytų raiška
kalba (ir kt. reikalavimai) – tai principai, išlikę ligi šių dienų ir privalomi kiekvienam literatūros kūriniui.

Aristotelio veikla, enciklopedinė savo apimtimi, tarytum susumuoja graikų filosofijos ir mokslinės minties pasiekimus.

Išlikusieji Aristotelio kūriniai – „Protreptikas“, „Atėniečių valstybinė santvarka“, „Retorika“, „Poetika“ bei kt. – sudaro savo rūšies enciklopediją.

Aristotelis – žymiausias mąstytojas.

Pagrindiniai Platono ir Aristotelio filosofijos skirtumai

1. Aristotelis dvidešimt metų buvo Platono mokinys, jį veikė Platono filosofija, tačiau jis plėtojo ir savo mokytojo teorijų kritiką, dirbo prie savo paties idėjų.

Pirmiausia – Aristotelis kritikavo Platono idealizmą. Jis neigė esant du pasaulius: idėjų pasaulį ir daiktų pasaulį; teigė, kad tėra vienas, materialus pasaulis.

2. Platonas – žymiausias idealizmo atstovas – manė, kad atskiri daiktai yra šešėliai tam tikros rūšinės realybės (- idėjos.)

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1585 žodžiai iš 5140 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.