ĮŽANGA
Maždaug prieš 3 milijardus metų jau vyko fotosintezė, kurios dėke į atmosferą pradėjo skirtis deguonis. Gyvybė tuo metu vystėsi vandenynuose, formuojantis iš primityvių bakterijų sudarytam biotiniam ,, sultiniui “. Kai organinėmis medžiagomis, likusiomis dar iš ,, pirminio sultinio “ arba pagamintomis kitų tipų fotosintetinančių organizmų. Per kitus 2 milijardus metų gyvieji organizmai tapo sudėtingeni – atsirado tam tikri membraniniai dariniai, iš kurių pradėjo formuotis ląstelės su membrana apgaubtu branduoliu. Visa tai vyko vandenynuose, kur vanduo saugojo gyvus organizmus nuo pavojingų ultravioletinių spindulių.
Prireikė daugiau nei 2 milijardų metų, kad deguonies koncentracija pasiektų 1% dabartinio jo kiekio atmosferoje. Tai sužinota ištyrus uolienose dvivalentės ir trivalentės geležies kiekį: daug geležies turintys mineralai sugėrė deguonį, ir juose dvivalentė geležis virto trivalente.Ožonas, kuris susidarė iš deguonies, pradėjo atspindėti dalį pavojingų saulės ultravioletinių spindulių. Kambro periodo pradžioje, prieš 590 milijonų metų, paviršiniai vandenys jau buvo saugi vieta gyvybei vystytis. Fotosintetinantys organizmai galėjo pagauti daugiau šviesos, taigi procesai mėm greitėti – žinoma, geologiniais masteliais. Per mažau kaip 200 milijonų metų deguonies atmosferoje padaugėjo dešimt kartų, todėl sausuma tapo taip apsaugota nuo ultravioletinių spindulių, kad joje galėjo išgyventi gyvi organizmai. Pirmieji sausumos augalai, sudaryti iš ląstelių, turinčių membrana apgaubtą branduolį ir daugelį šiuolaikinių augalų ląstelėse aptinkamų darinių, išsivystė maždaug prieš 400 milijonų metų.
AUGALŲ MITYBA
Specializuotos kūno dalys, pritaikytos vienai ar kitai gyvybės funkcijai, vadinamos organais. Skiriamos pagrindinėd organų grupės: 1) vegetatyviniai, kurie atlieka atskiros individo mitybos ir augimo, jo gyvybės palaikimo funkcijas; 2) reproduktyviniai, kurie atlieka dauginimosi – rūšies palaikymo – funkcijas. Vegetatyviniams organams priklauso lapai, stiebai ir šaknys, reproduktyviniams – žiedai, vaisiai ir sėklos (soriniuose augaluose – sporlapiai, sporangės).
Vienaląsčiai augalai paprastai yra judrūs. Jie arba pasyviai vandens ir oro srovių blaškomi, arba aktyviai plauko vandenyje. Judrumu vienaląsčiai augalai labai panašūs į vienaląsčius gyvūnus – pirmuonis. Tačiau esminį skirtumą sudaro mitybos būdas. Augaliniai mikroorganizmai (dumbliai) turi žalią pigmentą chlorofilą ir sugeba įsisavinti anglies dioksidą, panaudodami tam reikalui chlorofilo absorbuotą saulės energiją. Jie yra autotrofiniai organizmai.
Daugialąsčius augalus jau lengva atskirti nuo gyvūnų. Augalai tipišku atveju yra prisitvirtinę prie žemės paviršiaus. Tai yra susiję su tuo, kad augalų mitybai reikalingų medžiagų visur aptinkama: ore visuomet yra CO2 , kurį lapai asimiliuoja, o dirvožemyje vandens ir mineralinių druskų, kurias augalas šaknimis siurbia. Tačiau augalui reikalingas didelis siurbiamasis paviršius, kad jis įstengtų pakankamą kiekį CO2 iš oro paimti ir mineralinių druskų iš vandens arba dirvožemio sugerti, nes jų koncentracija paprastai yra maža.
Parazitiniai augalai
Kūpolio šaknelė balta, maža ir trapi. Bet ji, kaip erkė, įsisiurbusi į galingą dobilo šaknį, įsiskverbusi giliai į jos vidų ir čiulpia iš ten vandenį su ištirpusiomis jame mineralinėmis druskomis, dobilo paimtomis iš žemės. Tikras vagis! Taip elgiasi netik kūpolis, bet ir barškutis, akišvietė ir glindė. Visų jų šaknelės silpnos ir trumpos, ir visi jie verčiasi tuo, vagia vandenį iš savo kaimynų šaknų.Augalui šeimininkui, į kurio šaknis įsisiurbė veltėdis, tenka apsirūpinti vandeniu ne tiktai sau pačiam, bet ir neprašytam svečiui. Kadangi vandens neužtenka, žaliuose maitintojo lapuose susikaupia mažiau maisto medžiagų, negu reikia, kad galėtų normaliai vystytis jo vaisiai ir bręsti sėklos. Dėl to augalas, priglaudęs svetimąjį, žūva, nesuspėjęs palikti palikuonių. Tiesa, kartu nunyksta ir įsisiurbęs parazitas.
Tiktai dideli medžiai nepasiduoda šitiems diversantams-jų plonos šaknelės paslėptos žemėje taip giliai, kad jų nepasieksi. Šitie negali, užtat kiti pasiekė. Tai – apvalūs amalo krūmeliai. Amalas prisitaikė siurbti didelių medžių šakų sultis. Visas šakos vidus esti išraizgytas svetimo augalo išaugų, kurios, slypėdamos tamsiame medžio viduje, dieną ir naktį siurbia iš jo vandenį, mineralines druskas ir cukrus.
Vabzdžiaėdžiai augalai
Pasaulyje yra iki penkių šimtų rūšių vabzdžiaėdžių augalų, kuriems maistas taip pat reikalingas, kaip ir plėšriesiems gyvūnams. Kaip ir visi kiti žaliosios viešpatijos atstovai, jie turi žalius lapus, kurie saulės šviesoje iš anglies dioksido ir vandens gamina augalui maistą. Tačiau šių augalų šaknys tokios mažos ir silpnos, ir auga jie daugiausia tokioje skurdžioje ir nederlingoje žemėje, kad negali paimti iš jos tų druskų, azoto ir kitų maisto medžiagų, kurios jiems reikalingos, kad galėtų gyventi. Štai ir minta tokios žolės ,,mėsa”. Ir, kas nuostabiausia, daugelis vabzdžiaėdžių augalų tokie maži, tokie grakštūs ir švelnūs, jog visiškai nepanašūs į klastingus grobuonis, apgaule priviliojančius ir paskui suryjančius savo grobį.