Fizinis aktyvumas1
5 (100%) 1 vote

Fizinis aktyvumas1

1121314151

Turinys

1 FIZINIO AKTYVUMO SVARBA ŽMOGAUS ORGANIZMUI 2

1.1 FIZINIO AKTYVUMO SĄVOKA 2

1.2 FIZINIO AKTYVUMO KAITA IR JO LYGIAI 2

1.3 JUDĖJIMAS MOKINIO LAIKO BIUDŽETE 3

1.4 SANTYKIS TARP MATEMATINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ FIZINIO AKTYVUMO IR MATEMATINIŲ SUGEBĖJIMŲ 5

1.5 HIPOKINEZIJA IR MOKINIŲ SVEIKATOS POKYČIAI 5

2 FIZINIO AKTYVUMO FORMOS 6

2.1 KAI KURIOS FIZINIO AKTYVUMO FORMOS 6

2.2 KŪNO KULTŪROS PAMOKA – VIENA IŠ FIZINIO AKTYVUMO FORMŲ 6

3 FIZINIS AKTYVUMAS, JO REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIME 7

3.1 FIZINIO AKTYVUMO BŪTINUMAS 7

3.2 FIZINIŲ PRATIMŲ ĮTAKA ŽMOGAUS ORGANIZMUI 9

3.3 FIZINIS AKTYVUMAS IR SVEIKATA 10

4 MOKSLEIVIŲ POŽIŪRIS Į FIZINĮ AKTYVUMĄ 11

4.1 NEPAMOKINIO MOKSLEIVIŲ FIZINIO AKTYVUMO TYRIMAI 11

4.2 FIZINIO AKTYVUMO PRIKLAUSOMYBĖ NUO MOKINIŲ AMŽIAUS 12

5 IŠVADA: 13

6 LITERATŪRA: 14

Kūno kultūra – Svarbi asmens ir visuomenės bendrosios kūlturos dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti asmens fizinės, psichinės ir dvasinės darnos, t.y. stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą“.

Šį referatą norėčiau paskirti X-XII klasių jaunuoliams ir merginoms…

1 Fizinio aktyvumo svarba žmogaus organizmui

1.1 Fizinio aktyvumo sąvoka

Žmogaus augimas ir vystymasis priklauso nuo kasdieninio fizinio aktyvumo. Darbe, buityje, poilsiaujant ar sportuojant žmogus atlieka įvairius judesius. Tų judesių sumą, atliktą per tam tikrą laiko vienetą, galima vadinti fiziniu aktyvumu.

Žmogaus fizinis aktyvumas yra susijęs su amžiumi, lytimi, medžiagų apykaita ir energijos išeikvojimu bei kitais veiksniais. Fizinis aktyvumas – tai skeleto bei raumenų sukeliami kūno judesiai, kuriems atlikti suvartojama kur kas daugiau energijos nei ramybės būsenoje. Žmogaus fizinis aktyvumas – tai kryptinga individo veikla, gerinanti fizines galias, kurios būtinos norint pasiekti ir išlaikyti aukštą sveikatos ir fizinio išsivystymo lygį.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų projektuose nurodoma, kad mokiniai turi būti skatinami sąmoningai rinktis tinkamiausias fizinio aktyvumo formas, atsižvelgiant į savo interesus bei polinkius, amžių, savo fizinio išsivystymo lygį, sveikatos būklę.

Kiekvieno žmogaus natūralus poreikis fiziniam aktyvumui yra skirtingas. Per mažas arba per didelis fizinis aktyvumas, ypač augančiam ir besivystančiam organizmui, yra žalingas.

Nepakankamas fizinis aktyvumas vadinamas hipokineze. Literatūroje dažnai vartojamas ir kitas terminas – hipodinamija. Jo reikšmė šiek tiek kita, nes hipodinamija parodo dėl hipokinezės sumažėjusią raumenų jėga (gr. Hypo – po, apačioje, dynamis – jėga).

1.2 Fizinio aktyvumo kaita ir jo lygiai

Hipokinezė pastaruoju metu tapo įprastu mūsų gyvenimo reiškiniu. Todėl pabandysim ištirti fizinio aktyvumo įtaką aukštesniųjų klasių mokinių sveikatai ir kai kurioms organizmo funkcijoms.

Tam tikras žmogaus fizinio aktyvumo lygis yra sąlygotas genetiškai ir yra gana pastovus. Šį teiginį galime pagristi rezultatais, gautais žingsniamačiais ištyrus nueitų žingsnių skaičių per parą. Dar tikslesnius fizinio aktyvumo duomenis galima gauti nustatant organizmo sunaudotą energiją. Bet kuriuo atveju didžiausią fizinio aktyvumo dalį sudaro ėjimas ir bėgimas.

Mūsų tiriamieji, matematinio profilio dešimtų klasių mokiniai, pagal fizinį aktyvumą buvo suskirstyti tik į dvi fizinio aktyvumo grupes: žemo (per parą atlieka mažiau nei 10 000 lokomocijų) ir vidutinio (per parą atlieka nuo 10 000 iki 20 000 lokomocijų). Gauti rezultatai leidžia teigti, kad aukštesniuųjų klasių merginų ir vaikinų fizinis aktyvumas labai skiriasi. Vaikinų fizinis aktyvumas didesnis.

Aukštesnėse klasėse mokinių fizinis aktyvumas mažėja: merginų jis būna, lyginant su vaikinų, daug žemesnis. Galima teigti, kad fizinis aktyvumas auga iki šeštos klasės, o vėliau ir berniukų, ir mergaičių aktyvumas mažėja: jei 10-11 metų berniukas atlikdavo 18,1 tūkstančių lokomocijų per parą, tai 17-18 metų vaikinai – tik apie 14,3 tūkst. o merginos dar mažiau – vidutiniškai 9,7 tūkst. Biologai tvirtina, kad 75-80% aukštesniųjų klasių mokinių jaučia fizinio aktyvumo stygių.

Paskutinio dešimtmečio rezultatai parodė, kad teik merginų, tiek vaikinų fizinis aktyvumas kasmet mažėja, o tai sukelia hipokinėzija. Ji yra pavojinga augančiam organizmui, nes neigiamai veikia organų ir atskirų organizmo sistemų veiklą bei vystymąsi.

Glaustai paanalizavus kiekybinį matematinio profilio dešimtų klasių mokinių fizinį aktyvumą, apžvelgus gautus rezultatus, manome, kad ir vaikinų, ir merginų fizinis aktyvumas yra per mažas. Būtina ieškoti priežasčių, kodėl jis toks žemas. Be to, reikia ieškoti fizinio aktyvumo rezervų, t.y. naujų fizinio aktyvumo formų, kurios padėtų mokiniui realizuoti natūralų fizinio aktyvumo poveikį.

1.3 Judėjimas mokinio laiko biudžete

Dienos režimas – tai tinkamas darbo ir poilsio kaitoliojimas per dieną. Jis turi atitikti žmogaus amžiui, organizmo struktūrines ir psichines ypatybes.Tinkamas dienos režimas palaiko mokinio sveikatą ir darbingumą, padeda ugdyti jo gabumus, polinkuis, skatina kūrybinę veiklą. Reikia, kad kiekvieno mokinio režimas būtų individualus, t.y. atitiktų jo amžių, anatomines ir fiziologines savybes.

Mokinių dienos režimas
buvo tiriamas X-XII matematinio profilio ir neprofilinių bendrojo lavinimo mokyklų klasėse. Išanalizavome mokinių paros laiko paskirtymą atskiroms veiklos rūšims.

Didelę laiko dalį mokiniai praleidžia mokykloje, todėl labai svarbu, kad mokymo režimas joje būtų tinkamas. Matematinių dešimtų klasių savaitinis krūvis buvo 35-36 valandos, todėl per šias darbo dienas beveik kasdien jie turėjo po 6 pamokas.Kontrolinėje grupėje savaitinių pamokų mažiau – tik 32. Todėl jie mokykloje dažniausiai būdavo penkias ir tik du kartus – šešias pamokas. XI-XII klasėje mokymosi krūvis dar padidėja. Matematinėse dvyliktosiose klasėse buvo 36-37 pamokos per savaitę, o bendrojo profilio – 33-36 pamokos. Toks didelis pamokų skaičius buvo todėl, kad valandos, skirtos fakultatyvams, buvo įtraukiamos į tvarkaraštį kaip privalomi užsiėmi-mai geriau pasiruošti vienam ar kitam dalykui (dažniausiai matematikai).

Dešimtųjų matematinių klasių mokiniai papildomai matematikos mokymuisi dar skyrė kasdien vidutiniškai po 48,16 min, o 11-12 – net 73,14- 87,16 min. Baigiamosiose matematinėse klasėse gana daug mokinių (57,87%) mokosi namuose ilgiau kaip 3 valandas. 21,79% dvyliktųjų klasių mokinių tam skyrė net 5-6 valandas.

Be pagrindinės mokyklos, dalis 10 klasių mokinių dar mokosi muzikos, dailės ir kito tipo mokyklose: matematinėse klasėse tokių buvo 40,56%, o bendrojo lavinimo klasėse – 28,84%. Be to, aukštesniųjų klasių mokiniai dar papildomai lankė kursus, dalykinius būrelius. Išleidžiamosiose klasėse padaugėjo mokinių, lankančių papildomus užsiėmimus ne mokykloje. 22,28% 10 matemati-nių klasių mokinių lankė įvairius būrelius, kontrolinės – 30,56%.

Tai viskas susiję su pasiruošimu abitūros egzaminams ir stojimu į aukštąsias mokyklas.

Daug laiko (3-5 valandas) mokiniai skiria pasiruošimui užsiėmimams, vykstantiems po pamokų mokykloje ir už jos rybų, o pamokų ruošai dar 1-2 valandas. Todėl bendra aukštųjų klasių mokinių protinio darbo apimtis gana didelė, t.y. 9-12 val. per dieną.

Labai svarbus režimo momentas yra nakties miegas. Išleidžiamosiose klasėse mokinio vidutinė nakties miego trukmė 7 val. 51 min., tai beveik valanda mažiau nei dešimtoje klasėje. Dalis mokinių miega 6-7 val., o tai neatitinka fiziologinių poreikių. Gauti duomenys rodo, kad profilinėse klasėse daugiau mokinių, kurie jaučia miego trūkumą, ypač jų padaugėja baigiamosiose klasėse.

Analizuojant anketinius duomenis, paaiškėjo, kad gana daug aukštesniųjų klasių mokinių jautė poriekį pamiegoti dieną. Dienos metu miego norėjo nuo 11,79% iki 25,97% matematinių klasių merginų; vaikinų, norinčių pamiegoti dieną, buvo mažiau. Bendrojo lavinimo klasėse didelį poreikį dienos miegui jautė vaikinai – 30,35%. Laiko trūkumas mažai kam leido tai padaryti. Mokslo metų pabaigoje mokinių, norinčių miego dienos metu, padaugėjo. Šie pojūčiai atsiranda dėl pavasarį padidejusio bendro nuovargio, o ne dėl dažno neišsimiegojimo.

Daug aukštesniųjų klasių mokinių per trumpai būna lauke. Gauti rezultatai apie laisvalaikio organizavimą rodo, kad matematinių klasių mokiniai daug mažiau laiko skiria sportui ir kūno kultūrai, nors dešimtose klasėse 47,62% vaikinų ir 34,38% merginų sportavo.

Gauti duomenys rodo, kad dauguma profilinių kaip ir neprofilinių, klasių mokinių, valgė 3-4 kartus per dieną, o dešimtųjų matematinių klasių 20,09% merginų valgė dažniau kaip 4 kartus.

Anketoje mokiniai išsakė subjektyvią savo nuomonę apie savijautą. 76,10% dešimtųjų klasių mokinių ir 76,98% neprofilinių klasių merginų pažymėjo, kad tą dieną jų savijauta buvo gera. Dešimtųjų matematinių klasių mokinių savijauta buvo blogesnė: tik 66,93% vaikinų ir 65,85% merginų jautėsi gerai.

Analizuojant aukštesniųjų klasių mokinių paros režimą, galima pastebėti daug jo pažeidimų. Dažnesni pažeidimai buvo matematinėse klasėse. Specializuotų klasių mokiniai dažniau užimti papildoma veikla (muzikos, dailės mokyklose), mažas jų fizinis aktyvumas: mažai laiko skiria sportui ir kūno kultūrai, nors mankštą darančių buvo daugiau nei kontrolinėje grupėje. Baigiamo-siose klasėse dėl laiko stokos daugelis metė pamėgtus būrelius, atsisakė net užsiėmimų sporto sekcijose. Dėl didelio mokomojo krūvio matematinių klasių mokiniai namuose mokėsi per ilgai, tam skirdami 5-6 valandas. Matematinių klasių mokiniai trumpiau būna lauke. Jiems trūksta laiko grožinės literatūros skaitymui bei kultūrinių renginių lankymui. Jie trumpiau žiūri televizijos laidas. Daugelis baigiamųjų klasių mokinių miega per trumpai, todėl dažnai norėjo miego dieną, savijauta jų buvo bloga.

Tirdami mokinių laiko biudžetą, t.y. naudodami kiekybinius tyrimo metodus, galime išsiaiškinti, kiekgi iš tikrųjų mokiniai skiria laiko fiziniam aktyvumui (rekomenduojama skirti 2,5-3 valandas per dieną). Didžiausius pažeidimus mokinių laiko biudžete pastebėjome dvyliktosiose klasėse, t.y. daugiau nei pusė mokinių lauke būna tik tiek, kiek užtrunka kelionė į namus ir atgal.

Sudarant mokinio dienos režimą, reikia atsižvelgti į individualius ir socialinius-ekonominius veiksnius. Individualūs veiksniai: 1) sveikata; 2) amžius; 3) lytis; 4) mokinio biologinis paros ritmas; 5) protinio darbo apimtis: 6) fizinis aktyvumas; 7) fizinis
pajėgumas; 8) fizinis išsivystymas; 9) polinkiai. Socialiniai-ekonominiai veiksniai; 1) šeimos tradicijos; 2) higieninė kultūra; 3) paja-mos; 4) buities sąlygos ir kt.

“Judėjimas gali pakeisti visus vaistus pasaulyje, bet jokie vaistai nagali pakeisti judėjimo”, – teigė prancūzų gydytojas S. Tiso, gyvenęs prieš porą šimtmečių.

1.4 Santykis tarp matematinių klasių mokinių fizinio aktyvumo ir matematinių sugebėjimų

Vienas iš veiksnių, turinčių teigiamą poveikį mokinių protiniam darbingumui, yra fizinis aktyvumas. Daugiau kaip pusė mokinių žemo fizinio aktyvumo. Tai gali turėti neigiamą poveikį jų protiniam darbingumui.

Skirtingo fizinio aktyvumo grupių merginų metematinių sugebėjimų vidutiniai rodikliai labiau skyrėsi. Žemo fizinio aktyvumo merginų matematinių sugebėjimų vidutiniai subtestų ir bendrojo rodiklio vidutinės reikšmės buvo aukštesnės – 55,56 balo žemo fizinio aktyvumo grupėje ir 42,68 – vidutinio (skirtumo statistinis reikšmingumas didelis – P<0,01). Įdomų pastebėti, kad matematikos mokymosi pažangumo rodikliai nesiskyrė: 7,72 balo (žemo fizinio aktyvumo) ir atitinkamai 7,93 balo (vidutinio fizinio aktyvumo). Šiuo atveju teigiamą poveikį turėjo fizinis aktyvumas.

Remiantis tyrimų duomenimis, galima suformuluoti išvadą, kad fizinis aktyvumas turi teigiamos įtakos mokinių mokymosi pažangumui. Šis aktyvumas, kaip rodo vidutinio aktyvumo merginų grupės matematinių gabumų ir pažangumo rezultatai, padeda geriau įsisavinti tą didelį mokomąjį krūvį, kuris tenka matematinio profilio XII klasių mokiniams. Ne tokiems gabiems mokiniams tokio klasėse mokytis yra sunku, tačiau, teisingai organizavus darbo dienos režimą, kur atitinkamai laiko bus skiriama fiziniams pratimams, kaip rodo tyrimų duomenys, galima pasiekti gerų rezultatų.

1.5 Hipokinezija ir mokinių sveikatos pokyčiai

Mokinių mokymasis, kaip ir suaugusių protinė veikla, susideda iš trijų komponentų: protinio darbo, pozos statinės įtampos ir dinaminio fizinio darbo. Kuo didesnis mokymo krūvis, tuo daugiau diagnozuojama aukštasniųjų klasių mokinių sveikatos sutrikimų. Higienistų, fiziologų, klinicistų tyrimų duomenimis, jau nuo pirmos sistemingo mokymosi dienos vaikų ir paauglių gyvenime daugėja statinių komponentų ir mažėja judėjimo aktyvumas. Taip pat kinta statinių bei dinaminių komponentų paskirtymas paros laiko biudžete. Pastovus laiko trūkumas, nakties laiko trūkmės mažinimas, hipokinėzija – tai priežastys, neigiamai veikiančios mokinių sveikatos būklę. O juk Pasaulinėje sveikatos organizacijos įstatuose pažymėta, kad sveikata – ne tik ligų nebuvimas, bet fizinė, psichinė ir socialinė gerovė.

Reformuojant bendrojo lavinimo ir kitų tipų mokyklų darbą, mokyklų ir klasių vadovai, kūno kultūros vadovai, kūno kultūros mokytojai, siekdami stiprinti mokinių sveikatą, ypatingą dėmesį turėtų skirti fizinio aktyvumo pajėgumo didinimui, nes fizinį aktyvumą, pajėgumą ir sveikatą sieja tarpusavio ryšiai. Tam turėtų būti ieškoma naujų fizinio aktyvumo formų ir metodų, tobulilančių kūno kultūros procesą.

2 Fizinio aktyvumo formos

2.1 Kai kurios fizinio aktyvumo formos

Judėjimą galime skirstyti į natūralų ir organizuotą. Analizuojant mokinių paros laiko paskirstymą, pastebėta, kad didelę laiko dalį jie juda netikslingai ir tik nežymią laiko dalį skiria organizuotai kūno kultūrai. Kūno kultūros pamokos nepatenka vaiko organizmo biologinio poreikio judėti. Kūno kultūros procesą turėtų sudaryti sistemingos pamokos pagal žinomus kūno kultūros ir sporto dėsningumus, kuriuos lemia kiekvieno moksleivio fizinė ir psichoemocinė prigimtis.

Visos fizinio aktyvumo formos skatintinos, jeigu jos mokiniams leidžia patirti judėjimo džiaugsmą. Kad atsirastų poreikis judėti, pirmiausia reikia, kad dar šeimose būtų pradėtos formuoti aktyvius gyvensenos tradicijos. Suformavę teigiamą požiūrį į kūno kultūrą, galime pateikti ir konkrečius reikalavimus. Fizinio aktyvumo raiškos formos gali būti realizuojamos dvejopai: a) puoselėjant bendrąjį fizinį mokinių vystymąsi, fizines galias bei sveikatą, nesiekiant sportinio rezultato, ir b) siekiant sportinio rezultato. Dauguma mokinių dirba, nesiekdami sportinio rezultato, todėl kūno kultūros mokytojai ir neturėtų jų versti dirbti fizinių galių riboje.

Fizinio aktyvumo formos yra įvairios: kūno kultūros pamokos, fizkultūrinės pertraukėlės per pamokas, judrieji žaidimai per pertraukas bei po pamokų, treniruotės sporto sekcijose, būreliuose, klubuose. Fizinio aktyvumo formas lemia mokinių amžius, fizinio išsivystymo lygis, sveikatos būklė, individualūs polinkiai bei gebėjimai.

Mokytojų dėka nuolat tobulinamos tradicinės ir kuriamos naujos fizinio aktyvumo formos: organizuojamos fizinio aktyvumo dienos: mažosios olimpiados, sporto renginiai derinami su teori-niu mokymu apie judėjimo reikšmę ir kt.

Dabartinis mūsų gyvenimas pilnas psichoemocinės įtampos, o neretai pasitaikantys sunkumai sukelia stresus ir depresijas. Jaunimo protinis apkrovimas dažnai neišeina jiems į sveikatą. Todėl pastaruoju metu vis pouliaresnės tampa tos kūno kultūros formos, kurios spartina organizmo fizinių ir funkcinių galių atsistatymą, užtikrina optimalų protinį bei fizinį darbą.

2.2 Kūno kultūros pamoka – viena iš fizinio aktyvumo
formų

Fizinį aktyvumą labiausiai lemia interesai, motyvacijos lygis ir socialinė aplinka. Teigiamą požiūrį į fizinį aktyvumą žmogus turi dar vaikystėje. Tam didelės įtakos turi šeima, tik vėliau įsijungia mokykla ir jį supanti aplinka.

Reikia, kad mokiniai, ypač besimokantys diferencijuoto mokymo klasėse, turėtų motyvų (interesų), užsiimti fizine veikla, nes gyvenimas parodė, jog šiandieninė medicina nesugeba sustabdyti žmogaus fizinio degradavimo.

Tyrimai parodė, kad fizinis aktyvumas atskiromis savaitės dienomis labai skiriasi kada jiems tenka didesnis protinis krūvis, jų fizinis aktyvumas sumažėje. Todėl jaučiamą fizino aktyvumo trūkumą mokiniai stengiasi kompensuoti savaitgaliais.

Norint optimaliai organizuoti X-XII klasių mokinių fizinį aktyvumą, reikėtų kūno kultūros pamokas išdėstyti tvarkaraštyje tomis savaitės dienomis, kai fizinis aktyvumas pradeda mažėti ir kai jis būna mažiausias. Fiziniai pratimai tomis dienomis galėtų padėti atstatyti fizinio aktyvumo defici-tą, sumažinti įtampą, atsiradusią dėl protinio darbo krūvio, suaktyvinti gyvybinių organizmo funkcijų veiklą.

Lietuvoje tiek žemesniųjų, tiek aukštesniųjų klasių mokinių fizinio aktyvumo apimtis ir intensyvumas yra nepakankamas. Fizinis aktyvumas priklauso nuo amžiaus, lyties, sveikatos, aplinkos, vaiko ir paauglio socialinių funkcijų, klimato, metų laiko, mokymo proceso organizavimo mokykloje, kūno kultūros turinio ir metodikos.

Realiausia fizinio aktyvumo didinimo forma daugeliui šiuolaikinių mokinių yra kūno kultūros pamoka. Todėl, įvertinant teigiamą fizinio aktyvumo poveikį sveikatai, būtų teikslinga padidinti kūno kultūros pamokų skaičių visų tipų mokyklose, skatinti ir popamokinę kūno kultūros veiklą.

3 Fizinis aktyvumas, jo reikšmė žmogaus gyvenime

3.1 Fizinio aktyvumo būtinumas

Technikai išsivysčiusių šalių visuomenėje gamybos mechanizavimas, transporto motoriza-vimas, buities technizavimas bei sėdimas darbas sumažino poveikį judėti. Susidarė objektyvios sąlygos, dėl kurių žmogus buvo priverstas keisti gyvenimo būdą. Paplito pasyvus gyvenimo būdas, netruko pasireikšti ir jo pasėkmės. Aktyvius fizinės veiklos apribojimas pareikalavo iš žmogaus didžiulių protinių pastangų ir nepaprastai padidino psichinę bei nervinę įtampą. Atsirado hipokinezės problema. Ištirta, kad organizmas labai sunkiai pakelia nejudromą. Medicinos statistika rodo, kad ypač paplito širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Pasaulinės sveikatos apsaugos duome-nimis apie 40-50 proc. Išsivysčiusių šalių miestų gyventojų yra nutukę.

Nutokusiems paūmėja anksčiau persirgtos ir kitokios ligos. Kai kada nutukimas daro ir psichsocialinį poveikį, nes nutukę žmonės, ypač moterys, tiesiog neestetiškai atrodo. Nutukusieji dažniau suserga ir miokardo infarktu: nustatyta, kad jie šia liga serga beveik dvigubai dažniau negu žmonės, kurių svoris normalus.

Truputi nutukę žmonės, ypač jauni, paprastai jaučiasi esą sveiki. Viršnorminę jų kūno masę galima priliginti sunkumų nešiojimui, treniravimuisi. Dėl padidėjusio krūvio iš pradžių didėja tik raumenų masė, o vėliau raumenys nebesugeba normaliai susitraukti. Taip dažniausiai kinta širdies raumuo, ypač kai suriebėja širdis, sutrinka kraujo apykata. Toks žmogus greičiau pavargsta, suserga, gali tapti net invalidu.

Vaikų ir paauglių kūno svoris paprastai padidėja dėl jų nepakankamo fizinio aktyvumo, todėl viršsvoris labiau priklauso nuo hipokinezės, o ne nuo mitybos.

Nors šalyje kasmet gerinamos materialinės sąlygos plėtoti kūno kultūros ir sporto sąjūdį, kultivuojančių kūno kultūrą ir sportą žmonių skaičius dar neatitinka objektyvių visuomenės porei-kių. Sociologinių tyrimų duomenys rodo, jog atsilikimą sąlygoja ne tiek laivo laiko stoka, nepaten-kinama materialinė bazė, kiek nepakankamas žmonių pomėgis fiziškai lavintis, sportuoti.

Aktyvios fizinės veiklos deficito problema šiuolaikinės mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis aktuali visais amžiaus tarpsniais, tačiau bene labiausiai ji opi, kai kalbama apie vaikų sveikatą. Nors vaikai ir judresni už suaugusiuosius, dėl paplitusių pasyvaus laisvalaikio formų ir jiems gresia hipokinezės pasekmės.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2978 žodžiai iš 5886 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.