Formalios neformalios organizacijos
5 (100%) 1 vote

Formalios neformalios organizacijos

112131415161

ĮVADAS

Organizacija – tai didelė socialinė grupė, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti (N. Smelser, 1994, p. 169).Kasdieniame gyvenime mes dažnai susiduriame su sąvoka „organizacija“. Šios sąvokos turinys suprantamas įvairiai.

Organizacijos samprata:

1. Visuomenėje yra daugybė organizacijos apibrėžimų. Iš jų paprastai išskiriami tie, kurie organizacijas apibūdina kaip racionalias sistemas arba kaip sistemas, nukreiptas į kažkokių tikslų įgyvendinimą. Toliau bus pateikti keli dažniausiai sociologinėje literatūroje vartojami organizacijos apibrėžimai.

2. Ch.Barnard (1938) teigia, jog organizacija – tai tokia žmonių korporacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitų socialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu ir kryptingumu. Ch.Barnard ir jo Salininkai daugiausia dėmesio kreipė į bendrus žmonių veiksmus, jų korporaciją, o tik po to buvo pabrėžiamas tikslo .siekimas.

3. P.Blau ir W.Scott (1963), apibūdindami susiformavusią organizaciją, teigia, jog ji, norėdama įgyvendinti specifinius tikslus, privalo turėti formalią struktūrą.

4. A.Htzioni (1961) nuomone, organizacija – tai socialinis junginys (arba žmonių grupės), sąmoningai sudaromas ir perdaromas siekiant specifinių tikslų. Daugiausia dėmesio skiriama narystės organizacijoje sąmoningumui bei sąmoningiems žmonių veiksmams.

Analizuojant išvardytas organizacijos apibrėžimo kryptis, galima išskirti du specifinius bruožus, atskiriančius organizaciją nuo kitų socialinių grupių:

• Organizacijos – tai visų pirma socialinės grupės, orientuotos į tarpusavyje susijusių ir specifinių tikslų įgyvendinimą. Kiekviena organizacija yra tikslinga ta prasme, kiek jos narių veiksmai koordinuoti siekiant bendro tikslo konkrečioje Žmonių veiklos srityje.

• Organizacijos – tai tokios grupės, kurioms būdinga didelė formalizacija. Jos vidinė struktūra labai formalizuota, nes taisyklės ir reglamentai apima beveik visą jos narių elgesį. Ji aiškiai ir tiksliai suformuluota ir apima visus vaidmenis, numato Žmonių elgesį, neatsižvelgiant į asmenines individo savybes, jo vietą organizacijos struktūroje.

Susipažinus su organizacijos samprata, jos apibrėžimu, toliau paanalizuosiu formalios ir neformalios organizacijos struktūrą. Plačiau supažindinsiu su vienu iš neformalios organizacijos tipu – alkoholikų ir narkomanų grupėmis. Pabandysiu atsakyti į tokius klausimus: kodėl yra buriamasi į grupes, kur vartojamas alkoholis ir narkotikai? kas skatina tai? Kas skatina alkoholio ir narkotikų vartojimą?

1. Organizacijos struktūra.

1.1 Formali organizacija.

Sąvokas „formali organizacija“ ir „neformali organizacija“ sociologijos mokslinėje literatūroje pirmasis pradėjo vartoti E.Mayo. Tai vyko antrajame-trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje, atliekant Chotorno eksperimentus. Tada jis pastebėjo, kad bet kurioje organizacijoje ar gamykloje greta oficialių tarnybinių santykių (formalios organizacijos) egzistuoja ir neoficialūs – draugiški santykiai (neformali organizacija).

Kad antrinę grupę būtų galima vadinti formalia organizacija, reikia, jog ta grupė atitiktų tam tikrus reikalavimus:

• bent du žmonės laikytų save grupės nariais (dalimi);

• bent vienas tikslas (noras pasiekti galutinį rezultatą) būtų pripažintas kaip bendras visiems grupės nariams;

• būtų grupės narių, kurie tikslingai dirbtų drauge ir siektų visiems svarbaus tikslo, remdamiesi oficialiomis procedūromis.

Sujungus visus tris reikalavimus į visumą, galima apibrėžti formalią organizaciją. Ją Ch.Bernard apibūdino taip:

formali organizacija – tai grupė žmonių, kurių veikla yra sąmoningai koordinuota,

siekiant bendrų tikslų arba tikslo ir tikslingai veikiant drauge. Formalios organizacijos pavyzdžių yra gausybė – mokykla, ligoninė, gamykla, klubas, firma ir t.t.

Visos formalios organizacijos ne tik kryptingai veikia, turi tarpusavyje susijusių tikslų, bet ir bendrų bruožų, kuriuos tyrinėjo daugelis. Čia bus pateikti A.Krovčenko (1996), M.Mescon, M.Albert ir F.Chedouri (1998) išskirti formalios organizacijos bruožai:

1. Ištekliai. Bet kurios organizacijos tikslai apima išteklių perskirstymą, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Pagrindiniai organizacijų ištekliai -žmonės, kapitalas, medžiagos, technologija, informacija.

2. Priklausomybė nuo išorinės aplinkos – tai viena svarbiausių organizacijos savybių, kadangi nė viena organizacija negali egzistuoti tarytum atskirta nuo aplinkinio pasaulio.

Terminas „išorinė aplinka“ apima:

• ekonomines sąlygas,

• visuomenės santykių sistemą,

• visuomenės nuomonę,

• įstatymų leidybą,

• techniką ir technologiją,

• vartotojus,

• profsąjungas,

• konkuruojančias organizacijas ir t.t.

Šie tarpusavyje susiję veiksniai turi įtakos viskam, kas tik vyksta organizacijos viduje.

3. Tikslinė (administracinė) organizacija. Ji apima oficialių santykių, kuriuos reguliuoja nuostatai, instrukcijos, taisyklės, įstatymai, techniniai normatyvai, pareigybinės instrukcijos, sistemą:

• Horizontalųjį darbo pasidalijimą, horizontaliąją specializaciją, paskirstymo funkcijas tarp brigadų, skyrių, padalinių ir pan. Jų veiklos struktūra ir būdai
užfiksuoti instrukcijose ar kituose oficialiuose dokumentuose.

• Pareigybinę subordinaciją, vertikaliąją specializaciją. Kadangi organizacijoje darbas suskirstytas į etapus, turi būti kažkas, kas koordinuoja tokią veiklą ir yra atsakingas už ją.

• Komunikacinę sistemą, be kurios negali vykti sėkminga nei horizontalioji, nei vertikalioji specializacija. Vadinasi, komunikacijos priemonės ir kanalai padeda informacijai judėti „iš viršaus“ (nurodymai, užduotys), „iš apačios“ (ataskaitos) ir horizontaliai (konsultacijos, pasikeitimas nuomonėmis).

• Įvairių rūšių reguliatorius, normuojančius ir planuojančius organizacijos veiklą. Jiems galima priskirti tarnybinio elgesio normas ir pavyzdžius, veiklos programas, apdovanojimo principus bei formas, skatinimą ir prievartą.

4. Padaliniai. Sudėtingos organizacijos įgyvendina horizontalųjį darbo pasidalijimą ir sukuria padalinius. Šie atlieka konkrečius specifinius uždavinius ir siekia konkrečių specifinių tikslų.

5. Valdymo būtinumas. Valdymas yra esminis, labai svarbus organizacijos bruožas. Tačiau mažose organizacijose dažnai nėra išskirtos valdančiųjų grupės.

Formalios organizacijos ypatybės:

• racionalumas; organizacijos pagrindą sudaro tikslingumo, principas, sąmoningas judėjimas į žinomą tikslą;

• beasmeniškumas; abstraktūs individai susiję idealiais santykiais, kiek tai liečia programos vykdymo klausimus.

Nenumatomi jokie kitokie santykiai tarp individų, išskyrus tarnybinius, jokie kitokie tikslai, išskyrus funkcinius, todėl ji yra ir tikslingai vienareikšmė. Tačiau pasiekus kraštutinį formalios organizacijos raidos etapą, minėtosios ypatybės paverčia tokio tipo organizaciją biurokratine sistema.

Formalių organizacijų tipai.

Sociologinėje literatūroje, nagrinėdami formalias organizacijas, sociologai įvairiai jas klasifikuoja.

Sociologijos vadovėliuose (J.Macionis, 1989; J.W.Vander Zanden,1990, ir kt) dažniausiai pateikiama A.Etzioni (1964, 1975) klasifikacija. Šis autorius išskyrė tris pagrindinius formalios organizacijos

tipus:

• savanoriškos organizacijos,

• prievartos organizacijos,

• naudingos organizacijos.

a) Savanoriškos organizacijos.

Anot sociologo J.W.Vander Zanden, savanoriškos organizacijos – yra tokios, kurias asmenys pasirenka savo noru. Asmenys buriasi į šias organizacijas tam, kad praleistų laisvalaikį, pabendrautų su bendraminčiais, suteiktų socialines paslaugas arba netgi padėtų sau (JAV.Vander Zanden, 1990, p. 131-132).

Sociologas R.T.Shaefer šias organizacijas apibūdina taip: savanoriškos organizacijos yra tokios, kurios įkurtos remiantis abipusiais interesais ir kurių nariais tampama savo noru, o kartais gali būti mokamas ir nario mokestis (R/IJ.Shaefer, 1989, p.161).

Abu pateiktieji apibrėžimai papildo vienas kitą, sudaro aiškesnį savanoriškos organizacijos vaizdą. Tokių organizacijų pavyzdžiai gali būti mergaičių skaučių organizacija, numizmatų klubas ir pan. Šių organizacijų nariams nemokamas atlyginimas už dalyvavimą organizacijos veikloje, asmenys vienijasi norėdami drauge praleisti laisvalaikį. Kartais žmonės ateina į šias organizacijas, norėdami

pagelbėti sau (pvz.: anoniminių narkomanų asociacija, anoniminių alkoholikų asociacija ir pan.).

Sociologas D.Sills (1968) išskyrė tris pagrindinius bruožus, būdingus savanoriškoms organizacijoms:

1. Organizacijos sudaromos norint apginti bendrus jos narių

interesus.

2. Narystė yra savanoriška.. Ji nenumato kelti kokių nors reikalavimų žmonėms (kas būna, pvz., šaukiant į karinę tarnybą) ir ji nesuteikiama su gimimu (kaip, pvz., pilietybė). Dėl to lyderiai gali turėti palyginti nedidelę įtaką. Šie turi teisę išeiti iš organizacijos, jeigu jų netenkina lyderių veikla.

3. Organizacijos nesusijusios su vietiniais valstybiniais ar vyriausybiniais organais.

Toliau savanoriškų organizacijų problema bus nagrinėjama remiantis amerikiečių patyrimu, kuris yra gana nemenkas, be to jau turi susiformavusias tradicijas. JAV laikoma savanoriškų organizacijų šalimi. Pagal ekspertų apskaičiavimus daugiau nei 75% suaugusių amerikiečių dalyvauja bent vienoje tokioje organizacijoje (N.Smelseris, 1994). Dar 1835 m. Alexis de Tockueville pastebėjo amerikiečių polinkį kurti savanoriškas organizacijas.

Kas skatina žmones burtis į savanoriškas organizacijas?

• Bendra veikla (pvz., kamerinės muzikos grupės).

• Politiniai interesai (pvz., kokios nors partijos palaikymo grupės).

• Noras sau pagelbėti („self-help“), pasidalyti savo problemomis, kurių patys įveikti negali. Anoniminių alkoholikų organizacija, įkurta 1935 metais, yra viena seniausių tokio tipo organizacijų.

• Noras padėti ir padaryti kažką naudingo kitiems.

• Religiniai įsitikinimai.

• Noras surasti asmeninį pašaukimą.

Savanoriškų organizacijų dydis ir struktūra yra labai skirtingi. Tai gali būti kaimynų klubai, neturintys jokių taisyklių ir vienijantys tik kelis narius, arba nacionalinės organizacijos, turinčios atlyginimą gaunantį personalą, profesionalius iždininkus ir dešimtis tūkstančių narių.

Narystė savanoriškose organizacijose yra neatsitiktinė. Svarbiausias dalyvavimo organizacijoje veiksnys
socialinis ekonominis statusas. Jis apima asmens pajamas, išsilavinimą arba užsiėmimą, profesiją. Tyrimai rodo, jog amerikiečiai, turintys aukštesnį socialinį ekonominį statusą, dažniau bei aktyviau vienijasi į savanoriškas organizacijas. Toks rodiklis gali būti nario mokestis, kuris neleidžia

žmonėms, gaunantiems nedideles pajamas, prisidėti prie minėtųjų organizacijų (D.SilIs, 1968).

Savanoriškos organizacijos JAV gana dažnai išsiskiria pagal lytį. Puse šių organizacijų yra grynai moteriškos ir tik viena penktoji išimtinai vyriškos. Pastarosios organizacijos dažniausiai yra gerokai didesnės ir heterogeniškesnės narių atžvilgiu. Narystė vyriškose organizacijose padeda užmegzti daugiau naujų verslo ryšių nei narystė moteriškose organizacijose.

Tyrimai, atlikti Hadginson ir Weitzman (1988), rodo, kad tam tikrų tipų žmonės labiau už kitus linkę jungtis į savanoriškas organizacijas:

• Žmonės, turintys didesnes už vidutines pajamas ir aukštesnį išsimokslinimą.

• Moterys, baltieji, tarnautojai (ypač dirbantys ne visą darbo dieną).

• Žmonės, gyvenantys drauge su dviem arba trim vaikais iki aštuoniolikos metų.

• Priemiesčių bei kaimų gyventojai ir asmenys, turintys didesnius ūkius,

Sociologai, tirdami savanoriškas organizacijas, naudojasi funkcine analize. D.SilIs (1968) išskyrė tokias pagrindines šių organizacijų funkcijas Amerikos visuomenėje:

• yra tarpinė grandis tarp individų ir vyriausybės; pvz., profsąjungos: Amerikos medicinos asociacija tarpininkauja tarp jos narių ir vyriausybės sprendžiant licenzijavimo ar

įstatymų leidybos klausimus;

• ugdo savo narių organizacinius sugebėjimus, kurie yra neįkainojami firmų savininkams ir leidžia geriau dirbti bet kurioje profesinėje srityje;

• padeda tradiciškai atstumtoms ir nereprezentatyvioms grupėms dalyvauti politiniame gyvenime; pvz., JAV nacionalinė spalvotųjų žmonių progreso asociacija;

• padeda valstybės valdyme; 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kubiečių bėglių antplūdžio metu, religinės ir labdaringos organizacijos labai padėjo federalinei vyriausybei priimant šiuos bėglius,

O kaip atrodo ir ką veikia savanoriškos organizacijos kitose valstybėse?

Danijoje savanoriškų organizacijų yra gausybė. Jos teikia juridines konsultacijas, dirba su vaikais, globoja senelius ir neįgaliuosius ir pan. Per pastarąjį dešimtmetį labai padidėjo Danijos vyriausybės

susidomėjimas savanorišku darbu. Tokia padėtis susiklostė dėl valstybes teikiamų brangių socialinių paslaugų. Todėl savanoriškas darbas, už kurį nereikalaujama jokio atlyginimo, yra lyg atsvara vyriausybės nustatytoms kainoms. Nemažos reikšmės turi ir Danijos gyventojų polinkis į bendruomeninį gyvenimą.

Kaip danai supranta savanorišką veiklą?

Anot jų, tai nemokamas darbas, nenukreiptas į savanorio ar jo šeimos gerovę. Toks darbas atliekamas pagal susitarimą su organizacija ar grupe.

Kai kurie politikai, siekdami sumažinti valstybės skiriamų bedarbio pašalpų skaičių, savanorišką darbą supranta kaip tam tikrą bedarbių „įdarbinimo“ būdą. Tačiau šiuo teiginiu galima ir suabejoti išanalizavus Danijoje atliktų sociologinių tyrimų duomenis. 1987 m. Danijos socialinių tyrimų institutas atliko savanoriško darbo išplitimo bei jo turinio tyrimą. Rezultatai parodė, jog ketvirtadalis šalies gyventojų dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje. Pagrindinės to priežastys buvo šios:

• savo darbo reikšmingumas,

• galimybė veikti ir bendradarbiauti,

• socialinių paslaugų trūkumas vietinėje bendruomenėje,

• noras dirbti dėl politinių ar socialinių permainų (R.Racenienė, 1998).

18 proc. savanorių įtraukė į šių organizacijų veiklą šeima bei draugai, du trečdaliai buvo pakviesti dirbti asmeniškai. Be to, Danijoje yra rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai, kurie moko ir siunčia žmones į įvairias savanoriškas organizacijas. Šioje Šalyje taip pat vykdoma aktyvi reklaminė kampanija, agituojanti žmones įsitraukti į savanoriškų organizacijų veiklą.

Britanijoje savanoriškos organizacijos, veikia taip pat aktyviai. 1991 m. buvo atliktas Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, po kurio paaiškėjo, jog 23 mln. suaugusių šalies piliečių (kas antras žmogus Salyje) dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje ir beveik 100 proc. šalies gyventojų yra pasirengę dirbti savanorišką darbą. Pagrindinės priežastys, skatinančios užsiimti tokia veikla:

• pasitenkinimas atliktu darbu,

• noras susirasti draugą,

• siekimas įdomiai praleisti laisvalaikį,

• troškimas įgyti patirties atliekant kokį nors darbą ir t.t. (R.Racenienė, 1998).

Didžiojoje Britanijoje, kaip ir Danijoje, veikia rajoniniai savanorių mokymo ir įdarbinimo centrai. Į šią veiklą įsitraukti skatina reklama. Pastebimas žmonių aktyvumas jungiantis į savanoriškas organizacijas. Pavyzdžiui, 1981 m. tokių organizacijų veikloje vieną kartą per mėnesį dalyvavo 44 proc. šalies gyventojų, o 1991 m. – 51 proc. Didžiąją dalį šių organizacijų narių sudaro 35 – 44 metų amžiaus žmonės .

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, taip pat veikia savanoriškos organizacijos. Jos dažniausiai vadinamos

Lietuvos Respublikos įstatymai neapibrėžia, kas yra nevyriausybinė organizacija. Todėl pateiksime profesoriaus L.Solomino nevyriausybinių organizacijų sąvokos paaiškinimą. Jis išskyrė šiuos nevyriausybinėms organizacijoms būdingus bruožus:

• formalią sąrangą,

• principinę nepriklausomybę nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų,

• savivaldą,

• ne pelno paskirstymą (gautas pelnas naudojamas įstatuose numatytai veiklai, o ne pasidalijimui tarp steigėjų bei dalininkų),

• savanoriškumą .

Nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje reglamentuoja tokie programiniai įstatymai:

• Visuomeninių organizacijų įstatymas (1995).

• Asociacijų įstatymas (1996).

• Viešųjų įstaigų įstatymas (l 996).

• Socialinių paslaugų įstatymas (l996).

• Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991) bei kt.

1997 m. pradžioje Lietuvoje buvo įregistruota 1112 nevyriausybinių organizacijų. Tokių organizacijų daugėja, nes 1994 m. jų buvo įregistruota apie 1000 (S.Renčys, 1998). Didėja ne tik nevyriausybinių organizacijų skaičius, bet įvairesnė darosi ir jų veikla.

Dabartiniame pasaulyje savanoriškų nevyriausybinių organizacijų vaidmuo didėja, pasitikėjimas jomis taip pat. Šios organizacijos palaipsniui tampa tarpininkais tarp individo ir valdymo struktūrų. Jos

puikiai geba atstovauti visuomenės narių interesams, padeda žmonėms (teikia paslaugas), prisideda prie mūsų visuomenės narių gyvenimo sąlygų gerinimo bei pagrindinių visuomenės vertybių išsaugojimo.

b) Prievartos organizacijos.

E.Goffman, N.Smelser, A.Giddens ir kiti sociologai teigia, jog prievartos organizacijos kuriamos norint vienokiu ar kitokiu būdu pagelbėti visuomenės nariams. Šioms organizacijoms jie priskiria

kalėjimus, psichiatrines ligonines, vienuolynus, karo mokyklas ir t.t. Skirtingi autoriai šio tipo organizacijas skirtingai vadina: totalitarinės, prievartos, uždaros. Siame darbe šie pavadinimai bus vartojami

kaip sinonimai.

Tokiose organizacijose žmonės laikomi atskirti nuo išorinės socialinės aplinkos. Drausmė ir priežiūra yra šių uždarų organizacijų veiklos pagrindas. Kontrolė jose reiškiasi maksimaliai.

Kokia buvo vadinamųjų įvairiai: prievartos, totalitarinių ar uždarų organizacijų raida?

Viduramžiais šio tipo organizacijų butą nedaug: kalėjimai ir požeminiai karceriai. Juose, dažniausiai išdėstytuose toli vienas nuo kito, buvo laikomi kriminaliniai nusikaltėliai ar asmenys, laukiantys bausmės.

Uždaro tipo institucijos tiriamos nuo 1700 metų, nors prieglaudos ir kalėjimai atsirado gerokai anksčiau. Prieglaudos to meto šaltiniuose dažnai buvo tapatinamos su ligoninėmis. Tačiau jos buvo skirtos ne gydyti. Paprastai prieglaudose buvo laikomi keisti, klajojantys žmonės, silpnapročiai. Šių įstaigų gyventojais buvo naudojamasi kaip pigia arba nemokama darbo jėga.

XVIII a. Europoje ir kai kuriose JAV valstijose pradėtos steigti psichiatrinės ligoninės. Tai buvo susiję su kalėjimų reforma. Šiai reformai įtakos turėjo J.Hoverd. Jis 1781 m. apsilankė Berlyno ligoninėje, kuri buvo pilna tinginių, valkatų, silpnavalių, nuskurdusių suaugusiųjų ir vaikų, psichinių ligonių, invalidų ir 1.1. J.Hoverd nuomone, būtinai reikėjo atskirti šių skirtingų grupių žmones. Minėtąją problemą galėjo išspręsti psichiatrinių ligoninių įkūrimas bei kalėjimų reforma.

XIX n. jau akivaizdžiai matomi senų ligoninių ir naujų kalėjimų skirtumai. J.Bertham sukūrė teorinį idealaus kalėjimo tipą. Pagal jį XIX a. buvo pradėti statyti kalėjimai JAV ir Europos šalyse.

Kaip atrodė idealus kalėjimas? Pastatas paprastai buvo apvalios formos, iš išorės aptvertas spygliuota viela. Kaliniams buvo skirtos vienutės, kurios turėjo po du langus: vieną į išore, o kitą į vidinį kalėjimo kiemelį, kurio centre buvo pastatytas prižiūrėtojo bokštas.

Vienutės buvo išdėstytos taip, kad kaliniai būtų matomi visą laiką.Taigi žmonės kalėjimuose jau nebebuvo laikomi didelėmis grupėmis. Anot H.Fancault, geras architektūrinis išdėstymas, kaip parodė

kalėjimų pavyzdys, leidžia organizacijoms tinkamai planuoti savo veiklą, palaikyti norimą vidinę tvarką.

Kaip galima suklasifikuoti šio tipo organizacijas? E.Goffman (1961), įvedęs „totalitarinės įstaigos“ terminą, taip pat išskyrė keletą jos tipų:

• Ligoninės, namai ir sanatorijos, skirtos žmonėms, kurie negali patys apsitarnauti (akli, senyvo amžiaus, ligoniai).

• Kalėjimai ir koncentracijos stovyklos, skirtos žmonėms, kurie laikomi pavojingais visuomenei.

• Kareivinės, jūrų laivai, uždaros mokymo įstaigos, sukurtos tam tikram tikslui pasiekti.

• Vyrų ir moterų vienuolynai bei kitos įstaigos, į kurias žmonės eina, norėdami atsiskirti nuo pasaulio, dažniausiai dėl religinių įsitikinimų.

Kas turi įtakos totalitarinių organizacijų gyventojams?

Sociologų E.Goffman, A.Giddens, N.Smelzer, R.Shaefer ir kitų nuomone, didelės įtakos turi izoliacija, atskyrimas nuo išorinio pasaulio, nuo įprastos aplinkos, pažįstamų, giminių. Izoliacija primetama naujai atvykusiems į totalitarinę organizaciją. Tai daroma sudėtingais, kartais net žiauriais
ritualais, siekiant kuo greičiau visiškai atskirti žmogų nuo prieš tai buvusio gyvenimo ir norint priversti paklusti organizacijos normoms.

Tokioje aplinkoje žmonės patiria resocializaciją, pasikeičia jų socialiniai vaidmenys ir jie priverčiami elgtis kitaip. Toks žmonių „įvedimo“ į organizaciją procesas sąlygoja pažeminimą ir nusivylimą. O kur dar užrakinamos durys, grotuoti langai?!

Prievartos įstaigų gyventojai jaučia, jog yra nuolat kontroliuojami, juos visą laiką stebi prižiūrėtojai. Be to, pastarieji turi įtakos daugeliui įstaigos gyventojų gyvenimo sričių (pvz., maitinimui, gyvenimo

sąlygoms ir pan.). Prievartos organizaciją tokiu būdu bando gyventojus niveliuoti. Nauji nariai gana dažnai būna įžeidinėjami žodžiais, veiksmais, verčiami priimti nuostatas ir taisykles, neatitinkančias jų

moralinių normų bei įsitikinimų. Tai sociologai vadina degradavimo reiškiniu. Tokios sąlygos padaro žmones psichologiškai lengvai pažeidžiamus ir emociškai jautrius. Gyvenimas tokiomis sąlygomis dažnai sukuria stiprius ryšius tarp prievartos organizacijos gyventojų. Jie susikuria subkultūrą, turinčią savitą kalbą, ritualus bei patirtį ir tokiu būdu bando „išlikti“, išgyventi,prisitaikyti.

c) Naudingos (utilitarinės) organizacijos.

Anot sociologų, žmonės įsitraukia į normatyvines organizacijas įvairiais praktiniais sumetimais, norėdami įgyvendinti kasdieniam gyvenimui svarbius uždavinius. Šiam organizacijų tipui N.Smelser (1994). J.Macionis (1989), I.W.Vander Zanden (1990) priskiria:



• korporacijas,

• ūkines bendrijas,

• įvairias sąjungas,

• universitetus.

• valstybines įstaigas

Dalyvavimas šiose organizacijose nėra visiškai savanoriškas arba visiškai priverstinis. Todėl, sociologų nuomone, jos užima tarpinę poziciją tarp priverstinių ir savanoriškų organizacijų. A. Etzioni jas apibūdino kaip organizacijas, teikiančias naudą savo nariams.

Kaip tai atrodo kasdieniniame gyvenime?

Pvz. žmonės eina į korporaciją dirbti, nors gal ir nelabai nori, bet jiems reikia pinigų, kuriuos gaus už atliktą darbą. Kitas pvz. jaunimas stoja į aukštąsias mokyklas, nors galbūt ir neypatingai nori mokytis, bet ateityje tikisi padaryti karjerą, o be studijų šansų būtų visai nedaug.

Vadinasi įsitraukti ar ne į naudingas organizacijas yra kiekvieno individo asmeninis reikalas, bet daugeliui žmonių tai yra gyvenimo šaltinis, galimybė susikurti geresnę ateitį.

Naudingose organizacijose individui suteikiama daugiau laisvės negu prievartos organizacijose, bet mažiau nei savanoriškose. Nagrinėjant įvairius formalių organizacijų tipus, reikia turėti omenyje, kad žmonės juos supranta gana skirtingai. Tai gali priklausyti nuo individo statuso. Pvz. ligoninė bus prievartos organizacija pacientui, naudinga gydytojui, medicines seserei ir savanoriška – savanoriui.

1.2 Neformali organizacija.

Pagrindinis bet kurios socealinės organizacijos, taip pat ir įmonės ar firmos elementas yra žmogus. Žmonės užsiimdami įvairiausia veikla organizacijoje, bendrauja. Visa tai skatina spontaniškus ryšius. Jie gali turėti ir emocinį atspalvį. Vadinasi sociologine kalba tariant, funkcija organizacijoje negali būti sutapatinta su jos atlikėju. Visuomet lieka erdvės tarp pasiskirstymo funkcijomis ir asmenybės. Asmenybė išsaugo tam tikrą autonomiją funkcijos atžvilgiu. Dėka tokios autonomijos individas gauna tam tikrą veiklos laisvę. Jis pats gali nuspręsti , kaip jam elgtis ir kaip bendrauti su kitais organizacijos nariais. Iš tokių organizacinių sntykių gimsta daug įvairių draugiškų, neformalių grupių, kurios visos drauge sudaro neformalią organizaciją.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3299 žodžiai iš 6471 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.