Filosofija Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Filosofija Lietuvoje

ĮVADAS

Filosofija (gr. phileo — myliu ir sophia — išmintis) — mokslas apie visuotinius būties, žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. Filosofija yra viena iš visuomeninės sąmonės formų, ją galų gale nulemia visuomenės ekonominiai santykiai. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio, sąmonės ir materijos santykio problema. Bet kuri filosofinė sistema yra konkretus išplėstinis šios problemos sprendimas, net jeigu joje „pagrindinis klausimas“ tiesiogiai ir neformuluojamas. Terminas „Filosofija“ pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kartą išskyrė Platonas. Filosofija atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Esant žemam žinių išsivystymo lygiui ankstyvuose žmonijos istorijos etapuose, tai buvo visai natūralu. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo filosofija, o ji išsiskyrė į savarankišką mokslą. Filosofija kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Dėl šio poreikio mąstymo ir būties santykio klausimas filosofijoje iškyla į pirmą vietą, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas sudaro visos filosofijos pagrindą, pažinimo metodo ir logikos pagrindą.

Archeologai neginčijamai įrodė, kad mūsų kraštas gyvenamas nuo seno. Kas tie mūsų protėviai, kaip jie mąstė, kuo tikėjo? Norėdami atsakyti į Šiuos klausimus, turime pasitelkti archeologiją, etnologiją, etnografiją, kalbotyrą, mitologiją.

Kiekviena tauta turi savas kultūrines tradicijas. Apčiuopiamos Lietuvos filosofijos tradicijos pradėjo klostytis tik po to, kai mūsų kraštas tapo krikščionišku, tai yra nuo to meto, kai atsirado rašytinė filosofinė lektūra. Bet Lietuva krikščioniška tapo vėliausiai Europoje. Todėl ankstesnių (pagoniškų) pasaulėžiūrinių koncepcijų supratimas be galo svarbus dalykas ne tik mums, bet ir visos indoeuropiečių kultūros sampratai.

Kiek iš šalies „užnešta“ pasaulėžiūra pakeičia tautos mąstyseną? Norėdami atsakyti j šį klausimą, privalome bent hipotetiškai nustatyti senosios lietuvių pasaulėžiūros kontūrus. Tačiau tai padaryti labai sunku: nėra patikimų istorinių šaltinių. Senųjų lietuvių papročių ir galvosenos vertinimo fragmentai, pateikiami Henriko Latvio, Petro Dusburgiečio ir panašiose kronikose, – šališki (jų autoriai atstovavo lietuvių pavergėjams).

Bychovco kronika, Mykolo Lietuvio, Jono Lasickio, Alberto Vijūko – Kojelavičiaus veikalai parašyti tuo metu, kai realiame gyvenime dar buvo pagonybės reliktų. Tačiau šių veikalų autoriai – krikščionys, todėl į senąją lietuvių pasaulėžiūrą jie žvelgė naujos pasaulėžiūros žmonių akimis jiems pagonybė buvo nepriimtina iš esmės, nors patys ir jautėsi esą lietuviai. Tačiau nesant patikimesnių šaltinių, rekonstruojant pagoniškąją pasaulėžiūrą, jų raštai yra svarbūs.

Archeologija padeda suvokti protėvių gyvenimo būdą, estetinį skonį. Archeologiniai tyrinėjimai formuoja mūsų sąmonėje kulto objektų įvaizdžius. Pavyzdžiui, iš rastų aukurų liekanų galima spręsti, kas ir kaip buvo aukojama, numanyti kitas apeigas. Kitas ne mažiau svarbus šaltinis yra mitologija. Mitai atskleidžia senovės žmonių pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, meninę vaizduotę. Radiniai patvirtina ar paneigia mitologų suformuluotas hipotezes. Tiriant sakmes, mitus ir kitą tautosaką, pravartus lyginamasis metodas. Gretimas tautas veikia tos pačios epochos dvasia. Ją suvokę, galime iš nuotrupų atstatyti visą mozaiką. Lyginant mitines lietuvių sakmių būtybes su gretimų tautų folkloru, išryškinami jų bendrieji bruožai ir regioniniai skirtumai. Šia prasme ypač įdomios skandinavų sagos.

Kaip žinoma, vikingai daug keliaudavo, plėšikaudavo, o vėliau savo žygius atpasakodavo. Manoma, kad sagose užrašyta tai, ką Skandinavijos jūreiviai jautė, matė. Ne vienas vikingų laivas atklydo ir į Lietuvą. Sagose pasakojama apie vikingų kovas su mūsų protėviais (ką ir kaip užmušė, kokį grobį įgijo), tačiau nieko nėra apie mūsų krašto gyventojų papročius: jie čia niekuo nesistebi (pasakojama panašiai kaip apie žygius į Daniją bei kitas Baltijos jūros pakrantes), o apie nematytus kraštus pasakojama detaliai. Todėl peršasi išvada: visų Baltijos jūros pakrančių gyventojų papročiai ir gyvenimo būdas buvo panašūs. Šią versiją patvirtina ir lietuvių folkloro, etnografinės, archeologinės medžiagos tyrinėjimas bei lyginimas su analogiškais Skandinavijos šalių šaltiniais. Kita vertus, įvairūs tyrinėtojai atkreipė dėmesį ir į lietuvių mitologijos ryšį su indoarijais: keliamos vis naujos hipotezės, pateikiama naujų argumentų. Daugelis indologų mano, kad senovėje arijai gyveno prie Juodosios jūros, o į dabartinį Pendžabą pradėjo skverbtis XIII-XII amžiuje prieš Kristų ir kad iki persikėlimo į Indiją jie turėjo vedų užuomazgas. Kaip dabar žinome, tada baltai gyveno ir Aukštutinio Dniepro baseine.

Remiantis išvardytais veiksniais, galima rekonstruoti senovės lietuvių (ikikrikščioniškųjų laikų)
pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, ką ir daro Pranė Dundulienė, Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas, Rimutė Rimantienė, Norbertas Vėlius ir kiti tyrinėtojai. Remdamasis jų darbais, glaustai atpasakosiu kai kurias minėtų mokslininkų išvadas, tai yra trumpai priminsiu pagonybės laikus, kad suvoktume, ant kokio klodo klojosi iš Vakarų atėjusi filosofija.

I. SENOVĖS LIETUVIŲ PASAULĖŽIŪRA

Senovės lietuviai turėjo aiškų požiūrį į gamtą, gyvūnus ir augalus, savo santykį su jais. Mūsų protėvių įsivaizdavimu, gamtoje pilna laumių, laimių, aitvarų, kaukų. Kiekviena šių būtybių rūšis padeda arba kenkia žmogui, pavyzdžiui, laimės lemia naujagimių likimą, rūpinasi žmogumi per visą jo gyvenimą. Tačiau tos pačios būtybės santykis ne su visais žmonėmis vienodas. Jis priklauso nuo to, kaip žmogus pasielgė su kita būtybe, nuo elgesio: joms nerūpi, ar žmogus veikė sąmoningai ar ne. Senovės lietuviai manė, kad žmogus, kaip ir pasaulis, gimsta ir miršta (viskas atsiranda ir viskas žūsta). Tačiau neturime konkrečių duomenų, kaip visa tai jie įsivaizdavo.

Prisiminkime pirmuosius senovės graikų filosofus, mokiusius, jog viskas, kas egzistuoja, susideda iš keturių elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Mūsų mitologijoje išryškėjo keturios deivių valdymo sritys (žemė, vanduo, ugnis, dangus bei oras). Be to, esą deivių, kurios tiesiogiai tvarkančios žmogaus gyvenimą (gimimo, gyvenimo ir mirties deivės.

Ryškiausiai mūsų protėvių pasaulėžiūros kontūrai nubrėžti Vėliaus monografijoje Senovės baltų pasaulėžiūra. Jis išryškino priešpriešos elementus lietuvių pasaulėžiūroje: žemai-aukštai, vakarai-rytai; vanduo-ugnis, juoda-balta, naktis-diena, mėnulis-saulė, senas-jaunas ir t.t. Tokios priešpriešos tiesiogiai veikė žmogaus gyvenimą, jo mąstysenos motyvaciją, pavyzdžiui, vandens ir ugnies elementai buvo naudojami beveik visose tradicinėse paprotinėse apeigose iki pat XX amžiaus.

Pagoniškoji kultūra – pats ilgiausias mūsų protėvių egzistencijos laikotarpis. Archeologai mano, kad baltų gentys šiame regione gyveno jau prieš keturis tūkstantmečius, o krikščionybė čia įsitvirtino tik prieš šešis šimtmečius (rašytiniai šaltiniai byloja, kad net XV amžiaus antrojoje pusėje kai kurie Lietuvos didikai tebesilaikė pagoniškų papročių). Senovės lietuvių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta kito, evoliucionavo priklausomai nuo gyvenimo būdo keitimosi. Ypač ryškus skirtumai tarp akmens amžiaus tikėjimų ir tikėjimų krikščionybės priėmimo išvakarėse. Pasak archeologės Rimantienės, žmonės garbino žvėris kaip maisto davėjus, mąstė apie galimus santykius su jais: „Žvėrių bendruomenė buvo įsivaizduojama sutvarkyta kaip ir žmonių: turėjo savo vyriausiąjį – visų Žvėrių žvėrį. Kartais būna Didžiųjų žvėrių ir Mažųjų žvėrių viešpats, kai kada kiekviena žvėrių rūšis turi savo viešpatį – seniūną ar šeimininką“, šis ir reguliuojąs vienų santykius su kitais. Remdamasi archeologine medžiaga, Rimantienė taip formuluoja Žvėrių žvėries funkcijas: „Žvėrių viešpats tuo pat metu buvo vyriausiasis ir visų prižiūrėtojas, saugas bandą, bet dovanojas jos dalį jam palankiai žmonių bendruomenei arba atimąs ją iš nuostatus sulaužiusio. Žmonių ir Žvėrių viešpaties santykiai buvo giminiški: žmonės laikė save tokio žvėries palikuonimis – tik todėl Žvėrių viešpats ir duodąs maisto jiems kaip savo vaikams […]. Žvėrių viešpats […] neretai įsivaizduojamas kaip žmogus. Jo sąvoka apima priešpriešas, kaip žmogus-žvėris, žvėrių tiekėjas-žvėrių saugotojas, milžinasmykštukas“. Tačiau Žvėrių žvėris, virtęs žmogumi, tampa belyte būtybe. Tokią išvadą Rimantienė daro tyrinėdama archeologinius paminklus. Tačiau ir ji mano, kad „lietuvių, skirtingai nuo kitų tautų, tautosakoje beveik nėra išlikusio Žvėrių žvėries įvaizdžio“, tai yra jo atvaizdo (skulptūrų, piešinių ir t.t.), tik sakome, kad toks buvęs.

Dundulienė lietuvių pasaulėjautoje įžvelgė matriarchato požymį. Tokias išvadas ji padarė tyrinėdama pagoniškųjų dievų panteoną. Jos nuomone, senovės lietuviai išpažino moteriškosios lyties dievybių kultą, tai yra jie labiau garbino moterį negu gretimos tautos. Mokslininkė mano, jog tikėta, kad deivės valdančios gamtą ir atmosferą (vandenų deivės, žemės deivės, ugnies valdytojos, dangaus deivės – tai yra visų sferų). Mūsų tyrinėtojai įdėmiai įsiklauso į Tacito pastebėjimą: „Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty“. Dundulienė aptarė ankstyvąjį iki indo europietiškąjį laikotarpį. Tada, jos nuomone, susiformavo moterų deivių panteonas, kuriame žymiausios buvo Didžioji Motina gimdytoja ir Žemės deivė. Be jų, veikė daug kitų deivių, kurios darė įtaką gamtai ir žmogui, reguliavo gamtos jėgų veiksmus. Tačiau ši deivių veikla buvo dvejopa: jos ir talkino, ir kenkė žmogui. Deivės dirbo įvairius darbus (audė, medžiojo, padėdavo linų augintojoms ir kt.). Ta pati deivė galėjo skirtingai reaguoti į žmogų (padėti jam ar pakenkti). Tai priklausė ir nuo žmogaus santykio su deivėmis. Kai kurios deivės, sakysime, laumės,
vargstančias, bedales, neturtingas moteris. Jos stengėsi palaikyti žmonių lygybę, smerkė tinginystę. Šiuose vaizdiniuose glūdi pirmykštė filosofinė mintis, kad žmogus, kenčiantis sunkiai pakeliamą sielvartą, gali susilieti su dievybe, gamta, visata, tada ir jo kančios tapsiančios lengvai pakeliamos.

Greimas senovės lietuvių tikėjimuose įžvelgė kiek kitokius aspektus, nors Dundulienės pastebėjimų neneigė. Jo nuomone, senojoje Lietuvoje dievų panteonas buvęs ryškus, tačiau nepastovus, priklausomai nuo tautos veiksmų pirmavo tai vienas, tai kitas dievas. Pasak Greimo, lietuvių religija yra artima skandinavams, kur Odinnas suderina viename asmenyje ir magijos, ir karo dievo funkcijas. Ir Čia pat mokslininkas atkreipia skaitytojo dėmesį į mažai tyrinėtą (ir dėl to mažai žinomą) Kalevelį. Greimo teigimu, iki XIII amžiaus lietuviai gerbė Vėliną. Vėliau jo funkcijos susiaurėjo, dėl to Kalevelio pasirodymas XIII amžiaus kronikose atrodo gana suprantamas: jis iš Vėlino paveldi kalvininkystę tuo metu, kai keičiasi ginklavimosi technologija ir didėja joje geležies vaidmuo. Pasikeitus ginkluotei ir jos gamybai, Kalevelio kultas netenka prasmės. Tikėta, kad mirtis yra kūno ir vėlės (sielos) atsiskyrimas. Kūnas suirsta, o vėlė lieka, ji gyvena čia, kur ir kiti žmonės, padeda savo giminaičiams. Dėl to gentainiai privalo atitinkamai tvarkyti savo santykius su vėlėmis, gerbti jas. Čia įdomūs Greimo svarstymai, kuriuose jis, remdamasis lingvistine medžiaga, aiškinasi vieno ar kito darinio kilmę. Pavyzdžiui, mokslininkas rašo: „Žodį vėliava, padarytą tuo pat principu kaip broliava, siūlome aiškinti kaip „vėlių būrys, vėlių visuma“. Turint galvoje, kad vėlių valdovas yra tuo pačiu ir karo dievas, visai suprantama, kad kiekviena lietuvių gentis žygiuoja į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiais, semdamasi iš jų jėgų ir drąsos“, – rašė Greimas.

Tačiau lietuvių dievai neturėjo vienodo antropomorfinio pavidalo ir griežtai apibrėžtų funkcijų, srities, kurią tvarkytų. Dievų funkcijos persipynusios: jie visur šalia žmonių, rūpinasi jų žemiškais reikalais. Perkūnas, Patrimpas, Gabija, Vėlinąs nebuvo vienvaldžiai. Jie dalijosi įtaka su kitais dievais bei antgamtinėmis būtybėmis (laimėmis, laumėmis, aitvarais, kaukais). Taigi aiškios dievų hierarchijos nebuvo. Antra vertus, pagoniškoji Lietuva turėjo aiškią vertybinę orientaciją, moralines normas. Svarbiausias prosenolių apmąstymų objektas – gamta. Žmogus mylėjo medžius (ąžuolus), šventąsias vietas (tokios dažniausiai būdavo ąžuolynai), kartu ir žemę, kurioje tie augalai augo; jautė pagarbą viskam, kas gyva.

Neturime objektyvių duomenų, kad pagoniškojoje Lietuvoje būtų buvęs kruvinų aukų kultas: lietuviai neaukojo nei savų, nei svetimų. Pasakojimai apie belaisvių aukojimą atsirado vėliau – autoriniuose kūriniuose. Kronikų rašytojai žinojo, kad taip darė kitos pagoniškos tautos (čia logika paprasta: jeigu kitur pagonys aukodavo belaisvius, negi lietuviai – išimtis!). Analizuojant senuosius tikėjimus ir jais pagrįstą žmonių pasaulėžiūrą, akivaizdu, kad tautų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra nebuvo adekvačios. Vėlius, tyrinėdamas ornamentiką, puošybą, mitologiją, archeologiją, mano, jog senovės lietuviai turėjo pasaulio modelio įvaizdį, pateikia pasaulio medžio koncepciją. Tariamasis pasaulio medis yra tris Visatos sferas (požemį, žemę ir dangų) peraugęs medis, kurio šakose paprastai vaizduojami dangaus dievai, – saulė, mėnulis ir paukščiai, prie šaknų – požemio dievai, žuvys ir gyvatės, o prie kamieno – žemės dievai, gyvuliai. Šitaip vertikaliai padalijus visatą, aiškiai išskiriami priešpriešos žemai-aukštai poliai ir centras (ant žemės po medžiu), kuriame vyksta ritualas. Tuo, pasak Vėliaus, galime įsitikinti, tyrinėdami lietuvių tautosaką, visų pirma mįsles; šis požiūris atsispindėjo ir vėliau sukurtoje tautosakoje kaip senosios pasaulėjautos recidyvai. Dainoms, vaizduojančioms pasaulio medį ir po juo vykstantį ritualinį veiksmą, mūsų liaudis, matyt, teikė sakralinę reikšmę. Antra vertus, tos dainos pačiam ritualiniam veiksmui suteikdavo iškilmingumo, nes tuo būdu jis būdavo vaizduojamas vykstąs po pasaulio medžiu, t. y. visatos centre. Vėliau, užmiršus senąją prasmę, tiek pasaulio medis, tiek ritualinis veiksmas virto paprastais poetiniais įvaizdžiais.

Ant šio pagoniškojo pasaulėžiūros ir pasaulėjautos klodo nuo XIII amžiaus pradėjo klotis krikščioniškasis, tai yra atsirado pamatas plėtotis europietiškajam klodui, kurio pradmenys kilo iš antikinės filosofijos. Senovės lietuvių pasaulėžiūroje akivaizdžios tolerantiškumo apraiškos. Apie jas galime spręsti kad ir iš tokių faktų. Paprastai nukariautojai prijungtam kraštui stengiasi primesti savo religiją, savo gyvenimo būdą. Tačiau lietuviai, prisijungę krikščioniškas slavų teritorijas, nevertė jų atsisakyti savo tikėjimo. Lietuvos kunigaikščiai, paskirti nukariautų kraštų vietininkais, dažniausiai priimdavo stačiatikybę ir taip įsiliedavo į tų kraštų kultūrinę orbitą, drauge susilpnindavo lietuvių intelektualinį potencialą. Pagoniškojoje Lietuvoje buvo įvairių krikščionių bažnyčių ir kitų religinių konfesijų narių, jų maldos namų, bet neturime įtikinamų įrodymų,
už savo pažiūras jie būtų buvę persekiojami. Maža to, didieji kunigaikščiai į savo dvarus raštininkais kviesdavosi krikščionių vienuolius, kurie dirbo platų ekumeninį darbą tarp vietos gyventojų. Taigi krikščioniškoji pasaulėžiūra plito iki oficialaus krikšto įvedimo, o senoji kultūra nyko.

Tačiau klaidinga butų teigti, kad lietuviai atsisakė viso savo kultūrinio paveldo. Jie neprarado savitumo – neliko tik kitaip kalbančiais. Ir šiandieninėje lietuvių kultūroje apčiuopiami senosios kultūros momentai. Jie ryškūs ir mūsų kultūros veikėjų Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Jono Šliūpo, Vydūno kūryboje.

II. ATGIMIMO IDĖJOS

Humanizmas – Renesanso epochos ideologija ir pasaulėžiūra – nubrėžė ribą tarp viduramžių ir naujųjų amžių. Filosofai, poetai, užuot svarstę, kas yra Dievas, susidomėjo žmogumi. Viduramžių asketui jie priešino pilnakraujį žmogų. „Aš žmogus, visa, kas žmogiška, – man nesvetima“, – Renesanso epochoje naujai skambėjo senas antikos filosofų šūkis.

Renesanso epochos mokslininkai pradėjo domėtis gamtos paslaptimis ir žmogaus vidiniu pasauliu. Įvairiose šalyse buvo steigiamos naujos mokslo įstaigos. Po platų pasaulį sklido XV amžiaus Italijos Atgimimo filosofų idėjos. XVI amžiuje jos pasiekė ir Lietuvą, kur įgijo savitą atspalvį.

Tuo metu vyko atkakli kova dėl Lietuvos valstybingumo. Priėmus krikščionybe, Lietuvoje sustiprėjo lenkų įtaka. Atvykę iš Lenkijos kunigai diegė lenkų kultūrą ir prisidėjo prie abiejų šalių suartėjimo. Kai kurie Lietuvos didikai, pajutę, kad Lietuva gali prarasti savarankiškumą, manė, jog reikia pradėti vartoti lotynų kalbą kaip atsvarą lenkų kalbai. XVI amžiaus viduryje net bandyta padaryti šią kalbą valstybine. Atgimimas reiškė ir naują susidomėjimą lotynų kalba. Tad šis Lietuvos didikų siekimas visiškai atitiko Renesanso dvasią.

Renesanso idėjos veikė įvairiausias Lietuvos gyvenimo sritis: didikai statėsi puošnius rūmus, gausėjo rašytinių dokumentų (surašyta Lietuvos Metrika, parengtas Lietuvos Statutas bei kiti dokumentai socialiniais klausimais), žmonės pradėjo domėtis kultūros vertybėmis. Renesansas sukėlė ir reformaciją. Visos šios idėjos ir tendencijos veikė Lietuvą. Iki Vilniaus universiteto (akademijos) įkūrimo 1579 metais profesionalios filosofijos Lietuvoje nebuvo. Tačiau pirmosios Vakarų filosofinės idėjos pasiekė Lietuvą jau XVI amžiaus pradžioje. Priėmus krikščionybę, iš Vakarų Europos j Lietuvą traukė kunigai, vienuoliai, diplomatai. Vienas kitas mūsų jaunuolis išvyko į Vakarų Europos Šalis mokytis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2908 žodžiai iš 9663 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.