Filosofijos2
5 (100%) 1 vote

Filosofijos2

FILOSOFIJA (gr. phileo — myliu ir sophia — išmintis) — mokslas apie visuotinius būties (t. y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. F. yra viena iš visuomeninės sąmonės ioimų, ją galų gale nulemia visuomenės ekonominiai santykiai. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio, sąmonės ir materijos santykio problema. Bet kuri filosofinė sistema yra konkretus išplėstinis šios problemos sprendimas, net jeigu joje „pagrindinis klausimas“ tiesiogiai ir neformuluojamas. Terminas „F.“ pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kartą išskyrė Platonas. F. atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Esant žemam žinių išsivystymo lygiui ankstyvuose žmonijos istorijos etapuose, tai buvo visai natūralu. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo F., o ji išsiskyrė į savarankišką mokslą. F. kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Dėl šio poreikio mąstymo ir būties santykio klausimas F’je iškyla į pirmą vietą, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas sudaro visos F. pagrindą, pažinimo metodo ir logikos pagrindą. Su tuo yra susijusi ir F. poliarizacija į dvi priešingas kryptis — materializmą ir idealizmą; tarpinę padėtį tarp jų užima dualizmas. Materializmo ir idealizmo kova pagrindine gija driekiasi per visą F. istoriją, yra viena iš pagrindinių jos varomųjų jėgų. Ši kova glaudžiai susijusi su visuomenės vystymusi, su ekonominiais, politiniais ir ideologiniais klasių interesais. Specifinė filosofijos mokslo problematika buvo tikslinama, jam vystantis. Dėl to pačioje F’je atskiros jos pusės išsiskyrė į daugiau ar mažiau savarankiškus, o kartais ir griežtai skirtingus skyrius. Tai ontologija, gnoseologija, logika, etika, estetika, psichologija, sociologija ir F. istorija. Kartu dėl konkrečių žinių stokos F. mėgino trūkstamus pasaulio ryšius ir dėsningumus pakeisti išgalvotais, tuo būdu virsdama ypatingu, virš kitų mokslų esančiu, „mokslų mokslu“. Gamtos atžvilgiu tokia F. buvo gamtos filosofija (natūrfilosofija), istorijos atžvilgiu — istorijos filosofija. Paskutinė tokia sistema buvo Hėgelio F. Tačiau augant ir diferencijuojantis žinioms, išnyko bet koks pagrindas gyvuoti F. kaip „mokslų mokslui“. Visuomeninį poreikį, dėl kurio atsiranda F. kaip atskiras mokslas, jos vietą ir vaidmenį dvasinėje kultūroje, vadinasi, ir šio mokslo problemų ratą (jo objektą) pirmąkart aiškiai suprato marksizmasleninizmas (Dialektinis materializmas, Istorinis materializmas). Teoriškai pažinti aplinkinio pasaulio reiškinių neįmanoma be logiškai išsivysčiusio mąstymo. Bet logikos kategorijas ir dėsnius, esant istoriškai susiklosčiusiam darbo pasidalijimui tarp mokslų, ruošė kaip tik F. Marksistinėlenininė F. išvystė ir nuosekliai pritaikė materialistinį objektyvaus pasaulio bei mąstymo supratimo principą, apvaisindama jį dialektine pasaulėžiūra, sukurdama dialektinę logiką kaip mokslą „ne apie išorines mąstymo formas, bet apie „visų materialinių, gamtinių ir dvasinių daiktų“ vystymosi, t. y. viso konkretaus pasaulio turinio ir jo pažinimo vystymosi dėsnius, t. y. pasaulio pažinimo istorijos išdava, suma, išvada“ (V. Leninas, Raštai, t. 38, p. 78). Nagrinėdama logikos formas ir dėsningumus kaip įsisąmonintus ir visos žmonių praktikos patikrintus gamtinių ir visuomeninių istorinių procesų vystymosi formas bei dėsnius, marksistinė F. panaikino ontologijos, logikos ir pažinimo teorijos atribojimą. Dialektikos, logikos ir pažinimo teorijos sutapimas pagrindinis dialektinio materializmo F. principas. Tad filosofinė marksizmo teorija yra konkretus išplėstas, detalus dialektinis materialistinis pagrindinio F. klausimo sprendimas. Čia logikos formos ir dėsningumai iškyla kaip žmogaus sąmonėje atsispindėję bet kurio natūralaus gamtinio ir visuomeninio istorinio proceso formos bei dėsningumai, kaip teorinio ‘Objektų atgaminimo pakopos sutinkamai su tikruoju jų vystymusi. F., išvystyta, šitaip suprantant jos vaidmenį, objektą ir tikruosius uždavinius žmonijos kultūros raidoje, yra galingas žmogiškojo pažinimo ir žmonių veiklos įrankis, aktyvus pažinimo ir praktikos tolesnio vystymosi veiksnys. Šitaip suprantant F., jos dalys — psichologija, etika, estetika — vis labiau virsta savarankiškais mokslais, kurie tik iš tradicijos laikomi filosofiniais. Tiesa, ši tradicija yra pagrįsta, nes minėtieji mokslai yra daugiausia susiję su specifine filosofijos problematika, ypač su. subjekto ir objekto santykio problema, F. padeda vystytis žmogaus savimonei, suprasti mokslo atradimų vietą bei vaidmenį bendro žmonijos kultūros vystymosi sistemoje, tuo būdu duoda mastelį jiems vertinti ir atskiroms žinojimo grandims susieti vieningoje pasaulėžiūroje. Šiuolaikinėms buržuazinėms teorijoms yra būdingos antifilosofinės tendencijos. Jos ypač būdingos neopozityvizmui, kuris F. problemas laiko pseudoproblemomis, mėgina filosofine šiuolaikinio mokslo ir praktikos vystymosi analizę pakeisti
„mokslo kalbos“ analize, t. y. lingvistine semantine „išorinių mąstymo formų“ — kalbos, ženklinių minties reiškimo sistemų ir t. t. — analize. Taigi šios teorijos iš esmės likviduoja F’ją kaip mokslą. Todėl vienintelis F’jos kaip atskiro mokslo vystymo kelias yra kelias dialektinio materializmo, kuris tęsia geriausias pasaulinės F. tradicijas.

KULTŪRA (lot. cultura — apdirbimas) — visuma materialinių ir dvasinių vertybių, kurias sukūrė bei kuria žmonija visuomeninės istorinės praktikos procese ir kurios apibūdina istoriškai pasiektą visuomenės išsivystymo pakopą. Siauresne prasme įprasta kalbėti apie materialinę K. (techniką, gamybinį patyrimą, materialines vertybes, sukurtas gamybos procese) ir dvasinę K. (dvasinių vertybių kūrimą, paskirstymą ir vartojimą mokslo, meno ir literatūros, filosofijos, moralės, švietimo ir kt. srityse). K. — istorinis reiškinys, besivystantis priklausomai nuo socialinių ekonominių formacijų kaitos. Priešingai idealistinėms K. teorijoms, atplėšian-čioms dvasinę K. nuo materialaus pagrindo ir traktuojančioms ją kaip dvasinį „elito“ produktą, marksizmas-leni-nizmas materialinių gėrybių kūrimo procesą laiko pagrindu ir šaltiniu dvasinei K. vystytis; vadinasi, tiesioginėmis arba netiesioginėmis formomis K-rą kuria plačiosios darbo žmonių masės. Priklausydama nuo materialinių sąlygų, dvasinė K. nekinta automatiškai paskui materialųjį pagrindą, o yra palyginti savarankiška (skirtingų tautų kultūrų vystymosi perimamumas, jų įtaka viena kitai ir t. t.). Klasinėje visuomenėje K. įgauna klasinį pobūdį ir savo idėjiniu turiniu, ir savo praktiniu kryptingumu; dėl to kapitalizmo sąlygomis kiekvienoje nacionalinėje K. yra dvi K-ros: viešpataujanti buržuazinė K. ir — daugiau ar mažiau išsivysčiusių elementų pavidalu — demokratinė bei socialistinė darbo žmonių masių K. Todėl reikia skirti sąvokas „buržuazinės visuomenės K.“ ir’ „buržuazinė K.“ (t. y. viešpataujančios klasės K.). Socialistinė K., paveldėdariia visus pažangius praeities pasiekimus, iš pagrindų skiriasi nuo šiuolaikinės buržuazinės K. ir savo idėjine esme, ir savo socialine funkcija, o tai atspindi, kad socialistinis gamybos būdas apskritai yra pranašesnis už kapitalistinį. Sukurti ir įtvirtinti socialistinės K. neįmanoma be socialistinės revoliucijos, sudarančios visas reikiamas sąlygas kultūrinei revoliucijai, vykdomai kuriant socializmą ir komunizmą. Skiriamieji socialistinės K. bruožai yra šie: liaudiškumas, komunistinis idėjiškumas ir partiškumas, mokslinė pasaulėžiūra, socialistinis humanizmas, kolektyvizmas, socialistinis patriotizmas ir internacionalizmas. Vadovaujamąjį vaidmenį, kuriant ir ugdant socialistinę K., vaidina Komunistų partija, •daranti poveikį visai kultūrinei auklėja-inajai socialistinės valstybės veiklai. Socializmo sąlygomis suklesti K-ros, nacionalinės savo forma ir socialistinės savo turiniu, nacijos intensyviau keičiasi viena su kita materialinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, kiekvienos nacijos K. lobynas vis labiau turtėja kūriniais, įgaunančiais internacionalų pobūdį. Tai padeda formuotis būsimai vieningai bendražmogiškai komunistinės visuomenės K. „Komunizmo kultūra, — sakoma TSKP Programoje, — perimdama ir vystydama visa, ką geriausio yra sukūrusi pasaulinė kultūra, bus nauja, aukštesnė žmonijos kultūros išsivystymo pakopa. Ji įkūnys visą dvasinio visuomenės gyvenimo įvairumą ir turtingumą, aukštą naujojo pasaulio idėjiškumą ir humanizmą. Tai bus neklasinės visuomenės kulturą, visos liaudies kultūra, bendražmo-giška kultūra“.

PAGRINDINIS FILOSOFIJOS KLAUSIMAS — sąmonės ir būties santykio, mąstymo ir materijos, gamtos santykio klausimas, nagrinėjamas dviem požiūriais: pirma, kas yra pirminė — dvasia ar gamta, materija ar sąmonė, ir, antra, kaip žinios apie pasaulį santykiauja su pačiu pasauliu, arba, kitaip tariant, ar sąmonė atitinka būtį, ar gali ji teisingai atspindėti pasaulį. Nuosekliai išspręsti P. f. k. įmanoma, tik atsižvelgiant į jo dvi puses. Filosofai, sudarę materializmo stovyklą, pripažino materiją, būtį pirminiu, o sąmonę — antriniu dalyku ir manė, kad sąmonė esanti objektyviai egzistuojančio išorinio pasaulio poveikio subjektui rezultatas. Fi

losofai, sudarę idealizmo stovyklą, pirmine laikė idėją, sąmonę, teigdami, kad jos esančios vienintelė tikra realybė. Todėl, jų požiūriu, pažinimas esąs ne materialios būties atspindys, o tik pačios sąmonės suvokimas savimonės, pojūčių, sąvokų analizės, absoliutinės idėjos, pasaulinės valios ir pan. pažinimo forma. Tarpinę, nenuoseklią poziciją, sprendžiant P. f. k., užėmė dualizmas, agnosticizmas. Ankstesnė filosofija metafiziškai sprendė P. f. k., arba nepakankamai vertindama sąmonės aktyvumą, laikydama pažinimą vien pasyviu stebėjimu (metafizinis materializmas),.tapatindama sąmonę su materija (vulgarusis materializmas), arba perdedamą minties aktyvumą, paversdama ją nuo materijos atplėštu absoliutu (idealizmas), arba teigdama, kad jos (materija ir sąmonė) iš principo nesuderinamos (dualizmas, agnosticizmas). Tik marksistinė filosofija visapusiškai, dialektiškai materialistiškai, moksliškai išsprendė P. f. k. Materiją ji laiko pirmine todėl, kad: 1) materija yra sąmonės šaltinis,
sąmonė — materijos atspindys; 2) sąmonė — materialaus pasaulio raidos rezultatas; 3) sąmonė yra labai organizuotos materijos — galvos smegenų — savybė ir funkcija; 4) žmogaus sąmonė, mąstymas negali egzistuoti ir vystytis be materialaus kalbinio apvalkalo, be kalbos; 5) sąmonė atsiranda, formuojasi ir tobulėja, vykstant materialiai darbinei žmogaus veiklai; 6) sąmonė yra visuomeninio pobūdžio, ją nulemia materialinė visuomeninė būtis. Pažymėdamas absoliutų materijos ir sąmonės priešingumą tik P. f. k. ribose, marksizmasleninizmas kartu nurodo, kad jos yra susijusios ir veikia viena kitą. Būdama materialios būties padarinys, sąmonė vystosi palyginti savarankiškai ir daro aktyvų grįžtamąjį poveikį materialiam pasauliui, padėdama ji praktiškai įsisavinti ir pertvarkyti. Žmogaus sąmonė, remdamasi praktika, gali teisingai pažinti pasaulį. Materijos ir sąmonės santykio klausimas yra P. f. k., nes, būdamas bendras, apima visus filosofijos klausimus, lemdamas ne tik atskirų problemų sprendimą, bet ir apskritai visos pasaulėžiūros pobūdį, yra patikimas kriterijus pagrindinėms filosofijos kryptims skirti. Todėl mokslinis P. f. k. formulavimas leidžia nuosekliai laikytis filosofijoje partiškumo principo, aiškiai atriboti ir priešpastatyti vieną kitam materializmą ir idealizmą, ryžtingai ginti mokslinę dialektinio materializmo pasaulėžiūrą.

MILETO (Jonijos) MOKYKLA — seniausia materialistinė filosofijos mokykla Graikijoje; pirmieji jos atstovai veikė VI a. pr. m. e. Miletas tuo metu buvo stambus prekybos, jūreivystės,Miliutinas 289 Mimansa kultūros centras; dėl to žymus miletie-čiai, prie kurių priklauso Talis, Anak-simandras, Anaksimenas, buvo plataus akiračio ir turėjo plačius mokslinius interesus. Miletiečiai padarė mokslinius atradimus matematikos, geografijos, astronomijos srityje.

ELĖJIEČIAI, arba eleatai, — senovės gr, filosofų mokykla VI—V a. pr. m. e,, atsiradusi Elėjos mieste (Pietų Italijoje); idealistinė tendencija, būdinga E. filosofijai, stiprėjo, vystantis mokyklai. Svarbiausi jos atstovai: Ksenoianas, Parmenidas, Zenonas Elėj ietis ir Melisas iš Šamo salos (V a. pr. m. e.). Prieš stichiškai dialektinę Mileto mokyklos ir Heraklito pažiūrą, kad esąs kintamas daiktų pirmasis pagrindas, Elėjos mokykla iškėlė teiginį apie nekintamą tikrosios būties esmę ir visų matomų kitimų bei skirtumų iliuzoriškumą. Sis teiginys menkino jutiminį patyrimą kaip pažinimo pagrindą ir vėliau tapo vienu iš Platono idealizmo šaltinių. E. argumentai prieš dialektiką (ypač Zenono aporijos), nors ir būdami metafizinio pobūdžio, suvaidino teigiamą vaidmenį tolesnėje dialektikos raidoje: jie ryžtingai iškėlė problemą, kaip išreikšti logikos sąvokomis prieštaringą judėjimo pobūdį.

SOKRATAS (469—399) — senovės gr. filosofas, kurio teorija yra posūkis nuo materialistinio natūralizmo į idealizmą. Gyveno ir mokė Atėnuose, kur jo klausėsi daug mokinių: Platonas. Antistenas, Aristipas, Euklidas Megarietis. S. nieko nerašė. Apie jo pažiūras galima spręsti iš Platono ir Aristotelio paliudijimų. Pasaulio sandara, daiktų fizinė prigimtis yra nepažinios; mes galime pažinti tik patys save. Tokį pažinimo objekto supratimą S. išreiškė formule: „Pažink pats save“. Aukščiausias pažinimo uždavinys ne teorinis, bet praktinis — menas gyventi. Žinojimas, S. nuomone, yra mintis, bendrybės supratimas. Sąvokos atsiskleidžia per apibrėžimus, o apibendrinamos indukcijos būdu. Pats S. davė etinių sąvokų (pvz., didvyriškumo, teisingumo) apibrėžimo ir apibendrinimo pavyzdžių. Prieš apibrėžiant sąvoką, vyksta pokalbis, kuriame nuosekliais klausimais parodomi pašnekovo prieštaravimai. Prieštaravimų atskleidimas pašalina tariamą žinojimą, o nerimas, kurį tuo būdu patiria protas, skatina mintį ieškoti tikrosios tiesos. Savo tyrimo metodus S. lygino su „pribuvėjos menu“; jo klausimų metodas, numatantis kritišką požiūrį į dogmatiškus teiginius, buvo pavadintas Sokrato „ironija“. S. etika racionalistinė: S. požiūriu, blogi poelgiai atsiranda tik dėl nežinojimo, ir niekas iš geros valios nebūna blogas.

PLATONAS (428/427—347 pr. m. e.) — senovės graikų filosofas idealistas, Sokrato mokinys, objektyviojo idealizmo kūrėjas, daugiau kaip 30 filosofinių dialogų („Sofistas“, „Parmenidas“, „Teaitetas“, „Valstybė“ ir kt.) autorius. Gindamas idealistinę pažiūrą į pasaulį, P. aktyviai kovojo su materialistiniais to meto mokymais. Plačiai naudojo Sokrato, pitagoriečių, Parmenido ir Heraklito teorijas. Būčiai aiškinti jis vystė teoriją, kad egzistuojančios bekūnės daiktų formos, kurias jis vadino „rūšimis“ arba „idėjomis“ ir kurias tapatino su būtimi. „Idėjoms“ P. priešpastatė ne būtį, sutapatintą su materija ir erdve. Anot P., jutiminis pasaulis yra „idėjų“ ir „materijos“ padarinys, užima vidurinę padėtį tarp jų. „Idėjos“ esančios amžinos, „už dangaus“, jos neatsirandančios, nežūvančios, nesantykinės, nepriklausančios nuo erdvės ir laiko. Jutiminiai daiktai esą laikini, santykiniai, priklausą nuo erdvės ir laiko. P. kosmologijos centre yra mokymas apie „pasaulinę sielą“, psichologijos centre — pažiūra, kad siela esanti mūsų kūno nelaisvėje ir persikūnyjanti. P. pažinimo rūšis skirstė priklausomai nuo
daiktų skirtumų. Tikrai pažinti esą galima tik tikrai esančias „rūšis“. Tokio pažinimo šaltinis esą nemirtingos žmogaus sielos prisiminimai apie idėjų pasaulį, kurį ji stebėjusi, prieš apsigyvendama mirtingame kūne. Apie jutiminius daiktus ir reiškinius galimos ne žinios, o tik tikėtina „nuomonė“. Tarp „idėjų“ ir jutiminių daiktų P. įterpė matematinius objektus, kuriuos galima pažinti intelektu. Pažinimo metodas — „dialektika“, kurią P. suprato kaip dvigubą kelią: kilimą sąvokų apibendrinimo pakopomis iki aukščiausių giminių ir kelią atgal — leidimąsi nuo bendriausių sąvokų iki vis mažesnio bendrumo sąvokų. Ir nusileidimo procesas liečiąs tik „rūšis“ („idėjas“), bet ne atskirus jutiminius daiktus. Savo politinėmis pažiūromis P. buvo Atėnų aristokratijos atstovas. Visuomenės teorijoje jis pavaizdavo idealią aristokratinę valstybę, kurios prielaida yra vergų darbas („Įstatymai“); valstybę valdo „filosofai“, ją saugo „sargai“, arba „kariai“; žemiau šių dviejų laisvųjų piliečių kategorijų yra „amatininkai“. Markso žodžiais tariant, P. utopija buvo atėniškoji Egipto kastinės santvarkos idealizacija. Marksas taip pat pažymėjo, kad P. genialiai suprato darbo pasidalijimo vaidmenį, kuriant graikų „polisą“ („miestavalstybę“). P. mokymas padarė didelę įtaką tolesnei idealistinės filosofijos evoliucijai, juo ir dabar naudojasi materialistinės pasaulėžiūros priešininkai.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2610 žodžiai iš 7898 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.