Freudizmas
5 (100%) 1 vote

Freudizmas

112131

Freudizmas

Sigmund Freud

Gimė 1856 metų gegužės 6 dieną Freiberge, Moravijoje.

1860 metais persikėlė į Vieną.

1881 metais išlaikė baigiamuosius medicinos egzaminus.

1885 metais studijavo Paryžiuje pas Charcot.

1886 metais atidarė savo praktiką Vienoje.

1938 metais emigravo į Londoną.

Mirė 1939 metų rugsėjo 23 dieną Londone.

Dar prieš įstodamas į Vienos universitetą, jaunasis Sigmundas Freudas pasižymėjo savarankiškumu ir talentu, kurie dažniausiai būdingi iškiliems žmonėms. Jis turėjo nuostabią atmintį, domėjosi literatūra, o ypač Goethe, Shakespeare, Kantu, Hegeliu ir kitais filosofais.

1881 metais baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsi privačios praktikos, specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau greitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima paaiškinti neurologiškai. Pavyzdžiui, pacientė, kurios visa ranka tapo nejautri – betgi nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nutirptų visa ranka ir niekas daugiau. Pastebėjęs, kad tokius požymius gali sukelti ir hipnozė, Freudas ėmė svarstyti, jog galbūt jų priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė. Šie svarstymai pasuko jo mąstymą tokia kryptimi, kuriai buvo lemta pakeisti žmonių sampratą apie save.

Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir analizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1888 iki 1939 metų. Nors pirmosios jo knygos “Sapnų aiškinimas” (1900) per pirmuosius aštuonerius metus buvo parduota tik 600 egzempliorių, pamažėl ėmė daugėti jo idėjų šalininkų, o kartu ir aršių kritikų.

Pasąmonės tyrinėjimas

Norėdamas tyrinėti galimas psichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesių praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jeaną Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną, Freudas pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas juos hipnozės metu nesivaržant pasakoti viską apie save ir aplinkybes, susijusias su sutrikimo požymių pradžia. Dažnai pacintai kalbėdavo atvirai, retkarčiais hipnozės metu atrodydavo gana sumišę. Kartais jų simptomai susilpnėdavo ar netgi išnykdavo.

Būtent taip Freudas “atrado” pasąmonę. Dėliodamas savo pacientų pasakojimus apie jų gyvenimą, jis nutarė, kad vienos rankos nejautrą galėjo sukelti, tarkime, baimė paliesti savo lytinius organus; jog aklumo arba kurtumo priežastis galėjo būti nenoras matyti arba girdėti ko nors, kas verčia nerimauti. Ilgainiui Freudas ėmė aiškinti įvairiausius pacientų simptomus. Kadangi žmonės yra nevienodai imlūs hipnozei, jis pradėjo taikyti laisvųjų asociacijų metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į galvą , net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus. Freudas manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidariusi minčių grandinė veda į paciento pasąmonę: šitaip atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Freudas tą procesą pavadino psichoanalize. Kartais jis yra vadinamas froidizmu.

Pasąmonės struktūra

Asmenybės teoriją Freudas pirmą kartą išdėstė septintajame “Sapnų aiškinimo” skyriuje, kuriame buvo pateiktas ir pirmasis topografinis psichikos modelis. Teorija, pasak kurios psichiką sudaro atskiros skirtingai veikiančios sistemos, vadinama topografine. Pirmajame topografiniame modelyje skiriamos trys sistemos: pasąmonė, priešsąmonė (ikisąmonė) ir sąmonė.

Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad žmogaus psichika yra nelyginant ledkalnis, kurio didžioji dalis yra neregima. Mūsų sąmoningas žinojimas yra iškilusi į paviršių matoma ledkalnio dalis. Giliau slypi daug didesnė pasąmonės sritis, apimanti mintis, norus, jausmus ir prisiminimus, kurių daugumos neįsisąmoniname. Pasąmonė yra bendroji psichinio gyvenimo bazė, iš kurios išsirutuliojo kitos sistemos. Pagrindiniai pasąmonę sudarantys elementai – instinktai. Juose glūdi laisvas energijos potencialas, kuris, pasiekęs tam tikrą intensyvumą, turi išsiveržti, kad išnyktų nepasitenkinimą kelianti įtampa. Kai ši energija gali išsilieti tiesiogiai ir netrukdoma, instinktyvusis poreikis patenkinamas iškart. Tai Freudas vadino pirminiu procesu. Po tiesioginės iškrovos organizme vėl įsivyrauja pusiausvyra.

Freudo manymu, sąmonė yra viršutinė psichikos sritis ir tiesiogiai siejasi su aplinkoje vykstančių procesų suvokimu. Visų pirma ji susijusi su išorinio pasaulio vaizdu, kurį suvokiame jutimo organais. Tuo pačiu metu sąmonė gauna informaciją ir iš vidaus (pasitenkinimas ar nepasitenkinimas, atgiję prisiminimai). Čia psichiniai reiškiniai įsisąmoninami.

Kai kurios neįsisąmonintų minčių laikinai yra priešsąmonės (ikisąmonės) srityje, jas panorėję bet kada galime perkelti į sąmoningo žinojimo lygį. Priešsąmonės sistemą formuoja instinktų bei išorinės aplinkos dirgiklių tarpusavio sąveika psichikoje. Pasąmonėje kilę instinktai tikrinami priešsąmonėje, tik tuomet jie gali patekti į sąmonę. Priešsąmonėje vyksta antrinis procesas: tiesioginė instinktų energijos iškrova pristabdoma, kad išorinėje aplinkoje būtų rastas tinkamas objektas poreikiui patenkinti.

Freudą labiausiai domino nepasiekiamos mintys ir aistros,

kurias mes išstumiame ir jėga neįsileidžiame į savo sąmonę, nes jas pripažinti būtų pernelyg skausminga. Nors sąmoningai nežinome, jog turime tokių nerimą keliančių minčių ir jausmų, Freudo įsitikinimu, jie smarkiai veikia mus. Jis manė, kad mūsų nepripažįstami impulsai pasireiškia kitokiu užslėptu pavidalu – mūsų pasirenkamu darbu, įsitikinimais, kasdieniais įpročiais ir nerimą keliančiais simptomais. Taip pasąmonė įsismelkia į mūsų mintis ir veiksmus.

Apsirikimai

Freudas manė, jog pasąmonę galima pajusti ne tik iš laisvųjų asociacijų, įsitikinimų, įpročių ir simptomų, bet taip pat iš žmonių sapnų, apsirikimų kalbant ir rašant. Anot Freudo, apsirikimai skaitant, rašant ar kalbant, t. y. tai, ką sakome arba darome, gali atspindėti mūsų pasąmonės veiklą. Kalbant ar rašant dažnai apsirinkama todėl, kad nepavyko visiškai išstumti neįsisąmoninto noro ar minties. Paprastai pasakoma ar parašoma tai, ką nesąmoningai norėtųsi išreikšti, tačiau stengiamasi nuslėpti. Apsirikimo prasmė gali būti tiesioginė arba užšifruota. Iššifruoti padeda asociacijos.

Pokštus, anekdotus Freudas taip pat laikė būdu išstumtiems seksualiniams bei agresyviems polinkiams išreikšti. Būdamas deterministas, jis niekad nieko nelaikė atsitiktinumu.

Asmenybės struktūra

Anot Freudo, asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė, jo požiūriu, yra pastangų įveikti šį socialinį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų kaltės jausmo arba bausmės.

Freudas aiškino, jog konfliktas apima tris sąveikiaujančias sistemas – Id, Ego ir Superego. Tai, kaip ir intelektas ar atmintis, yra abstrakčios psichologinės sąvokos, Freudo nuomone, “naudinga priemonė padedant geriau suprasti ir paaiškinti” psichikos dinamiką. Tačiau jos yra gana savarankiškos sritys, tarpusavyje susijusios tam tikrais dinaminiais ryšiais.

Id yra pasąmonės psichinės energijos, kuri nuolatos siekia patenkinti pagrindinius išlikimo, dauginimosi ir agresijos stūmius, talpykla. Id apima įgimtus ir paveldėtus psichikos bruožus, tai tarsi instinktų energijos rezervuaras, iš kurio aprūpinamos kitos sritys. Pasak Freudo, Id neturi vidinės struktūros, yra chaotiškas ir veikia iracionaliai. Čia kyla pirminiai motyvai ir impulsai, daugiausia lytiniai ir agresyvūs. Jie veržiasi į išorę ir nori būti patenkinti tučtuojau ir visiškai, nesvarbu kokios bus patenkinimo pasekmės. Taip pat nesvarbu, ar instinkto tikslą įmanoma pasiekti, ar jis moraliai priimtinas. Malonumo principas – patirti pasitenkinimą ir išvengti nepasitenkinimo – yra svarbus psichinius procesus įtakojantis veiksnys.

Ego – tai tarpinė grandis tarp Id ir Superego. Ego veikia pagal realybės principą: Id impulsus siekiama patenkinti tikroviškais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Ego priešinasi instinktams, jo paskirtis – intelektuali bei pažintinė veikla. Jis lemia mūsų veiksmus, nes yra impulsyvųjų Id, ribojančių Superego ir gyvenimiškų išorinio pasaulio reikalavimų derintojas.

Nuo Ego atskirtam Superego tenka Ego teisėjo, autoriteto ir vertintojo vaidmuo. Svarbiausias Superego uždavinys – savikritika, jis vadovaujasi tėvų įdiegtais idealais, kurie atspindi visuomenės vertybių bei moralės normas. Superego panašus į griežtą baudėją. Superego yra sąžinės balsas, kuris verčia Ego atsižvelgti ne tik į tikrovę, bet ir į idealus. Kai Ego negali įvykdyti Superego keliamų reikalavimų, kyla kaltės jausmas – imama priekaištauti sau.

Instinktų teorija

Instinktai – tai vienintelis šaltinis, teikiantis energiją žmogaus veiksmams; kai psichika aprūpinta energija, organizmas verčiamas siekti tikslo. Jaudinimas iš vidaus nuolat stiprėja, tačiau pasiekęs tam tikrą ribą, jis ima slopti. Freudas skiria instinkto šaltinį, prasiveržimą, objektą ir tikslą. Manoma, kad instinkto šaltinis yra fiziologinis, o ne psichinis, “jo sužadintas instinktas atsiranda psichikoje”.

Instinkto prasiveržimu vadinamas varomasis instinkto momentas, kurį rodo jėgos ar pastangų dydis. Prasiveržimas neatskiriamas nuo instinkto, šiuo veiksmu instinktas patenkinamas. Instinkto tikslas – tai veiksmas, kuris panaikina vidinę įtampą ir kuriuo siekiama instinktą patenkinti. Instinkto objektas yra tai, kaip arba per ką instinktas pasiekia savo tikslą. Objektas tėra atsitiktinė priemonė patenkinti instinktą. Energijos panaudojimas instinktui patenkinti vadinamas objekto pasirinkimu arba objekto užėmimu. Objekto pasirinkimą lemia konkretaus žmogaus vaikystės istorija.

Instinktai skirstomi į dvi didelias grupes – gyvybės ir mirties instinktus. Gyvybės instinktai apima išlikimo ir lytinius instinktus. Energija, garantuojanti gyvybės instinktų veiklą, vadinama libido. Šį lytinį instinktą sudaro keletas komponentų: poreikiai ir norai kyla įvairiose mūsų kūno vietose odoje ir raumenyse – erogeninėse zonose.

Mirties instinkto sąvoką Freudas pirmą kartą pavartojo veikale “Anapus pasitenkinimo principo” (1920). Šie instinktai turi sugrąžinti individą į neorganinę būseną. Jie pirmiausia
nukreipti į vidų ir verčia organizmą save naikinti, todėl konfrontuoja su libido. Libido užduotis – destruktyvius instinktus padaryti nekenksmingus; didžioji instinktų dalis nukreipiama į išorę, į aplinkos objektus. Šie instinktai reiškiasi kaip agresija ir destrukcija.

Asmenybės raida

Analizuodamas savo pacientų pasakojimus, Freudas įsitikino, kad asmenybė formuojasi pirmaisias keleriais gyvenimo metais. Labai dažnai paaiškėdavo, jog jo pacientų simptomų ištakos siekia neišspręstus konfliktus ankstyvojoje vaikystėje. Jis padarė išvadą, kad vaikai bręsdami pereina keletą psichoseksualinių stadijų, per kurias Id malonumo siekianti energija nukreipiama į skirtingas malonumui jautrias kūno sritis, vadinamams erogeninėmis zonomis.

Per pirmuosius penkerius metus išgyventi raidos etapai labai svarbūs tolesniam vaiko formavimuisi. Kiekvienas etapas siejamas su tam tikra kūno vieta. Trijų etapų visuma vadinama pregenitaline raida.

Oralinė stadija

Oralinė stadija apima pirmuosius gyvenimo metus. Čia svarbiausia – burnos sritis, liečiant (dažniausiai kai kūdikis valgo) jaudinamos lūpos ir burnos ertmė. Burnai būdingos erogeninės srities savybės – tai patvirtina žindančio motinos krūtį ar čiulpančio pirštą kūdikio pasitenkinimas.

Iš to, kaip atkakliai kūdikis čiulpia, matyti, kad jis siekia pasitenkinimo, nors patį veiksmą salygoja ar skatina valgymas. Šis poreikis gali ir turi būti laikomas lytiniu, nes juo vis dėlto stengiamasi patirti malonumą.

Analinė stadija

Antraisiais – ketvirtaisiais gyvenimo metais libido formavimuisi svarbiausia tampa analinė sritis. Tėvai pratina vaiką prie švaros, tai sukelia jo konfliktą su išoriniu pasauliu. Vaikas verčiamas reaguoti į išorinę prievartą. Tuštinimosi teikiamą pasitenkinimą tenka derinti su išoriniais reikalavimais; ekskrementų išskyrimas varžo instinktus. Santykis su aplinka priklauso nuo ekskrementų išskyrimo ir sulaikymo. Šiai raidos stadijai būdingas prieštaringumas – tuo pačiu metu norima skirtingų dalykų. Vėliau tai virsta priešprieša tarp davimo ir turėjimo arba ėmimo. Davimas ir turėjimas labai svarbūs vėlesniame lytiniame akte. Nuo to, kaip motina pratins vaiką prie švaros, priklausys jo charakterio savybės. Analinėje raidos stadijoje formuojasi tokie svarbūs bruožai kaip užsispyrimas, taupumas, tvarkingumas.

Falinė stadija

Falinėje stadijoje , apimančioje ketvirtuosius ir penktuosius gyvenimo metus, pradeda vyrauti lytiniai pojūčiai, susiję su pirminėmis erogeninėmis sritimis – lytiniais organais. Šio amžiaus vaikams pirmą kartą iškyla anatominio lyčių skirtumo problema. Jos neišsprendęs vaikas vėliau nenorės identifikuotis su savo lytimi. Šioje stadijoje atsiranda Edipo kompleksas. Edipo kompleksas – tai vaiko erotiniai troškimai ir neapykanta, kurią jis jaučia savo tėvams. Neapykanta ir konkurencija adresuojama tuos pačios lyties gimdytojui, o meilė ir švelnumas – priešingos.Freudas skiria vyriškąjį ir moteriškąjį Edipo kompleksą, tačiau abiejuose svarbiausia – falas (vyriškojo lyties organo simbolis). Sūnus trokšta motinos ir laiko tėvą grėsmingu konkurentu. Grėsmė, kurią jis jaučia, iš esmės nukreipta į lytinius organus; berniukas bijo, jog jį iškastruos. Šį jausmą Freudas vadina kastracijos kompleksu. Kastracijos nerimas išstumia lytinį potraukį motinai, kartu ir priešiškumą tėvui. To pasekmė – identifikavimasis su tėvu. Vaiko Ego perima instinktus slopinančius tėvo bruožus – tai Superego formavimosi pradžia. Erotinį potraukį motinai pakeičia švelnumas jai. Nutrūkęs incestinis ryšys su motina ir identifikavimasis su tėvu rodo, jog Edipo kompleksas baigėsi.

Moteriškasis Edipo kompleksas (kai kurie psichoanalitikai jį vadina Elektros kompleksu) vyksta taip: mergaitė lygina save su berniuku ir jaučiasi nuskriausta, nes ji irgi nori turėti varpą. Šį troškimą valdo pavydas. Varpos pavydas panašus į berniukų kastracijos nerimą. Mergaitė atsiriboja nuo motinos, mano, kad motina kalta dėl to, kad ji neturi varpos, jaučiasi kastruota. Visą meilę ji skiria tą svarbų organą turinčiam tėvui. Visa tai Freudas laiko kastracijos kompleksu, kuriuo prasideda mergaičių Edipo (Elektros) kompleksas.

Falinėje stadijoje kilusius prieštaravimus berniukai ir mergaitės įveikia identifikuodamiesi su savo lyties tėvais. Taip jie įsisamonina atitinkamos lyties vaidmenį visuomenėje, kurioje auga. Vaikai, kurie gyvena tik su priešingos lyties tėvais (pvz., berniukas su motina) labai sunkiai identifikuojasi su savo lytimi.

Pagrindinė analinės stadijos priešybė buvo aktyvumas (ekskrementų išskyrimas) , falinėje stadijoje ją pakeičia priešybė falas – kastracija. Tiktai paauglystėje ji perauga į priešybę vyriška – moteriška.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2273 žodžiai iš 4175 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.