Froidas ir fromas
5 (100%) 1 vote

Froidas ir fromas

112131

Z.Froidas ir Ė.Fromas

Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinus procesus. Tai mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologija siekia atsakyti į aibę klausimų, susijusių su žmogumi. Psichologija – mokslas apie sielą.

Asmenybės psichologija, tyrinėdama individus nori išsiaiškinti, kas jie yra, kaip tokiais tapo, kodėl jie elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Asmenybės teorija atlieka dvi funkcijas – paaiškina ir numato elgesį. Šio mokslo tikslas yra suprasti žmogaus individualybę. Dauguma asmenybės teoretikų pripažįsta, kad žmonės – biosocialiniai organizmai, tačiau skirtingai vertina vieno ar kito aspekto reikšmę bei jų tarpusavio sąveikos pobūdį. Asmenybės tyrinėjimas yra siekis suprasti ir paaiškinti žmogaus minčių, jausmų ir elgesio suderintumą, pasikartojamumą, patikimai aprašyti ir adekvačiai paaiškinti individualius žmonių skirtumus. Skirtingos teorijos skirtingai mato pagrindines asmenybės determinantes. Tačiau kiekvieną asmenybės teoriją galima apibūdinti pagal jos požiūrį į žmogų. Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojamas tam tikru požiūriu. Psichologas individualiai pasirenka kokio požiūrio laikytis.

Jei kritiškai vertintumėme, psichologija – spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nėra paneigiamos.

Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją – psichoanalizės teoriją – XXa. pradžioje sukūrė Z.Froidas (S.Freud). Ją išvystė K.Jungas (K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney), H.Salivanas (H.S.Sullivan) ir Ė.Fromas(E.Fromm).

Froido darbai pateikė savo laikmečiui naują asmenybės supratimą. Šios teorijos pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai ir agresyvūs instinktai.

Z.Froidas (1856-1939) – austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvųjų asosiacijų metodą laikyti psichoanalitinės teorijos pagrindu. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Kad išsiaiškintų slaptus siekius, Froidas sukūrė šį laisvųjų asociacijų metodą.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodynėjo, kad sapnų turinys yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų.

Kalbos, rašymo, atminties klaidas Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Z.Froido knygoje “Kasdienio gyvenimo psichopatologija” visą tai atskliedžiama.

Neretai būna, kad užmirštame vardus, vietovių pavadinimus, supainiojame žodžių tvarką sakiniuose. Tai neatsitiktinumas.

Psichologas, paprašytas paaiškinti, kodėl žmogus dažnai negali prisiminti vardo, kurį tikrai žino, pasiteisintų atsakydamas, jog esą vardai lengviau negu kiti dalykai išsprūsta iš atminites. Ir pateiktų daug įtikinamų priežasčių, net nenujausdamas, kad šį procesą lemia kitokie veiksniai, kuriuos Froidas išsamiai nagrinėja knygoje.

Panagrinėti laikiną vardų užmiršimo fenomeną Z.Froidą paskatino dažnai tokiais atvejais pasikartojantys aiškūs požymiai. Tai – ne tik užmiršimas, bet ir klaidingas prisiminimas. Stengiantis prisiminti vardą, į galvą lenda įvairūs pakaitalai, kurių sunku atsikratyti, nors tikrai žinome, kad jie nėra teisingi. Froidas teigia, kad kiekvienas pakaitalas turi tam tikrą sąsają su norimu prisiminti vardu.

Z.Froidas išskyrė tris priežastis, dėl kurių klaidingai prisimename vardą:

1. tam tikras nusiteikimas jį pamiršti;

2. prieš tai tiesiogiai buvęs slopinimo procesas;

3. galimybė nustatyti išorinę asociaciją tarp vardo ir prieš tai nuslopinto elemento.

Froido teigimu: be paprasto tikrinių daiktavardžių užmiršimo, pasitaiko ir tokių atvejų, kai užmiršimas motyvuojamas slopinimu.

Niekas nesistebi, jei po tam tikro laiko mintinai išmoktą formulę ar eilėraštį žmogus tegali prisiminti tik apytikriai, pakeisdamas ar praleisdamas žodžius. Bet kadangi užmirštamos pačios įvairiausios teksto vietos, Froidas nusprendė tai išanalizuoti. Knygoje Z.Froidas pateikia keletą pavyzdžių ir išsamiai paaiškina, kodėl vienaip ar kitaip tai įvyko.

Bet koks išmokimas remiasi atminti. Be atminties gyvenimas būtų panašus į akimirką, trunkančių epizodų rinkinį. Be atminties negalėtumėme suregzti net paprasčiausio pokalbio.

Atmintis neatsiejama nuo įvairiausių psichinių reiškinių. Jai turi įtakos nuostatos, motyvacija, kiti ypatumai. Didelę reikšmę turi emociniai veiksniai.

Froidui priklauso “vaikystės amnezijos” terminas. Jis pirmasis pastebėjo, kad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5 metų amžiaus. Daugybė dabar atliktų tyrimų tai patvirtina. Froidas šią amneziją aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus, kuriuos jautė tėvams.

Froidas pastebėjo, kad žmogus dažniausiai išlaiko nereikšmingus ankstyvosios vaikystės prisiminimus, o svarbūs, stiprūs ir jaudinantys to meto išgyvenimai suaugusiojo atmintyje nepalieka jokio pėdsako. Tai aiškinama tuo, kad yra didelis skirtumas tarp to, kaip vaikas įsimena ir kaip tai daro suaugusieji. Pastarieji įsimena iš karto
priskirdami tam tikroms kategorijoms, schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų.

Z.Froidas mano, kad žmonės per mažai dėmesio skiria infantinei amnezijai bei prisiminimų iš pirmųjų gyvenimo metų nebuvimui. Teigia, kad kiekvienas pagrįstai galime galvoti, jog šie užmiršti vaikystės išgyvenimai nepraslydo be pėdsako asmenybės raidai, bet, priešingai, turėjo lemiamą įtaką vėlesniam laikotarpiui.

Froidas daug dėmesio skiria kalbos klaidoms. Teigia, kad net iš pirmo žvilgsnio nesvarbūs kalbos riktai pasitiko dėl pusiau užslopintos idėjos, esančios už konteksto ribos. Visuomet suklystama dėl tam tikros priežasties. Kartais klaida, padaryta kalbant, iš tikro gali išduoti kalbantįjį. Froidas mano, kad neretai klaidos tyrinėjimas gali atskleisti didžiausias sielos paslaptis.

Jokiai asmenybės teorijai dar nepavyko atskleisti esminių prisiminimo ir užmiršimo fenomenų. Užmiršimas ko gero kelia daugiau mįslių nei atsiminimas, mat, išnagrinėjus sapnus ir patologinius procesus, jau žinoma, kad sąmonėje staiga gali išnirti tai, ką seniai laikėme užmirštu dalyku. Žinoma, kad užmiršimas – tai spontaniškas procesas, trunkantis tam tikrą laiko tarpą. Užmirštant pasirenkama tarp daugelio įspūdžių ar net tarp atskiro įspūdžio ar išgyvenimo smulkmenų.

Froidui atlikus tyrimus paaiškėjo, kad visus užmiršimo atvejus buvo galima pagrįsti nenoro motyvu.

Priekaištai žmonai, draugystė, virtusi priešiškumu, apsirikimas nustatant diagnozę, šaltumas garsėjanties kolegoms, įdėjų pasisavinimas – nežinia ar tai tik sutapimas, kad nagrinėjant daugelį užmiršimo pavyzdžių, būtina liesti šias nemalonias temas. Froidas yra įsitikinęs, kad kiekvienas, kuris imtųsi ieškoti motyvų, kodėl užmiršta, galėtų sudaryti tokį pat nemalonių pavyzdžių sąrašą. Polinkis pamiršti tai, kas nemalonu, bendras visiems.

Ketinimų užmiršimas geriausiai įrodo teiginį, kad klaidos negalima paaiškinti vien dėmesio nusilpimu. Ketinimas – tai jau paskata veikti, tiktai pats veiksmas atidedmas vėlesniam laikui. Bet po tam tikro laiko gali pasikeisti motyvai ir ketinimas nebus realizuojamas, tačiau ir nepamirštas. Dviem gyvenimo atvejais neabejojama, kad ketinimų užmiršimas nėra elementarus fenomenas, bet turi motyvus, kurių nenorime pripažinti. Tai meilės santykiai ir karininkų pavaldumo laipsniai. Užmiršti galima tik nesvarbius dalykus, o jei pamirštami svarbūs, vadinasi, į juos žiūrima pro pirštus, jie prarado svarbą. Iš tiesų šiuo atveju galioja psichinio vertinimo požiūris. Normaliai niekada nepamirštama padaryti tai, kas svarbu. Froidas įsitikino, kad visus juos galima paaiškinti nežinomais ar nepripažintais motyvais arba tiesiog nenoru.

Kartais gali susidaryti įspūdis, kad viskas, ką įmanoma pasakyti apie užmiršimą bei klaidingus poelgius yra savaime suprantamas dalykas. Bet keisčiausia, kad šitai būtina nuolatos priminti. Dažnai pasitaiko išgirsti: ,,neliepk man to padaryti, nes vis tiek pamiršiu”. Matyt, nieko nėra mistiška, kai šis pranašavimas išsipildo. Veikiausiai žmogus nenorėjo tai daryti, tik negalėjo pripažinti.

Kai kurie žmonės apskritai laikomi užuomaršomis ir jiems atleidžiama, panašiai kaip trumparegiams, kai šie gatvėje nepasisveikina. Jie užmiršta visus nesvarbius pažadus, pavedimus, būna tokie nepatikimi, bet reikalauja nepykti ant jų, t.y. teisinasi charakteriu. Tačiau Froidas su šiais teiginiais nesutinka. Nors neturėjo progos panagrinėti tokių žmonių veiksmų, bet linkęs analogiškai tikėti, kad ir šiuo atveju lemia nepripažįstamas kito nevertinimas, struktūrinių savybių panaudojimas saviems tikslams.

Jei tokia prielaida tinka kalbos klaidoms, galima tarti, kad panašiai įmanoma nagrinėti visas kitas motorines veiklos klaidas. Froidas išskiria dvi jų grupes:

1. visus tuos atvejus, kurių esmę sudaro klaidingas efektas, t.y. nukrypimas nuo ketinimo, pavadino apsirikimais;

2. kitus, kur visas vyksmas, regis, lyg betikslis – “simptominiais ir atsitiktiniais veiksmais”.

Froidas pateikia pavyzdį iš savo gyvenimo: “Jau šešeri metai du kartus per dieną tuo pačiu metu vieno namo antrame aukšte laukiu, kol man atidarys duris, ir per tą laiką pasitaikė, jog du kartus užlipau vienu aukštu aukščiau. Vieną kartą buvau paskendęs ambicinguose troškimuose, ir jie ,,nešė mane vis aukštyn ir aukštyn”. Lipdamas į trečią aukštą, net išgirdau, kaip atsidarė to buto durys, kur aš ėjau. Kitą kartą užsigalvojęs vėl nuėjau per toli. Pastebėjęs grįžau ir bandžiau dar suvokti savo raštų kritikos tarsi daromų priekaištų, kad vis ,,einu per toli”.

Froido teigimu reikėtų taip pat vertinti daugelį iš pažiūros atsitiktinių nevykusių judesių. Nors jie būna stiprūs, greiti, tarsi spazmiški, nevaldomi, bet, pasirodo, jie atliekami su užmačia ir pataiko, kur reikia taip tiksliai, kad jiems neprilygsta ir sąmoningi, valingi judesiai. Abu jų bruožai – jėga ir taiklumas – kažkuo artimi isterinės neurozės ir iš dalies somnambulizmo judesiams. Taigi ir čia, ir ten turime reikalo su ta pačia nežinoma inervacijos proceso modifikacija.

Pačiam žmogui pargriuvus, negerai pastačius koją ar paslydus, ne visada galima tai paaiškinti vien tik atsitiktiniu motoriniu apsirikimu. Toks kūno pusiausvyros praradimas gali reikšti suvaržytas
Apsirikimais reikia laikyti ir tokius atvejus, kai elgetai vietoj smulkių monetų kas nors duoda auksinį. Aišku, jog tai aukojimas, skirtas sušvelninti likimą, nukreipti nelaimę ar panašiai.

Kad atsitiktiniai veiksmai iš tikrųjų yra sąmoningi, geriausiai įrodo seksualinė sfera, kur ribos tarp jų beveik visai išnyksta. Froidas prisipažįsat, kad ne kartą turėjo pripažinti, jog nevykęs bandymas apsilenkti gatvėje, žengiant žingsnį į kairę ar dešinę, bet būtinai į tą pačią pusę kaip ir kitas žmogus, taip pat yra provokuojantis poelgis, išlikęs iš jaunų dienų, kai nevikrumu dangstydavo seksualines mintis. Nervų ligomis sergančių žmonių psichoanalizė rodo, kad po šia kauke jaunuoliai ir vaikai slepia vadinamąjį naivumą, gėdijimusi išreikšdami ar net atlikdami nepadorius dalykus.

Lig šiol nagrinėti veiksmai, kuriais reiškėsi nesąmoningi ketinimai, vykdavo trukdydami vieni kitus, tikslinius veiksmus, ir visus juos buvo galima paaiškinti nevikrumu. Atsitiktiniai veiksmai, apie kuriuos čia bus kalbama, skiriasi nuo nevikrių veiksmų tik tuo, kad jiems nebūdingas slaptas sąmoningas ketinimas. Jie atliekami savaime, jais niekas nesistebi, kadangi neįžiūri tikslo. Jie vyksta “lyg niekur nieko”,”netyčia”, ir manoma, jog tuo ir reikia baigti analizę. Bet atsitiktiniais veiksmais gali būti laikomi tik tokie, kurių neįmanoma pateisinti nevikrumu, be to, jie turi būti nepastebimi, o jų efektas – labai mažas. Tokiems veiksmams labiau tiktų simptominių veiksmų pavadinimas. Jie išreiškia tai, ko dažniausiai pats veikėjas nenujaučia ar nenorėtų parodyti ir apie ką tik jis vienas težino. Taigi jie, kaip ir visi kiti ligi šiol aprašyti fenomenai, yra tam tikri simptomai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1932 žodžiai iš 3772 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.