Formalios neformalios organizacijos
5 (100%) 1 vote

Formalios neformalios organizacijos

ĮVADAS

Organizacija – tai didelė socialinė grupė, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti (N. Smelser, 1994, p. 169).Kasdieniame gyvenime mes dažnai susiduriame su sąvoka „organizacija“. Šios sąvokos turinys suprantamas įvairiai.

Organizacijos samprata:

1. Visuomenėje yra daugybė organizacijos apibrėžimų. Iš jų paprastai išskiriami tie, kurie organizacijas apibūdina kaip racionalias sistemas arba kaip sistemas, nukreiptas į kažkokių tikslų įgyvendinimą. Toliau bus pateikti keli dažniausiai sociologinėje literatūroje vartojami organizacijos apibrėžimai.

2. Ch.Barnard (1938) teigia, jog organizacija – tai tokia žmonių korporacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitų socialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu ir kryptingumu. Ch.Barnard ir jo Salininkai daugiausia dėmesio kreipė į bendrus žmonių veiksmus, jų korporaciją, o tik po to buvo pabrėžiamas tikslo .siekimas.

3. P.Blau ir W.Scott (1963), apibūdindami susiformavusią organizaciją, teigia, jog ji, norėdama įgyvendinti specifinius tikslus, privalo turėti formalią struktūrą.

4. A.Htzioni (1961) nuomone, organizacija – tai socialinis junginys (arba žmonių grupės), sąmoningai sudaromas ir perdaromas siekiant specifinių tikslų. Daugiausia dėmesio skiriama narystės organizacijoje sąmoningumui bei sąmoningiems žmonių veiksmams.

Analizuojant išvardytas organizacijos apibrėžimo kryptis, galima išskirti du specifinius bruožus, atskiriančius organizaciją nuo kitų socialinių grupių:

• Organizacijos – tai visų pirma socialinės grupės, orientuotos į tarpusavyje susijusių ir specifinių tikslų įgyvendinimą. Kiekviena organizacija yra tikslinga ta prasme, kiek jos narių veiksmai koordinuoti siekiant bendro tikslo konkrečioje Žmonių veiklos srityje.

• Organizacijos – tai tokios grupės, kurioms būdinga didelė formalizacija. Jos vidinė struktūra labai formalizuota, nes taisyklės ir reglamentai apima beveik visą jos narių elgesį. Ji aiškiai ir tiksliai suformuluota ir apima visus vaidmenis, numato Žmonių elgesį, neatsižvelgiant į asmenines individo savybes, jo vietą organizacijos struktūroje.

Susipažinus su organizacijos samprata, jos apibrėžimu, toliau paanalizuosiu formalios ir neformalios organizacijos struktūrą. Plačiau supažindinsiu su vienu iš neformalios organizacijos tipu – alkoholikų ir narkomanų grupėmis. Pabandysiu atsakyti į tokius klausimus: kodėl yra buriamasi į grupes, kur vartojamas alkoholis ir narkotikai? kas skatina tai? Kas skatina alkoholio ir narkotikų vartojimą?

1. Organizacijos struktūra.

1.1 Formali organizacija.

Sąvokas „formali organizacija“ ir „neformali organizacija“ sociologijos mokslinėje literatūroje pirmasis pradėjo vartoti E.Mayo. Tai vyko antrajame-trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje, atliekant Chotorno eksperimentus. Tada jis pastebėjo, kad bet kurioje organizacijoje ar gamykloje greta oficialių tarnybinių santykių (formalios organizacijos) egzistuoja ir neoficialūs – draugiški santykiai (neformali organizacija).

Kad antrinę grupę būtų galima vadinti formalia organizacija, reikia, jog ta grupė atitiktų tam tikrus reikalavimus:

• bent du žmonės laikytų save grupės nariais (dalimi);

• bent vienas tikslas (noras pasiekti galutinį rezultatą) būtų pripažintas kaip bendras visiems grupės nariams;

• būtų grupės narių, kurie tikslingai dirbtų drauge ir siektų visiems svarbaus tikslo, remdamiesi oficialiomis procedūromis.

Sujungus visus tris reikalavimus į visumą, galima apibrėžti formalią organizaciją. Ją Ch.Bernard apibūdino taip:

formali organizacija – tai grupė žmonių, kurių veikla yra sąmoningai koordinuota,

siekiant bendrų tikslų arba tikslo ir tikslingai veikiant drauge. Formalios organizacijos pavyzdžių yra gausybė – mokykla, ligoninė, gamykla, klubas, firma ir t.t.

Visos formalios organizacijos ne tik kryptingai veikia, turi tarpusavyje susijusių tikslų, bet ir bendrų bruožų, kuriuos tyrinėjo daugelis. Čia bus pateikti A.Krovčenko (1996), M.Mescon, M.Albert ir F.Chedouri (1998) išskirti formalios organizacijos bruožai:

1. Ištekliai. Bet kurios organizacijos tikslai apima išteklių perskirstymą, siekiant užsibrėžtų rezultatų. Pagrindiniai organizacijų ištekliai -žmonės, kapitalas, medžiagos, technologija, informacija.

2. Priklausomybė nuo išorinės aplinkos – tai viena svarbiausių organizacijos savybių, kadangi nė viena organizacija negali egzistuoti tarytum atskirta nuo aplinkinio pasaulio.

Terminas „išorinė aplinka“ apima:

• ekonomines sąlygas,

• visuomenės santykių sistemą,

• visuomenės nuomonę,

• įstatymų leidybą,

• techniką ir technologiją,

• vartotojus,

• profsąjungas,

• konkuruojančias organizacijas ir t.t.

Šie tarpusavyje susiję veiksniai turi įtakos viskam, kas tik vyksta organizacijos viduje.

3. Tikslinė (administracinė) organizacija. Ji apima oficialių santykių, kuriuos reguliuoja nuostatai, instrukcijos, taisyklės, įstatymai, techniniai normatyvai, pareigybinės instrukcijos, sistemą:

• Horizontalųjį darbo pasidalijimą, horizontaliąją specializaciją, paskirstymo funkcijas tarp brigadų, skyrių, padalinių ir pan. Jų veiklos struktūra ir būdai
užfiksuoti instrukcijose ar kituose oficialiuose dokumentuose.

• Pareigybinę subordinaciją, vertikaliąją specializaciją. Kadangi organizacijoje darbas suskirstytas į etapus, turi būti kažkas, kas koordinuoja tokią veiklą ir yra atsakingas už ją.

• Komunikacinę sistemą, be kurios negali vykti sėkminga nei horizontalioji, nei vertikalioji specializacija. Vadinasi, komunikacijos priemonės ir kanalai padeda informacijai judėti „iš viršaus“ (nurodymai, užduotys), „iš apačios“ (ataskaitos) ir horizontaliai (konsultacijos, pasikeitimas nuomonėmis).

• Įvairių rūšių reguliatorius, normuojančius ir planuojančius organizacijos veiklą. Jiems galima priskirti tarnybinio elgesio normas ir pavyzdžius, veiklos programas, apdovanojimo principus bei formas, skatinimą ir prievartą.

4. Padaliniai. Sudėtingos organizacijos įgyvendina horizontalųjį darbo pasidalijimą ir sukuria padalinius. Šie atlieka konkrečius specifinius uždavinius ir siekia konkrečių specifinių tikslų.

5. Valdymo būtinumas. Valdymas yra esminis, labai svarbus organizacijos bruožas. Tačiau mažose organizacijose dažnai nėra išskirtos valdančiųjų grupės.

Formalios organizacijos ypatybės:

• racionalumas; organizacijos pagrindą sudaro tikslingumo, principas, sąmoningas judėjimas į žinomą tikslą;

• beasmeniškumas; abstraktūs individai susiję idealiais santykiais, kiek tai liečia programos vykdymo klausimus.

Nenumatomi jokie kitokie santykiai tarp individų, išskyrus tarnybinius, jokie kitokie tikslai, išskyrus funkcinius, todėl ji yra ir tikslingai vienareikšmė. Tačiau pasiekus kraštutinį formalios organizacijos raidos etapą, minėtosios ypatybės paverčia tokio tipo organizaciją biurokratine sistema.

Formalių organizacijų tipai.

Sociologinėje literatūroje, nagrinėdami formalias organizacijas, sociologai įvairiai jas klasifikuoja.

Sociologijos vadovėliuose (J.Macionis, 1989; J.W.Vander Zanden,1990, ir kt) dažniausiai pateikiama A.Etzioni (1964, 1975) klasifikacija. Šis autorius išskyrė tris pagrindinius formalios organizacijos

tipus:

• savanoriškos organizacijos,

• prievartos organizacijos,

• naudingos organizacijos.

a) Savanoriškos organizacijos.

Anot sociologo J.W.Vander Zanden, savanoriškos organizacijos – yra tokios, kurias asmenys pasirenka savo noru. Asmenys buriasi į šias organizacijas tam, kad praleistų laisvalaikį, pabendrautų su bendraminčiais, suteiktų socialines paslaugas arba netgi padėtų sau (JAV.Vander Zanden, 1990, p. 131-132).

Sociologas R.T.Shaefer šias organizacijas apibūdina taip: savanoriškos organizacijos yra tokios, kurios įkurtos remiantis abipusiais interesais ir kurių nariais tampama savo noru, o kartais gali būti mokamas ir nario mokestis (R/IJ.Shaefer, 1989, p.161).

Abu pateiktieji apibrėžimai papildo vienas kitą, sudaro aiškesnį savanoriškos organizacijos vaizdą. Tokių organizacijų pavyzdžiai gali būti mergaičių skaučių organizacija, numizmatų klubas ir pan. Šių organizacijų nariams nemokamas atlyginimas už dalyvavimą organizacijos veikloje, asmenys vienijasi norėdami drauge praleisti laisvalaikį. Kartais žmonės ateina į šias organizacijas, norėdami

pagelbėti sau (pvz.: anoniminių narkomanų asociacija, anoniminių alkoholikų asociacija ir pan.).

Sociologas D.Sills (1968) išskyrė tris pagrindinius bruožus, būdingus savanoriškoms organizacijoms:

1. Organizacijos sudaromos norint apginti bendrus jos narių

interesus.

2. Narystė yra savanoriška.. Ji nenumato kelti kokių nors reikalavimų žmonėms (kas būna, pvz., šaukiant į karinę tarnybą) ir ji nesuteikiama su gimimu (kaip, pvz., pilietybė). Dėl to lyderiai gali turėti palyginti nedidelę įtaką. Šie turi teisę išeiti iš organizacijos, jeigu jų netenkina lyderių veikla.

3. Organizacijos nesusijusios su vietiniais valstybiniais ar vyriausybiniais organais.

Toliau savanoriškų organizacijų problema bus nagrinėjama remiantis amerikiečių patyrimu, kuris yra gana nemenkas, be to jau turi susiformavusias tradicijas. JAV laikoma savanoriškų organizacijų šalimi. Pagal ekspertų apskaičiavimus daugiau nei 75% suaugusių amerikiečių dalyvauja bent vienoje tokioje organizacijoje (N.Smelseris, 1994). Dar 1835 m. Alexis de Tockueville pastebėjo amerikiečių polinkį kurti savanoriškas organizacijas.

Kas skatina žmones burtis į savanoriškas organizacijas?

• Bendra veikla (pvz., kamerinės muzikos grupės).

• Politiniai interesai (pvz., kokios nors partijos palaikymo grupės).

• Noras sau pagelbėti („self-help“), pasidalyti savo problemomis, kurių patys įveikti negali. Anoniminių alkoholikų organizacija, įkurta 1935 metais, yra viena seniausių tokio tipo organizacijų.

• Noras padėti ir padaryti kažką naudingo kitiems.

• Religiniai įsitikinimai.

• Noras surasti asmeninį pašaukimą.

Savanoriškų organizacijų dydis ir struktūra yra labai skirtingi. Tai gali būti kaimynų klubai, neturintys jokių taisyklių ir vienijantys tik kelis narius, arba nacionalinės organizacijos, turinčios atlyginimą gaunantį personalą, profesionalius iždininkus ir dešimtis tūkstančių narių.

Narystė savanoriškose organizacijose yra neatsitiktinė. Svarbiausias dalyvavimo organizacijoje veiksnys
socialinis ekonominis statusas. Jis apima asmens pajamas, išsilavinimą arba užsiėmimą, profesiją. Tyrimai rodo, jog amerikiečiai, turintys aukštesnį socialinį ekonominį statusą, dažniau bei aktyviau vienijasi į savanoriškas organizacijas. Toks rodiklis gali būti nario mokestis, kuris neleidžia

žmonėms, gaunantiems nedideles pajamas, prisidėti prie minėtųjų organizacijų (D.SilIs, 1968).

Savanoriškos organizacijos JAV gana dažnai išsiskiria pagal lytį. Puse šių organizacijų yra grynai moteriškos ir tik viena penktoji išimtinai vyriškos. Pastarosios organizacijos dažniausiai yra gerokai didesnės ir heterogeniškesnės narių atžvilgiu. Narystė vyriškose organizacijose padeda užmegzti daugiau naujų verslo ryšių nei narystė moteriškose organizacijose.

Tyrimai, atlikti Hadginson ir Weitzman (1988), rodo, kad tam tikrų tipų žmonės labiau už kitus linkę jungtis į savanoriškas organizacijas:

• Žmonės, turintys didesnes už vidutines pajamas ir aukštesnį išsimokslinimą.

• Moterys, baltieji, tarnautojai (ypač dirbantys ne visą darbo dieną).

• Žmonės, gyvenantys drauge su dviem arba trim vaikais iki aštuoniolikos metų.

• Priemiesčių bei kaimų gyventojai ir asmenys, turintys didesnius ūkius,

Sociologai, tirdami savanoriškas organizacijas, naudojasi funkcine analize. D.SilIs (1968) išskyrė tokias pagrindines šių organizacijų funkcijas Amerikos visuomenėje:

• yra tarpinė grandis tarp individų ir vyriausybės; pvz., profsąjungos: Amerikos medicinos asociacija tarpininkauja tarp jos narių ir vyriausybės sprendžiant licenzijavimo ar

įstatymų leidybos klausimus;

• ugdo savo narių organizacinius sugebėjimus, kurie yra neįkainojami firmų savininkams ir leidžia geriau dirbti bet kurioje profesinėje srityje;

• padeda tradiciškai atstumtoms ir nereprezentatyvioms grupėms dalyvauti politiniame gyvenime; pvz., JAV nacionalinė spalvotųjų žmonių progreso asociacija;

• padeda valstybės valdyme; 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, kubiečių bėglių antplūdžio metu, religinės ir labdaringos organizacijos labai padėjo federalinei vyriausybei priimant šiuos bėglius,

O kaip atrodo ir ką veikia savanoriškos organizacijos kitose valstybėse?

Danijoje savanoriškų organizacijų yra gausybė. Jos teikia juridines konsultacijas, dirba su vaikais, globoja senelius ir neįgaliuosius ir pan. Per pastarąjį dešimtmetį labai padidėjo Danijos vyriausybės

susidomėjimas savanorišku darbu. Tokia padėtis susiklostė dėl valstybes teikiamų brangių socialinių paslaugų. Todėl savanoriškas darbas, už kurį nereikalaujama jokio atlyginimo, yra lyg atsvara vyriausybės nustatytoms kainoms. Nemažos reikšmės turi ir Danijos gyventojų polinkis į bendruomeninį gyvenimą.

Kaip danai supranta savanorišką veiklą?

Anot jų, tai nemokamas darbas, nenukreiptas į savanorio ar jo šeimos gerovę. Toks darbas atliekamas pagal susitarimą su organizacija ar grupe.

Kai kurie politikai, siekdami sumažinti valstybės skiriamų bedarbio pašalpų skaičių, savanorišką darbą supranta kaip tam tikrą bedarbių „įdarbinimo“ būdą. Tačiau šiuo teiginiu galima ir suabejoti išanalizavus Danijoje atliktų sociologinių tyrimų duomenis. 1987 m. Danijos socialinių tyrimų institutas atliko savanoriško darbo išplitimo bei jo turinio tyrimą. Rezultatai parodė, jog ketvirtadalis šalies gyventojų dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje. Pagrindinės to priežastys buvo šios:

• savo darbo reikšmingumas,

• galimybė veikti ir bendradarbiauti,

• socialinių paslaugų trūkumas vietinėje bendruomenėje,

• noras dirbti dėl politinių ar socialinių permainų (R.Racenienė, 1998).

18 proc. savanorių įtraukė į šių organizacijų veiklą šeima bei draugai, du trečdaliai buvo pakviesti dirbti asmeniškai. Be to, Danijoje yra rajoniniai savanorių įdarbinimo centrai, kurie moko ir siunčia žmones į įvairias savanoriškas organizacijas. Šioje Šalyje taip pat vykdoma aktyvi reklaminė kampanija, agituojanti žmones įsitraukti į savanoriškų organizacijų veiklą.

Britanijoje savanoriškos organizacijos, veikia taip pat aktyviai. 1991 m. buvo atliktas Nacionalinis savanoriško darbo tyrimas, po kurio paaiškėjo, jog 23 mln. suaugusių šalies piliečių (kas antras žmogus Salyje) dalyvauja savanoriškų organizacijų veikloje ir beveik 100 proc. šalies gyventojų yra pasirengę dirbti savanorišką darbą. Pagrindinės priežastys, skatinančios užsiimti tokia veikla:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1974 žodžiai iš 6471 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.