Frazeologizmai
Tam tikra prasme artimi žodžiams yra ir nelaisvieji žodžių junginiai, arba frazeologizmai. Frazeologizmas (gr. „posakis“) — tai pastovus ir ekspresyvus žodžių junginys, turintis savarankišką reikšmę ir atkuriamas šnekos procese kaip gatavas vienetas, pvz.: apsukti galvą „suvilioti“, dantis griežti „pykti“, iš kailio nertis „labai stengtis“, molio Motiejus „ištižėlis“, vėjo pamušalas „vėjavaikis“, velnio neštas ir pamestas „suktas, apgaulingas (žmogus)“; angl. to keep under one’s hat „laikyti paslaptyje“; vok. die Augen in die Hand nehmen „atidžiai stebėti“; pranc. piquer un chien „užsnūsti“.
Kuo skiriasi frazeologizmai nuo laisvųjų žodžių junginių (sintagmų)?
Visų pirma savo reikšme. Kiekvienas laisvojo žodžių junginio žodis turi jam būdingą savarankišką leksinę reikšmę. Todėl tokį junginį galima semantiškai suskaidyti (pvz., aprišti akį = „apvynioti“ + „regėjimo organą“). Tuo tarpu frazeologizmas yra semantiniu atžvilgiu neskaidomas junginys, jo reikšmės negalima išvesti iš jį sudarančių žodžių leksinių reikšmių (plg. guldyti galvą „garantuoti“, pro pirštus žiūrėti „nekreipti dėmesio“, už nosies vedžioti „apgaudinėti“; angl. to be in the cold „likti vienišam“, o pažodžiui: „būti šaltyje“; vok. Hand und Fuß haben „būti protingam“, pažodžiui: „ranką ir koją turėti“; pranc. avoir la dent „būti alkanam“, pažodžiui: „turėti dantį“ ir kt.). Dėl to, kad frazeologizmą sudarantys žodžiai yra netekę savo savarankiškų leksinių reikšmių, desemantizavęsi, kai kurie lingvistai (pvz., rusų frazeologijos tyrinėtojas A. Molotkovas) netgi nelinkę vadinti frazeologizmo dėmenų žodžiais (juos vadina komponentais). Tačiau taip daryti nėra tvirto pagrindo, nes kalbantysis frazeologizmo dėmenis suvokia ne kaip kokias nors žodžio dalis, o kaip atskirus žodžius.
Kitas esminis laisvojo žodžio junginio skirtumas nuo frazeologizmo yra tas, kad pastarasis šnekos procese ne sudaromas pagal tam tikrą sintaksinę schemą, sintaksinį modelį, bet atkuriamas iš atminties kaip gatavas vienetas. Šiuo atžvilgiu frazeologizmas prilygsta žodžiui, kuris taip pat atgaminamas šnekos aktuose kaip tam tikrą reikšmę turintis garsų kompleksas. Neretai frazeologizmo reikšmę, kaip tai matyti jau iš pateiktų pavyzdžių, galima ir nusakyti vienu žodžiu.
Skiriasi laisvasis žodžių junginys nuo frazeologizmo dar ir didesniu pastarojo struktūros pastovumu. Yra nemaža frazeologizmu, kuriuose nekeičiama nei juos sudarančių žodžių tvarka, nei žodžių formos. Pavyzdžiui, tokiuose frazeologizmuose, kaip nei dievui žvakė, nei velniui šakė „niekam netikęs“, bala nematė „tiek to“, devynios galybės „labai daug“; angl. as safe aš houses „visai patikimas“; vok. wie aus den Augen geschnitten „labai panašus“; pranc. comme de raison „kaip reikiant“, visuomet išlieka ir tokia pat žodžių tvarka, ir jų formos.
Tačiau ir tuose frazeologizmuose, kuriuose gali kisti žodžių tvarka ar atskiros formos, tas kitimas priklauso ne nuo frazeologizmą sudarančių žodžių semantinių ar sintaksinių ypatybių, bet nuo frazeologizmo, kaip gatavo vieneto, gramatinių ryšių su kitais konteksto žodžiais. Pavyzdžiui, frazeologizme nugarą skalbti „mušti, perti“ veiksmažodis gali būti pavartotas įvairiomis formomis (skalbia, skalbė, skalbs, skalbtų) priklausomai nuo to, kokios gramatinės formos bus kitų, į šį frazeologizmą neįeinančių žodžių. Be to, frazeologizmo žodžių tvarkos ar formų pasikeitimas nedaro jokios įtakos jo semantikai, jo frazeologinei reikšmei (pvz., ar mes pasakysime nosį nukabinti „nusiminti“, ar nukabinti nosį, nukabino nosį, nuo to šio frazeologizmo reikšmė nepakis).
Dauguma frazeologizmų skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių dar ir savo vaizdingumu, ekspresyvumu. Frazeologizmai, kaip rašo žymus lietuvių stilistikos specialistas J.Pikčilingis, „yra stiliaus aukso valiuta, jo ramsčių ramstis, tai, nuo ko priklauso išraiškos sodrumas, spalvingumas, emocinis poveikis“. Ir iš tikrųjų užtenka sugretinti bent kelis laisvuosius žodžių junginius su atitinkamais frazeologizmais, kad įsitikintume šių žodžių teisingumu (plg.: Jis į nurodymus nekreipė dėmesio ir Jis nurodymus pro ausis leido; Valgė labai nenoromis ir Valgė kaip ne savo dantimis; Ar vėl pradėsi vaiką mušti? ir Ar vėl pradėsi vaikui kailį šukuoti?). Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad laisvieji žodžių junginiai nesukelia jokio vaizdo, stilistiškai neutralūs, o frazeologizmai, jų reikšmė turi aiškų konotacinį (emocinį, ekspresinį, vertinimo ar kt.) komponentą. Dėl tokių čia suminėtų skirtybių frazeologizmai paprastai neverčiami pažodžiui į kitą kalbą, bet ieškoma atitinkamų frazeologinių atitikmenų toje kalboje, į kurią verčiama. Pažodžiui verčiant frazeologizmus, ne tik išnyksta jų konotacinis komponentas, bet dažnai toks vertinys būna neaiškus, beprasmiškas, o kartais net komiškas.
Nors frazeologizmai skiriasi nuo laisvųjų žodžių junginių, tačiau daugelis jų yra atsiradę iš pastarųjų. Svarbiausia priežastis, dėl kurios laisvasis žodžių junginys gali pavirsti frazeologizmu — tai naujos perkeltinės reikšmės kristalizavimasis junginyje. Kai tik laisvajame junginyje vienas kuris žodis imamas dažniau vartoti
perkeltine reikšme, tas junginys įgyja potenciją tapti frazeologizmu. Pavyzdžiui, kai junginyje iškratyti kišenes veiksmažodis iškratyti, drauge su kišenes patekęs į tam tikrą kontekstą, neteko savo tiesioginės „išpurtyti, kratant pašalinti“ reikšmės ir imtas vartoti netiesiogine „išimti iš kišenių ką nors slaptai, pasisavinti“ reikšme, tada tas junginys virto jau frazeologizmu, reiškiančiu „apvogti“. Iš pradžios toks, frazeologizmas paprastai būna individualaus pobūdžio (pasitaikantis tik vieno kurio žmogaus šnekoje ar raštuose), o ilgainiui jis gali paplisti ir kartojamas stabilizuotis reikšmės ir formos atžvilgiu.