Friedrich Nietche
UŽ KĄ AŠ DĖKINGAS SENOVĖS ŽMONĖMS
1 Pabaigai keletas žodžių apie tą pasaulį, į kurį aš ieškojau kelių, į kurį
galbūt suradau naują kelią,- apie senovės pasaulį. Mano skonis, kuris galėtų
būti pavadintas pakantaus skonio priešingybe, ir čia man anaiptol neleidžia
viskam sakyti Taip: jis apskritai nenoriai sako Taip, mieliau – Ne, o
mieliausiai visai nieko… Toks mano požiūris į ištisas kultūras, toks
požiūris į knygas,- taip pat į vietas bei landšaftus. Iš esmės labai nedaug
antikinių knygų įėjo į mano gyvenimą; tarp jų nėra pačių garsiausių. Mano
stiliaus, epigramos kaip stiliaus jausmas pabudo beveik iškart, susilietus su
Saliustijumi. Aš neužmiršau savo gerbiamo mokytojo Corrsseno nustebimo, kai
savo blogiausiam lotynistui jis turėjo parašyti geriausią pažymį,- o aš iškart
buvau tam pasirengęs. Glaustumas, griežtumas, turtingumas, piktas abejingumas
„gražiam žodžiui“ ir „gražiam jausmui“,- štai kur aš suradau save. Mano
kūriniuose, neišskiriant Zaratustros, galima apčiuopti labai rimtų pastangų
siekti r_o_m_ė_n_i_š_k_o stiliaus, stilistinio „aere perennius“*56. – Panašiai
man atsitiko pirmąkart susidūrus su Horacijumi. Joks poetas iki šiol nesuteikė
man tokio estetinio pasitenkinimo, kokį iškart suteikė Horacijaus odės.
Negalima net n_o_r_ė_t_i, kad kitomis kalbomis būtų pasiekta tai, kas padaryta
čia. Žodžiu mozaika, kur kiekvienas žodis – kaip skambesys, kaip vieta, kaip
sąvoka – į dešinę, į kairę ir į visas puses išspinduliuoja savo jėgą; ženklų
skaičiaus minimumas; šitaip pasiekta maksimali ženklų energija; visa tai yra
romėniška ir, jei manimi norima tikėti, k_i_l_n_u par excellence. Visa kita
poezija palyginti yra pernelyg populiari – tik jausmingi plepalai.
2
Graikams aš visai nesu dėkingas už panašius stiprius įspūdžius; ir –
pasakykime tiesiai – jie mums n_e_g_a_l_i būti tuo, kas mums yra romėnai. Iš
graikų n_e_s_i_m_o_k_o_m_a – jų stilius pernelyg svetimas ir pernelyg laisvas,
kad veiktų kaip imperatyvas, kaip „klasika“. Kas mokėsi rašyti iš kokio nors
graiko! Kas išmoko rašyti b_e romėnų!.. Tegul man niekas neprimena Platono. Jo
atžvilgiu aš esu radikalus skeptikas ir niekada negalėjau žavėtis
m_e_n_i_n_i_n_k_u Platonu, kas taip įprasta mokslininkams. Galų gale
rafinuočiausi skonio teisėjai iš pačių antikos žmonių yra mano pusėje. Man
atrodo, kad Platonas sumaišo visas stiliaus formas ir tokiu būdu tampa
p_i_r_m_u_o_j_u stiliaus dekadentu; jam galima prikišti kažką panašaus kaip ir
cinikams, kurie išrado satura Menippea*57. Kad žavėtų Platono dialogas, ši
siaubingai patenkinta savimi ir kūdikiška dialektikos rūšis, žmogus neturi
būti skaitęs gerų prancūzų – pavyzdžiui, Fontenelle_io. Platonas nuobodus.-
Galiausiai mano nepasitikėjimas Platonu yra gilesnis: man atrodo, kad jis taip
nukrypęs nuo visų pamatinių heleno instinktų, toks moralizuotas, toks
„krikščioniškas“- juk sąvoka „geras“ jam yra aukščiausia sąvoka,- kad visą
platonizmo fenomeną aš mieliau apibūdinčiau rūsčiais žodžiais „kilni
apgavystė“, arba, jei kieno ausiai tai maloniau, „idealizmas“- negu kokiais
nors kitais. Brangiai sumokėta už tai, kad šitas atėnietis mokėsi iš
egiptiečių (arba Egipto žydų?..). Didžiojoje krikščionybės lemtyje Platonas
yra toji „idealu“ pavadinta dviprasmybė ir apžavas, kuris lėmė, kad kilnios
senovės pasaulio natūros negalėjo suprasti savęs ir žengė ant t_i_l_t_o,
vedančio prie „kryžiaus“… O kiek daug Platono vis dar yra „Bažnyčios“
sąvokoje, Bažnyčios architektonikoje, sistemoje, praktikoje! – Mano poilsis,
mano mėgstamas autorius, mano v_a_i_s_t_a_s nuo visokio platonizmo visada buvo
T_u_k_i_d_i_d_a_s. Jis ir galbūt Machiavelli_o principe man labiausiai