Fovizmas
5 (100%) 1 vote

Fovizmas

Turinys

1. Turinys 1 psl.

2. Įvadas 2 psl.

3. Fovizmas 3 psl.

4. Ekspresionizmas 4 psl.

5. Kubizmas 5 psl.

6. Futurizmas 6 psl.

7. Siurrealizmas 6 psl.

8. Abstrakcionalizmas 7 psl.

9. Popmenas 8 psl.

10. Naivusis menas 9 psl.

11. Literatūra 11 psl.

Įvadas

Šiuolaikinis menas -tai nevienalytis meninis reiškinys. Jį sudaro kelios kryptys, kurios ne tik skiriasi tikslais ir išraiškos priemonėmis, bet neretai ir tiesiog prieštarauja viena kitai. Modernizmo menui būdingas įvairių krypčių egzistavimas tuo pat metu ir dailininkų jungimasis į grupuotes pagal bendrą programą. Yra dailininkų, kurie skirtingais gyvenimo metais priklausė tai vienai, tai kitai grupuotei arba kūrė įvairių krypčių dvasia.

Modernizmo menas atmetė senas, įprastas tradicijas. Kartu jis iškėlė daug naujų problemų ir sužadino karštus ginčus. Šios kryptys turėjo ir aršių gynėjų, ir negailestingų priešų. Tiesa, daug prieštaravimų kėlė techninė pusė, nes modernistai dažnai atsisakydavo senajam menui būdingų savybių, tokių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų sąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, išorinio grožio siekimas ir kitų. Svarbiausias modernizmo trūkumas – abejingumas aštrioms visuomenės problemoms. Geriausiu atveju modernistai atskleidžia tamsiąsias gyvenimo ypatybes, bet niekada nesistengia statyti joms priešpriešiais kažką šviesaus, teigiamo. Taigi modernistų kūriniuose jaučiamas abejingumas žmogiškosioms problemoms arba kurstomas nepasitenkinimas.

Vienas iš pagrindinių modernizmo dailininkų siekių – pabrėžti savo individualumą. Dėl to nuolat stengiamasi ieškoti naujų, ankščiau nenaudotų išraiškos priemonių ir medžiagų arba kurti kažką visiškai naujo, nematyto. Didėja modernizmo kaip prekės vertė. Tačiau didžiausią dalį pelno gali gauti ne pats dailininkas, o tarpininkas- meno kūrinių pardavėjas, turintis plačias galimybes pakreipti meninį procesą jam naudinga linkme.

XX amžiuje daugiausia kito tapyba. Pagal ją paprastai skiriamos pagrindinės modernizmo kryptys. Jos keitėsi neįprastais greitais tempais. Žurnalų, reprodukcijų albumų, kino, televizijos, tarptautinių parodų dėka naujos kryptys greitai tampa visiems žinomos, ir žinovai vėl ima laukti kažko naujesnio. Dėl tų pačių priežasčių modernizmo menas panašus įvairiose šalyse. Tą sąlygojo dailininkų būrimasis dideliuose meno centruose. Ilgus metus pagrindinis meno centras buvo Paryžius. Po antrojo pasaulinio karo meno centrais taip pat tapo Niujorkas ir Londonas.

FOVIZMAS

XX a. pirmąja modernistinio meno kryptimi laikomas fovizmas. 1901 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji pomirtinė Van Gogo paroda. Nesuvaldomai ryškios Van Gogo spalvos buvo paskata atsirasti naujai prancūzų meno krypčiai. Grupė jaunų dailininkų, tarp kurių buvo ir Anri Matisas, pradėjo naudoti grynas, skambias spalvas, stiprius ir plačius potėpius, gūsiais paliktas drobėje spalvų dėmes, drąsiai iškreipti formas. Toks tapybos būdas ir spalvų traktuotėpublikai buvo tokie svetimi ir neįprasti, kad šios grupuotės dailininkus imta vadinti “ fovistais” ( prancūziškai fauve- grobuonis). Iš čia ir krypties pavadinimas- fovizmas. Ir vėliau fovistai nekėlė sau uždavinio tiksliai vaizduoti gamtą. Jie siekė paversti matomu tai, ko realybėje negalima pamatyti. Pavyzdžiui, pavaizduoti tuos jausmus ir nuotaikas, kurie atsiranda dailininkui stebint gamtą. Pagrindine išraiškos priemone jie laikė spalvą.

Nors fovizmas iš pradžių buvo sutiktas šaltai, dabar, praėjus dešimtmečiams, mes išmokome matyti tas teigiamas ypatybes, kurias siekė perteikti šios krypties dailininkai. Tai savito grožio ir harmonijos ieškojimas, siekimas žiūrovui suteikti džiaugsmo, estetinio pasitenkinimo.

Tikrą spalvų šventę ,atome Andrė Dereno ir Moriso de Vlaminko kūryboje. Jie nesiekė tiksliai pavaizduoti detales ar atkurti spalvų gamą. Švelniai žali stalai ir ryškiai raudoni medžių vainikai, geltonas upės vanduo, kandžiai žalias grindinys – įprasta jų paveikslams. Raulis Diufi tapė lengvais ir neramiais potėpiais. Jo paveiksluose nepakartojamai elegantiškai vaizduojamos koncertų salės ir kerinčiai žydri Viduržiemio jūros vaizdai. Albero Markė paveikslus lengva pažinti iš saikingos spalvinės gamos ir daiktų apibrėžtumo. Markė mylėjo laivus ir matinį vandens paviršiaus blykčiojimą. Jis
dažnai tapė rūškanų debesų gaubiamus uostus arba tirštame žiemos rūke skendinčias Paryžiaus pakrantes.

Kurį laiką kartu su fovistais pasirodydavo Žoržas Ruo. Daugelyje paveikslų jis vaizdavo neturtą, skurdą, kitus didelio miesto trūkumus. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad taip gali padėti atsikratyti blogio. Ruo stilius labai savitas. Sodrios jo paveikslo spalvos blykčioja tarsi spalvoti viduramžių katedrų langų stiklai. Spalvų plokštumos, tarsi vitražai, suskirstytos stambiais juodais kontūrais. Šio stiliaus sukūrimui pasitarnavo tai, kad dailininkas jaunystėje restauravo viduramžių bažnyčių vitražus.

Fovistams vadovavo Anri Matisas, vėliau žymus valstybės veikėjas ir kovotojas už taiką. Nors jaunystės metais jis mėgo paerzinti publiką netikėtais išsišokimais, ilgame kūribiniame kelyje pasuko kita linkme. Iš pirmo žvilgsnio jo paveikslai eskizus, nuklotus stambiom, ryškių spalvų plokštumom. Bet atidžiau įsižiūrėjus atsiveria sumaniai apgalvota kompozicija, prancūziškas grakštumas, paveikslai skleidžia žmogišką šilumą. Matisas buvo įvairiapusis dailininkas. Jis reiškėsi ir kitose meno šakos.

EKSPRESIONIZMAS

Menas, kurio tikslas pabrėžtinai vaizduoti dvasinę dailininko būseną, jo jausmus ir nuotaikas, vadinamas ekspresionizmu (žodis expression reiškia išraišką). Pirmą kartą šis krypties pavadinimas pavartotas Vokietijoje. Gilaus išraiškingumo siekė dar Van Gogas, vėliau fovistai ir kai kurie kiti to meto dailininkai, bet ekspresionizmo terminas vartojimas pirmiausia kalbant apie vokiečių meną, kuriame jis ryškiausiai realizuotas. Vokiečių ekspresionizmas kai kam gali pasirodyti slegiantis. Jis gimė XX a.pradžioje, t.y. tuomet kai Prancūzijoje prasidėjo fovizmas. Priešingai fovistams, vokiečių ekspresionistai nesiekė grožio. Vokiečių menui ir kitose epochose buvo būdingas dėmesys turiniui, epiškai ramybei. Išoriniai kūrinio grožiui paprastai buvo skiriama mažiau dėmesio. Paveikslas ekspresionistams buvo tik priemonė, kuriai padėdant jie tikėjosi išspręsti savo epochos prieštaravimus. Ekspresionistai norėjo apstulbinti žiūrovą, sužadinti jo jausmus, pamokyti. Tačiau ir jie patys atsidūrė užburtam rate: nors jų netenkino egzistuojanti tvarka, išeities rasti nesugebėjo. Todėl meno kūriniuose vyrauja slogi nusivylino nuotaika, kartėlis, nepasitenkinimas viskuo, kas yra, nesugebėjimas matyti pasaulyje ką nors be pykčio ir išsigimimo. Jausmų protraukiams išreikšti ekspresionistai naudojo arba rėkiančias ryškias spalvas, arba, atvirkščiai, niūrius drumzlinus tonus, neramius ir nerūpestingus potėpius, grėžtas ir suprastintas formas, sąmoningai jas iškraipė. Vokiečių ekspresionistai amžiaus pradžioje sukūrė grupuotes “ Mėlynasis raitelis” ir “ Tiltas”. Prie jų jungėsi ir dailininkai, nepriklausę ekspresionizmui, taip pat užsieniečiai.-

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1099 žodžiai iš 3417 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.