Filosofija ir realieji bei formalieji mokslai (subjektas – objektas, patyrimas, mąstymas, abstraktizavimas)
1) Realieji mokslai: gamtos (fizika, chemija, astrochemija, teorinė medicina, biologija)
2)Kultūros mokslai: a) dvasios mokslai (istorija, religijotyra, gamtotyra, kalbotyra, menotyra); b) socialiniai ir ūkio veiklos mokslai.
Formalieji mokslai (formalioji logika, matematika, struktūrų teorija). Realiųjų mokslų objektas yra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. (Tai gamtos ir kultūros m.). Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, ryšių kiekybinė išraiška.
Realieji mokslai: empiriniai (jų objektas patirtinio pasaulio sritis); tematiškai redukuoti (jų objektas apribotas tam tikru požiūriu (aspektu), į kitus požiūrius neatsižvelgiama); metodiškai abstraktūs (į temą įeina tik tiek, kiek sugriebia metodas; į kitas temas neatsižvelgiama (abstrahuojamasi)).
Realieji mokslai nepateikia sau patiems nei objekto, nei metodo. Objektas yra išankstinio ikimokslinio žinojimo srityje. Metodas – matematinis modelis ir eksperimentas. Formalieji mokslai – formalioji logika dažnai traktuojama kaip filosofijos disciplina; dar Aristotelis jai priskyrė instrumentinę prasmę, kaip filosofijos įrankis analizuojant filosofines problemas ir mokant taisyklingos argumentacijos.
Kadangi realieji mokslai tyrinėja savo sritis tik tam tikrais daliniais aspektais ir taikydami tam tikrus metodus, jie nepažysta visumos, kuri kaip tik niekada nebūna šių mokslų tema.
Filosofija prasideda nuo patyrimo, bet klausia apie patyrimo pamatą, patyrimo galimybės sąlygas, kaip sako I. Kantas. Ji klausia apie neempirines patyrimo sąlygas kaip visumą. Filosofija nėra metodiškai abstrakti, nes metodas visuotinas ir priverstinis, jos metodas greičiau yra pats jos turinio, jos objekto gyvenimas, nustatantis metodo pobūdį. Kartais kalbama apie hermeneutinį, fenomenologinį, semistinį, struktūrinį, sisteminį, dialektinį metodus, tačiau tai tik atskiros filosofavimo ir individualaus kelio suabsoliutinimas. Tai skoliniai iš mokslo.
Kalbant apie mokslų integraciją, manoma, kad joje atsiskleidžia visuma. Tai tarsi gabalų sudėliojimas taip, lyg jie sudarytų visumos paveikslėlį. Tačiau pirmiau buvo visuma, o tik paskiau gabalai [2]. G. Heigelis (1770-1831) kalbėjo, kad sistema nėra vien dalių suma, dalys pilnai atsiskleidžia tik sistemoje. Graikiškai “sistema” yra “visuma, sudaryta iš dalių”. Mums priimtinas dabartinis apibrėžimas: “tvarka, kurią sąlygoja planingas, taisyklingas dalių išsidėstymas tam tikrame sąryšyje” [3]. Sistema yra dalių (objektų ir subjektų) bei jų ryšių visuma [4]. Dalies ir visumos (esinio ir viseto) santykis analizuojamas E. Huserlio (1859-1938), M. Heidegerio (1889-1976), A. Anzenbacherio (g. 1940) ir kitų filosofų veikaluose. Žvelgiant į atskirybę, svarbu įsidėmėti bendrą vaizdą, nes esinys užstoja visumą, o mėginant suvokti bendrybę, vaizdas lieka ūkanotas [5]. Stebint dalis atskirai, atrodo, kad sistemoje nėra priežastingumo ryšio, aptinkami “atskiri atvejai” tarsi prieštarauja visumos logikai.
Technologijos ir pramonės pažangą įgalinantys mokslai nežino, kiek toli siekia jų sukurtos technologijos bei struktūros visumos sąryšio kontekste (pvz., aplinkos tarša, socialinių ryšių pokyčiai ir t.t.). Bet jei realieji mokslai negali nustatyti savo vietos visumoje, tai kaip jie gali integruotis į visumą? “Atrodo, tik filosofija yra pajėgi iš visumos pozicijų nurodyti konkrečių mokslų vietą visumoje. Prasmingas yra tik tarpdisciplininis dialogas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos.” (A. Anzenbacheris) [2].
Jau Hėrakleitas (544 m. pr. Kr.) kalbėjo, kad visuma pranoksta dalių sumą, kaip prasmė pranoksta žodžių sumą.
Koks yra filosofijos ir mokslo santykis? Kokia kalba jie turėtų kalbėtis? Įprastiniu požiūriu filosofijos ir mokslo tikslas – pažinimas, metodas – logika ir abstrakcija, kalba – sąvoka. Jei tikslai ir priemonės sutampa, atrodytų, kad iš esmės mokslas ir filosofija tapatūs. Antikinėje Graikijoje filosofija buvo suprantama kaip universalus mokslas (teorija); Aristotelis nubrėžė ribą tarp mokslo, tarnaujančio praktinėms reikmėms, ir filosofijos, kaip “dieviško mokslo”. Viduramžiais egzistavo filosofijos, teologijos ir gamtos mokslų mišinys, nebuvo tikslios mokslinės žinijos apibrėžties; visa žinija buvo mokslas. Tik Naujaisiais amžiais (XVII-XVIIIa.) atsiranda matematinė eksperimentinė gamtotyra, išreiškianti pamatinę mokslinio pažinimo esmę.
Moksle subjektas transcenduojamas (išskiriamas), nes mokslas telkiasi į daiktą. Filosofijoje žmogus – esminė neatskiriama sistemos dalis, juk yra Platono, Augustino, Hėgelio, Kanto, Heidegerio filosofija. Moksle išlieka tik tai, kas abstrahuota, analitiniu protu perkelta į abstrakčių sąvokų erdvę, informacija saugoma ir perduodama abstrakcijos pavidalu.
Filosofija žmogų, daiktą ir pasaulį apmąsto kokybiškai. Filosofas žiūri į daikto išvaizdą (“eidos” – idėją, esmę, jo formą), nesiskverbia į kiekybinių santykių neregimybę. Mokslinė sąvoka simbolinė, kalba – formulė, filosofinė sąvoka natūrali. XVIII-XIXa. klestėjusi natūrfilosofija mėgino natūralia kalba išreikšti grynuosius santykius, tačiau
tai metaforiška, poetinė kalba, o ne tikslūs terminai. Didis fizikas ir matematikas Werneris Heisenbergas, kvantinės mechanikos kūrėjas, dažnai sakydavo nesuprantąs savo matematinių lygčių realybės, o geriausiai kvantinės mechanikos “objektus” galėtų išreikšti… poetai. Jei mokslo stichija – formulė, tai filosofijos orientyras – forma [2, 6, 10].