Filosofijos
5 (100%) 1 vote

Filosofijos



1. Filosofijos atsiradimas ………………………………………………………………….3

2. Filosofijos istorijos apžvalga

2.1. Antikos filosofija ………………………………………………………..8

2.2. Naujųjų amžių filosofija………………………………………………29

2.3. Šiuolaikinė filosofija……………………………………………………60

3. Pagrindinės filosofijos temos ir problemos

3.1. Tikrovės sampratos variantai…………………………………………87

3.2. Pažinimo problemos filosofijoje…………………………………….89

3.3. Žmogaus (prigimties) problema ………………………………….. 107

3.4. Etikos problemos filosofijoje………………………………………..112

3.5. Politinė filosofija…………………………………………………………127

3.6. Žmogus ir gamta; žmogus technizuotame pasaulyje…………139

3.7. Egzistencinės žmogaus problemos…………………………………140

1. FILOSOFIJOS ATSIRADIMAS

Mąstymo istorijoje filosofijos atsiradimas buvo labai reikšmingas dalykas, nes filosofija pradeda mokslinio pažinimo istoriją. Nors tarp filosofijos ir mokslo negalima dėti lygybės ženklo, nors tarp jų vėliau išsivystė tikras antagonizmas, kai kiekviena pusė stengėsi įrodyti savo pranašumą, filosofijos formavimosi metu to nebuvo ir negalėjo būti jau vien todėl, kad filosofija buvo vienintelis mokslas.

„Filosofija formuojasi ant pirmykštės pasaulėžiūros pagrindo. Ji daugiau ar mažiau sąmoningai priešstato save mitologiniam, magiškam mąstymo būdui, grynai religiniam pasaulio aiškinimui, pagaliau, paprastam, naiviam, kasdieniam mąstymui”.

„Perėjimas nuo pirmykščio mitologinio mąstymo prie mokslinio pažinimo (šitą perėjimą visų pirma žymi filosofijos atsiradimas) buvo perversmas žmonijos sąmonės raidoje”.

Kuo tas perversmas pasireiškė, kuo gi skiriasi filosofinis pasaulio aiškinimas nuo pirmykščio mitologinio?

Pirmykštė visuomenė ir jos sąmonė – tai labai ilgas ir sudėtingas laikotarpis. Palyginus su juo mums žinomas istorijos laikotarpis tėra visai nežymus.

Pirmykštės mitologinės sąmonės savitumui suprasti būtina nepamiršti dviejų dalykų: pirmykščių žmonių santykio su gamta ir jų tarpusavio santykių.

Pirmykščių žmonių poreikių tenkinimo būdas yra ne tiek ekonominis, kiek gamtinis. Šių žmonių pragyvenimas priklauso beveik vien nuo gamtinių procesų. Šie procesai visai nepriklauso nuo žmogaus valios, ir žmogus, remdamasis savo menku patyrimu tik stengiasi panaudoti tų procesų rezultatus. Žmogaus priklausomybė nuo gamtos dar tokia didelė, kad žmogus dar negali jai savęs priešstatyti, tad ir suvokia save kaip gamtos dalį.

Pasaulio daiktai žmogui dar nėra griežtai apibrėžti, jie nepastovūs, kiekvienas gali virsti bet kuriuo kitu. Pirmykštis žmogus remiasi tuo, ką jam sako jutimai, o šie neduoda nieko pastovaus, ir sąmonė neturi kuo remtis, negali nubrėžti griežtesnių linijų. Toks mąstymo būdas rudimentų forma yra išlikęs daugelyje vietų, ir dėl to šiuolaikiniam žmogui, civilizuotam, mitologija atrodo keista ir paslaptinga. Bet žiūrint to meto žmogaus gyvenimo sąlygų, jo patirties požiūriu, ji yra jo gyvenimo padarinys ir atspindys.

Žmogus suvokia pasaulį pagal analogiją su geriausiai jam žinomu dalyku – savo paties veikimu. Žmogus įžiūri „veikėjus” ir gamtos procesuose. Tokie veikėjai įžiūrimi iš pradžių pačiuose stebimuose reiškiniuose, įasmeninami patys paprasčiausi fiziniai daiktai (fetišizmas), vėliau daiktų demonai atsiskiria nuo pačių daiktų ir įgyja tam tikrą savarankiškumą (animizmas).

Tokiu būdu mitologiniame pasaulėvaizdyje susiformuoja ištisas dievų, demonų, herojų pasaulis, ir tai yra būtent būdas paaiškinti pasaulio procesus.

Antras momentas, kurio, sakėme, reikia neužmiršti, tai pirmykščio žmogaus santykiai su kitais žmonėmis.

Pirmykštis žmogus gyvena bendruomenėje, ir bendruomenė jam irgi yra gamta, su kuria jis tiesiogiai susijęs, kurioje įkūnyti tai, kas jis yra, ko jam reikia ir kaip tai galima įgyti. Be bendruomenės žmogus pražūtų.

Natūralu, kad pirmykštis žmogus žiūri į pasaulį bendruomenės akimis. O bendruomenė – tai visų pirma giminystės santykiai, tėvai ir vaikai, protėviai ir ainiai, begalinė kartų eilė. Gimininių santykių perkėlimas į gamtą ir sukūrė tai, ką civilizuotas žmogus vadina pirmykščių žmonių fantazija, vaizduote, ir t. t.

Besiformuojanti filosofija išskiria save iš ankstesnių mąstymo formų kaip tikras, teisingas žinojimas. Filosofija pasaulį pradeda vertinti tiesos požiūriu. Pitagoras (jo mokykla egzistavo nuo VI iki IV a. p. m. e.) esąs pasakęs, kad gyvenime vieni vergiškai siekia garbės, kiti valdžios, o kiti yra filosofai, kurie ieško tiesos. Filosofai siekią visapusiškai pažinti pasaulį, gamtą ne kokios nors naudos skatinami, o iš meilės tiesai.

Kad filosofijos atsiradimas yra perversmas mąstymo istorijoje, geriausiai parodo tai, kad filosofija jau yra specializuota žmonių veiklos sritis.

Filosofijai kaip specializuotai veiklos rūšiai atsirasti materialias prielaidas parengė gamybos išsivystymas. Reikėjo tam tikro pragyvenimo priemonių gausumo, jų santykinio pertekliaus,
kad dalis visuomenės būtų išlaisvinta nuo alinančio kasdienio fizinio darbo, kad ji galėtų mąstymą paversti savo profesija.

Pažinimas tada tapo sisteminga, tikslinga veikla, darbo rūšimi.

Taigi viena iš filosofijos ypatybių ir yra ta, kad ji atitrūksta nuo žmonių, kad šis mąstymas jau nėra būdingas žmogui apskritai.

Pirmykštis mąstymas buvo organiška žmogaus darbo ir jo gyvenimo bendruomenėje dalis. Pirmykščio žmogaus vaizdiniai tiesiogiai susiję su primityvia jo praktinės veiklos technologija. Filosofija jau nuo pat savo atsiradimo yra visai kitokio pobūdžio. Ji yra iškilusi virš žmogaus kasdienių vaizdinių, atitrūkusi nuo žemės, nuo baigtinių, kintančių, laikinų dalykų ir nukreipia savo žvilgsnį į tai, kas tvirta, pastovu, amžina. Ji jau nebegali būti vien žmonių požiūris, ji turi būti viršžmogiškas požiūris, ji turi kalbėti proto ir tiesos vardu. Kaip aukštesnis požiūris, kaip išmintis, filosofija įgyja autoritetą, be kurio, praradusi savo tiesioginį ryšį su praktiniu gyvenimu, ji neturėtų jokios galios.

Iš čia ir kitas filosofijos savitumas – ji atitrūksta nuo materialinės veiklos, nuo tiesioginių gamybos poreikių. Ją domina pasaulis ir žmogaus gyvenimas apskritai, ją skatina pažinimo poreikis, tapęs savarankiškas.

Filosofija stengėsi įveikti mitologinio pasaulio paveikslo daugiareikšmiškumą, neapibrėžtumą, t. y. stengėsi tą paveikslą racionalizuoti.

Tas racionalizavimas pasireiškia tuo, kad daiktų savybės imamos sieti su daiktų struktūra, o daiktų kitimas – su natūraliomis priežastimis.

Tuo ir pasireiškia senovės filosofijos moksliškumas, skyręs ją nuo mitologijos.

Jau Homero poemose (VIII – VII a. p. m. e.) šalia dievų valios jau veikia ir natūralios priežastys ar logika (likimo pavidalu) ir nepersonifikuotos stichijos (Okeanas), Hesiodo poemose – Chaosas. Homero dievai visai žmogiški, jie skiriasi nuo žmonių tik nemirtingumu ir antžmogiškomis savybėmis. Moralės požiūriu jie visai nėra pranašesni už žmones, ir sunku suprasti, kaip jie galėjo įkvėpti didelę pagarbą (ar nuolankumą). Kai kur Homeras juos traktuoja su volterišku nepagarbumu. Tikrai religinius jausmus Homero poemose galime aptikti ne tiek Olimpo dievams, kiek Likimui, Būtinumui, kuriems pajungtas netgi Dzeusas.

Likimo idėja padarė didelę įtaką visai graikų minčiai, ir ji, galimas daiktas,

buvo viena iš šaltinių, iš kurių mokslas sėmėsi tikėjimo į natūralų dėsnį. (Raselas)

Homero dievai – tai užkariautojų aristokratijos dievai. Daugelio tautų dievai pretendavo į pasaulio sukūrimą. Olimpiečiai į tai nepretendavo. Jie užkariavo jį. Jie vadai-užkariautojai, karališki piratai. Jie kariauja, puotauja, muzikuoja, pasigeria, juokiasi iš raišo kalvio.

Hesiodo (VIII a. p. m. e. pab. arba VII pr.) dėmesys sukoncentruotas paaiškinti, kaip atsirado žemė, kaip jūra tapo audringa ir kt. Ir tas jo Chaosas pasireiškia kaip visko substancialus pradas.

Graikų mitologija ryškiau evoliucionavo per zoomorfiškumą į antropomorfišką. Jau šis bruožas rodė, kad žmogus čia pasiekė didesnę galią prieš gamtą, kad dvasiniame graikų gyvenime formavosi ryškesnis asmens vaidmuo.

Graikų mitologija pasaulietiškesnė, nes nesant vieningos centralizuotos valstybės nereikėjo ir vieningos religinės-ideologinės sistemos tam valstybingumui palaikyti. Religinių elementų neryškumą užtat atsvėrė meniniai.

Taigi filosofija formuojasi priešstatydama mitologijos antropomorfiškumui pasaulio kaip objektyvių, beasmenių jėgų veikimo lauko supratimą, o mito tradiciškumui ir betarpiškumui – sąmoningą loginių formų ieškojimą. Žinoma, tas antropomorfiškumo įveikimas yra labai sąlygiškas.

PAGRINDINIAI FILOSOFIJOS ATSIRADIMO ŽIDINIAI:

Indija (sen. indų filosofija siekia net 15-10 a. p. m. e.)

Kinija (sen. kinų filosofija siekia 10 a. p. m. e.)

Graikija (žinių apie pirmąsias mokyklas turime iš VI a. p. m. e. )

Indų Vedos („žinojimas”) kurtos apie tūkstantmetį (nuo II tūkst. p. m. e. vidurio iki I tūkst. p. m. e. vidurio)

Vedų keturios grupės: samchitos, brachmanai, aranjakos ir upanišados

Samchitos – tai keturi rinkiniai: Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atcharvaveda

Dab. Indijos filosofijoje ortodoksinės sistemos (pripažįstančios Vedų autoritetą): vedanta, mimansa, sanchja, joga, njaja ir vaišešika

neortodoksinės (nepripažįstančios Vedų autoriteto – nors tai labai sąlygiška): čarvakai-lokajatikai, budistai, džainistai

Kinijos filosofija: konfucianizmas – Konfucijus (Kung Dzė) gyveno 551 – 479 p. m. e.

daosizmas – Lao Dzė

Konfucijaus mokykloje buvo dėstomos 4 disciplinos: moralė, kalba, politika ir literatūra. Sen. Kinijos filosofijoje dangus (tian) buvo suvokiamas kaip aukščiausias valdovas, likimas ir visa ko, kas egzistuoja, pagrindas.

Susiformavus pirminės materijos (ci) sąvokai, manoma, kad ją sudaro penki elementai – vanduo, ugnis, medis, žemė ir metalas.

Daosizmas kaip savarankiška filosofinė srovė nutrūko IV m. e. a.

XX a. pradžioje Kinijoje buvo skelbiamos Vakarų Europos filosofijos ir sociologijos koncepcijos: neokantizmas, socialinis darvinizmas, pragmatizmas.

Antika – tai ne tik apie pusantro tūkstančio metų apimantis laiko tarpas, bet ir margiausias kylančių ir smunkančių visuomenių

kaleidoskopas. Per tą laiką antika nuėjo kelią nuo smulkių miestų valstybių, besiformuojančių ant gimininės santvarkos griuvėsių, iki stambių konglomeratiškų helenizmo laikotarpio politinių junginių, pagaliau iki Romos imperijos, kuri, bent jau jos gyventojų supratimu, apėmė visą pasaulį.

Antikoje filosofijos objektas – viskas, kas domino to meto mąstytojus. Filosofas – žmogus, siekiantis tiesos, nepriklausomai nuo to, ar ji naudinga, ar ne.

Kol žmogus laikomas kosmoso dalimi, tol dominuoja kosmoso, gamtos, jos sandaros klausimai. Kiek įsisąmoninama, kad žmogus yra polio dalis, tiek iškyla valstybės klausimai.

IV a. p. m. e. žinių jau susikaupė tiek, kad Aristotelis bando skirti bendrąją filosofinio tyrimo sritį nuo specialiųjų (teorinė filosofija: fizika, matematika ir pirmoji filosofija; praktinė filosofija: etika, politika, ekonomika ir poetika).

2. FILOSOFIJOS ISTORIJOS APŽVALGA

2.1. ANTIKOS FILOSOFIJA

Nors filosofijos pradžios reikėtų ieškoti ne Graikijoje, o Rytų kraštuose, tačiau seniausiam filosofijos raidos etapui analizuoti dažniausiai pavyzdžiu imama graikų filosofija.

Visų pirma dėl to, kad graikų filosofijos įtaka vėlesnei filosofijai yra žymiai didesnė. Rytų filosofija naujausiais laikais buvo lyg iš naujo atrasta.

Antra, Graikijoje buvo žymiai mažesnis religinio gyvenimo vaidmuo negu Rytuose, ir pirmosios graikų filosofinės mokyklos buvo pasauliečių, o ne dvasininkų mokyklos.

Trečia, esame europiečiai, tad natūralu, kad pirmiausia reiktų žinoti Europos filosofijos ir mokslo ištakas ir pradžią.

Tiesa, antika – tai ne vien graikų filosofija.

Pats terminas antika, iš lotynų kalbos (antiquus – senas) per prancūzų kalbą nuo XVIII a. įsigalėjusi sąvoka, apima senovės graikų ir romėnų pasaulį bei šių abiejų tautų kultūrą.

Anot Halės profesoriaus Celarijaus (XVII a.), antika apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250 m. p. m. e.) iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476 m.) arba iki 529 m., kai buvo uždaryta Atėnų akademija (t. y. kai buvo uždarytos paskutinės filosofinės antikos mokyklos).

Geografinė antikos erdvė – Viduržemio jūros pakrančių kraštai.

Ant šio senojo pasaulio padėti Europos kultūros pamatai.

ANTIKOS FILOSOFIJOS RAIDOS ETAPAI:

1. Graikų natūrfilosofija

2. Antropologinis posūkis graikų filosofijoje

3. Helenizmo epochos filosofija ir vėlyvoji antika

GRAIKŲ NATŪRFILOSOFIJA

Seniausi graikų filosofų veikalai, kurie beveik visai išlikę pasiekė mus, yra iš IV a. p. m. e. Ankstesnieji išliko tik citatomis per vėlesnius autorius, kurie apie juos rašė, rėmėsi jais ar kritikavo juos. Tokiu keliu seniausios rašytinės žinios apie senąją filosofiją yra iš VI a. p. m. e. apie vadinamąją Mileto mokyklą. Miletas – Jonijos miestas, o Jonija – graikų išeivių jonėnų įkurta kolonija Mažosios Azijos pakraščiuose. Dėl patogios geografinės padėties (prie Viduržemio jūros, prie didžiųjų prekybinių kelių su Rytais) čia išaugo ir suklestėjo ekonomiškai stiprūs miestai Miletas, Efezas, Klazomenai, Priena ir kt.

Iš Mileto filosofų žinomi Talis, Anaksimenas, Anaksimandras.

Remdamiesi tuo, ką matė, pirmieji filosofai stengėsi išaiškinti gamtą. Labiausiai jiems rūpėjo nustatyti, iš ko pasaulis sudarytas. Dėl to visi jie ieškojo pirmapradės medžiagos, pirminio elemento ar pirmojo pagrindo, kurį graikiškai vadino archė. Tuo pirmuoju pradu jie dažniausiai laikė vandenį, orą, ugnį arba žemę. Iš jo tam tikromis sąlygomis gali susidaryti kiti.

Talis, pavyzdžiui, manė, kad visos esamybės pradžia, pirminis elementas yra vanduo, drėgmė. Viskas iš vandens atsiranda, viskas į vandenį pavirsta. Juk visa, kas gyva, kas gyvena, – drėgna, o kas išdžiūsta – netenka gyvybės.

Talis išgarsėjo tuo, kad numatė Saulės užtemimą, kuris įvyko 585 m. p. m. e. ir buvo istorikų užfiksuotas. Iš to žinome apytikriai Talio gyvenimo metus.

Anaksimenas manė, kad visko, kas egzistuoja, pradžia yra oras. Iš jo viskas atsiranda ir į jį vėl viskas suyra. Pasikeitimų priežastis – judėjimas. Nuo judėjimo priklauso oro retėjimas ir tirštėjimas. „Kai jis retėja, tampa ugnimi, o kai tirštėja – tampa vėju, po to debesimi, kai dar labiau sutirštėja, tampa vandeniu, vėliau žeme, pagaliau – akmeniu”.

Anaksimandras manė, kad pirminiu tikrovės pradu negali būti nei vanduo, nei oras. Jo nuomone, yra kažkoks vieningas, neapibrėžtas, beribis, nekintamas pradas, kurį jis pavadino apeironu. Jis yra visų daiktų pradžia. Iš jo atsiranda vanduo, oras, žemė ir ugnis, o iš šių elementų savo ruožtu atsiranda visi daiktai, pasauliai. Jų atsiradimą sąlygoja tame pirmajame prade slypintys prieštaravimai. Apeirone slypi šilumos, šalčio, sauso ir drėgno priešybės.

Išsiskirdamos ir išryškėdamos priešybės lemia materijos perėjimą iš vienos formos į kitą. Iš vieno atsiranda daugybė, o iš daugybės – vienas. Toks priešybių judėjimo procesas yra nuolatinis, amžinas.

Taigi Mileto filosofai bando spręsti vieningos, jų požiūriu, gamtos įvairovės klausimą. Ir jie iškėlė mintį, kad daiktų įvairovės pagrindas yra jų struktūra. Keičiantis struktūrai, kinta ir daiktai. O kitimo priežastis – priešybės.

Tokius pat principus kaip ir miletiečiai
kitas Jonijos filosofas – Herakleitas iš Efezo miesto.

Pagrindiniu pradu jis laikė ugnį – tik tiek skyrėsi šiuo požiūriu nuo miletiečių.

Tačiau aiškindamas antrą klausimo pusę – savaiminio kitimo pagrindus – jis pralenkė miletiečius.

Anot Herakleito, visa gamta, visas pasaulis nuolat kinta, nieko nėra pastovaus, net pačios reiškinyje slypinčios priešybės yra nuolat kintančios, yra tik santykiškos.

Taigi nuolatinėje kaitoje dingsta griežtos reiškinių ribos, priešybės pereina viena į kitą. „Šalta šyla, šilta šąla, drėgna džiūva, sausa drėgsta”.

Pasaulio keitimasis vyksta ne bet kaip, o pagal griežtus dėsnius. „Viskas atsiranda per kovą ir iš būtinumo”.

Dėsningumą Herakleitas vadina logu (logos). Logos graikų kalba reiškia ir žodį, ir protą, ir dėsnį. Herakleitas šį žodį visų pirma vartoja kaip dėsningumą.

Logą Herakleitas dar vadina pasaulio protu. Jis siūlo įsiklausyti „į pasaulio balsą” ir pažinti logą. Pažinus jį darosi aišku, kad visi pasaulio daiktai, kokie skirtingi bebūtų, sueina į vieną darnią visumą.

„Šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas nei iš dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti”.

Negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. „Tuos kurie braidžioja po tas pačias upes, skalauja vis kiti ir kiti vandenys”. Taigi, „pirmieji graikų natūrfilosofai, ieškodami būdų visatai aiškinti, pirmiausia išskyrė tai, ką jie vadino archė – pirminiu pradu. Surasti tokį pradą tuo metu reiškė išskirti visus pasaulio reiškinius vienijantį medžiaginį substratą. Pastarasis iš pradžių irgi dar negalėjo atitrūkti nuo vaizdinių, būdingų mitologijai. Tai matyti iš to, kad šis substratas paprastai buvo tapatinamas su kuria nors viena iš tų stichijų, kurios buvo žinomos dar mitologijoje. Tokie yra Talio vanduo, Anaksimeno oras, Heraklito ugnis. Bet natūrfilosofų pirminis pradas nėra medžiaginis šiuolaikine žodžio reikšme. Medžiaga yra pasyvi, o anas pradas – aktyvus, jis žymi ir daiktų vieningumą, ir dėsningumą, ir jų amžiną judėjimą. Todėl nenuostabu, kad šis pradas kai kada vadinamas ir dievu, ir protu, ir siela”. (Lozuraitis)

PITAGORAS

(570 – apie 500 m. p. m. e.)

Kilęs iš Samo salos Krotone įkūrė savo mokyklą, paslaptingą, mistifikuotą, kaip savotišką sektą.

Pitagoriečiai žiūrėjo į pasaulį ir žmogų per matematikos prizmę. Matydami, kad viskas, ką galima pažinti, išreiškiama skaičiais, jie patikėjo skaičiaus kūrybine galia ir paskelbė jį visų daiktų pagrindu. Skaičiuose ir jų santykiuose atsispindi visa, kas egzistuoja, kas atsiranda. Pasaulį, kur viešpatauja matematiškai išreiškiama tvarka, jie vadino kosmu.

Skaičius pitagoriečių filosofijoje priminė Talio vandenį ar Anaksimeno orą.

Tačiau tokio prado įvedimas reiškia, kad daiktų pagrindas yra formalus, todėl turi būti ir tai, kas apiforminama.

Taigi posūkis dualizmo link.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2852 žodžiai iš 9502 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.