Filosofinės būsenos:
Blyksnis, nuostaba, abejonė, kančia, baimė, tikėjimas. Filosofinėje būsenoje individas išeina anapus savęs, atsiveria pasauliui. Tai kryptinga, intensionali, objektyvi būsena. Tai individualus autentiškas susitikimas su daiktais, pirmaprade transcendencija kaip su meile ar mirtimi. Kaip žvaigždės matomos iš gilaus šulinio dieną, taip iš „ego – sielos šulinio“ išvystame daiktus anapus kultūrinių simbolių. Tekstu filosofinis gyvenimas tampa viešas, išorinis, neasmeninis. Filosofinis tekstas turi vertikalų zondą į pirmapradės svetimybės matmenį. Filosofinė būsena yra tarpininkas, daiktus siejantis su kalba, būtį su jos mąstymu, anapusybę su tekstu. Ji individualizuoja objektą, žodį ir subjektą.
Kasdieninėje žiūroje mūsų akys nukreiptos į vidų. Blyksnis Platono olos alegorijoje – išsivadavimas iš kasdienybės. Tai susitikimas su pasauliu, iš praktinių reikmių einama į transcendencijos dovaną. Blyksnis išlieka pasąmonės migloje, daiktai tampa gilūs, mįslingi, keisti, nepažystami. Blyksnis euforiškas ir skausmingas, nes išmuša įprastą saugumo ir banalybės pagrindą. Jo turinys yra dabartyje. Jis įneša kibirkštį į mūsų laikiną egzistenciją.
Nuostaba: pastebėti, kas “sena” ir “paprasta”. Antikos graikus stebino tvarka, pastovumas ir pasikartojimas. “Tas, kas stebisi, laiko save nežinančiu” – Aristotelis (384-322 m.pr.Kr.). Ir dabar stebimės: kodėl yra tvarka, kosmosas (logos) ir polis (nomos). Iš chaoso – kosmosas, iš medžiagos – forma, begalybė – baigtiniai, tobuli daiktai (neregimoje būtyje lieka “arche”). Kosmosas – juslinis Dievas (Platonas). Nuostaba nukreipta į būties išorę, prie daiktų. Kosmologinis atspalvis – Dievo – menininko fenomenas.
Tikėjimas: Augustinas ir T. Akvinietis (Viduramžiai). Kodėl ir kaip yra Dievas kaip antijuslinė būtis, tiesiogiai nepasirodanti juslinėje patirtyje, bet lemianti pasaulio būtį ir tvarką? Tai įtampos tarp šio ir ano pasaulio apmąstymas.Tai teocentrinė orientacija.