1. F. kilmė ir esmė. Pagrindinių klausimų aptartis. Žmogaus esmės analizė. Filosofija – žm. santykio su transcendentine būtimi (pasauliu) ir pačiu savimi apmastymas. Filosofija atsiradoVIIa.p.m.e. Apmąstymas–išvidinė pastanga žvelgiant į pasaulio esinius. Filosofija atsirado kai žm ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausymus. Mokslas tiria gamtinį pasaulį, teologija–antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pažinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda vietos filosofijai. Formavimosi prielaidos: 1)fil. pradžia yra nuostaboje; noras išvengti nežinojimo; abejonių būsena; mirties bamė ir viltis. 2)mitai. 3)laisva, demokratiška visuomenė, kurioje nedraudžiama kitamintystė. Atsiranda sudėtingesni santykių su pasauliu forma. Žm esmė: 1)žmogus yra įmestinė būtybė. 2)didysis egoistas. 3)iš esmės yra baigtinė būtybė, bet skirtingai nuo kitų būtybių, jis suvokia savo baigtį. Žmogus stengiasi pabėgti nuo savo baigmės suvokimo. 4)stokojanti būtybė. 5)visada rūpestyje. Tik per rūpestį pasaulis darosi reikšmingas. 6)vaikštantis klausimas filosofiniu požiūriu. Klausiančioji būtis. Žmogus neaiškus pats sau. Apie save sužinome per kitus. Sociumas atveria žmogų. Pabėgti nuo klausimų-į kasdieninį rutininį daiktų pasaulį. Klausimų aptartis: 1)kasdienis klausimas-kasdienybėje mes esame įmesti. Įprastiniai klausimai. Rutinoje nesimato pasaulio. 2)pažintinis kl-bandymas atskleisti, pasinaudoti pažinimo rezultatais. Nukreiptas į rezultatą, praktinio vartojimo erdvę. 3)egzistenciniai kl-manoma, kad kažkuriame žm gyvenimo tarpsnyje kyla egzistencinių kl. Kl, kuris yra adresuotas pačiam sau. „kokia buvimo čia esmė?“. Žm bijo egzistencinio kl, bando pabėgti į muziką, meną, narkotikus ir pan. Noras pasimiršti. Marko Antonijaus “Pačiam sau“, Hesė, Kafka, Kamiu. 4)filosofinis kl-adresuotas pasauliui, būčiai. „o kodėl yra visa tai?, o kas yra niekis?“ Hegelis “Religijos filosofija“, Kantas. Atsakymai:į filosofiniu ir egzistencinius kl atsakymus filosofijoje nėra. Žm, nustojęs klausti gelmiškiau kažin ar belieka žm, nes žm-klausianti būtybė (filosofiniu požiūriu).
2. F. Ir kultūros santykio problema. F orientacija į dkt pirmapradiškumą. Panhominizmo samprata. Kultūra žm kažką reiškiančių simbolių visuma, kurios dėka žm. nuo svetimybės. Bėgame per simbolių sistemą (kultūrą) nuo niekio. Pozityvai: 1)žm santykis su gamta – siektinas, harmoningas(apriboti savo ego). 2)Gyvybė–aukščiausias tikslas. Žm. neturėtu būti priemonė. 3)Humanizuoti tarpusavio santykiai iki šiol ego. Filosofija taip pat yra kultūros dalis. Ji daro įtaką kultūros formoms ne tik per pasaulėžiūrą, bet ir tiesiogiai veikdama. Filosofijos idėjos persmelkia visą mūsų kultūrą ir visą mūsų gyvenimą, ką manome apie pasaulį ir mus pačius. Panhominizmas-žm vaizduojasi, kad jis svarbiausias, viską gali, viską valdo, jam priklauso viskas. Saikas-gr sakė, kad visur turi būti saikas kultūroje ir veikloje. Saiko nebuvimas griauna transcendentinę būtį. Chaosas-betvarkė-tamsa-neapibrėžtumas-pragarmė; kosmosas-tvarka, darna, harmonija. Kosmosas išsirutuliojo iš chaoso. O žm mano, kad kuria kultūrą(simbolių sistemą). Bet žm pats savęs nesukūrė, jis yra tik santykinis kultūros kūrėjas. Jis kuria tik tada, kai turi pagrindą. Dvasinė ir materialinė kultūra. Dvasinė kult atsiskleidžia per santykį su kuo nors. Dvasiniai ir materialiniai dalykai neatskiriami.
3. F ir religijos specifika. Skirtumai ir panašumai. Religija-savanoriškas žm santykis su Dievu(su esybe, kuri visada tyli ir niekada nesirodo. Religijos specifikacija: religija-populiarioji filosofija, nes atsako į ontologinius klausimus, nukelia nuo žm pečių ontologinę naštą, nuima klausimus. Graikų religija ir filosofija nekonfliktavo labai stipriai. Pagrindinis konfliktas atsirado, kai filosofai V-IVa.pr.Kr. pradeda kitaip suvokti dievą-beformį, neapibrėžtą. 1)daiktai ir gyvūnai neturi savarankiško ontologinio pagrindo. 2)pasako kaip pasaulyje reikia gyventi 3)religija niekada negali būti vieno žmogaus-tai kolektyvinis produktas. 4)institucionalizuota. 5)negali apsieiti be apeigų ir ritualų. 6)žmogus bijo vienatvės, tik stiprūs gali būti vieniši. Ontologiniu požiūriu dievas yra tai, kam žm gali pasiguosti, nelikti vienišas. Muzika, sakrali kultūra-vienišumo įveika. Filosofijos specifikacija: 1) negali būti kolektyvinis produktas. Asmens laisvo mąstymo reiškinys. Neturi jokio absoliutaus autoriteto. Autoritetas-laisvas protas. 2)jei atimsi laisvą mąstymą ir asmenybę-filosofijos nėra. 3)neturi apeigų, šventyklų ir kt. turi tik protą ir kalbą (+kūnas). Filosofiniam dievui neįmanoma melstis, nes jis beveidis, transcendencija(paslaptis). 4)suteikia žm laisvo mąstymo galimybę. Filosofinis mąstymas uždeda žm ontologinę naštą. Filosofija negali nuimti atsakomybės už savo veiksmus. Religija ir filosofija turi savo vertybių aspektą. Filosofas iš esmės yra pakankamai vienišas žm, todėl kad jo laisvas mąstymas dažnai kertasi su visuomenės normomis. Fil ir relig susitinka. Mąstantis tikėjimas įveikia normas ir išeina į transcendencija, taigi fil ir relig susitinka ten. Negali būti gilios filosofijos, kuri būtų paneigusi tikėjimą, todėl kad atsiremia į nežinią-tikėjimo
elementą. Fil ir relig yra iš to paties šaltinio-kultūros. Gr religija-daugiadievė, mitologinė, pilietinė-kišosi visur, tarp dievų ir žm nebuvo ryškaus skirtumo.
4. F ir meno santykio problema. Platoniškoji meno samprata. Meno kūrinio esmės samprata. Filosofija per mąstymą atsiveria į transcendenciją. Paslaptis atsiveria žiūrint į kūrinį. Susitinka transcendencijoje. Literatūra ir poezija. Poezija išreiškia filosofinę mintį giliau nei pati filosofija. Tai metafora-kada žodžiai veriasi nekasdienine prasme. Muzika. Platonas: „muzika yra pats tikriausias menas, nes ji arčiausiai dievų, dėlto, kad joje sunku įžvelgti ryšį su tikrove“. Garsus kuria talentas-kompozitorius. Graikų filosofija buvo estetinė. Jie įžvelgė grožį. „žmonės, daiktai yra netikri, tikra tik idėja“Platonas. Meno kūrinys yra visada arčiau žmonių juslių, skirtingai nuo filosofijos. Menas pagal Platoną yra netoli tikrovės-tikrovės šešėlis. Menas priklauso liaudžiai. Dailė. Žvelgdami į paveikslą, įžvelgiame į būties gabalėlį. Dailininkas gali pavaizduoti tai, kas tikrovėje yra atgrasu, bet kūrinyje tai atrodys gražu. Grožis ne vien išorinis, bet ir vidinis:didingumas, šlovė, neviltis. Žvilgsnis ilsisi žvelgdamas į grožį. Dailininkas daug ką gali, nes yra talentas. Jis-laisvas žmogus. Talentas-dieviškoji dovana. Jis sustabdo kūrinyje būties akimirka. Platonas kritikavo meną, ypač poetinę kūrybą, kai pamėgdžiojama daiktų, kurie patys tėra tik idėjų pamėgdžiojimai, taigi blankiausi ir apgaulingiausi jų atspindžiai.
5. Esminiai filosofo ir menininko būsenos panašumai ir skirtumai. Transcendencijos aptartis. Kurdamas menininkas kaip ir filosofas pasineria į transcendenciją(tai kas yra už supratimo ribų). Menininkas kuria meno kūrinius, kurie betarpiškai suvokiant, sukelia tam tikras emocijas, jausmus, o filosofas, kaip ir mokslininkas naudojasi sąvokomis.
6. F. ir mokslo santykio problema. F ir mokslas Antikoje. Takoskyros tarp f ir mokslo išryškėjimas. Matematikos vaidmuo moksliniame pažinime. Įprastinė tradicija tapatinti mokslą su filosofija sekė nuo Antikos (VI-Va.pr.Kr.). senovės Graikijoje filosofas=mokslininkas. Antikoje mokslininkų nebuvo. Filosofai save vadino fiziologais. Jau Antikoje Aristotelis pastebėjo, kad mokslas ir filosofija ne tas pats. „mokslas tai toks dalykas, kuris vienaip ar kitaip susijęs su žm praktiniais poreikiais. O filosofija-mokymas apie esmines priežastis“. Filo buvo tapatinama su mokslu iki XVII-XVIIIa., kai įvyksta lūžis. IIa atsirado matematinė-eksperimentinė gamtotyra. Mat vaidmuo moksle: filosofas regi juslinį daiktų(esinių) peizažą-juslinė patirtis. Matematikai svarbu grynieji santykiai, atitraukia daiktų savybes nuo pačio daikto(dydis, spalva, formulė). Dingsta juslinis daiktas.
7. Esminis f ir mokslo skirtumas. F ir mokslo pranašumai. Filosofijoje nėra eksperimento. Žm norėdamas išgauti rezultatą, prievartauja daiktą. Eksperimentas yra vardan egoizmo(žm). Mat-grynieji santykiai(formulės simboliai) metafizikoje griežto metodo nėra. Moksle be metodo yra specializacija. Fil svarbu regėjimas, mąstymas. Mokslas atsveria niekį. Moksle kuriamas imanentinis pasaulis(vandens formulė-H2O). Žm viską paverčia niekiu. Nori pasiekti rezultatą. Filosofas žvelgia į natūrinį pasaulį, ragina pagarbiai elgtis su gamta. Jiems svarbiausias egzistencinis-prasminis klausimas. Žm yra pertvarkytojas. Filosofija pastebi, kad mokslas privalo turėti ribas. Jei mokslas viską gali apimti-naikinama transcendencija. Rūšių naikinimas, oro tarša-žm darbas. Mokslas pažįsta ir sukuria, bet negali sukurti natūralaus, gamtinio dalyko. Mokslas užtemdo metafizinę patirtį-žm nustoja grožėtis natūraliu daiktu. Panašumai:1)vartoja kategorijas; 2)filosofijoje yra pažintinių elementų. Haidegeris„pasaulis veriasi tarp būties ir niekio.“