Filosofijos1
5 (100%) 1 vote

Filosofijos1

1. DOXA.Teisinga nuomonė yra teisėta ir naudinga; remiantis ja, galima efektyviai veikti. Tačiau teisingos nuomonės yra geros tik būdamos pastovios, bet jos tokios nėra, nes visos nuomonės, laikui bėgant, keičiasi. Nuomonės yra paremtos potyriais. Todėl permainingas jų srautas neša su savimi ir nuomones. Nuomonių sulaikymo aktą Platonas vadina „prisiminimu“.Nuomonės žmogus pernelyg myli regimybes, empirinį pasaulį,t.y. yra gana paviršūtiniški, kad vargtų, ieškodamas tikrojo, idėjų pasaulio. Nuomonės objektas – tikėjimas natūraliais, juslėmis suvokiamų daiktų pasauliu. Tokie daiktai užima tarpinę padėtį tarp būties ir nebūties. Nuomonė „yra kažkas tarpiška tarp žinojimo ir nežinojimo“.Labai svarbi nuomonių neilgalaikiškumo priežastis – pačių objektų – juslėmis suvokiamų daiktų – kintamumas. Todėl nuomonės niekada negali būti tikros, nes pastoviai kinta ir priklauso nuo aplinkybių.

2. MAJEUTIKA – priartėjimas prie tiesos. Savo filosofiją Sokratas laiko majeutika (pribuvėjos menu): jis nori būti tik padėjėjas ieškant žinojimo bei pažįstant save patį, nes šituos dalykus kiekvienas turi pasiekti pats savo jėgomis, jų negalima gauti iš ko nors kito.Sokratas ne tik mąstytojas, bet ir „veikėjas“. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo „daimoniom“, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas.

3. EPISTEME – tai žinios apie idėjas, kurios yra įgyjamos protu.Buvo atskirti du pažinimo šaltiniai: juslinė patirtis ir protas. Juslinė patirtis teikia mums informacijos apie konkrečius įvykius, daiktus ar asmenis, tačiau negali suteikti filosofinio pažinimo, kurį ir gali suteikti protas, intelektas. Protu mes galime įžvelgti tai, ko nemato mūsų akys, todėl remdamiesi loginiais argumentais, galime įrodyti tai, ko nežinojome iš patirties.Tokios žinios yra amžinos, nekintamos, tobulos, nes tokios ir yra idėjos.Žinojimo objektas yra grynoji, tikroji būtis. Žinojimas, įgyjamas grynojo mąstymo, intelektualinės žiūros būdu, visada yra eidų, idėjų žinojimas. Žinojimo objektai – vien protu suvokiami daiktai – yra amžini ir nekintami. Žinių ar bent jų pradų skiriamasis požymis yra akivaizdus. Šis požymis išryškėjo tyrinėjimo procese – jeigu daiktas nėra patirties objektas, tai negali būti ir tą daiktą atitinkančio tikro žinojimo. Žinojimas gali būti vadinamas žinojimu tik tiek, kiek jis yra tikras.

4. ŽINAU, KAD NIEKO NEŽINAU. (PAGAL SOKRATĄ)Žmogaus vertę sudaro ne informacijos turėjimas, bet sugebėjimas suvokti ribas.Žinių pervertinimas duoda pagrindą pasaulėžiūrai (visumai galimų požiūrių į pasaulį ir žmogų), kuri vadinama pseodooptimizmu. Abejones, riziką, vieni pirmųjųn išlkėlė Senovės Graikai or vadino tai skepticizmu. Jie rėmėsi prielaida, kad pažinti apskritai nieko neįmanoma juslėmis. Argumentai: Irklas vandenyje kreivas, ištrauktas iš vandens – tiesus, taigi tos savybės, kurias mes priskiriame daiktams – subjektyvios. Vadinasi pačioje daikto esmėje slypi nepažinimas.

Taigi tik žmogus nublokštas į baigtinumą ir stovintis begalybės akivaizdoje, gali klausti, tiksliau sakant, negali neklausti. Jis pasmerktas klausimui, vadinasi, pamatiniam įsibuvimui į nežinojimą, t. y. į žinojimą, kad jis yra nežinanti būtybė. Graikų filosofo Sokrato žodžiai „žinau, kad nieko nežinau“ išreiškia ne kokį nors paties Sokrato psichologinį ypatumą. Jais nusakoma žmogaus, kaip į savo nežinojimą įsibūnančios, todėl klausiančios būtybės, lemtis. Jei protą laikytume išskirtiniu žmogaus bruožu, tada pirmasis proto apibūdinamas galėtų būti toks: būti protingam reiškia atsiverti nežinojimo erdvei ir būti klausiančiajam.

5. PAŽINK PATS SAVE. (PAGAL SOKRATĄ)Žmogus yra vienintelis padaras, galintis būti neaiškus sau pačiam. Šitoks galimas neaiškumas sau pačiam nėra kokia nors atsitiktinė savybė šalia kitų jo prigimtį nusakančio bioliginių, psichoologinių, sociologinių ar fiziologinių savybių, žmogų skiriančių nuo kitų gyvų būtybių. Neaiškumas sau pačiam yra pamatinė žmogaus galimybė. Šį neaiškumą galima užmiršti, galima nuo jo pabėgti ir pasislėpti, tačiau žmoguje jis lieka visada kaip periferinis fonas, apgaubiantis kasdieninę egzistenciją, bet labai retai į ją įsismelkiantis kaip pačiam žmogui akivaizdi užduotis. Neaiškumo būsena yra kebli ir pavojinga, kelianti baimę ir grėsmę gyvenimo tikslumui, todėl žmogus visai natūraliai nuo neaiškumo slepiasi kasdieninio aiškumo ir apibrėžtumo kriauklėje. Aiškumą, kaip veiksmų, minčių ir jausmų apibrėžtumą, žmogui duoda pasaulis. Žmogus, atitrauktas nuo pasaulio, pasmerktas kyboti neaiškumo virpulyje. Žmogus įveikia neaiškumą tik pasinerdamas į apibrėžtų pasaulio formų baigtinę erdvę. Jis tampa aiškus sau pačiam ir apsibrėžia tik tiek, kiek yra apibrėžiamas apibrėžtų pasaulio pavidalų. Pasaulis apibrėžia žmogų ir duoda jam aiškumą, o kartu – tikrumą ir pasitikėjimą būtimi. Tačiau iš esmės žmogus niekada negali tapti visiškai aiškus sau pačiam, ir visų pirma todėl, kad neaiškumo įveika pirmiausia pareina ne nuo jo paties, o nuo pasaulio. Aiškumas yra laikina ir paviršinė būsena, kurią žmogus pasiekia pabėgdamas nuo savęs ir pasinerdamas į praktinę veiklą, pramogas, bendravimą su
kitais žmonėmis, žodžiu, išsibarstydamas kasdienybės rūpesčiuose ir džiaugsmuose. Tuo tarpu neaiškumas yra pamatinė, todėl, galima sakyti, autentiška žmogaus būsena. Jis neistoriškas. Jokia istorija, joks kaupiamas ir sukauptas pasaulio pažinimas, jokia savižina neįveikia neaiškumo visiems laikams. Veikiau priešingai: kuo daugiau istorijos, kuo daugiau mokslo, žinių apie pasaulį, kuo daugiau pažinimo, tuo aiškesnė pamatinė neaiškumo duotis. Graikų dievo Apolono liepinys – „pažink pats save“ (įveik neaiškumą, aiškėk sau, apsibrėžk),- perimtas Sokrato ir perduotas mums, dabarties žmogui yra toks pat aktualus kaip ir senovės graikui. Jei žmogus pasmerktas neaiškumui, savo esme jis yra klausianti būtybė. Klausti kaip tik ir reiškia atsiverti neaiškumui, bet kartu tai reiškia stengtis neaiškumą įveikti. Klausimas yra aiškiausia nuoroda į pamatinį žmogaus neaiškumą sau pačiam, o kartu pastanga tapti aiškiam. Todėl, jei aiškumas yra pamatinė žmogaus būsena, klausimas yra nuoroda į tai, kaip žmogus atsiveria tai pamatinei būsenai. Klausimas yra žmogaus santykis su savo neaiškumu, todėl tiksliausiai parodo žmogaus faktinę padėtį, kurioje esama pirmiausia ir dažniausiai. Toji padėtis yra nuolatinis svyravimas tarp aiškumo ir neaiškumo, aiškumo siekis, išaugantis iš baimės neaiškumo akivaizdoje.

6. ŽMOGUS VISŲ DAIKTŲ MATAS. (PROTAGORAS- vienas sofizmo atstovų)Įsigalėjus demokratijai populiarūs žmonės tapo žmonės, ruošiantys jaunuomenę valstybinei veiklai – sugebantys perteikti iškalbos ir disputo meno, logiško mąstymo pagrindus, tokie buvo sofistai. Sofistai manė, kad viską galima įrodyti ir viską įmanoma nuneigti, t. y. kad nėra jokios objektyvios tiesos. Taigi ir senosios filosofijos pretenzijos į objektyvią tiesą esančiosgyvi niekai. Pasak sofistų, visų dalykų matas esąs žmogus, t. y. skirtumas tarp tiesos ir netiesos pridera vien nuo žmogaus. Teisinga tai, ką jis mano esant teisinga, ir klaidinga tai, ką jis vaizduojasi klaida. Todėl svarbu mokėti primesti priešininkams savo nuomonę, įtikinti juos savo požiūrio teisingumu. Objektyvios tiesos sofistams iš viso nėra. Sofistai suprato, ir tuometinis visuomenės gyvenimas tai rodė, kad gamtos filosofijos išmanymas toli gražu nesuteikia išminties gyvenime. Protagoras aiškino, kad daiktai yra tokie, kokie jie mums atrodo, kokius mes juos matome, jaučiame, girdime (subjektyvizmas). Daiktai egzistuoja tiek, kiek atskiri zmonės juos suvokia, patiria, ką nors paie juos pasako. Jeigu viskas nepaliaujamai keičiasi ir egzistuoja tik tai, ką patiriame tiesiogiai, tikrovė yra tokia, kokia mums atrodo. Žmonės savo pjūčiais ir protu tik pasyviai atspindi daiktų savybes. Tikrovė yra prieštaringa, nes visi ją suvokia skirtingai, jos galima pažinti labai nedaug. Gali būti vienodai teisingi 2 visiškai skirtingi teiginiai (priklauso nuo žmogaus požiūrio).

7. SOFIZMAS.Sofistai, tai išminčiai, kurie tarėsi turį žinojimą ir buvo įsitikinę, kad skirtumas tarp tiesos ir netiesos priklauso tik nuo žmogaus. Filosofas, kaip išminties mylėtojas, tik siekia išminties, nes žino, kad yra išmintingas, nežinantis. Sofistas yra sophos, išminčius, žinantysis, mūsų dienų kalba – specialistas. Filosofas visu pirma klausia, o sofistas visų pirma atsako. Sofistų nuomone, teisinga tai, ką žmogus laiko teisinga, klaidinga tai, ką jis vaizduojasi esant klaidinga. Kitaip sakant, sofistai manė, jog visuotinės tiesos nėra, todėl ir išmintį traktavo kaip individo sugebėjimą primesti priešininkui savo nuomonę, įtikinti kitą tuo, ką pats laiko tiesa. Sofistika ir yra filosofija, pritaikyta kasdienybei, arba paprasčiausiai filosofija.

8. KAIP IR KODĖL PLATONAS ATSKIRIA IDĖJŲ IR DAIKTŲ (ŠEŠĖLIŲ) PASAULĮ? (PAGAL „OLOS ALEGORIJĄ“)Galima būtų pasakyti, kad rūšis yra loginis, protu suvokiamas objektas, kurį reikia skirti nuo fizinio, juslėmis suvokiamo objekto. Kitaip tariant, galima būtų pasakyti, kad rūšis yra bendrybė, o jai priklausantis individas – atskirybė.Platonas tegia, kad rūšis yra idėja, kuri egzistuoja ne jusliniame pasaulyje, o visiškai kitokiame, idėjų pasaulyje. Idėjos yyra nuo daiktų nepriklausomos – daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Visos idėjos yra amžinos, nekintamos, besąlygiškos, trumpiau tariant, tobulos, o daiktai tėra tobuli idėjų įsikūnijimai, jie atstovauja idėjoms, bet dėl savo laikinumo, kintamumo, santykinumo jokiu būdu negali joms prilygti. Todėl jusliškai suvokiami fizinio pasaulio daiktai turi būti griežtai skiriami nuo vien protu suvokiamų idėjų. Daiktai, pasak Platono, tėra idėjų šešėliai. Lyginant juos su idėjomis, jie pasirodo esą tokie pat nepatvarūs, efemiriški, kaip kad daiktų šešėliai, lyginant juos su pačiais daiktais.Platonas tikina, kad laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, realiais, apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, tai, kas besąlygiška, amžina, tobula. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas.Suvokdamas, jog žmonės linkę manyti priešingai, Platonas visiškai tikras, kad jie klysta. O klysta jie todėl, kad skendi tamsybėse. Siekdamas įtikinti visus savo pobūdžio teisingumu, jis pasitelkia garsųjį „olos įvaizdį“, labai tiksliai perteikiantį Platono koncepciją.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1701 žodžiai iš 4681 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.