Filosofija zmogus ir pasaulis
5 (100%) 1 vote

Filosofija zmogus ir pasaulis

TURINYS

1. ĮVADAS 2

2. TEMOS DĖSTYMAS 3-10

3. IŠVADA 11

4. LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Visi mes esame kada nors filosofavę. Filosofija nėra mums kažkas nauja, nežinoma. Ji mums prasideda klausimo kėlimu, kai įprastas pasaulis praranda suprantamumą ir tampa problema. Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną ir jie žmogui yra neišvengiami. Pats žodis „filosofija“ dažniausia yra verčiamas kaip „ išminties meilė“.

Kad ir ką nagrinėtų filosofija, galiausia ji kalba apie žmogų. Graikai vadino žmogų gyva būtybe, turinčia logosą ( „ logos“- žodis , protas, dvasia). Romėnai- – „ animal rationale“ (protinga, jusli būtybė). Tai yra lyg du poliai, apie kuriuos sukasi žmogaus problema: gyvūniškumas ir transcendentalumas.

Žmogaus problemą sudaro tai, kad jis, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virš šios gamtos.

Žmogaus būtis – tai buvimas pasaulyje. Žmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. Tik žmogui būdinga laukiniškumo atmaina – istoriškumas. Tik žmogus turi istoriją. Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką.

Žmogus- kaip mokslo tema.

Kas yra žmogus? Atsakyti galėtume tik tuomet, jei pavyktų pažvelgti į žmogaus esmę kaip visumą. Mokslas, kurio tema yra žmogus, vadinamas antropologija (gr. atropos- žmogus). Nefilosofinė antropologija tiria žmogų kaip specialiųjų mokslų objektą (filosofija ir teologija paprastai atskiriamos nuo spec.mokslų). Specialioji antropologija tiria dalinius žmogaus būties aspektus, tad, žmogaus kaip tokio ir kaip visumos čia nebematoma.

Tik filosofinė antropologija, anot K.LOWITH ‘O, mėgina suvokti žmogų kaip tokį ir kaip bendrybę. Tik klausimas apie žmogų kaip tokį ir kaip visumą įgalina pamatyti žmogaus problemą. Į prasmės klausimą, kuris asmeninėje ir socialinėje srityje vis iškyla į paviršių, spec ialiųjų mokslų tyrinėjimas neatsako. Anot L. WITTGENSTEIN ‘O, net kai ir bus atsakyta į visus mokslinius klausimus, mūsų gyvenimo problemos bus dar net nepaliestos.

Gyvūniškumas ir dvasia.

G.W.F HEGELIS teigia, jog žmogus yra gyvūnas, tačiau atlikdamas savo gyvūniškąsias funkcijas, jis įsisąmonina ir šitaip peržengia savosios būties savaime betarpiškumą (gyvūniškumą ) ir kaip tik dėl to, kad žino esąs gyvūnas, žmogus nustoja būti gyvūnu ir pažįsta save kaip dvasią.

Ontologinė refleksija leidžia suvokti žmogų kaip juslią būtybę, kuri kaip gamtos dalis yra evoliucijos rezultatas. Transcendentalinė refleksija leidžia suvokti žmogų kaip subjektą, kuris nėra gamtos dalis. Filosofijai tenka atsižvelgti į abu kelius. Žmogus, anot I KANTO, yra „dviejų pasaulių pilietis“. Žmogaus problemą sudaro šių dviejų pasaulių prieštaringumas ir įtampa tarp jų. S. KIERKEGAARD’ AS žmogų vadina „paradoksalia egzistencija“ ( kaip begalybės ir baigtinumo, laikinumo ir amžinybės, laisvės ir būtinybės sintezė ). Anot P.SARTRE ‘O, Žmogus yra prieštaravimas tarp „būties- pačios –savaime, kūniškumo“ ir “ būties – pačiam – sau, subjektyvumo.“

MATERIJOS GAMTA,

KŪNIŠKUMAS

AUGALIŠKUMAS

JUSLUMAS

BAIGTUMAS

BŪTINUMAS

TRANSCENDENTALUMAS

SUBJEKTIŠKUMAS

SAVIMONĖ

BEGALYBĖ

LAISVĖ

GYVŪNIŠKUMAS DVASIA

ASMUO IR VIS DĖL TO, ŽMOGUS YRA KŪNIŠKAS ASMUO.

ŽMOGUS KAIP FENOMENAS.

Žmogus transcendentalumas yra realus tuo atveju, jeigu jis yra kūniškas. Žmogus, jau biologijos požiūriu, skiriasi nuo gyvūno tai ne gyvūno biologija, o specifinė žmogiška biologija, kurios savitumą sudaro neatskiriamas būtiškas ryšys su antbiologiniu principu (HENGSTENBERG). Jau kaip gyvūnas žmogus, anot J.HERDER’ IO, turi kalbą.

Žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena išlaisvina nespecializuotas žmogaus rankas ir atveria žvilgsniui platų horizontą , klausa ir rega tampa svarbesni už lytėjimą, uoslę, skonį.

Tas nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri „pati turi susikurti gyvenimo galimybę“. Jis turi tapti „homo faber“, tai yra gaminančiu žmogumi, instrumentizuojančius savo kūną ir kitus daiktus.

Instrumentiškumas lemia žmogaus fizinį egzistavimą. Reikia nuolat naudoti savo kūną kaip priemonę,veikti juos. Dažniausiai veikiame rankomis, kurias „kontroliuoja“ akys.

Lyginant su gyvūnu, kurios organų funkcionavimas pritaikytas tik rūšies specifiką atitinkančiai aplinkai (kur gyva būtybė susieta su tam tikra aplinka), žmogus lyg turi „savąjį kūną“ : jis visada jau yra iškilęs virš savo kūniškų gyvybės procesų instinktiškos priklausomybės nuo aplinkos ir juos perpranta. Grįžtamuoju ryšiu susijęs su pačiu savimi, jis gyvena, remdamasis kitokiu, negu gyvūnas, „vidujumu“, kuris įgyja savimonės pobūdį.

Žmogaus atveju, pats instrumentinis santykis su savo kūnu tampa priemone, kurios dėka jis suvokia save kaip visumą „iš šalies“. Tik žmogus suvokia, jog turi kūną, tik jis atranda savyje savo paties kūniškumo instrumentiškumą.

Žmogus žino, jog kūniškumas daro jį prieinamą kito žmogaus –anot P.SATRE’ O – žvilgsniui G. MARCEL’ AS sako :
„būti kūniškam – tai būti išstatytam“. „AŠ“ turi šalia savęs „KITĄ“ ir suvokia „KITĄ“ kaip save, kaip “ AŠ . „AŠ“ gali save padaryti objektyvų tik per „KITĄ“. Žmogus grįžta į save per „KITĄ“. Vidujumo negalima atsieti nuo žinojimo, kad yra išorė. “ Tapti žmogumi ir pažinti savąją nuogybę yra neatsiejami dalykai“, – teigia H.PLESSNER’ IS.

Žmogus, anot A.PORTMAN’ O, lyginant su atitinkamais žinduoliais, gimsta metais per anksti. Šio „pernelyg ankstyvo gimimo“ prasmė ta, kad neprisitaikęs, nespecializuotas kūdikis turi įaugti į savo paties instrumentiškumą, o tam reikalingas aplinkinis pasaulis. Tuo tarpu rūšies specifikos tvirtai sąlygotam gyvūnui tai nėra būtina, mat jis jau gimsta instinktiškai prisitaikęs prie savo aplinkos.F.NIETZSCHE kalba apie žmogų kaip apie „nestabilų gyvūną“.

Žmogus nėra tik instinktais susietas su aplinka. Jis geba pažinti daiktus kaip daiktus. Tai reiškia, kad jis pašalina betarpiškumą ir, pažindamas kas daiktai yra, užima poziciją jų atžvilgiu. Daiktų pobūdis jį motyvuoja.

Objektiškumas siejasi su atvirumu : žmogus su pasauliu santykiauja klausdamas (savo aplinkoje gyvūnas yra orientuotas). Iš prigimties susijęs su pasauliu, jis specifiškai informuojamas iš išorės.

Buvimas kūnu ir kūno turėjimas yra žmogaus kūniškumo, kaip pirmapradės jo buvimo pasaulyje formos, apraiška. Kūnas yra žmogiškosios egzistencijos vieta ir pirmapradis asmens veikimas (G. SIEWERTH’ AS). Juslėmis suvokiamos „išorinės“ išraiškos ir jomis išreikštos “ vidinės“ reikšmės, buvimo- kalbišku ir kalbos – vartojimo. Kalbos kalbėjimo ir kalbėjimo apie kalbą vienumas, kalbos dialogiškumas – visa tai rodo, kad kalba apima visas žmogaus fenomeno problemas.

Žmogaus fenomenas rodo, kad kūniškumas yra dvasios išraiška.Žmogaus dvasia save realizuoja prasmingai, jei ji save ontologiškai išreiškia kūne, ir žmogaus kūnas yra kūnas tik tiek, kiek jis pats su visomis savo aktualizacijomis tinka dvasiai išreikšti, mainais gaudamas struktūrą, būtį ir prasmę. Kūnas, anot HENGSTENBERG’ O yra tarsi „metafizinis dvasios žodis“.

Detaliau reikėtų aptarti tris apibrėžtis, priklausančias pagrindinei žmogiškojo buvimo struktūrai : pasauliškumą, istoriškumą ir visuomeniškumą.

PASAULIŠKUMAS.

Žmogus būtinai yra buvimas – pasaulyje. Pasaulis visada jau yra atskleistas, anot M. HEIDEGGER’ IO, yra pirmapradis „artumas pasauliui“. Panagrinėsime du aspektus: Žmogaus ryšį

su pasauliu, kai jis konstatuoja pasaulį, kaip visumą, ir žmogaus veiklumą pasaulyje.

PASAULIS KAIP VISUMA.

Pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus sugeba matyti įvairovę, kaip vienį . I KANT’AS transcentalines pasaulio sąrangos apibrėžtis atranda žmogiškajame pažinime. Žmogui erdviškumas įgyja pasaulio prasmę. Kaip subjekto ryšys su objektais, žmogaus sąmonė yra pasaulio įsisąmonimas, kuris atitinka savimonę. Taip įsisąmoninamas pasaulis atsiskleidžiamas kaip visuma. Žmogus suvokia save kaip esantį tam tikroje, visumoje, tai yra – kiekvienas žmogus turi pasaulėvaizdį. Žmogus, kuris kaip savimonė pats sau yra problema ir kuriam, anot M. HEIDEGGER’ IO, savojoje būtyje rūpi pati būtis, kelia ir būties klausimą: kodėl yra būtis, o ne niekas? Be pačio žmogaus „būtų“ tik daugybė daiktų, tačiau ne būtų būtybės, galinčios tuos daiktus paversti pasauliu. Žmogaus egzistencijoje nušvinta begalinis pasaulio vienumas, vientisumas, pasaulio, kuris yra daugiau negu daiktų suma.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1356 žodžiai iš 4358 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.