Filosofija ir kitų mokslų santykis
5 (100%) 1 vote

Filosofija ir kitų mokslų santykis

Turinys

· Filosofijos ir mokslo mąstymas

· Kas yra mokslas

· Filosofijos ir mokslo santykis su žmoniškuoju asmeniu prasme

· Daiktinis mokslinio pažinimo pobūdis

· Daiktinis mokslinio pažinimo būdas –“ tyrimas”

· Asmeninis filosofijos pobūdis

· Dogmatizmas

· “Filosofijos mąstymas yra gyvenimas”

· Asmens sudaiktėjimas

· Mokslinės ir filosofijos kūrybos subjektas

· Filosofijos ir mokslo būsena istorijoje

Filosofijos ir mokslo mąstymas

Esminį filosofijos ir mokslo skirtumą lemia jų nevienodės santykis su pasauliu. Filosofija mąsto pasaulį, mokslas jį pažįsta. Filosofinis mąstymas leidžia pasauliui būti tokiam, koks jis yra nepriklausomai nuo žmogaus, puoselėdamas jo neliečiamybę ir gamtiškumą. Filosofinio mąstymo orientyras yra įforminta daiktiškoji būtis, garantuojanti pasaulio pastovumą. Mokslinis pažinimas keičia pasaulį, perdirbdamas gamtą ir perversdamas ją keičia žmogaus nuosavybe. Mokslinio pažinimo orientyras yra grynasis santykis.

O kas sieja filosofiją ir mokslą? Kuo jie panašūs? Nors filosofinis mąstymas ir mokslinis pažinimas yra skirtingi, tačiau skirianti riba nėra nei tvari, nei aiški. Juk neatsitiktinai ilgą laiką filosofija buvo faktiškai vienintelė pažinimo forma, ji buvo tiesiog tapatinama su mokslu ir net dabar neretai suprantama kaip atskira mokslo sritis. Be to, ne visi mokslai gali būti visiškai išreikšti matematiniais simboliais, todėl turi apsiriboti „netiksliu“ eksperimentu ir tyrinėti santykius tarp juslinio pasaulio daiktų bei įvykių. Tokių „eksperimentą be matematikos“ praktikuojančių mokslinių disciplinų sričiai priskirtini visi vadinamieji visuomenės mokslai – istorija, antrapalogija, kultūrologija, politologija ir t.t. – ir net kai kurie gamtos mokslai, pavyzdžiui, botanika ar zoologija. Reiškia filosofija tiesiogiai susieta su visais kitais mokslais, padėdama atskleisti kitų mokslų pagrindą.

Kas yra mokslas

Kas yra mokslas? Dabartinės lietuvių kalbos žodynas mokslą apibūdina kaip pažinimo rezultatų sistemą. Vadinasi mokslas – pažinimas duodantis konkrečius rezultatus – atsakymus. Filosofija konkrečių atsakymų neduoda. Mokslas nuo filosofijos skiriasi pačiais pažinimo tikslais, kurie koduojami mokslininko ar filosofo keliamuose klausimuose. Taigi, tiesos paieškose klausimo iškėlimas yra pirmas filosofavimo ir filosofijos išskirtinis bruožas.

Moksle akcentuojamos žinios, vadinamos mokslinėmis, turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio (gr. empeiria – pažinimas, paremtas jutimais, patirtimi) stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentais. Mokslininkai nefilosofuoja, o tyrinėja.

Mokslo specifiškumą atskleidžia mokslų klasifikacija, nes žodis “mokslas” yra bendra sąvoka toms tikrovės pažinimo sritims, kurias galima empiriškai tyrinėti. Sudėtinga mokslo struktūra klasifikuojama įvairiai. Kartais mokslai skirstomi į tiksliuosius (kur galimi išmatavimai) ir humanitarinius (tikrovė vienaip ar kitaip susijusi su žmogumi. Lot. humanus – žmogiškas). Galimi ir kitokie mokslo klasifikavimo būdai, tačiau nė viename jų neįmanoma rasti vietos filosofijai ar, tarkime, politinei ideologijai, okultizmo apraiškoms: nė vienas iš šių dalykų neturi savybių griežtai mokslo prasme.

Mokslo ir filosofijos takoskyrą įtikinamai parodė lietuvių filosofas Antanas Maceina (1908-1987). Knygoje “Filosofijos kilmė ir prasmė“ filosofas teigia, kad nė vienas mokslas neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės ir neįmanoma rasti. Dėl to mokslai niekada neklausia „kas yra kas“. Mokslininkui rūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t.y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t.t. tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negali būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. Laikui bėgant mėginimai paversti filosofiją vienu iš mokslų reiškė bandymus ją sunaikinti, todėl visi šie bandymai buvo nesėkmingi. Jeigu kada nors eksperimento būdu būtų rasta būties prasmė, tai reikštų filosofijos pabaigą.

Filosofijos ir mokslo santykis su žmoniškuoju asmeniu prasme

Filosofijos ir mokslo skirtybės prasideda pačia kalba – ne terminijos, o santykio su žmoniškuoju asmeniu prasme. Kalbos atžvelgiu mokslas savas išvadas apibendrina, išskirsdama asmenį jų pobūdį, filosofija gi savas išvadas įasmenina, išskirsdama bendrinį pobūdį. Ne Galilejas moko, kad beorėje erdvėje visi kūnai krinta žemėn tuo pačiu dėsningai didėjančiu greičiu, bet fizika.

Visai priešiškai yra filosofijoje. Ne filosofija moko, kad mąstymas ir buvimas yra tapatūs, bet Hegelis. Šis teiginys buvoja istorijoje ne kaip bendrinis filosofijos laimėjimas, o kaip skirtina hegeliškoji idėja. Hegelio asmuo, nors ir praėjęs kaip žmogiškoji būtybė, pasilieka amžinai kaip anos idėjos kūrėjas bei nešėjas laiko tėkmėje. Hegelis nėra mąstymo ir buvimo tapatybės atradėjas, kaip Kolumbas Amerikos ar Newtonas traukos dėsnio; Hegelis yra tikrasis šios idėjos autorius. Todėl ir galima šią idėją suvokti tik ryšium su jos autoriumi; atitraukta nuo jo asmens, ji yra niekis.

Daiktinis mokslinio pažinimo pobūdis

Asmens išskyrimas iš mokslinės kalbėsenos yra aiški nuoroda į daiktinį mokslinio pažinimo ir mokslinės pažinties kaip
išvados pobūdį: moksle pirmenybę turi šalia mokslininko asmens buvojąs daiktas. Šia prasme M.Heideggeris ir nusako mokslinio pažinimo esmę: mokslas “pirmąjį ir paskutinįjį žodį teikia išimtinai pačiam daiktui”. Mokslininkas kaip žmogiškasis asmuo čia yra nebylus. Jis paruošia tik sąlygas, kad prabiltų daiktas. Jis yra, vaizdingais M.Schelerio žodžiais tariant, tik “metodo garsiakalbis”, kuriuo prabyla “daikto logikos apspręstas vyksmas”. Mokslinis pažinimas yra įsižiūrėjimas ar įsiklausymas į tai, kaip daiktas veikia. Tai daikto prakal-binimas ir jo atsakymo suėmimas į tam tikrą – dažniausiai matematinę – formulę.

Daiktinis mokslinio pažinimo būdas –“ tyrimas”

Daiktinis, tačiau yra ne tik mokslo pažinimas ir jo išvada, bet daiktinis yra ir mokslinio pažinimo būdas. Mokslinį pažinimo būdą arba pažinseną, kuri turi mus vesti į mokslinę išvadą ir iš tikro į ją veda, vadiname tyrimu. Tai pavadinimas, šiandien tiek dažnai kartojamas, jog yra virtęs beveik jau nuodėva. Tačiau tai nėra nei blogybė, nei tuo labiau atsitiktinybė. Mūsajame istorijos tarpsnyje, kai mokslas vis labiau apvaldo ir persunkia gyvenimą, tyrimas savaime tampa kasdienos rūpesčiu. Įvykdyti betgi šį rūpestį galima tik tuo atveju, kai tyrimą paverčiame mūsąja pažibsena: pažinti tiriant – štai mūsų meto gnoseologinė akivaizdybė. Kas nesiduoda būti tiriamas, tą laikome negalimu nė pažinti, vadinasi, nevertu mūsų dėmesio. Mokslas kaip pajėga ir tyrimas kaip pajėga prieš šios pajėgos sąlygoja vienas kitą ir nesileidžia būti perskiriami. Tik tirdami ir susivokiame pasaulyje, ir jį apvaldome, ir jame išsilaikome.

Tačiau kas yra tyrimas pats savyje? Tai daugiau, negu polinkis pažinti, apie kurį kalbėjo Aristotelis, laikydamas jį visiems žmonėms įgimtu. Tyrimas yra ypatingas šio polinkio lytis, pagrįsta pažinimo turėjimu. Kur pažinimo turėjimas dėl kurios nors priežasties yra negalimas, ten tyrimas yra beprasmis, kadangi tokiu atveju jis nieko nepatiria arba neištiria. Turėjimas vis naujomis pažintimis yra būtina tyrimo atrama. Bet kaip tik šis pažinimo turtėjimas ir stumia mokslą , kad peržengtų pažįstantįjį subjektą arba mokslininką.

Į klausimą, kas yra tyrimo subjektas, turime atsakyti: šisai daugelis, vadinasi, bevardė eilė, nesudaranti bendruomenės, į kurią asmuo būtų priimamas. Tyrimo subjektas yra kolektyvas – team, apimąs atskirus tyrėjus ir juos apjungiąs ne žmoniškuoju asmens artumu, o daiktinių išvadų bendrumu. Mokslinio pažinimo atžvelgiu anonimiškumo augimas yra būtinybė ir tuo pačiu mokslo stiprybė. Mokslas gyvena tik tyrimu, tyrimas gi laikosi daiktiškumu, o daiktiškumas reikalauja, kad tyrinėtojo asmuo pasitrauktų į šalį, leisdamas prabilti daiktui. Ir tik asmens išskyrimas įgalina mokslinės tiesos pastovumą: kas moksliškai yra tiesa, yra tiesa visiems laikams. Štai kodėl kiekviena gnoseologinė laikysena, kuri lenkia žmogų daiktui, yra iš esmės mokslinė laikysena, vis tiek ar ji reikštųsi filosofijoje, ar net teologijoje. Ši laikysena ugdo polinkį tirti viską, visur ir visados, stengtis visa pažinti moksliškai, nepaisant, ar tyrimas kaip pažibsena tiriamajai sričiai tinka ar netinka. Tyrimo persvara yra mūsų metu pasidariusi neabejotina, kadangi ir mokslo persvara yra neabejotina.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1357 žodžiai iš 4011 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.