Froido ir skinerio teorijos
5 (100%) 1 vote

Froido ir skinerio teorijos

112131415161

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

EDUKOLOGIJOS KATEDRA

TURINYS

1.Įvadas……………………………………………………………1

2.Psihoanalitinės krypties asmenybės teorija ……………………………………………………………..2

2.1.Zigmantas Froidas……………………………………………………………..2

2.2.Asmenybės komponentai………………………………………………………3

2.3.Asmenybės struktūra…………………………………………………………..3

2.4.Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas……………………………………………………..5

2.5. Gynybos mechanizmai…………………………………………………… .8

2.6.Asmenybėje vykstantys procesai ir jų dinamika…………………………………………………………..9

2.7.Instinktai……………………………………………………..9

2.8. Psichoseksualinės raidos stadijos……………………………………………………………12

3. Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorija……………………………………………………………..15

3.1. Skineris B. F…………………………………………………………………….15

3.2. Operantinio sąlygojimo teorija……………………………………………………………..16

3.3. Pastiprinimas ……………………………………….17

3.4. Nuosekli Aproksimacija……………………………………………………18

3.5. Žmogaus vystymasis……………………………………………………….19

3.6. Neadaptyvus elgesys……………………………………………………………19

3.7. Elgesio modifikacija……………………………………………………..20

4. Išvados…………………………………………………….21

Literatūra………………………………………………………..22

Įvadas

Pirmieji bandymai apibūdinti žmogaus asmenybę, jos elgesio dėsningumus siekia neatmenamus laikus: įvairių faktų, pastebėjimų galima rasti mituose, pasakose, istoriniuose veikaluose, religiniuose raštuose.

Asmenybė yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo – jų priskaičiuojama beveik 80, ir tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santykį su aplinka, kiti – psichinių procesų visumą, dar kiti – asmenybės bruožų unikalumą. Panašiai yra ir su asmenybės teorijomis: jų yra daug, ir kiekviena vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas gi yra žmogaus asmenybė, ir kaip ji funkcionuoja. Visos šios teorijos savaip teisingos, todėl jos visos egzistuoja lygiagrečiai, papildydamos viena kitą. Kiekviena asmenybės teorija bando pateigti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės struktūrą, varomąsias jėgas, kurios skatina asmenybę vystytis ir funkcionuoti, numato asmenybės pažinimo būdus.

Šio darbo tikslas palyginti dviejų krypčių t.y. psichoanalitinės ir bihevioristinės asmenybės teorijos atstovų požiūrius į žmogaus elgesio priežastis.

PSICHOANALITINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJA

Šiai krypčiai atstovauja autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą, ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika, t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis. Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų.

Zigmantas Froidas

Vienos gydytojas Zigmantas Froidas (1856 – 1939) buvo pirmasis ir žymiausias psichodinaminės asmenybės teorijos autorius. Jam darė įtaką Darwino mintis apie žmogaus kilmę iš gyvūnų. Froidas manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologinei asmenybės raidai bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį normaliai bei patologinei raidai. Elgesys pakinta dėl to, kad neadekvačiai reiškiasi pagrindiniai poreikiai. Jo teorijoje žmogaus raida vertinama nesąmoningų stimulų ir motyvų sąvokomis.

Ilgą laiką dirbęs gydytoju ir tyręs isterinių sutrikimų turinčius pacientus, Froidas paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Tuo metu Europoje apie 1870 metais, kai Froidas dar studijavo mediciną, buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad vyrai yra labai racionalūs, o vaikai pernelyg nekalti, kad turėtų kokių nors seksualinių jausmų.

Froido nuomone, potraukis – tai dinamiškas procesas, kurį sudaro postūmis, o šio šaltinis yra lokalizuotas somatinis dirginimas. Šis postūmis atitinkamai mobilizuoja tiek psichiką, tiek motoriką, ir pasirenkamas toks elgesys, kuris, remiantis konstantiškumo principu garantuotų esančios
įtampos iškrovą t.y. psichikos sistema siekia išlaikyti kuo žemesnį arba bent jau pastovų dirginimo intensyvumą. Ši iškrova sudaro potraukio tikslą; ją realizuoti padeda tam tikras objektas. Pavyzdžiui, libidinis burnos gleivinės dirginimas žindomą kūdikį verčia (postūmis) ieškoti krūties, arba, kai jos nėra, savo piršto (objektas), kad čiulpdamas sumažintų šį dirginimą (tikslas). Froidas teigė, kad vaikai patiria seksualinius malonumus ir fantazuoja apie juos jau vaikystėje. Remiantis šia pirminio (vaikiško) seksualumo teorija, kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas. Todėl Froido pasiūlytos raidos stadijos ir vadinamos psichoseksualinės raidos stadijos.

Iš Froido teorijos kyla dvi pagrindinės idėjos, su kuriomis dauguma psichologų sutinka ir šiandien:

1. geriau yra atpažinti, įsisąmoninti savo norus, mintis, baimes, negu jas neigti;

2. tėvų įtaka yra lemiamas veiksnys formuojantis sveikai asmenybei.

Asmenybės komponentai

Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius:

• Sąmonę. Tai psichikos dalis kurią žmogus gali kontroliuoti.

• Priešsąmonę. Joje glūdi informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį.

• Pasąmonę. Tai pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa informacija, į kurią išstumiami nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus mano užmiršęs.

Būtent pasąmonėje reiktų ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių. Žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio. Į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius asmenybę iš vidaus.

Asmenybės struktūra

Anksčiau minėti psichikos lygiai pasireiškia visoje žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys:

Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, vandeniui, orui, giminės pratęsimui ir agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruoja aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus su visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido). Nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (Eros) ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę. Čia sukeldami vidinius konfliktus ir įtampą. Arba netiesiogiai – sublimacijos būdu t.y. pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į kokią nors veiklą.

Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą „noriu“ su Superego principu „reikia“.

Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetomos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų, kai žmonės lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais (pavyzdžiui minioje). Vėlesnėse studijose Froidas nemažai rašė apie masių psichologiją, apie tai, kaip pakinta žmogaus elgesys minioje ir kaip tuo moka pasinaudoti įvairios diktatūros).

Superego yra tarsi nuolatinė, nepailstanti sąmonė, kuri skiria gera ir bloga nesvyruodama. Superego susideda iš dviejų dalių: iš sąžinės ir iš Ego idealo. Sąžinę iš esmės sudaro tėvų draudimai. Kaip tėvai bausdavo vaiką, taip sąžinė baudžia individą kaltės jausmu. Dažnai Superego tampa daug griežtesnis negu buvo tėvai.

Pagrindinės Superego funkcijos yra:

1) Uždrausti Id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra smerkiami visuomenės;

2) Priversti Ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;

3) Siekti tobulumo.

Terminas Ego idealas atspindi elgesio standartus, kurių vaikas siekia. Kaip anksčiau vaiką už kokį nors elgesį teigiamai vertindavo tėvai, taip dabar jį teigiamai vertina Ego idealas savo vertės ir išdidumo jausmu. Superego priešinasi tiek Id, tiek Ego reikalavimams. Jis baudžia, apdovanoja, kelia reikalavimus. Superego vertina ne tik elgesį, bet ir Ego mintis. Pagal Superego, galvojimas yra taip pat blogai kaip ir darymas. Superego yra visuomenės būdas tvarkai palaikyti, nes nevaldomas agresyvus ir seksualus elgesys galėtų sunaikinti visuomenės struktūrą.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Išgyventi asmenybei padeda pasąmonėje
gynybiniai mechanizmai, kuriais asmenybė nesąmoningai reaguoja į iškilusią grėsmingą situaciją. Iš jų būtų galima paminėti išstūmimą, projekciją, racionalizaciją, intelektualizaciją ir kitus.

Taigi Froidas sukūrė žmogaus psichikoje vykstančių procesų modelį, siekdamas paaiškinti, kodėl žmogui kyla tarpusavyje konfliktuojančios mintys apie tai, ką galvoti ir ką daryti. Id, Ego ir Superego atstovauja sąmoningoms ir nesąmoningoms mūsų proto jėgoms.

Asmenybė yra vieninga visuma, o Id, Ego ir Superego yra trys asmenybės komponentai. Froidas pabrėžė, kad negalima vertinti jų kaip visiškai atskirų sričių, nes jie tarpusavyje glaudžiai susiję, pereina vienas į kitą. Šių trijų struktūrinių komponentų energija taip pat nėra rigidiškai atskirta. Jeigu Id energija negali išsikrauti, ji gali būti panaudota Ego ir Superego reikmėms. Pavyzdžiui, seksualinė energija gali būti tranformuota į meninę veiklą, kūrybingą mokslinį mąstymą ar į pamaldumą. Įš esmės Ego neturi savo nuosavos energijos; visa energija gaunama iš Id. Šie trys asmenybės komponentai turi bendrą uždarą energetinę sistemą, kurioje tam tikras energijos kiekis paskirstomas į tris dalis. Vienas iš trijų komponentų, gavęs energijos, sustiprėja, bet kartu kiti du komponentai energijos gauna mažiau ir yra silpnesni. Tam tikromis aplinkybėmis šie trys komponentai gali veikti kartu kaip viena komanda, santykiškai harmoningai.

Ego yra lyg centras šių struktūrinių tarpusavio ryšių. Jis įtraukiamas į visus konfliktus tarp Id ir Superego, nes jie mėgina panaudoti Ego savo poreikiams patenkinti. Ego turi paklusti ir kontroliuoti Id, Superego ir išorinę realybę, eidamas į įvairius kompromisus. Pavyzdžiui, jeigu Id sako „taip“, o Superego sako „ne“, tai Ego sako „palaukite“.

Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas

Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje Id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija Id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl Id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus. Skirtingi objektai gali būti laikomi tais pačiais – pvz.: alkanas vaikas viską deda į burną.

Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš Id. Kadangi Id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia Ego susiformavimą. Kadangi Ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš Id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai Ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Tada Id atiduoda savo energiją surastiems objektams, kuri kartu atitenka ir Ego antriniams procesams.

Kai Ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams – suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan. Dalis energijos išnaudojama tam, kad sulaikytų Id nuo neracionalių ir impulsyvių veiksmų.

Ego energija gali būti išnaudojama ir naujiems objektams, kurie nėra susiję su baziniais organizmo poreikiais, tačiau kurie yra asociaciniais ryšiais susiję su jais (pirminių pasirinkimo objektų pakeitimas).

Be to Ego išnaudoja energiją tam, kad suderintų visų trijų sistemų tarpusavio sąveiką, bei organizmo sąveiką su aplinka.

Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Taip jis atiduoda savo energiją savo idealams ir tai tampa jo Ego idealais, jis užkrauna energija draudimus, ir tai tampa jo sąžinė.

Superego dažnai veikia prieš Id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Tačiau ir Id sugeba išnaudoti Superego savo impulsų patenkinimui (teisiojo pyktis neteisiesiems).

Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes Superego ir Ego stengiasi tiek patenkinti Id poreikius, tiek juos uždrausti, o Ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei Id turės kontrolę energijos – elgesys bus impulsyvus ir primityvus. Jei Superego – moralus (čia sąžinės ir Ego idealo poveikis skirtingas).

Energijos žymūs ir staigūs persiskirstymai dažni, ypač per pirmus 20 gyvenimo metų, kol pasiskirstymas daugiau mažiau nesistabilizuoja.

Nerimas. Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame
pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui – aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai Ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios Ego nesugeba sukontroliuoti, Ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu Superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Jis taip pat kyla dėl realaus pagrindo, nes praeityje žmogus buvo baustas už moralinių taisyklių laužymą.

Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas Ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad Ego bus sunaikintas. Nerimas yra įtampos būsena, taigi, jis turi tokią pat motyvuojančią jėgą kaip alkis ar libido (seksualinis alkis), bet jo šaltinis nėra fiziologiniai procesai, o jų sąveika su išorinio pasaulio reikalavimais arba žmoguje veikiančių priešingų jėgų (Ego, Superego ir id) konfliktas.

Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas – būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus Ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. Tuo tarpu vėlesni traumatiniai potyriai dažniausiai yra susiję su žmogaus vidiniais konfliktais, kada psichikoje susiduria stiprios viena kitą bandančios pergalėti jėgos. Jei Ego negali susidoroti su konflikto sukeltu nerimu racionaliais metodais, tada jis griebiasi neracionalių konflikto sprendimo būdų – gynybinių mechanizmų.

Gynybos mechanizmai

Konfliktai tarp Id, Ego ir Superego sukelia kančią ir įtampą, kurią Froidas vadino nerimu. Ego ilgai mėgina realistiškai mažinti tą nerimą. Kai Superego pradeda pernelyg vyrauti arba Id primygtinai reikalauti, Ego nebegali jų suvaldyti, žmogus nevalingai pradeda ginti save nuo Superego atakų ir nuo Id siunčiamų gąsdinančių impulsų, naudodamas gynybos mechanizmus. Ta gynyba gali reikštis mintimis ir veiksmais, kurias psichoterapeutai paprastai vadina simptomais. Tie simptomai gali būti fobijos, ritualai, įkyrios mintys, depresija ir agresija. Trys pagrindiniai gynybos mechanizmai yra regresija, represija ir sublimacija.

Regresija – kai asmuo pradeda elgtis kaip jaunesnis asmuo. Suaugęs žmogus gali tapti pernelyg emociškai priklausomas nuo savo tėvų, septynerių metų vaikas gali pradėti šlapintis į lovą, trejų metų vaikas gali pradėti kalbėti kaip kūdikis ir gerti tik iš buteliuko.

Reprsija – kai kokia nors mintis arba prisiminimas išstumiamas iš sąmonės, nes žmogui yra pernelyg sunku su jais gyventi. Teiginys, kad jau vaikas gali turėti nesąmoningų minčių ir troškimų, kurie turi įtakos jo elgesiui, yra viena žymiausių ir naudingiausių psichoanalitinės teorijos idėjų. Pavyzdžiui, represija naudojasi žiauriai baudžiamas, neprižiūrimas vaikas, kuris įsitikinęs ir tvirtina, kad jo tėvai jį labai myli, arba žmogus, kuris visiškai pamiršta savo nedorą poelgį.

Sublimacija yra trokštamo, bet nepasiekiamo ar draudžiamo potraukio pakeitimas socialiai priimtinu. Pavyzdžiui, mažas vaikas, iš kurio atimamas čiulptukas, čiulpia savo nykštį. Paaugęs vaikas vietoj to pradeda kramtyti pieštuką arba nagus, būdamas suaugęs, toks asmuo daug rūko ir kalba.

Kiti gynybos mechanizmai yra:

Projekcija – tai siekimas matyti nemalonų, keliantį kaltės ir gėdos jausmą savo asmenybės bruožą kituose žmonėse.

Introjekcija – kitų žmonių vertybių perkėlimas į save siekiant sumažinti savo nerimą.

Žmonės gali naudoti ir priimtinesnius gynybos mechanizmus: izoliacija, intelektualizaciją ir racionalizaciją.

Froido nuomone, tėvas ir motina daro didžiulę įtaką vaikui mokantis reguliuoti trijų asmenybės teorinių komponentų Id, Ego ir Superego tarpusavio sąveiką.

Psichologiškai sveikas vaikas pamažu suformuoja stiprų Ego, galintį susitvarkyti Id ir Superego reikalavimais. Padedant gynybos mechanizmams, tas procesas reguliuojamas visą gyvenimą. Antrą vertus, tie gynybos mechanizmai gali būti per daug naudojami. Mes turime augti, o ne regresuoti, mes
suvokti realybę, o ne išstumti ją iš mūsų sąmonės. Daug emocinių problemų kyla dėl to, kad gynybos mechanizmai tampa pernelyg kieti, nelankstūs, neleidžiantys Ego tiesiogiai prieštarauti Id reikalavimams. Kiekvienas asmuo paveldi daugybę problemų ir būdus, kaip tas problemas galima būtų išspręsti jau vaikystėje. Priklausomai nuo mūsų ankstyvos patirties, vieni gali geriau, kiti – blogiau susidoroti su kasdieninio gyvenimo stresais ir problemomis.

Asmenybėje vykstantys procesai ir jų dinamika

Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma – psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai. Toks sąlyčio taškas tarp biologinės (kūno) ir psichinės (asmenybės) energijos yra Id ir instinktai.

Instinktai

Instinktai – tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru, o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda – poreikiu. Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Kitaip tariant, instinktai kontroliuoja elgesį išaugusiu jautrumu tam tikros rūšies stimuliacijai.

Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Žmogus gali pabėgti nuo išorinių stimulų, bet neįmanoma pabėgti nuo poreikių.

Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra Id. Tad Id yra psichinės energijos, atsirandančios iš metabolinių organizmo procesų, teikėjas asmenybei.

Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas – kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas – pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Varomoji jėga – tai motyvuojanti instinkto jėga, kurią sąlygoja poreikio stiprumas.

Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Taigi, organizmas siekia išsaugoti pusiausvyrą pašalindamas dirginančius sujaudinimus, kas patiriama kaip malonumas.

Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo – ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Šiam tapus irgi nepasiekiamam, įvyks kitas pakeitimas ir taip tol, kol bus rastas prieinamas objektas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3615 žodžiai iš 7187 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.