Filosofija zmogus ir pasaulis
5 (100%) 1 vote

Filosofija zmogus ir pasaulis

11213141

TURINYS

1. ĮVADAS 2

2. TEMOS DĖSTYMAS 3-10

3. IŠVADA 11

4. LITERATŪRA 12

ĮVADAS

Visi mes esame kada nors filosofavę. Filosofija nėra mums kažkas nauja, nežinoma. Ji mums prasideda klausimo kėlimu, kai įprastas pasaulis praranda suprantamumą ir tampa problema. Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną ir jie žmogui yra neišvengiami. Pats žodis „filosofija“ dažniausia yra verčiamas kaip „ išminties meilė“.

Kad ir ką nagrinėtų filosofija, galiausia ji kalba apie žmogų. Graikai vadino žmogų gyva būtybe, turinčia logosą ( „ logos“- žodis , protas, dvasia). Romėnai- – „ animal rationale“ (protinga, jusli būtybė). Tai yra lyg du poliai, apie kuriuos sukasi žmogaus problema: gyvūniškumas ir transcendentalumas.

Žmogaus problemą sudaro tai, kad jis, kaip gyvūnas, priklauso materialiajai gamtai, bet kaip dvasia yra virš šios gamtos.

Žmogaus būtis – tai buvimas pasaulyje. Žmogus nuolat yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį. Tik žmogui būdinga laukiniškumo atmaina – istoriškumas. Tik žmogus turi istoriją. Žmogaus buvimas pasaulyje yra buvimas kartu su juo. Žmogaus esmė daro jį visuomenišką.

Žmogus- kaip mokslo tema.

Kas yra žmogus? Atsakyti galėtume tik tuomet, jei pavyktų pažvelgti į žmogaus esmę kaip visumą. Mokslas, kurio tema yra žmogus, vadinamas antropologija (gr. atropos- žmogus). Nefilosofinė antropologija tiria žmogų kaip specialiųjų mokslų objektą (filosofija ir teologija paprastai atskiriamos nuo spec.mokslų). Specialioji antropologija tiria dalinius žmogaus būties aspektus, tad, žmogaus kaip tokio ir kaip visumos čia nebematoma.

Tik filosofinė antropologija, anot K.LOWITH ‘O, mėgina suvokti žmogų kaip tokį ir kaip bendrybę. Tik klausimas apie žmogų kaip tokį ir kaip visumą įgalina pamatyti žmogaus problemą. Į prasmės klausimą, kuris asmeninėje ir socialinėje srityje vis iškyla į paviršių, spec ialiųjų mokslų tyrinėjimas neatsako. Anot L. WITTGENSTEIN ‘O, net kai ir bus atsakyta į visus mokslinius klausimus, mūsų gyvenimo problemos bus dar net nepaliestos.

Gyvūniškumas ir dvasia.

G.W.F HEGELIS teigia, jog žmogus yra gyvūnas, tačiau atlikdamas savo gyvūniškąsias funkcijas, jis įsisąmonina ir šitaip peržengia savosios būties savaime betarpiškumą (gyvūniškumą ) ir kaip tik dėl to, kad žino esąs gyvūnas, žmogus nustoja būti gyvūnu ir pažįsta save kaip dvasią.

Ontologinė refleksija leidžia suvokti žmogų kaip juslią būtybę, kuri kaip gamtos dalis yra evoliucijos rezultatas. Transcendentalinė refleksija leidžia suvokti žmogų kaip subjektą, kuris nėra gamtos dalis. Filosofijai tenka atsižvelgti į abu kelius. Žmogus, anot I KANTO, yra „dviejų pasaulių pilietis“. Žmogaus problemą sudaro šių dviejų pasaulių prieštaringumas ir įtampa tarp jų. S. KIERKEGAARD’ AS žmogų vadina „paradoksalia egzistencija“ ( kaip begalybės ir baigtinumo, laikinumo ir amžinybės, laisvės ir būtinybės sintezė ). Anot P.SARTRE ‘O, Žmogus yra prieštaravimas tarp „būties- pačios –savaime, kūniškumo“ ir “ būties – pačiam – sau, subjektyvumo.“

MATERIJOS GAMTA,

KŪNIŠKUMAS

AUGALIŠKUMAS

JUSLUMAS

BAIGTUMAS

BŪTINUMAS

TRANSCENDENTALUMAS

SUBJEKTIŠKUMAS

SAVIMONĖ

BEGALYBĖ

LAISVĖ

GYVŪNIŠKUMAS DVASIA

ASMUO IR VIS DĖL TO, ŽMOGUS YRA KŪNIŠKAS ASMUO.

ŽMOGUS KAIP FENOMENAS.

Žmogus transcendentalumas yra realus tuo atveju, jeigu jis yra kūniškas. Žmogus, jau biologijos požiūriu, skiriasi nuo gyvūno tai ne gyvūno biologija, o specifinė žmogiška biologija, kurios savitumą sudaro neatskiriamas būtiškas ryšys su antbiologiniu principu (HENGSTENBERG). Jau kaip gyvūnas žmogus, anot J.HERDER’ IO, turi kalbą.

Žmogaus kūniškumas yra atviras pasauliui. Vertikali eisena išlaisvina nespecializuotas žmogaus rankas ir atveria žvilgsniui platų horizontą , klausa ir rega tampa svarbesni už lytėjimą, uoslę, skonį.

Tas nespecializuotumas rodo jį esant tokia gyva būtybe, kuri „pati turi susikurti gyvenimo galimybę“. Jis turi tapti „homo faber“, tai yra gaminančiu žmogumi, instrumentizuojančius savo kūną ir kitus daiktus.

Instrumentiškumas lemia žmogaus fizinį egzistavimą. Reikia nuolat naudoti savo kūną kaip priemonę,veikti juos. Dažniausiai veikiame rankomis, kurias „kontroliuoja“ akys.

Lyginant su gyvūnu, kurios organų funkcionavimas pritaikytas tik rūšies specifiką atitinkančiai aplinkai (kur gyva būtybė susieta su tam tikra aplinka), žmogus lyg turi „savąjį kūną“ : jis visada jau yra iškilęs virš savo kūniškų gyvybės procesų instinktiškos priklausomybės nuo aplinkos ir juos perpranta. Grįžtamuoju ryšiu susijęs su pačiu savimi, jis gyvena, remdamasis kitokiu, negu gyvūnas, „vidujumu“, kuris įgyja savimonės pobūdį.

Žmogaus atveju, pats instrumentinis santykis su savo kūnu tampa priemone, kurios dėka jis suvokia save kaip visumą „iš šalies“. Tik žmogus suvokia, jog turi kūną, tik jis atranda savyje savo paties kūniškumo instrumentiškumą.

Žmogus žino, jog kūniškumas daro jį prieinamą kito žmogaus –anot P.SATRE’ O – žvilgsniui G. MARCEL’ AS sako :
„būti kūniškam – tai būti išstatytam“. „AŠ“ turi šalia savęs „KITĄ“ ir suvokia „KITĄ“ kaip save, kaip “ AŠ . „AŠ“ gali save padaryti objektyvų tik per „KITĄ“. Žmogus grįžta į save per „KITĄ“. Vidujumo negalima atsieti nuo žinojimo, kad yra išorė. “ Tapti žmogumi ir pažinti savąją nuogybę yra neatsiejami dalykai“, – teigia H.PLESSNER’ IS.

Žmogus, anot A.PORTMAN’ O, lyginant su atitinkamais žinduoliais, gimsta metais per anksti. Šio „pernelyg ankstyvo gimimo“ prasmė ta, kad neprisitaikęs, nespecializuotas kūdikis turi įaugti į savo paties instrumentiškumą, o tam reikalingas aplinkinis pasaulis. Tuo tarpu rūšies specifikos tvirtai sąlygotam gyvūnui tai nėra būtina, mat jis jau gimsta instinktiškai prisitaikęs prie savo aplinkos.F.NIETZSCHE kalba apie žmogų kaip apie „nestabilų gyvūną“.

Žmogus nėra tik instinktais susietas su aplinka. Jis geba pažinti daiktus kaip daiktus. Tai reiškia, kad jis pašalina betarpiškumą ir, pažindamas kas daiktai yra, užima poziciją jų atžvilgiu. Daiktų pobūdis jį motyvuoja.

Objektiškumas siejasi su atvirumu : žmogus su pasauliu santykiauja klausdamas (savo aplinkoje gyvūnas yra orientuotas). Iš prigimties susijęs su pasauliu, jis specifiškai informuojamas iš išorės.

Buvimas kūnu ir kūno turėjimas yra žmogaus kūniškumo, kaip pirmapradės jo buvimo pasaulyje formos, apraiška. Kūnas yra žmogiškosios egzistencijos vieta ir pirmapradis asmens veikimas (G. SIEWERTH’ AS). Juslėmis suvokiamos „išorinės“ išraiškos ir jomis išreikštos “ vidinės“ reikšmės, buvimo- kalbišku ir kalbos – vartojimo. Kalbos kalbėjimo ir kalbėjimo apie kalbą vienumas, kalbos dialogiškumas – visa tai rodo, kad kalba apima visas žmogaus fenomeno problemas.

Žmogaus fenomenas rodo, kad kūniškumas yra dvasios išraiška.Žmogaus dvasia save realizuoja prasmingai, jei ji save ontologiškai išreiškia kūne, ir žmogaus kūnas yra kūnas tik tiek, kiek jis pats su visomis savo aktualizacijomis tinka dvasiai išreikšti, mainais gaudamas struktūrą, būtį ir prasmę. Kūnas, anot HENGSTENBERG’ O yra tarsi „metafizinis dvasios žodis“.

Detaliau reikėtų aptarti tris apibrėžtis, priklausančias pagrindinei žmogiškojo buvimo struktūrai : pasauliškumą, istoriškumą ir visuomeniškumą.

PASAULIŠKUMAS.

Žmogus būtinai yra buvimas – pasaulyje. Pasaulis visada jau yra atskleistas, anot M. HEIDEGGER’ IO, yra pirmapradis „artumas pasauliui“. Panagrinėsime du aspektus: Žmogaus ryšį

su pasauliu, kai jis konstatuoja pasaulį, kaip visumą, ir žmogaus veiklumą pasaulyje.

PASAULIS KAIP VISUMA.

Pasaulis egzistuoja tik žmogaus dėka, kadangi tik žmogus sugeba matyti įvairovę, kaip vienį . I KANT’AS transcentalines pasaulio sąrangos apibrėžtis atranda žmogiškajame pažinime. Žmogui erdviškumas įgyja pasaulio prasmę. Kaip subjekto ryšys su objektais, žmogaus sąmonė yra pasaulio įsisąmonimas, kuris atitinka savimonę. Taip įsisąmoninamas pasaulis atsiskleidžiamas kaip visuma. Žmogus suvokia save kaip esantį tam tikroje, visumoje, tai yra – kiekvienas žmogus turi pasaulėvaizdį. Žmogus, kuris kaip savimonė pats sau yra problema ir kuriam, anot M. HEIDEGGER’ IO, savojoje būtyje rūpi pati būtis, kelia ir būties klausimą: kodėl yra būtis, o ne niekas? Be pačio žmogaus „būtų“ tik daugybė daiktų, tačiau ne būtų būtybės, galinčios tuos daiktus paversti pasauliu. Žmogaus egzistencijoje nušvinta begalinis pasaulio vienumas, vientisumas, pasaulio, kuris yra daugiau negu daiktų suma.

ŽMOGAUS BUVIMAS PASAULYJE YRA VEIKLUS BUVIMAS

Aristotelis veiklą skirsto į tris sritis:

– TEORINĖ VEIKLA ( Nuo paprasto patyrimo per mokslą prie grynosios teorijos ).

– PRAKTINĖ VEIKLA ( Pats savaime vertingas veikimas, t.y dorovinis elgesys ).

– POETINĖ VEIKLA ( gr. „poiesis“ – pagaminimas, sukūrimas, vertinga, priklausomai nuo to, kas sukuriama, pats kūrinys, techninis – kūrybinis darbas, meninė kūryba ).

M.HEIDEGGER’ IS žmogaus pasauliškumą kildina iš žmogaus rūpesčio, kuriam “ jo būtyje rūpi pati jo būtis“. Pasauliškumas pirmiausia reiškiasi kasdieniu apsirūpinimu ( daiktais ) ir rūpinimusi ( žmonėmis ). Šis „rūpestis“ jau žymi pačios žmogaus būties svarbą jam pačiam. Veikla visada jau yra pažymėta prasmės. Veiklos prielaida tai, kad žmogus visada žino prasmės visumą.

Visi Žmonės siekia laimės Laimė yra kas siekiama dėl jo paties, kas pasitenkina pačiu savimi. Tai yra galutinis veikimo tikslas. Anot Aristotelio, bet kokia veikla yra laimės siekimas, veiklos įprasminimas priklauso nuo to, koks yra žmogus. M.HEIDEGGER’ IS kalba apie tai, jog dažnas yra nupuolęs į „beasmeniškumą“, į pilką kasdienišką buvimą – pasaulyje, tuo tarpų sąžinė ragina pakilti. Žmogų iš nuopuolio ir siekti autentiškumo, ryžtingo galėjimo būti pačiu savimi. Veikla yra dorovinio pobūdžio, jam reikia rinktis tarp autentiškumo, tarp gėrio ir blogio.

„Techninė – gamybinė“ veikla kyla iš to, kad žmogus kaip gyva būtybė pats turi susikurti gyvenimo galimybes, anot K. MARX’ O, kasdien ir kas valandą turi būti vykdoma paties materialinio gyvenimo gamyba jau vien tam, kad žmonės galėtų gyventi. Veiklusis buvimas pasaulyje: kovojant su gamta, kurti kultūrą ir civilizaciją.

Viena vertus, antrinė kūrinija ( techninė – dirbtinė ) atsiranda iš žmogaus
susirūpinimo savo būtimi – ji tarnauja jam, bet kita vertus, antrinė kūrinija įgyja žmogaus atžvilgiu savarankiškumą ir galią : ji pati verčia žmogų tarnauti jai.

Alternatyva – nuopuolis į beasmeniškumą ( paklusnumas technologinėms – ekonominėms prievolėms – daiktams ), ar apsisprendimas siekti autentiškumo ( atsižvelgimas į žmogaus būties įprasminimo būdų tvarką ). Anot G.MARCEL’ O, daiktai, kuriuos turime ėda mus tuo mastu, kokiu mes jiems save patikime.

ISTORIŠKUMAS.

Be žmogaus nėra laiko: laikas egzistuoja tik todėl, kad žmogaus dvasia prisimindama sudabartina praeitį ir laukdama sudabartina ateitį. Žmogui nuosavas laikiškumas virsta istoriškumu (lyginant su gyvūnais ).

Žmogus visada yra motyvuojamas praeities ( motyvacijos horizontas yra ankstesnio pažinimo ir ankstesnės veiklos rezultatas. To pačiu žmogus visada yra projektuojamas į ateitį – jam pačiam rūpi jo paties būtis ). Taigi, žmogaus istoriškumą sudaro tai, kad žmogus negali ištirpti savo dabartyje: savo veikliajame buvime – pasaulyje yra motyvuojamas praeities ir projektuojamas į ateitį.

ŽMOGUS ŽINO, KAD NUOSAVĄ LAIKIŠKUMĄ TURINTIS JO GYVENIMAS YRA BAIGTINIS

Jį riboja gimimas ir mirtis .Istoriškumas kyla iš to, kad žmogus užbėgdamas į praeitį, sudabartina mirtį. Anot AUGUSTINO, tą akimirksnį, kai įžengi į šį mirtingą gyvenimą, ima artintis mirtis. Žmogiškoji būtis – buvimas mirties link. Žmogus turi rūpintis šia savo būtimi. Šis rūpestis verčia žmogų save motyvuoti praeitimi, atsigręžti į ją, kad per ją galėtų pažinti savo galimybes. Žmogus privalo priimti savo gyvenimą kaip buvimą – mirties link (priklauso jo autentiškajai būčiai).

ŽMOGUS VISADA ATSKLEIDŽIA SAVO PASAULĮ ISTORIŠKAI.

Žmogus buvimas pasaulyje atskleidžia šį kaip visumą. Kaip visumą jis atskleidžia ir istoriją. Šiuolaikinis specialusis mokslinis istorijos tyrimas yra viena iš daugelio galimybių žmogaus ir jo pasaulio tapsmiškumui suprasti.Tyrinėdamas istoriją, žmogus tiria save patį: tiria kaip atskiras asmuo, kaip istorinės bendrijos narys, kaip žmonijos narys. Praeities prasmė priklauso nuo mūsų ir kinta kartu su mumis.

TIK ŽMOGUS TURI ISTORIJĄ.

Istorija remiasi laiku. Be žmogaus egzistuoja procesai, bet ne laikas.Tai, kas iki žmogiška(neorganinė gamta, augalai, gyvūnai), savaime neturi istorijos: ją įgyja tik žmogaus dėka. Žmogus sieja gamtą ir jos istoriją su savo paties natūralumu; ta jo gamtos sąvoka priklauso nuo to ,kaip jis supranta savo paties gyvūniškumą, savo kūniškąjį buvimą – pasaulyje.

AR ISTORIJA TURI PRASMĘ?

Egzistuoja du aspektai:

1. Žmogaus buvimo – pasaulyje požiūriu prasmė yra ta , kad ji yra dabartinio buvimo – pasaulyje genezė. Istorijos prasmė yra tokia , kokią mes jai suteikiame veikdami.

2. Ar istorijos vyksmo sąryšis yra prasmingas pats savaime ir savyje , ar jis yra protingas.Dvi tendencijos:

a) istorija suprantama pagal analogiją gamtai (cikliška istorijos samprata).

b) istorija suprantama kaip žmogaus pažangos, tolesnio vystymosi ir emancipacijos procesas.

TRYS SVARBIOS ISTORIJOS FILOSOFIJOS POZICIJOS:

Augustinas – Antikoje paplitusį ciklinį istorinį mąstymą jis įveikia taip: Kristus tik vieną kart numirė už mūsų nuodėmes, o prisikėlęs daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios. Istorija yra „Dievo pradėta išganymo istorija nuo sutvėrimo iki teismo“. Istoriją dievas formuoja protingai , analogiškai pirminės kūrinijos protingumui ir natūraliam žmogaus gyvybės procesui. Istorijos tikslas (septintoji diena ) yra amžinasis sekmadienis, žmogaus ir jo istorijos atbaigimas laikų istorijoje.ISTORIJOS TIKSLAS NĖRA PATI ISTORIJA.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2188 žodžiai iš 4358 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.