Filosofija menas ir grožis
5 (100%) 2 votes

Filosofija menas ir grožis

Filosofija

FILOSOFIJA, MENAS IR GROŽIS

Referatas

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Grožio problema 4

3. Koks turėtų būti mūsų santykis su grožiu? 5

4. Kas blogiau žmonių giminei – netekti akies ar ausies? 6

5. Meno autonomiškumas 6

6. Skonis 7

7. Mėgdžioti ar kurti iš naujo? 8

8. Menas padaro daiktus regimus 8

9. Literatūros sąrašas 9

ĮVADAS

Filosofija yra susijusi su mokslu bei religija, taip pat su menu, tačiau daugeliu požiūrių nuo jų skiriasi. Adorn šitaip apibūdina filosofijos ir meno kalbos skirtumą: “Priešingai negu menas, filosofija sąvokomis išreiškia tai, kas sąvokomis neperteikiama, arba, kitaip tariant, ji mąsto apie tai, apie ką neįmanoma mąstyti. Grumdamasi su šiuo paradoksalumu, mėgindama įveikti prieštaravimą, kuris atrodo neįveikiamas, filosofija įgalina tokį dalyką, kaip būtent savo pačios egzistavimą <…>. Mene tiesa arba objektyvumas, arba absoliutas įgyja išraišką, o filosofijoje, atvirkščiai, – išraiška, bent jau yra tokia tendencija, tampa tiesa. Dėl to pačiai filosofijai, jeigu ji nori įveikti šį paradoksalumą, taigi pasakyti kas nepasakoma, yra būdingas nuolat didėjantis, judantis į priekį, besivystantis prieštaringumas, ir šį prieštaringumą visuomet sąlygoja ji pati, tad filosofijos tikslas – sąvoka išreikšti tai, kas nėra sąvoka, o kalba pasakyti tai, ko negalima pasakyti” (Th.W.Adorno, 1973).

1917m. prancūzų tapytojas Marcel Duchamp pasiuntė į Nepriklausomų menininkų draugijos (Society of Independent Artists) parodą Niujorke anonimą, neva R.Mutto kūrinį, pavadintą “Fontanas”. Iš tikrųjų tai buvo prie sienos tvirtinamas pisuaras. Parodoje į objektą niekas neatkreipė dėmesio tol, kol Duchamp leidžiamame žurnale nepasirodė to objekto nuotrauka ir straipsnis “Richardo Mutto byla”. Straipsnyje buvo toks sakinys: “Visiškai nesvarbu, ar ponas Muttas pats savo rankomis padarė “Fontaną”, ar ne, svarbu, kad jis jį pasirinko”.

M.Duchamp akciją pradėjo klausimu: “Ar galima daryti kūrinius, kurie nėra meno kūriniai?”

Ar tas gatavas objektas (ready-made), pavyzdžiui, butelių džiovintuvas, parsineštas iš parduotuvės, iš tikrųjų yra meno kūrinys, ar tai tik pačios meno institucijos kvestionavimas? Veltui šiandien keltume tokį klausimą: tuomet reikėtų klausti apie “viską, kas yra turėję tokį didelį poveikį”. Tai, kad ready-made daiktai buvo kvalifikuoti kaip menas, yra istorinis faktas. Viename interviu pats Duchamp nenoromis prasitarė: “Prašom įsidėmėti, aš nenorėjau iš to padaryti meno kūrinio”. Modernaus meno nuostata buvo įveikti tradicines vertybes, kurias reprezentavo aristokratija, religija ir amatai, “ne dėl to, kad tos vertybės savaime būtų tapusios absoliučiomis, o dėl to, kad jos apsikrovė išnaudotojiškos valdančiosios klasės ipotekomis ir tai įgalino pamėgdžioti aristokratiją, a priori operuoti religiniais įsitikinimais bei reprodukuoti kultūrines formas. Todėl reikėjo iš naujo permąstyti meno reikšmę – meno, kuriamo turto pagrindu, o turtu kiekvienas žmogus linkęs remtis; be to, menas visiškai nepriklauso nuo kultūrinių tradicijų ar socialinių privilegijų. Naujasis menas turėjo gimti tiesiogiai iš jausmo ir patyrimo, remtis elementaria vizualine abėcėle ir tokia pačia paprasta sintakse. Negana to, buvo pradedama nuo prielaidos, kad augant estetiniam jausmui bei meninio atskyrimo galimybėms galia patirti ir “skaityti” gali virsti galia išreikšti save ir artikuliuoti. Galutinis moderniosios avangardistinės utopijos tikslas buvo įsitikinti, kad “kiekvienas turėtų būti menininkas”(Th. de Duve, 1989).

Ready-made – tai pasekmė, o kartu ir patvirtinamas faktas, jog modernusis estetinis sprendimas apie daiktą skamba ne kad “tai yra gražu (bjauru)”, o kad “tai menas (arba nemenas)”.

Tokia Duchamp akcija buvo atsisveikinimas su tradicija, su meno istorijos ir filosofijos nuostatomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Šis procesas niekada nebuvo nuolatinis; būdavo jame ir krizės momentų ir lūžių.

“Savaime suprantama buvo bent tai, kad meno srityje negali būti nieko savaime suprantamo. Pats menas yra problematiškas, ypač jo santykis su visuma, pagaliau jo teisė egzistuoti” (Th.W.Adorno, 1970).

Paleisdamas į pasaulį savo ready-made, Duchamp iškėlė klausimą, kokios yra meno atsiradimo prielaidos ir ko reikia, kad objektas būtų pripažintas kaip meno kūrinys.

GROŽIO PROBLEMA

Kas gi yra grožis? Atsakyti į šį klausimą estetikai stengėsi daugelį amžių. Grožio apibrėžimas kėlė mokslinius ginčus dar antikos epochoje. Tie ginčai, nors ir kito lygio, tebevyksta ir mūsų dienomis. Nuomones šiuo klausimu sąlygoja pradinių metodologinių nuostatų nevienodumas.

Norint apibrėžti grožį kaip reiškinį, būtina atsakyti į tokius klausimus: Ar jis iš esmės yra objektyvus ar subjektyvus, savitas gamtai ar galimas tik visuomenės gyvenimo sąlygomis? Ar yra objektyvūs jo būties matmenys, rodikliai, normos? Ar jis žmogui praktiškai naudingas ar nenaudingas?

Platonas teigė, kad puikumas, arba grožis, yra objektyvi idėja, egzistuojanti transcendentiškai. Ji “egzistuoja amžinai, neatsiranda, nesunaikinama, nedidėja, nemažėja”. Šią koncepciją plėtojo Augustinas, Tomas Akvinietis,
J.Vinkelmanas, F.V.J.Šelingas, G.V.F.Hėgelis ir kiti. Kita, metafiziškai priešinga koncepcija tvirtina, kad grožis yra kažkas, kas grynai subjektyvu. Jo šaltinio reikia ieškoti individualioje žmogaus sąmonėje, o ne objektyvioje tikrovėje. “Grožis, – rašo D.Hum’as, – nėra savybė, egzistuojanti pačiuose daiktuose; ji egzistuoja vien tik dvasioje, stebinčioje juos, ir kiekvieno žmogaus dvasia įžiūri kitą grožį”. “Grožis, – pastebi Kantas, – tai kažkas tokio, kas priklauso vien tik skonio sričiai”. Atitinkamas pažiūras plėtojo taip pat ir J.Folkeltas, T.Lipsas, B.Kročė ir kiti. Toms pažiūroms būdingos tipiškos gnoseologinės subjektyvizmo gairės.

Dar senovės Graikijos filosofai grožio matu laikė skaičių santykius (pitagorininkai), simetriją, daiktų proporcijas (Aristotelis). Esama priešingų pažiūrų dėl grožio bei naudos santykio. Dalis estetikų ir filosofų laikosi pragmatizmo pozicijų. Jie suvokia grožį, kaip to, kas praktiškai naudinga, išraišką. Būdingos šiuo atveju yra M.Giujo pažiūros. Jis tvirtina, kad “naudingumas” yra “pirmoji grožio pakopa”, kad visi žmogaus pojūčiai ir tokios pagrindinės jo funkcijos, kaip kvėpavimas, judėjimas, reprodukcija, mityba, “gali įgauti estetinį pobūdį”. Kiti autoriai laiko grožį absoliučia naudos, objektyvaus gyvenimiško žmogaus poreikio priešybe. Žmogaus skonis, orientuotas į grožį, I.Kanto žodžiais “pretenduoja tik į autonomiją”. Tai reiškia, kad estetinis sąmonės matas yra iš vidaus vienpusiškai subjektyviai sąlygotas.

Grožis nėra nei gamtinis materijos atributas, egzistuojantis iki socialinės tikrovės atsiradimo žemėje, nei vidinis, vien tik apriorinis ir subjektyvus žmogaus sąmonės produktas. Žavintis ir paslaptingas grožio pasaulis turi sudėtingesnę struktūrą ir daugybę aspektų. Grožis – ši trapi mūsų kultūros vertybė visada suponuoja dviejų – objektyvios ir subjektyvios – pusių buvimą. Žmogus stebi tam tikrus daiktus, procesus, reiškinius, teikiančius jam estetinį pasigėrėjimą. Tą pasigėrėjimą teikia ne kūniškų, o dvasiškų poreikių, psichinių socialinio gyvenimo siekių patenkinimas. Kitaip tariant, grožis adresuotas žmogaus sąmonei kaip aukščiausioji tikrovės suvokimo forma. Jo būdingi bruožai būdingi dvasinei visuomenės pažangai.

Grožis turi vertę, egzistuoja tik kaip būtis žmogui. Estetizacijos objektas patenkina tik tam tikrus subjekto poreikius. Be to, žmogus sąmoningai ar nesąmoningai vertina daiktus, kuriuos jis stebi, kurie jam patinka. Arba, kitais žodžiais tariant, gamtoje pačioje savaime estetinių santykių nėra. Būties daiktai ir procesai yra gražūs arba bjaurūs tik žmogaus – socialinio gyvenimo produkto – atžvilgiu. Ta prasme jie turi estetinių vertybių savybę.

Grožis turi dvasinę vertę. Iš jo niekada nekyla naudingumo santykis su daiktais, kuriuos žmogus stebi. Jis nekutena skonio ir uoslės nervų, neteikia malonumo epidermiui. Šia prasme grožis visiškai nenaudingas kūnui. Estetinis malonumas – tai visada dvasios, intelekto malonumas. Kai mes valgome sultingą prinokusį obuolį, jo spalvos ir formos grožis netenkina skrandžio poreikio. Grožį suvokia dvasia, jis teikia nepaprasto, aukščiausio malonumo.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1313 žodžiai iš 4198 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.