Fiziniai asmenys
5 (100%) 1 vote

Fiziniai asmenys

1121314151617181

FIZINIAI ASMENYS

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 2

1. FIZINIAI ASMENYS 3

2. FIZINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS 4

2.1 Civilinio teisnumo sąvoka 4

2.2 Civilinio teisnumo turinys 6

2.3 Civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas 8

2.4 Civilinis teisnumas senovės Romoje 10

3. FIZINIŲ ASMENŲ VEIKSNUMAS 11

3.1 Civilinio veiksnumo sąvoka 11

3.2 Visiškas, santykinis, dalinis veiksnumas 11

3.2.1 Visiškas veiksnumas 11

3.2.2 Santykinis veiksnumas 12

3.2.3 Dalinis veiksnumas 13

3.3 Civilinio veiksnumo atsiradimas 14

3.3.1 Emancipacija 15

3.4 Civilinio veiksnumo išnykimas 16

3.5 Civilinis veiksnumas senovės Romoje 20

3.6 Civilinio teisnumo ir veiksnumo neribotumas 21

3.7 Gyvenamoji vieta 22

IŠVADOS 24

LITERATŪROS SĄRAŠAS 25

ĮVADAS

Žmonių bendruomenėje egzistuojantys santykiai tarp žmonių vadinami visuomeniniais santykiais. Išskiriami visuomeniniai santykiai, kurie sureguliuoti teisės normomis. Tai – teisiniai santykiai. Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtine teisė. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta. Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę. Svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė. Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

Kaip ir kiekviena teisės šaka, civilinė teisė turi savo subjektus. Civilinės teisės subjektų sistemos pagrindas yra žmogus – natūralus subjektas (fizinis asmuo). Visi kiti civilinės teisės subjektai yra sukurti žmogaus remiantis viešosios ir privatinės (civilinės) teisės normomis, kurie gali būti pripažinti juridiniais asmenimis arba tokiais nelaikomi. Šiame referate apžvelgiami fiziniai asmenys kaip civilinės teisės subjektai ir jų civilinio teisinio subjektiškumo elementai: teisnumas ir veiksnumas.

Trijose stambiose dalyse pateikiama esminė informacija, apibrėžtos pagrindinės sąvokos, padedančios geriau suprasti šią temą, kuri yra labai svarbi eiliniam piliečiui, kadangi ji tiesiogiai liečia jo teises ir pareigas.

Jau Romos šaltiniuose buvo teigiama, kad teisė egzistuoja tik dėl žmogaus, kuris ir yra tikrasis bei natūralus jos subjektas (hominum causa ius constitutum est). Taigi matome, kad jau senovės Romos teisininkai išskyrė žmogų kaip civilinės (privatinės) teisės subjektą ir apibrėžė jo teisnumą ir veiksnumą. Todėl šiame darbe atskiruose skirsniuose pateikiamos žinios iš Romėnų teisės: apibūdinamos fizinio asmens teisnumo ir veiksnumo ypatybės. Iš esmės jos yra panašios lyginant su dabartinėmis. Tai tik įrodo, kad iki šiolei romėnų teisė yra civilinės teisės pagrindas visame pasaulyje.

Taigi šis referatas – išsamiai supažindina su senovės Romos ir Lietuvos civilinės teisės subjektų subjetiškumo elementais, remiantis žiniomis iš senovinių pergamentų ir iš Lietuvos Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d.), kurio straipsniai pateikiami su ženklu  CK ir pateikia glaustą informaciją – yra tarsi įvadas kiekvienam skirsniui.

1. FIZINIAI ASMENYS

Civilinio teisinio santykio subjektu gali būti kiekvienas asmuo – fizinis ar juridinis, kuriam civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų turėtoju, jeigu teisės normos leidžia tam asmeniui turėti civilinį teisinį subjektiškumą.

Fiziniai asmenys – individai, turintys civilinės teisės subjektiškumą..

1 pav. Fizinių asmenų, kaip civilinių santykių subjektų, skirstymas

2. FIZINIŲ ASMENŲ TEISNUMAS

2.1 Civilinio teisnumo sąvoka

CK 2.1 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo samprata

Galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims.

Teisnumas yra bendroji teisės kategorija, apibūdinanti asmens teisinį statusą. Tik teisnus asmuo yra teisinių santykių subjektas. Asmuo, kuriam nebūdingas teisnumas yra tarsi „už įstatymo ribų“, nes teisės požiūriu neteisnus žmogus negali turėti teisių ir pareigų, t.y. negali būti teisinių santykių subjektas.

Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė. Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė, kurią asmeniui, kaip teisės subjektui, savo įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė. Teisnumas – tai antstatinis reiškinys, teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį, paskiausiai sąlygotą egzistuojančių toje visuomeninėje formacijoje gamybinių santykių ir bazės. Todėl teisės ir pareigos, kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai, yra nevienodos. Pavyzdžiui, vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės subjektai, todėl jie neturėjo teisnumo. Feodalinėje visuomenėje viešpataujančios klasės atstovai – feodalai – turėjo neribotą teisnumą, o valstiečių teisumas priklausė nuo pastarųjų valios (Lietuvoje išleisti trys Statutai (1529, 1566, 1588) įtvirtino iš pradžių didikų, o netrukus (nuo Antrojo Statuto) ir viso bajorų luomo viešpatavimą. Miestiečių ir ypač valstiečių teisės bei laisvės liko suvaržytos. Valstiečiai, vykdant Lietuvos valstybėje žemės
reformą, vadinamą Valakų reforma, verčiami baudžiauninkais). Nugalėjus buržuazinėms revoliucijoms, buvo paskelbtas lygus visos buržuazinės visuomenės narių teisnumas. Tačiau realiam teisnumui būtinos realios ekonominės, politinės ir teisinės garantijos. Apie lygų teisnumą galima kalbėti tik turint realias galimybes valdyti gamybos priemones. Teisnumo garantijų sistemoje ekonominėms teisnumo garantijoms tenka pagrindinis vaidmuo.

Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas. Galimybę būti įstatymo numatytų teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija. Tačiau realų įstatyme numatytų teisių ir pareigų įgyvendinimą visose ekonominėse formacijose garantuoja toje ekonominėje formcijoje egzistuojanti gamybos priemonių nuosavybės forma bei visa ūkio sistema. Bet kokios kliūtys, ribojančios galimybę turėti įstatyme numatytas civilines teises ir pareigas, kiekvienoje civilizuotoje valstybėje turi būti šalinamos, panaudojant valstybinės prievartos priemones. Civiliniam teisnumui būdingas lygybės principas, kurio esmė ta, kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas, tačiau negali turėti jokių privilegijų. Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises, o kartu ir tokį pat teisnumą, nepaisant asmens amžiaus, jo sveikatos būklės, nacionalinės ar socialinės kilmės, socialinės padėties, išpažįstamos religijos, lyties, rasės, tautybės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, šeimyninės padėties, gimimo vietos, priklausymo vienai ar kitai politinei partijai ar kitokio statuso ir kitokių aplinkybių. Tačiau tam tikrais atvejais galėjimas turėti tam tikrų teisių i pareigų gali būti siejamas su tam tikromis žmogų apibūdinančiomis savybėmis: giminyste, amžiumi ir panašiai. Pavyzdžiui, įpėdinis pagal įstatymą gali būti ne bet kuris, o tik susijęs su palikėju kraujo giminystės ar santuokiniais ryšiais asmuo (CK 5.5, 5.11, 5.13 str). Atsižvelgiant į einamas pareigas, kai kurie asmenys neturi teisės sudaryti dovanojimo sutarčių (CK 6.470 str 4-5 d.). Tačiau šie ir kitokie panašūs atvejai nelaikytini teisnumo ribojimu, o yra tik tam tikrų, konkrečių civilinių teisių ar pareigų turėjimo sąlygos (prielaidos).

Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises, bet ir civilines pareigas. Teisė be pareigos neegzistuoja. Todėl teisių ir pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas. Galimybei turėti civilines teises visada adekvati galimybė turėti civilines pareigas. Civilinis teisnumas yra bendriausia teisinė abstarkcija, tik padedanti nustatyti, kalbama apie apie civilinės teisės subjektą ar ne. Todėl teiginys, kad asmuo pasižymi civiliniu teisnumu, dar nereiškia, kad jis turi konkrečių civilinių teisių ar pareigų. Kokių civilinių teisių ir pareigų asmuo įgys ir ar apskritai jų igys, priklauso nuo kitų teisinių aplinkybių. Konkrečių civilinių teisių ir pareigų įgyjama tam tikrų juridinių faktų, pavyzdžiui, sandorių (CK 1.63 str.), pagrindu. Be to, tam tikrų civilinių teisių ar pareigų asmuo gali įgyti tik teisės normų numatytomis sąlygomis arba tik teisės normų nustatyta tvarka. Tokias sąlygas ar tvarką gali nustatyti tiek privatinės, tiek viešosios teisės normos. Pavyzdžiui, ar asmuo taps šaunamojo ginklo savininku, priklauso nuo to, ar bus įvykdytos visos 1996 m. birželio 16 d. Įsakyme Nr. 259 nustatytos sąlygos.

Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise. Vis dėlto tarp šių dviejų teisinių kategorijų egzistoja esminis skirtumas. Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens (teisės subjekto) elgesio rūšis ir apimtis, taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens. Subjektinė teisė – tai konkreti teisė, priklausanti konkrečiam teisinio santykio subjektui. Kiekviena subjektinė teisė yra trijų galimybių vienybė:

a) subjektinės teisės turėtojo leistino elgesio rūšis (ir apimtis);

b) galimybė reikalauti atitinkamo elgesio (vykdyti tam tikrus veiksmus arba, atvirkščiai, susilaikyti nuo veiksmų) iš kitų įpareigotų asmenų;

c) galimybė būtinais atvejais prašyti valstybinio aparato paramos antrąjai galimybei įgyvendinti.

Skirtingai nuo subjektinės teisės, teisnumas – tai bendra abstrakti galimybė būti subjektu visų teisių ir pareigų, kurias pripažįsta ir leidžia įstatymai. Taigi šios abstrakčios galimybės pagrindu, esant tam tikriems juridiniams faktams, ir atsiranda subjektinė teisė. Teisnumą visuomet (kiek jis neapribotas teismo) turi fiziniai asmenys, o tuo tarpu konkrečių subjektinių teisių jie gali ir neturėti. Pavyzdžiui, į teisnumo turinį įeina galimybė turėti nuosavybės teisę. Tačiau subjektinė teisė į tam tikrą turtą gali atsirasti priklausomai nuo daugelio juridinių faktų (ar šis asmuo turi lėšų įsigyti vieną ar kitą turtą ir t.t.). taigi teisnumas – tai bendra prielaida, kurios pagrindu gali atsirasti konkreti subjektinė teisė. Paprastai teisnumas realizuojamas per subjektinę teisę. Priešingai subjektinei teisei, kur vieno asmens teisėms koresponduoja atitinkamos pareigos, teisnumui nekoresponduoja kokių nors asmenų pareigos. Subjektinę teisę galima perleisti kitam asmeniui, o
teisnumo perleisti (taip pat atimti) negalima (galiojantys įstatymai nenumato galimybės atsisakyti teisnumo, apriboti jį, perduodant dalį galimybių turėti civilines teises ir pareigas kitiems asmenims), nes pasakymas, kad asmeniui būdingas civilinis teisnumas, reiškia, kad jis, įgydamas konkrečių teisių ir pareigų gali tapti konkrečių civilinių teisinių santykių subjektu, taigi civilinis teisnumas yra neatskiriamas žmogaus teisinio statuso elementas. 2.2 Civilinio teisnumo turinys

 CK 2.4 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinys

1. Fiziniai asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, taip pat turėti kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises.

2. Fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais.

3. Kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas.

Fizinio asmens civilinio teisnumo turinys – tai jo glimų utrėti civilinių teisių ir pareigų visuma. Civiliniame Kodekse pateikiamas tik pavyzdinis, o ne baigtinis asmens civilinių teisių sąrašas. Asmens civilinės teisės ir pareigos numatytos:

a) Civiliniame Kodekse;

b) Konstitucijoje;

c) Nuosavybės pagrindų įstatymas;

d) Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje;

e) 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje;

f) 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių tarptautiniame civilinių ir politinių laisvių pakte;

g) 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje;

h) Kituose tarptautiniuose ir vidaus teisės aktuose.

Remiantis bendraisiais civilinės teisės principais (CK 1.2, 1.5, 3.3 str.), fiznis asmuo gali tapti bet kokių civilinių santykių subjektu ir įgyti bet kokių civilinių teisių ir pareigų, jeigu tai nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir teisės principų (CK 1.136 str.). Kiekviena iš suteikiamų teisių – tai įstatymais garantuota galimybė įgyti konkrečią subjektinę teisę.

Fizinis asmuo civilinių teisinių santykių subjektas gali būti turėdamas dvejopą teisinį statusą: civilinių teisinių santykių dalyvis jis gali būti kaip vartotojas (CK 1.136 str.) arba kaip verslininkas. Fizinio asmens teisę verstis verslu garantoja Konstitucijos 46 ir 48 straipsniai. CK 2.4 straipsnio 2 dalyje pateikta fizinio asmens – verslininko samprata. Pagal šią normą verslininkas – tai fizinis asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine, komercine veikla. Fizinis asmuo įstatyme numatytų rūšių ūkine komercine veikla gali verstis nesteigdamas įmonės, o įstatyme numatyta tvraka gavęs patentą ar kitokiu būdu įteisinęs savo ūkinę komercinę veiklą. Kadangi ūkinė, komercinė veikla susijusi su turtine, fizine rizika, verslininku gali būti tik visiškai veiksnus asmuo (CK 1.5, 2.9 str.). Ūkinė komercinė veikla – nuolatinė, savarankiška, t.y. savo rizika plėtojama asmens veikla, susijusi su daiktų pirkimu – pardavimu ar paslaugų teikimu kietiems asmenims už atlyginimą, siekiant pelno. Tačiau kai kurių profesinių paslaugų teikimas nėra laikomas ūkine komercine veikla, todėl, pavyzdžiui, advokatas nėra laikomas verslininku. Tačiau jis nėra ir vartotojas. Todėl jiems taikomi tokie patys jų profesinės veiklos fiansinių operacijų apskaitos (CK 2,4 str. 3d.) ir kiti reikalavimai.

Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas. Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį ir pobūdį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai. Mūsų respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems turėti lygias civilines teises ir pareigas, nepriklausomai nuo lyties, rasės, politinių ir religinių įsitikinimų. Galimybė turėti civilines teises ir pareigas yra neatskiriama žmogaus savybė, tenkinanti savo materialinius ir kultūrinius poreikius. Turėdami civilinį teisnumą, žmonės gali dalyvauti įvairiuose teisiniuose santykiuose. Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus mūsų respublikoje civilinį teisnumą turi visi Lietuvos piliečiai, taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės be jokių skirtumų, nes CK 2.1 str. (žr. 2.1 Civilinio teisnumo sąvoka), vartojama sąvoka „fiziniai asmenys“, o ne piliečiai. Tačiau įstatymas gali numatyti išimtis, kai užsienio piliečių ar asmenų be pilietybės civilinis teisnumas gali būti ribojamas.

Kaip jau buvo akcentuota, civilinio teisnumo turinį sąlygoja egzistuojantys gamybiniai santykiai, ūkio sistema ir nuosavybės formos. Tai nulemia tą kompleksą civilinių teisių ir pareigų, kurias gali turėti respublikos piliečiai (gyventojai), civilinės teisės subjektai. Keičiantis respublikoje susiklosčiusiems gamybiniams santykiams,
mechanizmui, pereinant prie rinkos santykių, be abejonės, keičiasi ir civilinio teisnumo turinys. 1990 m. vasario 12 d., priėmus Nuosavybės pagrindų įstatymą, civilinio teisnumo turinys buvo išplėstas. Šio įstatymo 2 straipsnis numato, kad Lietuvos piliečiai gali būti privatinės nuosavybės subjektais. Kartu išplečiamos galimybės įgyti subjektinę nuosavybės teisę į daugelį objektų. Lietuvos Respublikos Kostitucijoje nurodoma, kad dalis Lietuvos išimtinės nuosavybės objektų pagal nuosavybės teisę gali priklausyti ir Lietuvos piliečiams, jų grupėms (kolektyvams). Nuosavybės pagrindų įstatymo 12 straipsnyje nurodoma, kad turto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos – priklauso turto savininkui. Taigi šio įstatymo 12 straipsnis numato piliečiui galimybę įgyti civilinę subjektinę teisę į turto ūkinio naudojimo rezultatus – produkciją ir pajamas. Normų, išplečiančių civilinio teisnumo turinį, randame ir kituose įstatymuose.

2.3 Civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas

 CK 2.2 straipsnis. Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas

1. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus.

2. Teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo.

3. Jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas.

4. Jeigu tam tikrų civilinių teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš fizinių asmenų mirė anksčiau, o nustatyti kiekvieno iš jų mirties momento negalima, preziumuojama, kad tie fiziniai asmenys mirė vienu metu.

Civilinis teisnumas yra neatsiejamas žmogaus teisinio statuso elementas, todėl jis atsiranda kartu su žmogumi. Civilinio teisnumo atsiradimo momentas sutampa su žmogaus gimimo momentu. Tai reiškia, kad gimdamas žmogus automatiškai tampa civilinių teisinių santykių subjektu, t.y., įgyja teisinį teisnumą. Taigi civilinio teisnumo atsiradimas siejamas su fiziologiniu, medicininiu kriterijumi – žmogas gimimu. Gimimo momentas yra pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas (CK 2.3 str. 1d.). Šiuo atveju nesvarbu, kiek laiko išgyveno kūdikis, taip pat nesvarbu, pirmąkart savarankiškai įkvėpęs, jis vystėsi savarankiškai ar jo gyvybė buvo alaikoma medicinos įranga. Civilinio teisnumo atsiradimui svarbu, kad buvo konstatuota, jog kūdikis gimė gyvas. Tačiau yra išimtys, kada taikoma teisinė apsauga embrionui (draudžiama kurti žmogaus embrionus tyrimo tikslais (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija, 8 str.), draudžiama klonuoti žmogų (Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 3 str., 3 d.), o CK 3.143 str. numatyta galimybė pripažinti tėvystę pradėto, bet dar negimusio vaiko atžvilgiu).

Žmogaus, kaip teisinių santykių subjekto, egzistavimas baigiasi jam mirus. Todėl, asmeniui mirus, baigiasi ir jo civilinis teisnumas. Mirtis nustatoma vadovaujantis medicininiais kriterijais: fizinio asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas negrįžtamas nutrūkimas (CK 2.3 str. 3 d.). Tik konstatavus žmogaus mirtį įstatymų numatyta tvarka, galima teigti, kad jo civilinis teisnumas baigėsi. Žmogaus mirčiai taip pat prilyginamas jo paskelbimas mirusiu teismo sprendimu (2.31 str.). Tačiau asmuo, teismo sprendimu paskelbtas mirusiu, tačiau iš tikrųjų esąs gyvas, civilinio teisnumo nepraranda, nes toks sprendimas negali jo panaikinti. Todėl paskelbtas mirusiu, tačiau iš tikrųjų esantis gyvas žmogus laikomas niekada nepraradusiu civilinio teisnumo (CK 2.32 str.).

CK 2.2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad civiliniai teisniai santykiaigali atsirasti ir pradėto, bet dar negimusio asmens atžvilgiu. Pavyzdžiui, tėvystę galima pripažinti pradėto, bet dar negimusio vaiko atžvilgiu (CK 3,143 str.); testamentu galima palikti turtą tiek pradėtam, tiek nepradėtam asmeniui (CK 5.5 str.); atliekant nėščios moters medicinosapžiūrą ar kitokiubūdu gali būti sužalojamas vaisius ir vaikas gali gimti fiziškai ar psichiškai neįgalus ir panašiai. Tačiau tai nereiškia, kad tokiais atvejais pradėtas, bet dar negimęs asmuo tampa teisės subjektu ir įgyja civilinių teisių. Kadangi civiliis teisnumas atsiranda gimus, tai pagal šiuos sandorius teisės įgyjamos tik nuo gimimo momento. Taigi, pavyzdžiui, įpėdiniu tampama tik gimus, todėl jei turtas testamentu buvo paliktas pradėtam asmeniui, bet jis jis negimęs žūva, paveldėjimo santykių neatsiranda. Tačiau vaikas, gimęs fiziškai ar psichiškai neįgalus, ne sbuvo sužalotas vaisius, turi teisę į žalos atlyginimą.

Jei negalima nustatyti, vaikas gimė gyvas ar ne (neįmanoma skirti ekspertizės), pripažįstama jį gimus gyvą. Pavyzdžiui, jeigu testamentu turtas buvo paliktas negimusiam vaikui, tačiau neįmanoma nustatyti, jis gimė gyvas ar ne, laikomasi nuomonės, kad jis gimė gyvas ir atsirado paveldėjimo teisiniai santykiai. Ši norma svarbi ne tik civilinei teisei, bet ir kitoms teisės šakoms, pavyzdžiui, baudžiamajai teisei, kai sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės.

Nenuginčijama prezumpcija, įtvirtinta 2.2 straipsnio 4 dalyje garantuoja, įstatyme numatytų civilinių teisinių padarinių neatsiradimą. Ji reikšminga paveldėjimo, rentos sutarties, uzufrukto ir kitais atvejais.

2.4

teisnumas senovės Romoje

Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos teisininkai vadino caput. Jeigu tokį gebėjimą asmuo turėjo, buvo sakoma caput habet, jei ne – caput non habet arba nullum caput habet. Teisnus žmogus vadinamas persona (asmeniu). Sąvoka persona, būdama teisinė kategorija, siejama su žmogumi. Paprastai teisės subjektas žmogus buvo nuo gimimo iki mirties. Tačiau Romos teisėje ši bendroji taisyklė turėjo išimčių siekiant apsaugoti jau pradėto, bet dar negimusio vaiko interesus arba reprezentuojant mirusįjį būsimo įpėdinio naudai. Žymus Romos teisininkas Paulius rašė, kad esantysis įsšiose saugomas taip, tarytum jis būtų tarp gyvųjų, kadangi kalbama apie paties vaisiaus naudą.

Romėnų teisė, kaip ir visos kitos senovės teisės sistemos, persona laikė tam tikra privilegija, kurią žmogus įgyja tik tam tikromis sąlygomis. Kad Romoje būtų asmuo, t.y. teisės subjektas, žmogus privalėjo turėti caput, priklausantį nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis. Taigi, kad būtum asmuo, pagal Romėnų teisę, reikėjo būti:

a) Laisvu žmogumi, o ne vergu (status libertatis);

b) Piliečiu, o ne lotynu ar peregrinu (status civitatis);

c) Šeimos galva, o ne paprastu, priklausomu jos nariu (status familiae).

Tokie Romos valstybės gyventojai buvo visiškai teisnūs. Tačiau dėl tam tikrų priežasčių asmuo, turintis visus tris statusus, galėjo vieno, ar jų visų netekti. Tada įvykdavo capitis deminutio – teisnumo sumažėjimas.

Kadangi caput galėjo turėti tik žmonės, kuriems būdingi visi trys elementai (žr. aukščiau), capitis deminutio įvykdavo praradus vieną arba visus šiuos tris elementus. Klasikinio laikotarpio teisininkai skyrė tris teisnumo sumažėjimo laipsnius:

a) Capitis deminutio maxima (civilnė mirtis) įvykdavo praradus laisvės statusą.

b) Capitis deminutio media įvykdavo tada, kai žmogus, išsaugodamas laisvės statusą, netekdavo Romos pilietybės. Tokie atvejai sieti su jo atskyrimu nuo vandens ir ugnies (senovėje), o imperijos laikotarpiu – su tremtimi (deportatio).

c) Capitis deminutio minima mažiausias teisnumo ribojimas, susijęs su status familiae pasikeitimu. Asmuo išsaugojo laisvės ir ilietybės statusą, tačiau iš dalies keitėsi jo padėtis pirmosios šeimos, kuriai priklausė atžvilgiu.

Romėnų teisė, be teisnumo ribojimo capitis deminutio būdu, turėjo ir kitų priežasčių, kurios, tiesiogiai neveikdamas subjekto teisinio statuso, tam tikrai atžvilgiais ribojo jų teisnumą. Reikalauta, kad teisės subjektas būtų garbingas, t.y. turėtų pilietinės garbės. Dėl tam tikrų priežasčių asmenys, praradę pilitinę garbę, užsitraukdavo pilietinę negarbę, ir kai kurios jų teisės buvo ribojamos.

2 pav. Pileitinės negarbės atvejai Senovės Romoje

3. FIZINIŲ ASMENŲ VEIKSNUMAS

3.1 Civilinio veiksnumo sąvoka

Be civilinio teisnumo, civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė – civilinis veiksnumas. Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus. Kaip ir civilinį teisnumą, civilinį veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai, ir jis remiasi teisinėmis normomis.3.2 Visiškas, santykinis, dalinis veiksnumas

3.2.1 Visiškas veiksnumas

Visiškai veiksnūs asmenys (asmenys nuo 18 metų, taip pat asmenys, sudarę santuoką iki aštoniolikos metų (žr. žemiau 3.4 Civilinio veiksnumo atsiradimas ir išnykimas)) gali savarankiškai atlikti visus veiksmus įgyjant ir realizuojant teises, vykdyti įsipareigojimus, taip pat atsakyti už veiksmus.

3.2.2 Santykinis veiksnumas

 CK 2.8 straipsnis. Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų civilinis veiksnumas

1. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sandorius sudaro, turėdami tėvų arba rūpintojų sutikimą. Sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Sandoriai, sudaryti be atstovų pagal įstatymą sutikimo, galioja, jeigu tokį sutikimą atstovas pagal įstatymą duoda po sandorio sudarymo.

2. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, be šio kodekso 2.7 straipsnio 3 dalyje numatytų teisių, turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, taip pat sudaryti smulkius buitinius sandorius.

3. Esant pakankamam pagrindui, teismas gali vaikų globos (rūpybos) institucijos ar kitų suinteresuotų asmenų pareiškimu apriboti ar atimti iš nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu.

4. Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų teisę padėti į kredito įstaigas indėlius ir jais disponuoti nustato teisės aktai.

5. Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų patys atsako pagal savo sutartines prievoles.

Santykinį veiksnumą turi nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Šių asmenų civilinio veiksnumo apimčiai būdingi du elementai:

a) Asmenys nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų gali savarankiškai veikti;

b) Jų savarankišką veikimą turi aprobuoti jų tėvai, įtėviai, globėjai.

Nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų veiksnumui yra būdinga tai,
kas numatyta Civilinio kodekso 2.8 straipsnyje. Įstatyme numatytus sandorius jie gali sudaryti savarankiškai, o kitus sandorius – tik savo atstovų pagal įstatymą sutikimu. Nepilanmečio atstovų pagal įsatytmą duodamo sutikimo forma turi atitikti sudaromo sandorio formą. Nepilnamečio nuo 14 iki 18 metų sandoris, sudarytas be savo atstovų pagal įstatymą sutikimo, laikomas negaliojančiu. Antra, jie gali duoti sutikimą sudaryti tokį sandorį, kai šis jau sudarytas ir šitaip jį patvirtinti, jeigu sandoris naudingas nepilnamečiui ir atitinka jo interesus (CK 1.79, 1.88 str.).

Be 2.8 straipsnio 2 dalyje nurodytų sandorių ir 3 dalyje nurodytos teisės, yra specialių CK normų, reglamentuojančių nepilnamečių teisę veikti savarankiškai. Pavyzdžiui, CK 6.726, 6.729 straipsniuose sakoma, kad nepilnametis, sulaukęs 16 metų, savarankiškai sudaro sveikatos priežiūros sutartis ir gali būti gydomas tik esant jo sutikimui, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis.

Turėdamas duomenų, kad nepilnametis nuo 14 ir 18 metų amžiaus švaisto savo turtą (pvz., perka narkotikus, alkoholinius gėrimus, dalyvauja azartiniuose lošimuose ir pan.), teismas gali riboti arba atimti iš jo teisę savarankiškai sudaryti bet kuriuos sandorius. Nepilnametis, kurio teisę sudaryti sandorius apriboja teismas priimdamas sprendimą, visus sandorius gali sudaryti tik savo atstovų pagal įstatymą sutikimu. Nepilnamečio, iš kuio tokia teisė apskritai atimta, turtą tvarko jo atstovai pagal įstatymą, o jis jokių sandorių sudaryti negali. Asmeniui sulaukus 18 metų visi ribojimai automatiškai baigiasi be specialaus teismo sprendimo.

Skirtingai nei nepilnamečiai iki 14 metų, nepilanmečiai nuo 14 iki 18 metų amžiaus pagal savo sutartines prievoles atsako savarankiškai. Tačiau jei toks nepilnametis sudarė sandorį savo atstovų pagal įstatymą sutikimu arba jie tokiam sandoriui pritarė, kai šis jau buvo sudarytas, ir nepilnametis neturi turto, kurį būtų galima išieškoti, o kreditorius yra sąžiningas, tai taikant analogiją CK 6.276 straipsnio 2-3 dalis galima nepilnamečio atstovų pagal įstatymą subsidiari civilinė atsakomybė.

3.2.3 Dalinis veiksnumas

Kalbant apie mažamečių asmenų iki keturiolikos metų civilinį subjektiškumą, literatūroje ilgą laiką buvo teigiama, kad jie yra visiškai neveiksnūs, o įstatymas tik leidžia kai kurias išimtis iš šios bendtos taisyklės, suteikdamas jiems ribotas teisines galimybes dalyvauti civilinėje apyvartoje. Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki keturiolikos metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims, teisine tvarka pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės. Nepilnamečiai iki keturiolikos metų turi, nors ir labai mažos apimties, civilinį veiksnumą. Tai – dalinis veiksnumas. Civiliniame kodekse nors ir pabrėžiama, kad už nepilnamečius sandorius jų vardu sudarinėja tėvai, įtėviai arba globėjai, čia pat nurodomos išimtys (2.7 str. 3 d.). Taigi kalbėti apie visišką nepilnamečių neveiksnumą nėra teisinga.

 CK 2.7 straipsnis. Nepilnamečių iki keturiolikos metų civilinis veiksnumas

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4293 žodžiai iš 8493 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.