Filosofija ir specialieji mokslai
5 (100%) 1 vote

Filosofija ir specialieji mokslai

Filosofija ir specialieji mokslai

Skyrius parengtas pagal šią literatūrą:

1. Anzenbacher Arno. Filosofijos įvadas. – V.: Katalikų pasaulis, 1992. – 343 p.

2. Girnius Juozas. Filosofijos pagrindai // Raštai, t.1. – V.: Mintis, 1991. – 616 p.

3. Nekrašas Evaldas. Filosofijos įvadas. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – 191 p.

4. Pieper Jozef. Kas yra filosofija. – V.: Katalikų pasaulis, 1991. – 71 p.

5. Šalkauskis Stasys. Propedeutiniai filosofijos mokslo klausimai // Raštai, t.1. – V.: Mintis, 1990. – 607 p.

Kokia disciplina yra filosofija? Ką ji nagrinėja? Kuo ji skiriasi nuo kitų mokslų? Ar ji yra mokslas? Kokią vietą ji užima žmogiškame pažinime?

2.1. Filosofijos ir mokslo santykis kilmės požiūriu

Paprastai laikoma, kad filosofija atsirado maždaug VII a. pr. Kr., Graikijoje. Ji buvo tiesiog teorinis pasaulio aiškinimas.

Iš pradžių filosofija buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų, taigi ji buvo universalus mokslas. Tačiau daugėjant žinių, filosofijoje gan anksti prasidėjo jos skaidymosi, diferenciacijos procesas. Tiesa, šis procesas ilgai buvo vidinis – tyrimų sritys, iš kurių, laikui bėgant, atsirado savarankiškos disciplinos, iš pradžių paprastai buvo traktuojamos kaip filosofijos dalys ar skyriai. Bene pirmasis nuodugniau filosofijos struktūrą bandė aptarti vienas žymiausių Antikos filosofų Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.).

Atskyręs nuo filosofijos logiką kaip paruošiamąją discipliną, pačioje filosofijoje jis išskyrė dvi svarbiausias dalis: teorinę filosofiją, tyrinėjančią būties principus, ir praktinę, tyrinėjančią žmogaus veiklos principus. Pagrindinėmis teorinės filosofijos dalimis jis laikė fiziką, matematiką ir pirmąją filosofiją. Jos skiriasi abstraktumo laipsniu. Pirmoji filosofija, nagrinėjanti visuotines būties savybes, yra abstrakčiausia.

Svarbiausiomis praktinės filosofijos dalimis Aristotelis laikė etiką ir politiką. Jis skyrė dar ir trečiąją, vadinamąją poietinę filosofiją, tyrinėjančią kūrybos principus ir apimančią poetiką ir retoriką.

Vėliau, filosofijai skaidantis, ėmė atsirasti atskirieji, arba specialūs, mokslai.

Vadinasi, filosofiją galima laikyti visų mokslų šaltiniu.

Dar ir Naujaisiais laikais garsus prancūzų filosofas Rene Dekartas (1596-1650) į mokslą žiūri kaip į medį, kurio šaknys – pirmoji filosofija – maitina ne tik kamieną (fiziką), bet ir visas medžio šakas (mechaniką, mediciną ir kt.; terminas “mokslo šaka” kilo iš šio įvaizdžio).

Fizika iš filosofijos galutinai išsilaisvino tik Naujųjų amžių pradžioje, biologiniai mokslai – dar vėliau, o psichologija dar ir šiandien nėra galutinai nutraukusi savo ryšių su filosofine praeitimi. Filosofijos specialaus mokslo tarpsnis nėra vaisingas moksline patirtimi. Ir paprastai atskiro mokslo vadavimasis iš filosofijos paprastai vyksta revoliucine nuotaika.2.2. Mokslų klasifikacija.

Filosofija yra ne tik visų mokslų šaltinis. Ji mėgina aprėpti visus mokslus į vieną visumą, kad padėtų sudaryti vieną bendrą mokslinės pasaulėžiūros sistemą.

Tokių sistemų gali būti labai įvairių. Nė viena nėra geresnė už kitą. Ir visos jos atlieka tą pačią funkciją. Pateiksime keletą pavyzdžių.

Žymaus lietuvių filosofo Juozo Girniaus (1915 -1994) skirstymas:

fizika

chemija

gamtos geologija

botanika

zoologija

Teoriniai psichologija

kalbotyra

dvasios literatūros ir meno mokslas

istorija

sociologija

ekonomika

technika

medicina

Taikomieji pedagogika

komerciniai mokslai

žurnalistika

Profesorius Arno Anzenbacher knygoje “Filosofijos įvadas” pateikia kiek kitokią schemą:

gamtos mokslai (fizika, chemija, astronomija,

teorinė medicina, biologija, etc.)

realieji mokslai dvasios mokslai (istorija, religijotyra, kalbotyra, menotyra, etc.)

kultūros mokslai socialiniai mokslai

ūkio veiklos mokslai

formalieji mokslai (formalioji logika, matematika, struktūrų teorija, etc.)

2.3. Skirtumas tarp filosofijos ir mokslų objekto požiūriu

1. Specialieji mokslai savo objektu turi vieną ar kitą atskirą tikrovės sritį.

Pavyzdžiui, pagal J. Girniaus klasifikaciją:

Teoriniai mokslai. Gamtos mokslai turi atskiras gamtinės tikrovės sritis (fizika – fizinius reiškinius, chemija – medžiagos struktūrą, geologija – žemės sudėtį, astronomija – dangaus kūnus etc). Dvasios mokslai savo objektu turi žmogiškosios tikrovės atskiras sritis (kalbotyra – kalbą, literatūros bei meno mokslas – grožinę žmogaus kūrybą, istorija – žmonijos kultūrinę praeitį, sociologija – visuomeninį, ekonomika – ūkinį gyvenimą etc).

Taikomieji mokslai savo objektu turi atskiras žmogaus veiklos sritis (technika – fizinių bei techninių žinių pritaikymą gamtos apvaldymui, medicina – biologinių žinių pritaikymą gyvybės saugojimui, pedagogika – psichologinių žinių pritaikymą jaunimo lavinimui ir auklėjimui, komerciniai mokslai – ekonominių žinių pritaikymą ūkinei veiklai, žurnalistika – dvasinių mokslų žinių panaudojimą formuojančiajam jų perteikimui, laikraštinei veiklai etc.).

Visi šie mokslai yra atskirieji arba daliniai, nes kiekvienas savo objektu turi
vieną ar kitą atskirą tikrovės sritį, tiktai dalį tikrovės (fizikiniai mokslai – medžiagą, biologiniai mokslai – gyvybę, psichologiniai mokslai – vidinį, arba psichinį, gyvenimą, dvasios mokslai – dvasinę žmogaus tikrovę).

Be to šie mokslai visada lieka specialieji, nes savo objektus svarsto specialiais požiūriais (ex causis proximis): tą pačią neorganinę tikrovę svarsto ir fizika, ir chemija, tačiau skirtingais požiūriais. Fizika – judėjimo, chemija – struktūros požiūriu; biologiniai mokslai – anatomija ir fiziologija – kreipiasi į gyvąsias būtybes, tačiau skirtingais požiūriais: pirmoji – struktūriniu, antroji – funkcionaliu, arba veikimo, požiūriu.

fizika

chemija materija

gamtos geologija

botanika

zoologija gyvybė

Teoriniai psichologija

kalbotyra

dvasios literatūros ir meno mokslas dvasinė

istorija žmogaus

sociologija tikrovė

ekonomika

technika

medicina

Taikomieji pedagogika žmogiška nauda ir patogumas

komerciniai mokslai

žurnalistika

2. Filosofija neturi aiškiai apriboto objekto. Ji gali kreiptis į bet kurį tikrovės fragmentą arba analizuoti tikrovę kaip visumą. Lyginant su specialiaisiais mokslais, ji yra visuotinis, bendriausias mokslas.

Tačiau filosofija nėra paprastas mokslo pakartojimas ta prasme, kad tai, ką svarstė mokslai, dar kartą persvarsto filosofija. Filosofija visu kuo domisi, bendruoju būties visumos požiūriu (ex causis ultimis). Štai kaip šį “bendrąjį būties visumos požiūrį” aiškina Josef Pieper: “Platonas sako: svarbu ne tai, ar aš su tavimi neteisingai pasielgiau, ar tu su manimi – filosofas trokšta sužinoti ne tai, o tai, kas apskritai yra teisingumas ir neteisingumas; svarbu ne tai, ar karalius, turintis daug aukso, yra laimingas ar nelaimingas, o kas apskritai yra valdžia, laimė, skurdas” (4,36-37).

2.4. Santykis tarp filosofijos ir specialiųjų mokslų

A. Kaip minėta, filosofija gali būti laikoma visuotiniu mokslu. Mat ji uždeda specialiesiems mokslams viršūnę, sutraukdama juos visus į visuotinę mokslinės pasaulėžiūros sistemą. Ji užbaigia specialiųjų mokslų darbą, kurdama vieningą mokslinę pasaulėžiūrą.

Juo mokslinis žinojimas auga, tuo labiau jis specializuojasi, skaidosi atskiromis šakomis, praranda tarpusavio ryšį ir tuo pačiu savo pačių prasmę, nes prasmė yra tiktai visumos sąmonės išlaikyme. Tokią vienybę išlaikyti ir padeda filosofija. Šia prasme ji tarnauja specialiesiems mokslams, kaip juos išbaigianti ir susintetinanti į vieningą žiniją.

Reikia pripažinti, kad šis uždavinys be galo sunkus.

B. Pagrindines savo srities sąvokas ir dažnai prielaidas specialieji mokslai priima kaip savaime suprantamas, kritiškai nesvarstydami jų prasmės (pvz., fizikoje – energijos, judėjimo, jėgos ir kitos pirminės sąvokos). Kita vertus, kaip teigia labai senas metodologinis principas, joks mokslas nepateikia sau pačiam nei objekto, nei metodo. Pavyzdžiui, klausimas, kaip istorikas nustato savo objektą arba apibrėžia savo metodą, nėra istorijos klausimas. Taškas, iš kurio yra nustatomi tam tikro mokslo objektas ir metodas, visuomet yra už šio mokslo ribų.

Tokio uždavinio imasi filosofija. Ji persvarsto mokslo prielaidas, pamatines sąvokas. Ji turi tam tikrą “žinojimą apie visumą”, ir todėl gali iš visumos išskirti tam tikrą objektą ir tam tikrą metodą. Turėdama tokį vaidmenį, filosofija specialiesiems mokslams yra tarsi motiniškoji versmė.C. Specialieji mokslai siejasi su tuo žmogiškos būtybės lygmeniu, kuriame žmogui rūpi faktai ir dėsniai. Rūpestis dėl faktų ir dėsnių leidžia spręsti praktines problemas. Kai specialiųjų mokslų terpėje keliami filosofiniai klausimai, išskyrus kai kuriuos atvejus, tai atsiliepia tik neigiamai. Ten jiems ne vieta. “Filosofijos santykis su vadinamaisiais pozityviaisiais mokslais gali būti išreiškiamas formule: filosofija kelia tokius klausimus, kurių nekėlimas sąlygoja mokslinio tyrimo sėkmę. Taigi tuo norima pasakyti, jog mokslo sėkmė, be kita ko, priklauso ir nuo to, kad atsisakoma kelti tam tikrus klausimus” (1, 23).

Naujųjų laikų pradžios gamtos mokslų suklestėjimas tapo įmanomas dėl naujo metodinio požiūrio – dėl reiškinių matematizavimo (visiškai priešingo filosofinio interpretavimo veiksenai). Imta mėginti kokybines aptartis vis labiau redukuoti į kiekybines, t.y. padaryti jas matuojamas (pvz., šilumą, kokybę, matuoti termometru ir tokiu būdu išreikšti skaičiais). Šūkis skelbė: “Matuoti tai, kas yra matuojama, ir mėginti padaryti matuojama tai, kas dar nėra matuojama” (G. Galilejus, 1564-1642). Ši tendencija vedė į naują stebėjimo ir tikrinimo eksperimentu būdą. Tapęs “tiksliu” gamtos mokslas pažįsta gamtą tik matuojamumo aspektu. Jo metodinis požiūris atvaizduoja gamtą tik tematiškai redukuoto ir metodiškai abstraktaus matematinio modelio forma.

Nors pati gamta iš tiesų nėra joks matematinis modelis.

1. Kas yra filosofija

Skyrius parengtas, remiantis šia literatūra:

1. Anzenbacher Arno. Filosofijos įvadas. V.: Katalikų pasaulis, 1992.- 343 p.

2. Nekrašas Evaldas. Filosofijos įvadas. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. – 191p.

3. Pieper Josef. Kas yra
filosofija. V.: Katalikų pasaulis, 1991. – 71 p.

Pradėsiu nuo to, kas nėra filosofija.

Dažnai tenka išgirsti filosofiją gretinant su tuščiakalbyste. Tuomet manoma, kad filosofavimui pakanka turėti plepėjimo įgūdį ar mokėti ginčytis. Arba pripažįstama, kad kitiems mokslams suprasti reikalingos studijos, o filosofijoje tikimasi jaustis kaip namie be niekur nieko.

Manoma, kad filosofavimui pakanka to, kad esi žmogus su savo likimu ir tam tikra patirtimi. Ta nuomonė iš dalies teisinga. Juk filosofija pirmiausia ir siejasi žmogumi. Taigi, atrodytų, ji turėtų būti prieinama ir sava kiekvienam žmogui. Tačiau filosofijoje netiktų paviršutinis santykis su pačiu filosofavimu, čia netinka tas “be niekur nieko”. Nes ji taiko į pačią žmogiškos būties esmę, į giliausius jo esybės klodus.

Dažnai epitetas “filosofas” taikomas žmonėms, kurių elgesys, kalba ar išvaizda nusistovėjusių “normų” atžvilgiu atrodo gana keisti. Iki šių dienų žinomas pasakojimas apie pirmuoju Vakarų Europos kultūrinėje tradicijoje laikomą senovės graikų filosofą Talį (apie 624-545 m.pr.Kr.). Pasakojama, jog jis, vaikščiodamas ir mąstydamas savo sode, tarnaitės akivaizdoje įkrito į šulinį ir buvo jos išjuoktas. Matyt, jos požiūriu, kvaila mąstyti apie žvaigždes danguje, jei nematai žemės po kojomis. Tas juokas, tas žemiškas juokas iš filosofų ataidi iki šių dienų. Ir ne tik iš filosofų – bet ir iš poetų, ir iš mokslininkų, kurių tyrinėjimų rezultatai negali duoti apčiuopiamos naudos, ir iš šventųjų. Visi jie pasauliui sukelia juoką. Kodėl?

XX amžiaus filosofas Josef Pieper, atsakydamas į šį klausimą, įveda “darbo pasaulio” sąvoką. Pasak jo, darbo pasaulis – tai vartojimo, tikslingumo, naudos ir rezultatų pasaulis. Tai – poreikių ir pelno, alkio ir jo malšinimo pasaulis. Tai – darbo, kaip naudingos veiklos, erdvė.

Toks pasaulis, žinoma, nėra joks blogis. Žmogus “varge ir prakaite” dirba ir iš to darbo “valgo savo duoną”. Darbo pasaulis reikalauja dirbti, ir tai, rodos, visiškai teisinga. Tačiau keblu tai, kad darbo pasaulis tas pareigas suveda į tik praktine nauda matuojamų užsiėmimų aibę. O tokiam reikalavimui nepaklūstantį išstumia, ignoruoja arba palieka pajuokos objektu.

Ar visa žmogaus veikla privalo būti matuojama praktine nauda, ar visa ji turi įgyti prekinę vertę? Taip manydami, greičiausiai, žmogų suvokiame kaip mechanizmą didžiulėje prekinių-piniginių santykių sistemoje. Kaip į tą klausimą atsako filosofai? Dauguma, žinoma, neigiamai. Štai vienas žymiausių viduramžių filosofų šv. Tomas Akvinietis (1224/5-1274) mano, kad bendrajai visuomenės gerovei tarnauja ne tik tie, kurie gamina vartojimo produktus, bet ir tie, kurie pasirenka išoriškai, regis, nenaudingą gyvenimą, būtent – kontempliatyvų (maldos) gyvenimą arba filosofiją.

Tokią poziciją ginti ir tuo labiau praktikuoti visais laikais buvo labai sunku. Manau, ypač tai sunku šiandieniniame pasaulyje, kuris globaliai tampa ne tiek darbo, kiek pinigų ir prekių pasauliu. Pavojus slypi tame, kad žmogus toje besisukančioje pinigų ir prekių masėje ima nykti. Jo “vertė” redukuojama į jo turimų pinigų ar jo pagaminamų prekių vertę. Tai, kas turėtų jam tarnauti, pamažu jį išstumia iš prioritetinių pozicijų (pelnytai jam priklausančių) ir užima jo vietą.

Tiek apie filosofijos neigimą.

Egzistuoja, žinoma, kitas kraštutinumas – pernelyg didelis filosofijos išaukštinimas. Kartais manoma, kad ji skirta tik elitui, t.y. prieinama tik turintiems ypatingų sugebėjimų žmonėms. Tai, žinoma, klaidinga nuomonė. Filosofija netūno dramblio kaulo bokšte. Kartais, žinoma, filosofinių veikalų studijos reikalauja didelių pastangų. Bet dėl to neturėtų būti nuvertinamos savo paties galimybės dalyvauti tam tikrame viršlaikiniame dialoge su visų laikų mąstytojais, siekusiais suprasti, pasiaiškinti ir paaiškinti tikrovę, savo paties esmę ir taip atrasti principus, kuriais remdamasis žinotum, kaip turi nugyventi savo gyvenimą.

2. Kas yra filosofija? Apibrėžti sudėtinga. Štai keletas variantų. Pats elementariausias jos apibrėžimas: ji yra procesas, kuriame žmogus mąsto pats.

Arba kitas: filosofija – tai žmogiškos prigimties veržimasis begalybės link. Šis veržimasis pasireiškia klausimais. Filosofijoje jie svarbesni negu atsakymai. Mat jokie atsakymai vis dėlto nepatenkina žmoguje esančio begalybės poreikio.

Taigi filosofija siejasi su klausimu. Koks klausimas yra filosofinis? Pamėginsiu atsakyti lygindama klausimus, kuriuos kelia žmogus. Pateiksiu tris klausimų grupes:

I.

1. Kada lydosi varis?

2. Kas atrado Australiją?

3. Kiek naftos suvartojama Lietuvoje?

4. Kokių nuodų esama musmirėje?

5. Kuo pavojingos atominės elektrinės?

6. Kiek kainuoja karšto vandens kubas?

7. Koks troleibusas gali nuvežti iki autobusu stoties?

8. Koks jūsų vardas?

Tai – labai konkretūs klausimai, liečiantys aiškius, informatyvius dalykus. Nesunku gauti atsakymą į tokį klausimą. Reikia arba paklausti žinančio, arba pačiam jo paieškoti. Toks klausimas yra negilus, o klausìmo veiksmas – gana paviršutiniškas ir nepaliečiantis gilesnių žmogaus sielos klodų. Labai nemalonu, jei visi žmogui kylantys kausimai priklauso pirmajai grupei. Nors darbo pasaulyje tokio pobūdžio klausimai populiariausi.
jis vertina ir gerbia enciklopedinius žiniukus.

II.

1. Kokiu greičiu krenta kūnai?

2. Kam lygus stačiojo trikampio įžambinės kvadratas?

3. Kokie yra istorinių perversmų dėsningumai?

4. Kokį psichologinį poveikį daro žmogui kritinės situacijos (pvz., karas, maras, badas ir pan.)?

5. Koks jaunimas stoja į aukštąsias mokyklas?Koks šių klausimų savitumas, lyginant su pirmosios grupės klausimais?

Jie – bendresni. Jie orientuoti ne į kokį vieną faktą, jie kalba apie faktų grupę, dėsnį, kuris galioja faktų grupei arba visada (matematiniai ir gamtamokslio klausimai), arba daugumoje atvejų.

Žmogaus proto orientacija į dėsnį rodo jo gebėjimą pakilti virš kintančių faktų ir faktelių aibės, virš skirtingos informacijos srauto ir suvokti kažką pastovaus, nekintančio, tai, kas galioja visuomet arba daugumoje atvejų. Šią orientaciją galima pavadinti žmogiškos būtybės polinkiu judėti link nekintančių, amžinų dalykų .

Darbo pasauliui šie klausimai svarbūs tiek, kiek atsakymai į juos gali būti pritaikyti praktiškai.

Labiausiai iš visų žmogui kylančių klausimų į nekintamus ir amžinus dalykus orientuojasi trečiosios grupės, arba filosofiniai, klausimai.

III.

1.Kas yra pažinti?

2.Kas yra tiesa?

3.Kas yra žmogus?

4.Kokia žmogaus būties prasmė?

5.Kas yra gėris?

6.Kas yra blogis?

7.Ar yra laisvas savęs paties veiksmų apsprendimas, ar žmogus viską daro būtinumo verčiamas?

8.Kodėl yra būtis, o ne greičiau niekas?

9.Ar Dievas yra?

Bet kurio klausimo esmė yra kokio nors siekimo, polinkio išraiška. Jis kyla iš subjekto ir krypsta į kokį nors objektą. Pirmo lygmens klausimuose tokie objektai – regimojo pasaulio daiktai, vardai arba faktai. Antrojo lygmens klausimuose objektai nėra nei regimojo pasaulio daiktai, nei faktai. Tokio daikto kaip dėsnis niekur pasaulyje nėra. Dėsnis gali egzistuoti tik žmogaus prote – kaip išvada iš daugybės faktų, kurie tomis pačiomis sąlygomis vyksta tuo pačiu būdu. Dėsnį įžvelgti, atrasti, suvokti ir suformuluoti sugeba tik mūsų proto galia.

Trečiojo lygmens klausimuose objektai dar labiau atitraukti nuo regimojo pasaulio tikrovės. Apie filosofinius dalykus klausiant, mintis niekaip iki galo negali jų apimti. Apie juos klausdamas žmogaus protas priverstas nuolat judėti begalybės link.

Visų grupių klausimų kėlimas yra judėjimas iš nežinojimo būklės į žinojimą. Tačiau kylant klausimų grupių pakopomis, mes orientuojamės į vis pastovesnę tikrovę, kintančių dalykų joje – vis mažiau. Trečioji klausimų grupė tiesiogiai orientuojasi į amžiną, nekintančią, dievišką tikrovę.

Ir nors šie klausimai atrodo beprasmiai darbo pasauliui, tačiau vargu ar žmogui, kaip būtybei kartą atėjusiai į šį pasaulį ir nuolat judančiai į savo žemiško buvimo baigtį, t.y. žmogui, kuris apmąsto savo paties esmę, yra labai svarbūs pirmosios ir net antrosios rūšies klausimai. Vargu ar jam, kaip tokiam, svarbu, kiek naftos suvartojama Lietuvoje arba koks troleibusas veža į autobusų stotį? Tai, be abejonės, gali būti svarbu arba žingeidu. Bet tik ne žmogui, “atėjusiam kartą į pasaulį ir nuolat judančiam savo žemiškos baigties link”. Nes nuo to, ar jis žino atsakymus į šiuos klausimus, ar ne, esmingas jo buvimas nepriklauso. Mano, kaip žmogaus, santykis su klausimu “kada lydosi varis?” visai kitoks negu santykis su klausimu “kokia žmogaus būties prasmė?”. Pastarasis liečia mano būtybės gelmę. Klausimas – “ar egzistuoja Dievas?” nurodo ne į vienos ar kitos informacijos gavimą, bet į labai gilų mano būties momentą – į klausimą apie mano mirtingumą arba nemirtingumą.

Taigi atrodo, kad žmoguje galima išskirti bent du lygmenis. Vieną, kuriame jis yra juslinė ir psichinė būtybė, socialinis individas. Kaip toks jis gali klausti ir apie vario lydymosi temperatūrą, ir apie karšto vandens kubo kainą, ir psichologinius bei istorinius dėsningumus. Kitas lygmuo yra žmogaus gelmės ir esmės lygmuo. Jo dėka žmogus yra unikali ir neišsemiamai gili būtybė (nors kartais ta gelmė užmiega). Kaip toks jis gali klausti: “kokia mano gyvenimo prasmė, kas yra gėris, grožis ir tiesa?”.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2917 žodžiai iš 9583 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.