Filosofija kaip mokslas
5 (100%) 1 vote

Filosofija kaip mokslas

ĮvadasŠis referatas remiasi mokslinės veiklos aspektais, per filosofijos prizmę. Jame bandysiu išsiaiškinti įvairius su mokslo klasifikacija, mokslinio metodo žinojimu ir kitais dalykais susijusius klausimus. Taip pat atskleisiu įdomiausius K. Poperio mokslinius apibrėžimus. Be abejo apibrėšiu kas yra falsifikacija, kaip mokslo metodas.

Mokslo metodo problema

Mokslas ir metafizika; diskusija dėl mokslo metodo.

Naujaisiais laikais metafizikai pripažino, kad ir specialieji mokslai teikia tam tikrų žinių. Tačiau jie buvo linkę nuolat pabrėžti, kad metafizinės žinios yra daug svarbesnės ir nuodugnesnės negu empirinio mokslo žinios.

Tiek Hume, tiek Comte, tiek Carnapas su tuo kategoriškai nesutiko. Jie buvo įsitikinę, kad mokslinis tyrimas gali būti sėkmingas tik tuo atveju, jei jame griežtai atsiribojama nuo metafizikos, kuri mokslą gali nuvesti tik klystkeliais. Jeigu mokslo filosofija siekia nuodugniai tyrinėti mokslą, ji turi pirmiausia nubrėžti ribą tarp mokslo ir metafizikos. Ją turi aiškiai matyti patys mokslininkai – tik tada moksliniame tyrime jie sugebės išvengti metafizinių problemų ir metafizinių idėjų. Kita vertus, ši riba labai reikšminga ir mokslo filosofijai: ji išryškina tikrąjį mokslo filosofijos tyrimo objektą – mokslą. Metafiziką vargu ar apskritai verta tyrinėti, bet jei kas ir turi tuo užsiimti, tai ne mokslo filosofija. Jų nuomone, mokslą nuo metafizikos skiria tai, kad mokslo teiginiai prasmingi, o metafizikos – ne.

Taigi vargu ar mokslą nuo metafizikos skiria tokia griežta riba, kurią norėjo nubrėžti Carnapas ir kt. Šiaip ar taip, nėra abejonių, kad metafizika ir mokslas veikia vienas kitą. Kai kurios metafizikos idėjos, pavyzdžiui, pitagorininkų tezė “Viskas yra skaičius” suvaidino netgi labai didelį vaidmenį mokslo raidos procese. Be pitagorininkų metafizikos nebūtų, matyt, nei G.Galilei, nei I.Nežtono, nei visos matematizuotos gamtotyros. Vadinasi, turime padaryti išvadą, kad mokslui metafizinės idėjos yra reikšmingos.

Tai, kad tarp mokslo ir metafizikos nėra neperžengiamos ribos, nereiškia, aišku, jog metafizinių teorijų išvis neįmanoma atskirti nuo mokslinių. Metafizikos ir mokslo skirtumą lemia turbūt jų tikslų ir uždavinių skirtumas. Mokslas (empirinis mokslas), kaip konstatavo jau Comte, siekia pažinti, kad galėtų numatyti, siekia žinių, kurias būtų galima pritaikyti technikai ir technologijai, o metafizikai tokia orientacija nebūdinga. Ji siekia ne numatyti, o suprasti – suprasti, kas yra būtis.

Mokslą nuo metafizikos skiria, aišku, ne vien tikslai ir uždaviniai, bet (bent iš dalies) taikomas metodas. Su teze, kad mokslui nėra nieko svarbesnio už metodą, sutiktų, matyt, absoliuti dauguma mokslininkų. Tai garai suprato ir filosofai, kuriems mokslo metodo klausimas taip pat tapo aktualus. Naujųjų laikų mąstytojai, ėmę daugiau pasikliauti savo pačių pažintinėmis galiomis, kritiškai vertino tiek autoritetus, tiek mokslą, dėstytą tuometinėse mokyklose, kurį jie traktavo kaip scholastinį. Jie buvo įsitikinę, kad scholastinis mokslas yra bevertis būtent todėl, jog remiamasi netinkamu metodu.

„Užmoksliniai“ mokslo metodo teorijos aspektai

Kalbėti apie K. Poperio mokslo apibrėžimą ar jo demarkaciją nuo nemokslo yra gana sudėtinga, nors jis pateikia gana aiškius mokslo kriterijus. Taip yra dėl jo opozicijos metodologiniam esencializmui, taigi ir opozicijos klausimui „kas yra mokslas?“ (vėliau bus aptarta, kaip ši opozicija veda prie konvencionalizmo). Sekant tokiu požiūriu, korektiškesnis požiūris į K. Poperio teoriją būtų pateikti jo vertybinio pasirinkimo ypatybes ir parodyti, kaip šis pasirinkimas nulėmė tai, kokias tyrimo proceso ypatybes Poperis laiko atitinkančiomis pasirinktą mokslo sampratą.

Falsifikacija kaip mokslo metodas

Mokslo — ir gamtos, ir visuomenės mokslų — metodą, Poperio tvirtinimu, sudaro vieninga idėja, t. y. „dedukciniai priežastiniai aiškinimai ir jų tikrinimas (numatymo būdu)“. Viena esminių šio teiginio implikacijų yra indukcijos metodo atmetimas, kuris Poperiui susijęs su mokslo demarkacijos problema: skirtingai nuo kritikuojamų teorijų, Poperis tikėjo, jog kaip tik įsitikinimas, jog egzistuoja validi indukcija, atskirianti mokslą nuo metafizikos, yra metafiziškas. Anot jo, mokslas veikia, remdamasis pirmiausia teorijomis, o ne empirinių stebėjimų apibendrinimais. Stebėjimai ir eksperimentai reikšmingi tik tiek, kiek jie susiję su teorinėmis prielaidomis, t. y. kadangi neįmanoma stebėti ir aprašyti visko, išankstinis teorinis pasirinkimas lemia, ką reikės stebėti ar su kuo atlikti eksperimentus. Tačiau stebėjimai yra svarbesni kitu aspektu. Bet kokią teoriją Poperis laiko eksperimentine hipoteze („hipoteticizmas“). Jos kilmė (kuri dėl „optinės iliuzijos“ kartais gali atrodyti indukcinė) nėra svarbi mokslo metodo požiūriu — svarbus yra teorijos tikrinimas. Anot Poperio, nėra jokios prasmės stengtis verifikuoti teoriją, t. y. ieškoti ją atitinkančių faktų: eksperimentų rezultatai, net patvirtinantys hipotezę, jos galutinai neįrodo, nes „šitaip pernelyg lengva rasti tai, kas atrodo kaip akivaizdūs įrodymai naudai teorijos, kuri būtų atmesta, jeigu mes ją kritiškai vertintume“. Tuo tarpu stebimų faktų nesutapimas su iš
hipotezės išvedamais teiginiais ją paneigia, arba falsifikuoja. Tiesa, Poperis daro išlygą, jog apie teorijos falsifikavimą galima kalbėti ne tada, kai ją paneigia bet koks, taigi ir visiškai atsitiktinis atvejis, bet tada, kai pastebėtas atvejis turi „pasikartojantį poveikį“ (reproducible effect), kuris ir paneigia teoriją. Vis dėlto abejonių dėl paneigimo absoliutumo tokia išlyga neišsklaido: kaip pastebėjo A. Plėšnys, jis nepaaiškina kylančio prieštaravimo tarp teorinio konteksto ir teiginių teisingumo: jei bet kuris stebėjimas, arba, anot Poperio, „vienetinis teiginys“, kaip ką tik buvo parodyta, vadintinas teisingu ar klaidingu pagal tai, kokį „krūvį“ jam suteikia teorija, kaip galima remtis tokio teiginio klaidingumu, falsifikuojant hipotezę. Tai yra susitarimas ne dėl teorijos, bet dėl teiginio teisingumo, taigi iš principo toks pat konvencionalizmas, kokį Poperis kritikuoja. K. Poperis falsifikavimo idėja bando paneigti indukcionistų siūlomą mokslo metodą, kai universalaus teiginio teisingumas postuluojamas pagal baigtinį stebėjimų ir jų išvadų skaičių. Betgi, anot jo, iš empirinių duomenų galima išvesti vienintelį dalyką — dedukuoti paneigimą, t. y. falsifikuoti teoriją. Neatitinkančių tikrovės teorijų falsifikavimas yra vienintelis būdas, kaip artinti link tiesos mokslinį pažinimą — tai bene pagrindinis K. Poperio mokslo teorijos teiginys. (Visgi, kaip pastebi E. Nekrašas, šis tvirtinimas pats remiasi indukcionizmo principu, t. y. preziumuojama, jog falsifikuota teorija yra nepatikima, todėl nepasitvirtins ateityje, o tai analogiška indukcionistiniam tikėjimui, jog pasitvirtinusi prielaida pasitvirtins ateityje. Poperis iš tikrųjų nepateikia aiškaus atsakymo, kaip yra su indukcija — jis arba tvirtina, jog tai yra „mitas“, arba teigia, jog neįmanoma nustatyti, ar mokslas naudoja indukciją.) Iš falsifikacijos principo kyla esminis reikalavimas teorijai, kuri siekia mokslinio statuso (apie jo ryšį su bendrosiomis mokslo taisyklėmis jau buvo užsiminta aukščiau). Patvirtinti teoriją lengva, jei tik bus ieškoma atitinkamų faktų. Tačiau kadangi teorijos moksliškumą patvirtina jos atsparumas klaidingų teorijų „ravėjimo“ procesui, mokslinio statuso siekianti teorija turi iš principo būti atvira šiam procesui, t. y. „mokslinio teorijos statuso kriterijus yra jos paneigiamumas, atmetamumas arba patikrinamumas“. Kitaip sakant, teorija, kuri negali būti paneigta kokio nors suvokiamo įvykio, negali būti laikoma moksline. Todėl bet kuri į šį statusą pretenduojanti teorija turi dalyti teiginius į du poklasius: „potencialius falsifikatorius“ (t. y. empirinius teiginius, kurie pagal šią teoriją negalimi ir kurių realus buvimas leistų ją falsifikuoti; apie tokius teiginius bus kalbama netrukus, čia tik reikėtų pastebėti, kad tokios mokslais pripažįstamos disciplinos kaip matematika šio Poperio reikalavimo neišpildo) ir kitus teiginius — tokius, kuriuos teorija „leidžia“. Esminė sąlyga yra ta, kad potencialių falsifikatorių poklasis neturi būti tuščias. Kitaip sakant, teorijas Poperis siūlo apibūdinti pagal tai, ko jos neleidžia. Jis išskiria „griežtai visuotinius“ teiginius — tokie yra gamtos dėsniai — bei „griežtai egzistencinius“ tvirtinimus — tai teiginiai apie konkretų faktą („there is“ teiginiai). Ryšys tarp griežtai visuotinio ir griežtai egzistencinio teiginio yra atvirkštinis: pirmojo neiginys yra antrasis, ir priešingai. Mokslo teorijos yra griežtai visuotiniai teiginiai, todėl jas galima išreikšti, neigiant griežtai egzistencinį tvirtinimą (juos gali paneigti tik teorijos, ne kiti tokie pat teiginiai). Tačiau griežtai egzistenciniai teiginiai, jei jie pasirodo esą teisingi, paneigia mokslo teorijas. Dėl to korektiškos mokslo teorijos yra iš principo falsifikuojamos. Kalbėdamas apie tokio mokslo metodo tikslus, Poperis kritikuoja požiūrį, jog tai yra teorijų kūrimas, o ne klaidingų atmetimas. Jis atmeta pragmatinius aiškinimus, jog įmanoma naudotis ir žinomai neteisingomis teorijomis, jei tik jos atneša naudos. Anot jo, kadangi ieškome tiesos, negalime naudotis klaidingomis teorijomis, tačiau nepaneigtos teorijos visgi gali būti teisingos. Tačiau Poperis pripažįsta, jog, be tiesos kriterijaus, egzistuoja ir aiškinimo galios poreikis: tai, ko mokslas ieško, yra „įdomi tiesa — tokia, kokią sunku aptikti“, atsakymai į kylančius klausimus. Čia tampa svarbi empirinio teorijų turinio problema. Kuo platesnis teorijos empirinis turinys, tuo platesnė „potencialių falsifikatorių“ klasė, taigi didėja teorijos paneigiamumo potencialas (falsifiability). Teorijos tikėtinumas atvirkščiai priklauso nuo jos aiškinamosios galios. Mokslininkai turi vadovautis kiek įmanoma labiau paremtomis (klaidingų teorijų atmetimo būdu) teorijomis, tačiau Poperiui tai nereiškia, jog reikia naudotis labiau tikėtinomis teorijomis. Vis dėlto, skirdamas šias dvi teorijų rūšis — paremtas (corroborated) ir tikėtinas teorijas, jis neskiria teorijos tikėtinumo iki patikrinimo ir po patikrinimo (pastarasis, jei teorija patikrinimo metu nebus paneigta, gali būti žymiai didesnis už pirmąjį ir kartu nebus prarasta teorijos aiškinamoji galia).

Šiuo metu Jūs matote 42% šio straipsnio.
Matomi 1555 žodžiai iš 3693 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.