Finansai ir euro ivedimas
5 (100%) 1 vote

Finansai ir euro ivedimas

TECHNINIŲ PRIEŽIŪRŲ IR REMONTO ORGANIZAVIMAS VILNIAUS MIESTO GREITOSIOS PAGALBOS AUTOPARKE

TURINYS

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….. 3

2. Valiutos kurso režimų pasirinkimas……………………………………………………………………………….4

3. Euro teikiama nauda……………………………………………………………………………………………………8

3.1. Prekybos didėjimas dėl kliūčių jai sumažinimo………………………………………………….. 8

3.2. Palūkanų lygių supanašėjimas……………………………………………………………………………9

4. Euro įvedimo minusai………………………………………………………………………………………………….10

4.1. Ekonominės politikos priemonių praradimas………………………………………………..10

4.2. Nedidelė verslo ciklų koreliacija………………………………………………………………….12

4.3. Gyvenimo su nedidelėmis palūkanomis pavojai……………………………………………..13

4.4. Vienkartinės išlaidos dėl euro įvedimo………………………………………………………….15

5. Ar euras įtakos kainas?…………………………………………………………………………………………………15

6. Išvados……………………………………………………………………………………………………………………….19

7. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………….21

8. Priedai……………………………………………………………………………………………………………………….22

ĮVADAS

Daugiau nei 50 metų europiečiai siekė glaudesnio ekonominio bendradarbiavimo ir politinių ryšių. Eurovaliuta – Europos Bendrijos (EB) ūkio „rišamoji medžiaga“. Paklausti, “ką Europos sąjunga reiškia jums asmeniškai”, 50 proc. piliečių penkiolikoje šalių, ES senbuvių, atsakė “euras” [9].Eurui jau šešeri metai. Praėjus tokiam laikui, galima aptarti, kaip jis veikia ir ar jis pateisino tuos lūkesčius, kurie lydėjo jo gimimą. Mums svarbiausia, kokią įtaka Lietuvos gyvenimui turės euro įvedimas.

Panaikinus vidinius Bendrijos narių užsienio prekybos muitus ir vietoj jų įvedus bendrus išorinių muitų tarifus, valiutų konsolidacija atrodė kaip natūralus ir pagrįstas dalykas. Juk nesunku buvo pastebėti, kad įsteigus valiutų sąjungą, išnyktų rizika, susijusi su valiutų kursų svyravimais, arba neapibrėžtumas tarp prekiautojų ir investuotojų dėl būsimųjų valiutų kursų padarinių. Išnyktų valiutų keitimo išlaidos (vidutiniškai 2,5 proc. nuo keičiamos sumos). Daug lengviau būtų lyginti tų pačių produktų kainas, kas skatintų komercinę veiklą Europoje, garantuotų prekybos apsaugą, konkuruojant su JAV ir kitomis rinkomis. Politinės vienybės tikslas dar labiau sustiprino šį monetarinį ryžtą.

Euro įvedimo datos nustatymas bet kurioje Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje priklauso ES Ekonomikos ir finansų ministrų tarybos kompetencijai.

Lietuva planavo eurą įvesti 2007 m. sausio 1 d. ir aktyviai rengėsi perėjimui prie ES bendrosios valiutos, tačiau vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo šiek tiek didesnė negu Mastrichto sutarties kontrolinis dydis. Todėl 2006 m. gegužės mėn. Europos Komisija padarė išvadą, kad šiuo metu Lietuvos, kaip ES valstybės narės, kuriai taikoma išimtis laikinai naudoti nacionalinę valiutą, statusas neturėtų būti keičiamas.

Lietuvos institucijos numato atlikti išsamią ekonominių duomenų analizę ir padaryti makroekonominių rodiklių prognozę, o viską įvertinus būtų numatyta euro įvedimo data. Tačiau nepasinaudojus galimybe 2009 metais įsivesti eurą, tai padaryti vėlesniais metais būtų kur kas sunkiau [8].

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 592 sudarė Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje koordinavimo komisiją, kurios pagrindinis uždavinys – užtikrinti, kad būtų parengtas ir tinkamai įgyvendintas Nacionalinis euro įvedimo planas. [6]

Problema: Lietuvos visuomenė aktyviai diskutuoja dėl svarbių jai dalykų: kokie pinigai žmonėms yra naudingesni – litas ar euras, ar kils kainos po euro įvedimo, kas bus, jei euras nebus įvestas ir t.t. Darbo tikslas: Šiuo darbu pabandysime pateikti visus argumentus už ir prieš eurą, taip pat pakomentuosime pagrindinius viešojoje erdvėje klajojančius mitus, susijusius tiek su pinigų reikšme ekonomikai, tiek su būsimu euro įvedimu.

VALIUTOS KURSO REŽIMŲ PASIRINKIMAS

Valiutos kurso režimų įvairovė yra didelė. Jeigu valstybė turi savo valiutą, ji gali leisti jos kainai kitų šalių valiutų atžvilgiu (žmonės paprastai šią kainą vadina valiutos kursu) laisvai plaukioti, gali įvairiomis ekonominės politikos priemonėmis leisti ne taip laisvai plaukioti, galų gale gali pririšti savo valiutą (t.y. fiksuoti jos kursą) prie kažkurios kitos valiutos. Lietuvoje tai padaryta Lito patikimumo įstatymu, kuris nustato daug kitų apribojimų centriniam
bankui, pavyzdžiui, kad visi apyvartoje esantys litų banknotai ir monetos būtų padengti užsienio valiutos atsargomis.

Jeigu visos kainos ekonomikoje yra lanksčios, t.y. šalis turi santykinai lanksčią darbo rinką, nėra didelių suvaržymų prekių rinkoje ir pan., tuomet pasirinkimas, kokį valiutos kurso režimą turėti šaliai, nėra labai svarbus. Bet jei ekonomiką kankina didelės ydos, kurios trukdo jai prisitaikyti prie kasdien besikeičiančių sąlygų, tada yra dvi principinės alternatyvos. Pirma geriausia politika būtų siekti pašalinti šias rinkos ydas. Jei to atlikti dėl įvairių priežasčių neįmanoma, tam tikro valiutos kurso režimo pasirinkimas, kuris leistų sušvelninti rinkos ydų poveikį, būtų tik antra geriausia politika.

Štai kodėl Lietuvos pasirinkimas įsivesti eurą ar, pavyzdžiui, išlaikyti litą ir leisti jo kursui plaukioti ilgu laikotarpiu neturėtų būti labai svarbus pats savaime, kadangi mūsų valstybė išpildo aukščiau paminėtas sąlygas: pripažįstama, kad Lietuvos ekonomika yra vakarietiškai liberali, darbo rinka lanksti, nėra didelių suvaržymų kitose rinkose ir pan.

Tačiau yra svarbių aspektų, kurie valiutos kurso režimo pasirinkimą modernioje epochoje daro svarbų. Po Bretton Woods fiksuotų valiutos kursų sistemos iširimo 1971 metais ir po to vykusio tarptautinių kapitalo liberalizavimo pasaulyje padažnėjo didelių neigiamų socialinių padarinių turinčių finansinių krizių, kurias palengvina galimybė kapitalui laisvai kirsti sienas. Tarptautinis kapitalas yra „baikštus”, ir tai kartais lemia skaudžias finansų krizes, kurios yra ta nemaloni globalizacijos kaina. Visi šitie dalykai susiaurina valiutos kurso režimų pasirinkimų aibę. Štai kodėl, praūžus naujai krizių bangai per Pietryčių Azijos ir Lotynų Amerikos šalis 1997-1999 m., vienas įtakingiausių pasaulio ekonomistų, Tarptautinio valiutos fondo viceprezidentas Stanley Fischeris teigė, kad šiais laikais šalys iš esmės turi dvi alternatyvas – arba leisti nacionalinės valiutos kursui laisvai svyruoti, arba labai tvirtai jį „pririšti“ (arba prisijungti prie kokios nors pinigų sąjungos). Tenka priminti, kad ir pati Europos Monetarinė Sistema skaudžiai patyrė, kas yra tarptautiniai valiutos spekuliantai 1992-1993 metais, – net Jungtinės Karalystės svaras neatlaikė spekuliacinės atakos.

Visi šie įvykiai buvo vienas iš argumentų sukurti bendrą Europos Sąjungos valiutą – eurą [2]. Beje, nuolat didėja euro pasaulinė įtaka: be ES euro zonos šalių, su juo savo valiutas yra susiejusios kelios Afrikos, Rytų Europos šalys. Kuba ir Šiaurės Korėja turi dideles valiutos atsargas eurais [10].

Valstybėms ES narėms, norinčioms įsivesti eurą, keliami reikalavimai

Mastrichto sutartyje nustatyti šie konvergencijos kriterijai valstybėms ES narėms, norinčioms įsivesti eurą:

– infliacija negali būti didesnė už trijų valstybių ES narių, kuriose yra žemiausiais infliacijos lygis, infliacijos vidurkį daugiau kaip 1, bendrojo šalies biudžeto deficitas negali būti daugiau kaip 3 procentai bendrojo vidaus produkto (BVP) arba jis turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie šio lygio.Valstybės biudžeto deficitas 5 procentinio punkto. Toks kainų stabilumas turi būti ilgalaikis.

– valstybės skola negali būti didesnė kaip 60 procentų BVP arba ji turi sparčiai ir nuosekliai mažėti;

– ilgalaikių Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) palūkanų normos negali būti didesnės už trijų valstybių ES narių, kuriose žemiausias infliacijos lygis, ilgalaikių VVP palūkanų normų vidurkį daugiau kaip 2 procentiniais punktais;

– šalies nacionalinė valiuta turi būti stabili ir mažiausiai dvejus metus, dalyvaujant VKM II, neperžengti nustatytų svyravimo ribų (±15 procentų) euro atžvilgiu.

Įvedus bendrą valiutą, euro zonos valiutų kursai valiutų rinkose nebeskelbiami. Tarpbankinėje valiutų rinkoje euras pirmą kartą kotiruotas 1999 m. sausio 4 d. Sidnėjuje. Jo kursas buvo 1,1747 Jav dolerio. Dvi šalys – Graikija ir Švedija – pripažintos neįvykdžiusiomis keliamų reikalavimų, o dar dvi – Danija ir Didžioji Britanija – nusprendė nuo 1999 metų pradžios Europos valiutų sąjungoje (EVP) dar nedalyvauti. Tačiau Danija ir Graikija susiejo savo valiutas su euru ir dalyvauja Europos pinigų sistemos valiutų kursų mechanizme. [2]

1.1 lentelėje pateikti duomenys rodo, kaip kiekvienai ES šaliai pavyko įvykdyti Europos Bendrijos sutartyje numatytus reikalavimus.

1 pav. ES šalių mastrichto reikalavimų įvykdymas

Šalis Infliacija, proc. per metus Biudžeto deficitas, proc. nuo BVP Vyriausybės skola, proc nuo BVP Dalyvavimas VKS Ilgalaikės palūkanų normos, proc. per metus

1998 m. sausis 1997 m. 1997 m. Pokytis, palyginti su praėjusiais metais 1998 m. kovas 1998 m. sausis

1997 1996 1995

Reikalavimai 2,7 3 60 7,8

Airija 1,2 -0,9 66,3 -6,4 -9,6 -6,8 taip 6,2

Austrija 1,1 2,5 66,1 -3,4 0,3 3,8 taip 5,6

Belgija 1,4 2,1 122,2 -4,7 -4,3 -2,2 taip 5,7

Danija 1,9 -0,7 65,1 -5,5 -2,7 -4,9 taip 6,2

Didžioji
cūzija 1,2 3,0 58,0 2,4 2,9 4,2 taip 5,5

Suomija 1,3 0,9 55,8 -1,8 -0,4 -1,5 taip 5,9

Švedija 1,9 0,8 76,6 -0,1 -0,9 -1,4 ne 6,5

Vokietija 1,4 2,7 61,3 0,8 2,4 7,8 taip 5,6Paaiškinimai: VKS – valiutų kursų sąjunga

Neigiamas ženklas reiškia biudžeto perteklių

Infliacijos, biudžeto deficito ir ilgalaikių palūkanų normų kriterijų neįvykdė vienintelė Graikija. Sunkiausia ES šalims sekėsi sumažinti vyriausybės skolą iki 60 proc. BVP ribos. Daugumos šalių vyriausybės skola viršija ribą, tačiau Europos Bendrijos sutartyje numatyta, kad perviršis gali būti toleruojamas, jeigu vyriausybės skola per kelis pastaruosius metus mažėjo ir artėja prie reikalaujamos ribos. Atsižvelgdama į tai, Europos Komisija nusprendė pripažinti, kad dauguma šalių įvykdė valstybės skolos kriterijų, nors kai kurių valstybių (Italijos, Belgijos) vyriausybės skola viršija reikalaujamą ribą daugiau negu dvigubai.

Nepaisant minėtų dalinių neatitikimų, Europos Komisija nusprendė rekomenduoti daugumą šalių į EVS. Kita vertus, EVS įkūrimas neturėtų prasmės, jeigu joje dalyvautų tik kelios šalys, nes tai nepateisintų didelių išlaidų, kurių reikia vieningai pinigų zonai sukurti. Taigi Europos Tarybai priimant prendimą neapsieita be suartėjimo kriterijų interpretavimo ir merkantalizmo. Kartu reikia pripažinti, kad per pastaruosius kelerius metus ES šalims pavyko pagerinti daugelį rodiklių. [1]

EURO TEIKIAMA NAUDA

Dažnai abejojama, kam reikia įvedinėti eurą. Reinoldijus Šarkinas sakė: „Žinoma, gyvenome ir toliau gyventume, bet įvedus eurą šalis turės naudos ir privalumų“. Įvedus eurą, neliks valiutos keitimo išlaidų, sumažės palūkanų norma, didės konkurencija tarp prekybininkų, o iš to naudos turės pirkėjai. Padidės pasitikėjimas šalimi, įvykdžiusia labai griežtus reikalavimus. Centrinio banko vadovas įsitikinęs, kad Lietuva sėkmingai įvykdys visus reikalavimus, nustatytus eurą norinčioms įvesti šalims, ir gaus teisę 2007 metų pradžioje, kaip numatyta, įvesti Europos Sąjungos bendrąją valiutą. Juk praktiškai mes ir esame euro zonoje, tik negalime pasinaudoti privalumais. [5]

Prekybos didėjimas dėl kliūčių jai sumažinimo

Įsivedus eurą, didžiausios naudos Lietuva gautų plečiantis prekybai su euro zonos valstybėmis. Kai šalis, tokia kaip Lietuva, neturi savo valiutos, sumažėja prekybos vykdymo kaštai – su euro zonos valstybėmis prekiaujančioms įmonėms nebereikėtų nuolat keisti litų į eurus ir atgal.

Iš tiesų šiame procese gali net būti sunku įžvelgti naudos, nes mūsų šalies eksportuotojai komisinius už litų – eurų keitimą sumoka mūsų bankų sistemai. Todėl iš esmės tai, ką sutaupytų įmonės, praras mūsų bankų sistema.

Kitas oponentų argumentas tas, kad tie komisiniai per metus sudaro tik apie 30 mln. litų, ir tai nėra reikšminga suma, kuri būtų svarbus argumentas įvesti eurą.

Šie skeptiški argumentai buvo paneigti garsiame dokumente – Europos Komisijos 1990 metų raporte „Viena Europa – vieni pinigai“. Ji, vertindama euro įvedimo naudą, konstatavo, kad ES šalys, atsisakiusios valiutos, kasmet dėl valiutos keitimo kaštų eliminavimo padidins BVP nuo ketvirčio iki pusės procento.

Kodėl tiek daug? Todėl, kad valiutos keitimo kaštai, kurie išnyktų įvedus eurą, iš esmės yra mokėjimas už paslaugą, kurios niekam nereikia ir kuri yra tik nereikalinga kliūtis prekybai. Kai bankai išteklius, kuriuos dabar skiria šiai paslaugai teikti, bėgant laikui panaudos kažkur kitur, o „smėlis prekybos vežimo ratuose” sumažės, tada ir pradėsime gauti didžiausią naudą. Taigi valiutos keitimo kaštai mūsų visuomenei kainuoja gerokai daugiau negu 30 mln. Jei naudosime Komisijos įvertinimų intervalą Lietuvos atveju, tai nauda iš valiutų komisinių panaikinimo jau būtų 175-350 mln. litų. Tai – dideli pinigai, be to, ne vienkartinė nauda – ji gaunama kiekvienais metais, kol šalis yra pinigų sąjungos narė.

Papildomas argumentas už eurą yra tas, kad, kai šalis neturi savo valiutos, išnyksta ir galimos su ta valiuta siejamos problemos. Tai ypač aktualu mažoms valstybėms, kurios neturi ilgą laikotarpį kauptos reputacijos, o tokia ir yra Lietuva. Į tokių šalių valiutas dažniausiai žiūrima gana įtariai. Prekybos partneriai, užsienio investuotojai neatmeta galimybės, jog gali pasitaikyti kokių nors nemalonių siurprizų, susijusių su ta valiuta. Pavyzdžiui, dėl ekonominės politikos klaidų ją gali užpulti užsienio valiutos spekuliantai, valdžia pati dažnai turi slaptų motyvų manipuliuoti valiutos kursu ir t.t. Tačiau kai šalis neturi savo valiutos, išnyksta bet koks neapibrėžtumas, susijęs su šalies valiutos kursu. Valiutos keitimo kaštų ir valiutos kurso apibrėžtumo išnykimas skatina prekybą, investicijas.

Garsus ekonomistas Andy Rose‘as nagrinėjo buvusias ir dabar egzistuojančias pinigų sąjungas. Jis parodė, kad prekybos srautai tarp pinigų sąjungos narių yra maždaug dvigubai didesni negu tarp šalių, kurios nėra pinigų sąjungos dalis.

Taigi, bėgant laikui, galime laukti prekybos padvigubėjimo su euro zonos šalimis. Dar XIX amžiuje buvo parodyta, kad didesnė prekyba lemia didesnę gerovę, kadangi šalis gali specializuotis dalykuose, kuriuos geriau moka gaminti, o ką nelabai moka gaminti – galima ir importuoti. Akivaizdu, kad
abipusiai prekybos mainai yra naudingi abiem sandorio šalims. Demokratinėje visuomenėje priešingu atveju jie tiesiog nevyktų.

Kalbant apie skaitinius prekybos naudos įvertinimus, tas pats Andy Rose‘as kartu su Jeffrey Frankel’iu 2002 m. parodė, kad prekybos padidėjimas vienu procentu tarp pinigų sąjungos šalių padidina pajamas vienam gyventojui maždaug trečdaliu procento. Štai kodėl didžiausia laukiama nauda iš euro įvedimo Lietuvoje – būtent prekybos ir pajamų didėjimas[2]. Ligšiolinė euro zonos narių patirtis rodo, kad vien dėl bendros valiutos prekyba padidėjo maždaug 10 proc.[10].

Palūkanų lygių supanašėjimas

Lietuva, įstodama į euro zoną, patenka į gana mažų palūkanų sritį, visiškai išnyksta lito kurso keitimo rizika, atitinkamai iš palūkanų išnyksta premija, kurios investuotojai reikalauja už tą neapibrėžtumą.

Ką reiškia mažesnės palūkanos? Iš esmės tai reiškia didesnį vartojimą, kadangi žmonės gali pigiau skolintis, reikia mokėti mažesnes palūkanas. Tai sąlygoja didesnes vidaus investicijas – mūsų investuotojams bus patraukliau investuoti, nes investavimo sąnaudos, kurias daugiausia atspindi paskolų palūkanų norma, sumažėja. Valstybei taip pat sumažėja skolos aptarnavimo išlaidos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2303 žodžiai iš 7612 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.