Fiodoras dostojevskis
5 (100%) 1 vote

Fiodoras dostojevskis

Romantizmą pakeičianti literatūros kryptis vadinasi realizmas. Di¬džiosiose Europos ir Amerikos literatūrose jis įsigalėjo apie 1840 m. (lietuvių literatūroje šiek tiek vėliau – maždaug po 50 m.) ir vyravo iki pat XIX a. pabai¬gos. Realizmas susijęs su XIX a. europiečių gyvenimo pokyčiais, mokslo atradimais, su išaugusiu rašytojų dėmesiu viduriniajam ir žemesniajam visuomenės sluoksniui – darbininkijai, smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, tarnautojams. Realistai nusigręžia nuo romantikų suabsoliutinto žmogaus dvasios pasaulio ir susitel¬kia ties daiktiškosios žmogaus aplinkos vaizdavimu. Ši literatūros kryptis paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą. Vėlyvoji realizmo atmaina, išryškėjusi XIX a. pasku¬tiniajame ketvirtyje, vadinama natūralizmu. Romantizmo, realizmo ir natūralizmo epochoje yra ir svarbiausios XX a. literatūros kryp¬ties – modernizmo ištakos.

ŽYMIAUSI REALISTAI.

Realizmo krypties pradininkas Europos literatūroje yra prancūzų romanistas Onorė de Balzakas (Honore de Balzac, 1799-1850). Savo devyniasde¬šimt septynių romanų cikle, pavadintame „Žmogiškoji komedija“, Balzakas sukūrė įspūdingą XIX a. pirmosios pusės Prancūzijos visuomenės gyvenimo paveikslą, ap¬imantį sostinę ir provinciją, bankininkus, aristokratus, pra¬monininkus, varginguosius sluoksnius… Šios visuomenės svarbiausios varomosios jėgos yra pinigai, beatodairiškos žmonių pastangos išsikovoti aukštesnę visuomeninę padė¬tį. Rašytojas tarsi gamtininkas atskleidžia pavienių asmenų ir visuomenės grupių elgesį lemiančius dėsnius. Tai savotiška epo¬chos visuomenės ir papročių istorija. Žymiausi „Žmogiškosios kome¬dijos“ ciklo romanai yra „Eugenija Grandė“ ir „Tėvas Gorijo“.

Balzako pradėtą kryptį Prancūzijoje tęsė Stendalis (Stendhal, tik¬roji pavardė Anri Beilis [Henri Beyle], 1783-1842), Anglijoje – Čarlzas Dikensas (Charles Dickens, 1812-1870), Rusijoje – Aleksandras Gogolis (1809-1852), Ivanas Turgenevas (1818-1883), Levas Tolstojus (1828-1910) ir kt

Realizmo bruožai

Rašytojai, dailininkai, skulptoriai taip pat buvo paveikti vyraujančių savo laiko idėjų. Jie laikėsi požiūrio, kad menininko uždavinys yra tyrinėti tikrovę, meniniais vaizdais atskleisti tai, kas neprieinama arba sunkiai prieinama mokslui. Realistai nustojo gilintis į filosofi¬nius žmogaus būties klausimus, žavėtis istorijos, tolimų kraštų egzo¬tika, gamta arba poetinės fantazijos skrydžiais. Jie dėmesį sutelkė į žmogaus kasdienybę – visų pirma į dirbančio, vargstančio žmogaus buitį, į plačiųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą; savo kūriniuose ėmėsi kelti, fiksuoti ir spręsti skaudžias daiktiškosios žmogaus būties problemas. Todėl realistiniam menui būdingiausia visuomeninė, arba socialinė, tematika ir problematika.

Į tikrovę realistai stengėsi žvelgti nešališkai, objektyviai, su mokslininko atidumu ir dėmesingumu detalei, ir kartu pastebėti tos tikrovės dėsningumus, išryškinti esminius jos bruožus. Jų kūriniams būdingas tikslus išorinės, daiktiškosios tikrovės vaizdas ir kartu api¬bendrinimas, pastanga išryškinti tipiškus aplinkos ir visuomenės bruožus. Tokia tikslaus tikrovės atvaizdo ir tipiškumo dermė, realis¬tų nuomone, ir yra tikroviškumas – vertingiausia naujojo meno savybė. Objektyvaus stebėtojo poziciją realistiniame mene paprastai išreiškia visažinio pasakotojo, vertintojo figūra (dailėje ją atitin¬ka aiški vaizduojamoji perspektyva).

Kartu su meno objektu ir siekiais pakito ir realistinių kūrinių raiškos priemonės. Realizmas atsisako aukštojo stiliaus, klasikinių žanrų, iš Antikos ar Biblijos paveldėtų motyvų. Klasikinio ir romanti¬nio meno simbolius, alegoriškas detales, romantikų metaforas keičia metonimija – tikrovės fragmentai, atstovaujantys platesniems tos tikrovės reiškiniams. Į realistinius kūrinius plūsteli kasdienė, šne¬kamoji kalba, naujosios demokratinės epochos buities detalės; dar romantizmo plačiai naudotus poetinius žanrus, tokius kaip poema, išstumia proza. Realizmo meninius idealus geriausiai įgyvendino romanas – žanras, neturintis griežtų taisyklių, lengvai prisitaikantis prie įvairiausių tikrovės sričių vaizdavimo, sulydantis įvairiausių stilių elementus.

Natūralizmas

Vėlesnioji realizmo atmaina, arba srovė, yra natūralizmas. Jis susijęs su mėginimu literatūroje tiesiogiai pritaikyti tiesos ir moksliškumo principus. Natūralistai manė, kad rašytojas, kaip ir mokslininkas, sa¬vo veikloje turėtų remtis stebėjimu, eksperimentu ir dokumentais. Jie griežtai laikėsi biologinės žmogaus bei visuomenės prigimties teorijos. Natūralistinėje literatūroje pesimistiškai žiūrima į bet kokius dvasinius žmonių gyvenimo reiškimus, tokius kaip moralė, tikėjimas, joje vyrau¬ja nuožmios kovos už būvį, smurto, instinktų ir išsigimimo temos.

Žymiausias natūralistinės literatūros atstovas yra prancūzų rašy¬tojas Emilis Zola (Emile Zola, 1821-1902). Dvidešimties romanų cikle „Rugonai-Makarai“, remdamasis tiesioginiais aplinkos stebėjimais, tyrinėjimais, gausybe įvairiausias epochos gyvenimo sritis aprašan¬čių dokumentų, jis parodo aplinkos ir paveldėjimo įtaką penkioms vienos giminės kartoms.

Daugelio XIX a. antrosios pusės rašytojų kūryboje realizmo ir
na¬tūralizmo pradai susipina. Toks derinys būdingas Giustavo Flobero (Gustave Flaubert, 1821-1880) kūrybai. Kitaip nei Balzakas, Floberas parašė palyginti nedaug, užtat prancūzų literatūroje pagarsėjo kaip neprilygstamas stiliaus meistras, ištisus mėnesius galėjęs tobulinti vieną puslapį. Jo rašymo manierai būdingas itin tikslus, bemaž beas¬menis objektyvumas, negailestinga miesčionijos dvasinės menkystės analizė. Žymiausiame savo romane „Ponia Bovari“ jis vaizduoja ne¬žymią miesčioniškos prigimties moterį, nesantuokiniuose ryšiuose ieškančią savo knygiškų svajonių išsipildymo, patiriančią nusivyli¬mą, beprasmybę ir depresiją. Šis romanas reikšmingas ne tik įžvalgia psichologine analize, bet ir novatorišku pasakojimo būdu, kuriame tiesioginį pasakotojo komentarą bemaž visiškai pakeičia veikėjos įspūdžių bei minčių perteikimas ir analitinis aplinkos aprašymas.

ROMANO SUKLESTĖJIMAS

Dažnai sakoma, kad XIX amžius literatūroje – romano amžius. Rašy¬tojų realistų dėmesys kasdienybei, gyvenimo įvairovei, pastangos ap¬rėpti ir paaiškinti visuomenės gyvenimo visumą atitiko šio lankstaus žanro prigimtį ir suteikė nepaprastai stiprų impulsą jo raidai.

Žodis romanas kilęs iš senosios prancūzų kalbos, kurioje reiškė romaniška kalba (t. y. ne lotyniškai – oficialia senųjų laikų rašto kal¬ba) parašytą kūrinį. Romanas – tai didelės apimties, laisvos kompozicijos siužetinis prozos kūrinys. Neturėdamas beveik jokių pastovių žanro normų, jis labai lengvai prisitaiko prie laiko reikalavimų. Galima sakyti, kad pastoviausia šio žanro savybė yra atvirumas bet kokiai žmogaus patirčiai, minčiai bei kūrybiniams sumanymams. Kartais romanas pavadinamas mūsų laikų epu – taip plačiai jis aprėpia pastarųjų šimtmečių tikrovę ir žmogų. Romanas artimai susijęs ir su šiuolaikiniu individualizmu – jo centre paprastai yra atskiro žmogaus asmeninis gyvenimas, patirtis, vidinės brandos kelias. Romano formai labai didelę įtaką turi autoriaus indi¬vidualybė. Dėl formos ir turinio laisvumo šiuolaikinis romanas turi nepaprastai daug žanrinių atmainų.

Romano ištakos glūdi dar antikinės Graikijos literatūroje, Vidur¬amžių pramoginėje, nuotykių raštijoje (riterių romanas), liaudies humoristiniuose bei satyriniuose pasakojimuose (iš jų išaugo vieno žymiausių Renesanso rašytojų Fransua Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“). Tačiau Renesanso, Baroko ir Klasicizmo laikų lite¬ratūros teorijoje romanas dar nebuvo laikomas savarankišku žanru, neskiriamas nuo tokių tekstų kaip kronika, reportažas, memuarai, laiškai, o jei ir pastebimas, tai priskiriamas vadinamiesiems „žemie¬siems“ žanrams. Šiuolaikinio romano pradininku paprastai laikomas Migelis Servantesas, „Don Kichoto“ autorius. XVII-XVIII a. šį žanrą plėtojo Danielis Defo („Robinzonas Kruzas“), Džonatanas Sviftas („Guliverio kelionės“). Pagrindiniai šiuolaikinio romano tipai atsira¬do sentimentalizmo ir romantizmo laikais. Tai visuomenės, papročių, istoriniai, meilės romanai, kuriuos kūrė Žanas Žakas Ruso („Naujoji Eloiza“), Johanas Volfgangas Gėtė („Jaunojo Verterio kančios“), Val¬teris Skotas (Valter Scott, „Aivenhas“, „Rob Rojus“), Viktoras Hugo („Paryžiaus katedra“, „Vargdieniai“), Aleksandras Puškinas („Euge¬nijus Oneginas“), Michailas Lermontovas („Mūsų laikų didvyris“). Jau aptarėme, kaip romanas išpopuliarėjo realizmo epochoje.

Pirmieji lietuviški romanai parašyti tik XX a. pradžioje. Tai Vin¬co Pietario „Algimantas“ (1904), Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas“ (1912). Romano bruožų turi ir kai kurie XIX a. lietuvių prozos kūriniai, pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ (1869). Žymiau¬sias klasikinis lietuviškas romanas yra Vinco Mykolaičio-Putino „Alto¬rių šešėly“.

FIODORAS DOSTOJEVSKIS (1821-1881)

Vienas žymiausių XIX a. pasaulio romanistų yra rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis. Tikras savo laiko kūdikis, persiėmęs savo epochos idėjomis, jis kartu nujaučia daugelį esminių XX a. proble¬mų ir meno bruožų, yra šiuolaikinio psichologi¬nio romano ir vadinamosios polifoninės prozos pradininkas, į literatūrą sugrąžina amžinųjų egzistencinių ir moralinių klausimų svarstymą. Svarbiausi jo kūrybos klausimai – gėrio ir blogio santykis, kančios, tikėjimo, dorovės principų prasmė ir vertė, žmogaus pri¬gimties dvilypumas ir jo tobulėjimo galimybės. Dostojevskio kūryboje galima įžvelgti realizmo mokyklą, kai kuriais bruožais jis artimas natūra¬lizmui, daugeliu esmingų savybių jo kūryba yra atrama ir XX a. modernistams.

KŪRYBOS YPATYBĖS

Dostojevskio kūrybą sieja dėmesys „prakeiktiesiems“ egzistenci¬niams ir moraliniams klausimams: ar yra Dievas ir jo nustatyta dieviš¬koji pasaulio tvarka; ar žmogus pajėgus pasiekti šventumą; kokia mo¬ralinio tobulėjimo, pasiaukojimo, kančios prasmė?.. Rašytojui rūpi ne išorės, buities fiksavimas, ne žmogaus gamtiškumas, kaip daugumai ankstesnių realistų ir natūralistų, bet žmogaus sielos, vidaus gyveni¬mas, dieviškų ir gyvuliškų žmogaus bruožų susidūrimai; prigimties, proto, jausmų ir moralinių dėsnių, šventumo, tobulybės ilgesio, religi¬nio jausmo grumtis. Žmogaus psichikos pasąmonės atskleidimo gilu¬mu ir meniškumu Dostojevskis ir šiandien lieka
o kūriniuose atsiveria ir su niekuo nesupainiojamas, „dostojevskiškas“ epochos vaizdas, kuriame daug dėmesio skiriama visuo¬menės „apačioms“ -vargšams, visuomenės atstumtiesiems, „pažemin¬tiesiems ir nuskriaustiesiems“. Juose Dostojevskis įžvelgia tuos pačius dieviškumo pradus, dvasinio tyrumo siekį kaip ir aristokratijoje.

Ypatinga ir Dostojevskio kūrinių forma. Realistinį, net natūralis¬tinį tikrovės vaizdą juose pagilina simboliniai elementai, bibliniai motyvai ir temos. Atsisakoma autoritetingo visažinio pasakotojo, rašytojo kūriniuose susiduria, rungiasi keletas lygiaverčių tiesų, pavienių veikėjų požiūrių. Dostojevskio kūryba nepaprastai spal¬vinga ir žanrine, stilistine prasme: joje yra ir dokumentikos, užrašų, laiškų, dienoraščių, ir detektyvo, socialinio romano, ir įvairių kitų žanrų bruožų bei elementų. Toks įvairiausių požiūrių, tiesų, idėjų, pasakojimo būdų derinimas būdingas vėlesnei, XX amžiaus ir šiuo¬laikinei literatūrai.

Į didžiausias kūrybos aukštumas Dostojevskis užkopė romanais „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“ ir paskutiniuoju, likusiu nebaig¬tu „Broliai Karamazovai“ (1879-1880).

„NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ“

„Nusikaltimas ir bausmė“ – garsiausias Dostojevskio romanas, tvir¬tai įėjęs į pasaulio literatūros aukso fondą. Šis romanas, parašytas 1865-1866 m. Peterburge, susijęs su tam tikra rašytojo asmenine pa¬tirtimi, su epochos idėjomis bei problemomis. Jame matyti vargšo žmogaus Peterburgas, kokį turbūt regėjo pats Dostojevskis, ambicin¬gas, tačiau neturtingas studentas; galima pajusti ir to meto Rusijoje bei visame Vakarų pasaulyje populiarios visuomenės pertvarkymo teorijas. Tačiau romano centre esanti nusikaltimo prieš moralinius visuomenės pagrindus ir atsakomybės tema, joje susieinančios proble¬mos ir idėjos yra iš esmės visuotinės, amžinos, nė kiek nepasenusios, o kai kuriais aspektais ir dar aktualesnės šiandien, praėjus bemaž pusantro šimto metų nuo romano sukūrimo, „etninių valymų“ ir pasaulinio terorizmo epochoje.



GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS

Fiodoras Dostojevskis gimė 1821 m. spalio 30 d. Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Jo tėvas buvo kilęs iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (nuo Pinsko dabartinėje Baltaru¬sijoje); save, atrodo, kartais pavadindavo lietuviu. Tėvas buvo gana sunkaus, griežto būdo, nors teisingas, labai rūpinęsis šeima, moti¬na – poetiška, švelni. Mokėsi privačiose Maskvos bajorų mokyklo¬se, suteikusiose gerą humanitarinį išsilavinimą, visam gyvenimui įdiegusiose meilę literatūrai. Po motinos mirties, būdamas penkioli¬kos metų, tėvo valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. }Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė savo pirmąjį romaną „Vargšai žmonės“, laiškų forma pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę. Jau šio pirmojo kūrinio kelias į viešumą buvo ypatingas. Žymus rusų poetas N. Nekrasovas, per naktį skaitęs niekam nežinomo literato rankraštį, penktą valandą ry¬to atbėgo jo pasveikinti. Panašių entuziastingų žodžių Dostojevskis sulaukė iš žymiausio tų laikų rusų kritiko V. Belinskio:

Jeigu dvidešimt penkerių metų žmogus gali parašyti tokį dalyką, tai jis genijus. <…> Mes, publicistai ir kritikai, tik samprotaujame, mes žodžiais stengiamės tai išaiškinti, o jūs, menininkas, vienu brūkštelėjimu, išsyk atskleidžiate paveikslo esmę taip, kad galima pirštais paliesti <…>. Štai meniškumo paslaptis, štai meno tiesa. Štai menininko tarnavimas tiesai! Tiesa atverta ir apreikšta jums, kaip menininkui, atiteko kaip dovana, tad branginkite šią dovaną, likite jai ištikimas ir būsite didelis rašytojas!.. Šis pripažinimas drovios prigimties Dostojevskį galutinai įtikino, kad jam skirtas rašytojo kelias.

1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais – Peterburgo jaunimo grupe, kuri svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių raš¬tus. Despotiškas carinės Rusijos režimas, išsigandęs Europoje tuo metu kilusios revoliucijų bangos, šią grupę įtarė rengiant sąmokslą. 1848 m. socialistai, su jais kartu ir Dostojevskis, buvo suimti ir po aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteisti sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio 22-osios rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus… ir tada atšuoliavo pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties. Siaubinga akistata su mirtimi visam gyvenimui įsirėžė į jautrią Dostojevskio sąmonę, galbūt paaštrino ir visą vėlesnį gyvenimą jį kamavusią epilepsiją (nervų liga, pasireiškianti traukuliais ir sąmonės netekimo priepuoliais). 1849-1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Tai buvo nepaprastai sunkus jo gyvenimo laikotarpis, primenantis XX a. lietuvių tremtinių kančias Sibiro šiaurėje. Kaliniai gyveno susikimšę apirusiuose barakuose, su grandinėmis ant kojų, tvanku¬moje, apnikti parazitų, sunkiai dirbdami, neturėdami menkiausios galimybės
pabūti vieni, pasimatyti su artimaisiais; buvo draudžiama skaityti ir rašyti. Tačiau kaip rašytojui Dostojevskiui šie metai suteikė neįkainojamą patirtį: kaip pats sakė, Sibire jis pamatė „visą rusų liau¬dį“, pažino žmogų nuo žemiausių instinktų iki aukščiausių dvasios pasireiškimų, prisirinko begales siužetų ir motyvų, išgirdo gausybę liaudies kalbos atmainų. Kalėjimo, katorgos, teismo vaizdai perpina visą vėlesnę Dostojevskio kūrybą. Pirmiausia šią patirtį rašytojas išdėstė katorgą vaizduojančiame romane „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ (1861), kurį skaitydamas, sakoma, verkęs net pats despotas caras. 1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pa¬keistas į tremtį; jis pagaliau galėjo skaityti ir rašyti. Remiamas brolio, kuris jam iš Peterburgo siuntė knygas, protingų vietos valdininkų, šiuos metus rašytojas praleido intensyviai ir turiningai.1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, parašė ir išspausdino romanus „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ (1861), „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ (1861), „Užrašai iš po¬grindžio“ (1864), „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866). Šie kūriniai jam atnešė didžiulę šlovę. Per katorgos ir tremties metus rašytojo pažiū¬ros pasikeitė: jis įsitikino, kad socialistinės teorijos, revoliucinė prie¬varta negali pataisyti visuomenės ir žmogaus. Visą vėlesnį gyvenimą Dostojevskis liko ryžtingas revoliucijų priešininkas, konservatyvių, kartais net reakcingų pažiūrų (nepripažino Rusijos pavergtų tautų teisės į laisvę). Tačiau Dostojevskio romanai, ypač žmogaus sielos gelmių meniniai atvaizdai, šias pažiūras daugsyk pranoksta.Dostojevskiui, kaip žmogaus sielos vaizduotojų!, daug postūmių davė meilė. Jautrios prigimties rašytojui reikėjo bendravimo su sub¬tiliais, jį atjaučiančiais asmenimis; jis lengvai įsimylėdavo, ne kartą skausmingai, nelaimingai. Pirma didžioji jo meilė buvo Marija Konstan, alkoholiko muitinės valdininko žmona, netrukus likusi našle, kurią jis sutiko Sibire gyvenančią dideliame skurde. Rašytojas ją vedė ir drauge išgyveno septynerius metus, nepaliaudamas mylėti, nors šeima nebuvo itin darni. Subtilūs dvasiniai ryšiai jį siejo su Apolinarija Suslova, buvusio baudžiauninko dukra, talentinga moterimi, sutikta Peterburgo literatūriniuose salonuose, su aktore Aleksandra Šubert, su rašytoja Aniuta Korvin-Krukovska. Svarbiausia Dosto¬jevskio gyvenimo moteris buvo jauna stenografistė Ana Snitkina, su kuria jis susipažino ypatingomis sąlygomis. 1866 metais, labai stokodamas pinigų, jis pasirašė drakonišką sutartį su vienu leidėju: jeigu rašytojas iki tų metų lapkričio pirmos nepristatysiąs jam naujo dvylikos spaudos lankų (maždaug 300 puslapių) apimties romano, leidėjas devynerius metus galėsiąs be atlyginimo leisti visus naujai parašytus jo kūrinius. Iki sutarties termino likus tik mėnesiui, roma¬nas dar net nebuvo pradėtas; tada draugų patariamas Dostojevskis pasisamdė pagalbininkę… ir sutartis buvo įvykdyta. Ištekėjusi už rašytojo 1867 m., Ana iki pat mirties liko jam patikima atrama, nešė šeimos buities naštą, tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus. Kita Dostojevskio gyvenimo aistra buvo lošimas. 1867-1871 m. vie¬šėdamas Europoje jis lošė visiškai pamesdamas galvą, pralošdamas paskutinius šeimos pinigus. Tik po keleto metų šios pragaištingos aistros pavyko atsikratyti. Rašytojas mirė 1881 sausio 28 d. Peterburge, įgijęs milžinišką au¬toritetą ir pripažinimą kaip rusų literatūros klasikas.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2892 žodžiai iš 8721 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.