Frydricho augusto von hajeko gyvenimas ir veikla
5 (100%) 1 vote

Frydricho augusto von hajeko gyvenimas ir veikla

Įvadas

Frydrichas Augustas fon Hajekas, gimęs 1899 metais Vienoje yra vienas iš žymiausių šiuolaikinių ekonomikos teoretikų, liberalizmo filosofas ir ideologas, Vienos, Londono, Čikagos ir Freiburgo universitetų profesorius, Nobelio premijos laureatas (1974 m. – ekonomika).

Lietuvos skaitytojui pateikiama Hajeko knyga “Kelias į vergovę” yra vienas iš ryškiausių radikalios socializmo kritikos pavyzdžių. Pasirodžiusi 1944 m., ji susilaukė daugybės pakartotinių leidimų, buvo išversta į daugelį Europos kalbų, į japonų ir kinų kalbas. Būtent dėl šios knygos Vakaruose pradėta vis dažniau socializmą sieti su totalitarizmu. [5., 5 psl.] 1944 metais “Kelias į vergovę” buvo rimčiausias įspėjimas apie tai, kad fašizmo nugalėjimas nereiškia, jog totalitarizmo šaknys jau išrautos. Tuomet Hajekas parodė kiek daug šio blogio užkratų yra demokrastinėse Vakarų visuomenėse, kaip toks užkratas anksčiau yra atvedęs į totalitarizmą ir kodėl kyla pavojus, kad tai atsitiks ir vėl. 1991 metais lietuvių kalba išleista knyga taip pat buvo rimtas įspėjimas, kad entuziastingai nusikratydami vergovės pančių mes nejučia vėl jų neužsikrautume.

Nors atrodo, kad tokių socialistų, apie kuriuos kalba Hajekas, šiandien mūsuose beveik nėra, lietuvos valstybė įtvirtino laisvos visuomenės vertybes, vis dėlto ši knyga, rašyta pokario Europos situacijai gali daug ką duoti ir šiandien. Socializmo ideologų mintys, pasirodo, nebuvo atmestos, kuo mes dažnai linkę patikėti. Šios mintys kaip pačios pažangiausios šiandien išsakomos visose tribūnose, jos skamba lūpose žmonių kurie visiškai nepanašūs į socializmo apologetus. Posūkis vergovės link prasideda nepastebimai, ir vargu ar gali būti geresnis pagalbininkas šiam posūkiui atpažinti nei “Kelias į vergovę”. Šiandien nemaža dalis šviesiausių protų linkę manyti, jog visuomanė taps tobulesnė, jei tik bus elgiamasi pagal jų sumanytą progrmą. Vieni nuolat primena, kad reikia paremti menininkus, kiti kviečia palaikyti žemės ūkį, treti – pakreipti Lietuvos ekonomiką naujų technoligijų diegimo link, ketvirti teigia, kad laisvi mainai turėtų būti apriboti vardan vartotojų saugumo, dar kiti linkę centralizuotai diegti visiems reikalingus standartus ir taip prisidėti prie mūsų visuomenės pagerinimo. Daugumos šių žmonių tikslai neabejotinai kilnūs, tačiau norint juos įgyvendinti reikia paaukoti bent dalelę laisvės. Atrodytų, jog auka tokia mažytė ir neapibrėžta, o laimėjimas – toks didžiulis ir konkretus. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į Davido Hume’o citatą, kurią Hajekas pasirinko kaip pagrindinę knygos citatą – “retai visa laisvė prarandama iš karto”. [5., 4 psl.]

Būtent dėl šių priežasčių ir pasirinkau Hajeką. Jis yra šių laikų ekonomistas, kurio darbai yra palyginti neseniai parašyti ir vis dar aktualūs. Hajekas buvo tikrai iškili asmenybė daug nuveikusi ekonomikos mokslo labui. Pirmoje referato dalyje pateikiau ekonomisto biografiją ir svarbiausius nuopelnus. Antroje dalyje pristačiau Hajeko knygą “Kelias į vergovę”. Pasirinkau šį jo veikalą, nes jis parašytas platiesiems gyventojų sluoksniams ir nagrinėja tokias problemas, kurios nėra svetimos ir Lietuvai. Stengiausi aptarti, mano nuomone, svarbiausius šios knygos momentus, parodyti, kaip Hajekas prieina išvadą, kad socializmas ir fašizmas yra vienas ir tas pats ir kad menkiausias laisvės apribojimas veda į totalitarizmą.

Pagrindinė literatūra, kuria naudojausi ir buvo pati Hajeko knyga “Kelias į vergovę”, dar rėmiausi straipsniais iš laikraščių ir žurnalų, taip pat informacijos ieškojau interneto puslapiuose.

1. Frydricho Augusto fon Hajeko gyvenimas ir veikla

Anglų ekonomistas Frydrichas Augustas fon Hajekas (1899 05 08) gimė Austrijos sostinėje Vienoje. Jo tėvas buvo sveikatos apsaugos organų bendradarbis, Vienos universiteto biologijos profesorius. 1917 m. Hajekas atsidūrė fronte, tarnavo artilerijos karininku. 1918 m. sudarius taikos sutartį, grįžo į Vieną ir įstojo į universitetą. Studijavo teisę, ekonomiką, filosofiją ir psichologiją. Iš pradžių žavėjosi socializmo ir nacionalizmo idėjomis, kurios buvo populiariausios idėjinės srovės pokario Vienoje, bet vėliau tapo įnirtingu jų neigėju. Pirmuosius žingsnius kovos su šiomis ideologijomis kelyje žengė būdamas universiteto studentų demokratų asociacijos nariu. [1] Hajekas: „Kaip ir daugelis to laikotarpio jaunų intelektualų, buvau apimtas nuosaikiojo socializmo idėjų ir savo pažiūromis artimas tiems, kurie Anglijoje vadinami fabijaniečiais. Buvau įsitikinęs, kad turi būti racionaliai sprendžiama daugelis tuometinių pasaulio problemų. Būdamas kaip tik toks socialistas, nusprendžiau studijuoti ekonomiką. Greitai išgijau nuo įsitikinimo, kad sprendimo vardas – socializmas, nes per trejetą metų man didžiulę įtaką padarė Liudvigas fon Myzesas, kuris tuo metu išleido savo didžiąją knygą apie socializmą, įrodančią, kad socialistinis sprendimas techniškai neįmanomas. Tai buvo pats svarbiausias dalykas, ką tada išmokau… Socializmas siūlo sprendimą, kuris nėra sprendimas. Jo prielaida apie centrinį organą yra paprasčiausiai klaidinga”. [2]

1.1 Hajekas ir Myzesas

1921 m. Hajekas Vienos universitete gavo teisės mokslų daktaro laipsnį ir pradėjo
dirbti Austrijos biure karinėms pretenzijoms sureguliuoti, kuriam tuo metu vadovavo ekonomistas Liudvigas fon Mizesas. Kartu dėstė Vienos universitete ir 1923m. gavo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Apgynęs disertaciją, vienerius metus gyveno JAV. Niujorko universitete buvo Džemerio Dženkso asistentas, taip pat išklausė ekonomikos ciklo paskaitų kursą, kurį Kolumbijos universitete skaitė Veslis Mičelas ir Džonas Klarkas, padėjo rinkti statistikos medžiagą žurnalui “Verslo analizė”.

1924 m. Hajekas grįžęs į Austriją, tapo, privataus Mizeso seminaro nariu, taigi priklausė grupei įtakingų ekonomistų ir filosofų, kurie keletą kartų per mėnesį susirinkdavo diskutuoti. Veikiamas ekonomikos ciklo empirinių tyrimų, kurie tuo metu buvo atliekami Jungtinėse Valstijose, Hajekas 1927 m. įtikino Austrijos vyriausybę įsteigti šalyje institutą analogiškoms problemoms tirti.

Trečiąjį dešimtmetį Hajekas parašė daug straipsnių apie prekybą, monetarinę teoriją ir ekonominę politiką. 1929 m. pradėjo skaityti paskaitas Vienos universitete, o kitąmet buvo kviestas skaityti keturias paskaitas Londono ekonomikos mokykloje (LEM). Šios 1931 m. išspausdintos paskaitos “Kainos ir gamyba” padėjo jam tapti LEM ekonomikos ir statistikos profesoriumi. [1]

1.2 Hajekas prieš Keinsą

Londone Hajekas buvo bene ilgiausios ketvirtojo dešimtmečio ekonominės diskusijos iniciatorius. 1930 m. Džonas Meinardas Keinsas paskelbė savo darbą “Traktatas apie pinigus”, kurį Hajekas recenzavo žurnale “Ekonomika”. Atsakydamas į recenziją, Keinsas paprašė marksistinės pakraipos italų ekonomistą Pjerą Srafą recenzuoti žurnale “Ekonomik Džornel” Hajeko knygą “Kainos ir gamyba”. Prasidėjo ilga ir pikta polemika ištisos serijos komentarų, atsakymų ir pareiškimų forma. Kiekviena bent kiek ryški Britanijos ekonomikos mokslo asmenybė įsitraukė į šį painų ginčą. Iš esmės Hajeko prekybos ciklo teorija buvo grindžiama austriška kapitalo teorija. Pagal Hajeką, yra pusiausvyrinė kapitalo susidarymo struktūra. Ekonomikos pakilimo laikotarpiu (kaip tai buvo trečiojo dešimtmečio pabaigoje) vyko priverstinis taupymas, sąlygojęs kreditinę ekspanciją (net esant nesikeičiančiam kainų lygiui), kuri verčia didinti kapitalo atsargas aukščiau pageidautinų matmenų. Anksčiau ar vėliau šis kapitalo perkaupimas palyginti su savanoriškomis sankaupomis artina krizę. Hajeko koncepcija pranoko Miltono Fridmeno pateiktą Didžiosios depresijos argumentavimą. Hajekas tvirtino, kad depresijai buvo būdingas besaikis vartojimas ir neteisinga ekonominė politika. Didžiulį nedarbą ne poreikių neatitinkanti bendroji paklausa, kaip teigė Keinsas, o santykinių kainų perlenkimai, kaip tvirtino Hajekas. Tie perlenkimai savo ruožtu atsirado dėl nenumatytų pokyčių pinigų pasiūloje, sukėlę disbalansą tarp darbo jėgos paklausos ir pasiūlos visos ekonomikos mastu. Tiktai rinkos mechanizmas, akcentavo Hajekas, gali ištaisyti tą disbalansą ir grąžinti sistemą į pusiausvyros būseną; tuo tarpu ekspansinė ir intervensinė vyriausybės politika nebuvo nei būtina, nei produktyvi. Nors dauguma stebėtojų manė, kad ginčas baigėsi keinsininkų naudai, Hajeko teorijos suvaidino švyturio vaidmenį tai makroekonomikos raidai, kuri vyko beveik po keturiasdešimties metų. Pavyzdžiui, Hajekas teigė, jog ekspansinė fiskalinė ir monetarinė politika gali trumpam pagyvinti gamybą, bet galiausiai padidės ir nedarbas, ir infliacija. Ši išvada pranoko Frichmeno teoriją apie “natūralią bedarbystės normą”, ir buvo tikslus aštuntojo dešimtmečio stagfliacijos aprašas. Hajeko tvirtinimas, kad makroekonomikai tirti reikalingas mikroekonominis pagrindas bei sutelktas dėmesys skirtumo tarp sąlyginių ir absoliučių kainų pokyčiams nustatyti (juos sukelia pinigų pasiūlos pakitimai), sudarė prielaidas “racionaliųjų lūkesčių” revoliucijai makroekonomikoje. [1]

1.3 Neigiamas Hajeko požiūris į teoriją

Prisilaikydamas minties, kad visuomeninių institutų kaita vyksta nepriklausomai nuo žmonių norų ir pageidavimų, Hajekas teigia, jog visuomeninė santvarka atsiranda spontaniškai. Spontaninės tvarkos idėja – Hajeko teorijos šerdis. Iš jos seka išvada, kad žmonės negali pertvarkyti visuomenės, planuoti ekonomikos ir panašiai. Taigi socializmo sistema ir socialistinis planavimas neturi pagrindo.

Pagrįsdamas šį teiginį, Hajekas rašo apie žmogaus proto ribotumą, nesugebėjimą pakilti į transcedentines aukštumas, iš kurių atsivertų žmogaus išankstinių pažiūrų nedarkomas objektyvus pasaulio vaizdas. Atvirkščiai, žmogus žiūri į pasaulį, atsižvelgdamas į jam priimtinus tikrovės reiškinius, subjektyviai. Tad ir kalbos negali būti apie bešališką ekonominę teoriją, kuria remiantis galima būtų pertvarkyti pasaulį. Hajekas teigia, kad panaudojant objektyvias, jo terminologija, – fizines sąvokas, negalima analizuoti net tokius ekonominius reiškinius, kaip pinigai ir kapitalas, nes ir juos žmonės vertina subjektyviai.

Iš čia jo neigiamas požiūris į teoriją, nes visuomeniniai mokslai visuomet kaupia abstrakčiasir nepilnas teorines žinias, kurios negali prilygti praktinėms žinioms. Todėl ir ekonominiai mokslai, nors ir labiausiai išsivystę, tegali atskleisti tik bendras tendencijas, bet ateities negali teisingai prognozuoti. Ta
Hajekas kritikuoja savo idėjinį priešininką Keinsą, neįsisamoninusį žinių ribotumo ir norėjusį reguliuoti ekonomiką.

Hajekas teigia, kad svarbiausios visuomenei ir ūkiui yra praktinės žinios, kurios yra išsisklaidžiusios tarp individų ir kurių negalima apibendrinti. “Išsklaidytos praktinės žinios” reiškia konkrečios ekonominės ir kitokios situacijos žinojimą ir neturi nieko bendra su teorija. Tokių žinių formavimo ir kaupimo problema sudėtingesnė už išreikštų formulėmis techninių žinių formavimą ir kaupimą. Pavyzdžiu gali būti įmonės veikla, kur vadovaujamasi ne tik konkrečiais duomenimis, kiek “įspūdžiais apie situaciją”, kurių negalima išreikšti jokiais racionaliais dydžiais. Dėl to Hajekas neigiamai žiūri ir į matematinius modelius ir ekonometriką. Jo nuomone, įmonininko veiklos negalima formalizuoti ir modeliuoti. Tokie bandymai rodo praktinių žinių reikšmės menkinimą ir rinkos, kaip tų žinių šaltinio ir skleidėjos, vaidmens nepakankamą vertinimą. [3]

1.4 “Grynoji kapitalo teorija”

Kitas esminis įnašas į ekonomikos teoriją buvo 1941 m. išleista Hajeko knyga “Grynoji kapitalo teorija”. Joje, užuot vertinęs kapitalą kaip akivaizdų ir apskaičiuojamą veiksnį, Hajekas analizuoja laiką (arba tarpinių stadijų skaičių), kurio reikia žaliavai paversti gatava preke. Tai buvo padaryta, remiantis austriškąja kapitalo teorija. Pasak Hajeko, palūkanų normos sumažinimas (arba naujų investicijų našumo padidinimas) pratęs gamybos laiką: firmos ieškos naujų technologijų ir detaliau skirstys darbus. Palūkanų normos didinimas sparčiau trumpins tarpines stadijas ir įgalins gaminti paprastesnius produktus. Tam laikui neortodoksinis ir gana sudėtingas suvokti naujas klasikinės kapitalo teorijos interpretavimas sunkiai skynėsi kelią į šiuolaikinės ekonomikos analizę. [1]

1.5 Socializmo kritika

Tada, kai prie monetarinės politekonomijos patraukė noras priešintis Keinso šalininkams, Hajekas atkreipė dėmesį į socializmo politinę ekonomiją. Socializmo kritiką jis grindžia ne kapitalizmo efektyvumu (kurį itin akcentavo neklasikinė gerovės politekonomija),o įsitikinimu, kad centralizuotas socialistinis planavimas niekada negalės reaguoti i nuolatinius paklausos ir pasiūlos svyravimus taip greitai, kaip rinkos mechanizmas. Pasak Hajeko, socializmas neturi informacijos apie vartotojų ketinimus ir apie komercinę gamybos technologiją, į kurią būtina atsižvelgti apskaičiuojant kainų pusiausvyros bei prekių kiekį. Didžiausias laisvos rinkos pranašumas yra tas, kad kainos atspindi visą vartotojams ir firmoms būtiną informaciją, kuri padeda priimti racionalius sprendimus daug mažesnėmis sąnaudomis negu bet kokia kita sistema. [1] Rinka padeda individams siekti jų tikslų, platindama reikalingą jiems informaciją, kuri slypi kainose. Kainos – operatyvios, plačios ir glaustos informacijos šaltinis. Jos pasako, kokios prekės reikalingos žmonėms. Gavęs tokią informaciją, individas orientuojasi situacijoje ir gali veikti atsižvelgdamos į savo interesus, bet tuo jis padeda siekti tikslų ir kitiems žmonėms. Taip pat joks centrinis organas negali apdoroti viso informacijos srauto, kurį decentralizuotai nesunkiai apdoroja rinka. Taip yra dėl informacijos trumpalaikio pobūdžio. Dažnai ją reikia apdoroti ir daryti atitinkamas išvadas akimirksniu, nes kol perduosi ją centrui ir gausi atsakymą, situacija gali pasikeisti ir informacija neteks bet kokios vertės. Pagaliau centras ne visada informaciją gauna laiku ir ne visada gali ja pasitikėti, nes žemutinės grandys ne visada suinteresuotos laiku ir teisingai informuoti savo vadovus apie pasikeitusią ekonominę situaciją. Nereikia pamiršti, kad pats informacijos pobūdis trukdo perduoti ją centrui, nes dažnai ją sudaro praktiniai įgūdžiai ir nuostatos, kurias sunkiai įmanoma formalizuoti. [3] Čia ir vyriausybės negali pagerinti rinkos rezultatų, o sąvokos “rinkos nesėkmė” arba “netobula konkurencija” (išskyrus tai, kas daroma vyriausybės įsakais tais atvejais, kai vyriausybės suteikia juridines teises bei valdžią profsąjungoms), Hajeko požiūriu visiškai neturi prasmės.

Hajeko knyga “Kelias į vergovę” (1944) buvo jo ataka prieš socializmą. Jos populiarumas išgarsino autorių, ir Hajekas pokario metais gavo keletą kvietimų apsilankyti JAV. 1950 m. jis paliko savo postą LEM ir pradėjo dirbti Čikagos universitete socialinių mokslų bei moralės profesoriumi. Čia dirbo iki 1962 m. Čikagoje praleisti metai buvo labai produktyvūs. Hajekas vadovavo seminarui, kurio dalyviai buvo Džordžas Stigleris ir Miltonas Fridmenas. Jis taip pat paskelbė daug knygų, straipsnių, brošiūrų visuomeninės minties istorijos, teisės istorijos, mokslinės metodologijos ir net psichologijos temomis. 1963 m. grįžo į Europą ir užėmė ekonominės politikos profesoriaus postą Freiburgo universitete. 1968 m. išėjęs į pensiją, persikėlė į Zalcburgo universitetą, kuriame praleido devynerius nusivylimo kupinus metus. Šiame universitete nebuvo specialios ekonomikos mokslų programos, nebuvo suteikiami atitinkami moksliniai laipsniai, mažai kas iš Hajeko bendradarbių arba studentų domėjosi jo ekonominėmis pažiūromis ir jo politine filosofija. 1977 m. jis grįžo į Freiburgą ir daugiau niekur nesikėlė. [1]

1.6 Nobelio

laureatas

1974 m. Hajekas kartu su Gunaru Miurdaliu gavo Nobelio premiją “už fundamentalius darbus pinigų teorijos bei ekonominių svyravimų srityje ir visapusišką ekonominių, socialinių, institucinių santykių savitarpio priklausomybės analizę”. Premijos įteikimo proga skaitytame pranešime Hajekas priekaištavo ekonomistams, nekritiškai suvokiantiems „tariamąjį moksliškumą“ (šiais žodžiais jis apibūdino grubius arba dalyko esmės neliečiančius išankstinius spėjimus, kuriais remiantis kuriami vien kiekybiniais matavimais išreikšti ekonominiai modeliai) ir neigiamai vertino jų siekimą numatyti ekspansinės monetarinės bei fiskalinės politikos pasekmes tą siekimą grindžiant tik „pretenzijomis į žinojimą“. [1] “Nesitikėjau gauti Nobelio premijos tais laikais – prisipažįsta Hajekas, – aš nieko ypatingo nepadariau. Keinsas jau buvo netekęs įtakos intelektuoaliniuose ir profesiniuose sluoksniuose. Buvau tikras, kad neįmanoma greitinti infliacijos neribotai”. [2]

1.7 Apie pinigus

– Aš esu tikras, – tvirtina Hajekas, kad jokia valdžia nėra pajėgi parūpinti pinigų tiksliai tiek, kiek reikia ekonomikai plėtoti. Aš taip pat įsitikinęs, kad kad niekada neturėsime padorių pinigų tol, kol neatimsime iš valdžios pinigų leidimo emisijos ir teisės konkuruojančioms skirtingų pavadinimų institucijoms leisti ne tuos pačius, bet konkuruojančius pinigus, ir tol, kol žmonės patys nuspręs, kuriuos pinigus jie naudos. Dabar daugeliu atveju jūs neturite kito pasirinkimo, kaip tik naudoti oficialiai įteisintą valiutą. Manau, kad tai turi pasikeisti. Dabartinės valdžios stengsis iškart užgniaužti bet kokį judesį šia linkme, stengsis išsaugoti savo monopolį, nes jų galimybė vykdyti monetarinę politiką, be abejo, priklauso nuo to, ar ši monopolija bus išlaikyta. Valdžios monopolijos pinigų emisijos srityje panaikinimas atimtų jai galimybę vykdyti monetarinę politiką. To aš ir siekiu. Tačiau daugelis žmonių mano, kad monetarinė politika yra išskirtinė valdžios teisė.

– Manau, kad saikingas infliacijos tempas negali veikti kaip stimulas. Jei norite sumažinti nedarbą piniginėmis priemonėmis, turite vėl didinti infliaciją, o jei pradedate tai daryti, tai vėl grįžtate prie to paties. Man rūpi sumažinti infliaciją iki nulio. Ir kuo greičiau. Visada pabrėžiu, kad vienu metu reikia daryti du dalykus: sustabdyti infliaciją ir padaryti lanksčius atlyginimus. O kol atlyginimai “neelastingi”, aš akcentuoju ne tiek atlyginimo lygį, kiek kiek jo struktūrą, santykinį atlyginimą. Pagunda nugalėti kliūtį – nelanksčius atlyginimus – papildomis infliacijos dozėmis reikalauja stipraus žmogaus, kuris galėtų tam atsispirti. [2]1926 m. Hajekas susituokė su Elena fon Frič. Su ja susilaukė sūnaus ir dukters. Išsiskyręs su pirmąja žmona, 1950 m. vedė Heleną Viterlič. 1938 m. įgijo Britanijos pilietybę.

Be Nobelio premijos, Fryichas A. fon Hajekas gavo daug kitų apdovanojimų, tarp jų Austrijos vyriausybės medalį (1976), skiriamą už didelius nuopelnus mokslui ir menui. Jis – Britanijos mokslų akademijos, Austrijos mokslų akademijos, Argentinos ekonomikos mokslų akademijos narys. Jam taip pat suteikta daug mokslinių laipsnių ir vardų. [1]

2. Kelias į vergovę

Hajeko knyga „Kelias į vergovę“ (1944) buvo jo ataka prieš socializmą. Autorius naudojosi politikos argumentais ir skyrė knygą plačiam skaitytojų ratui. Jis teigė, jog demokratinės vyriausybės, kurios vadovaujasi socialistiniais lygaus pajamų paskirstymo tikslais ir socialistine kišimosi į rinkos santykius taktika (kontroliuoja kainas), neišvengiamai yra pasmerktos tapti totalitariniais režimais. Bet kurie bandymai totalitarinėje valstybėje įvesti konkurencines rinkas galiausiai sukels politinius sukrėtimus, kadangi rinkos pagrindas yra pasirinkimo laisvė, nesuderinama su autokratiniais tikslais. Sovietinis įsiveržimas 1956 m. į Vengriją ir Čekoslovakiją, kai šios šalys mėgino liberalizuoti ekonomiką ir pereiti prie rinkos santykių, patvirtino niūrų Hajeko įspėjimą. Daugelis vėlesnių Hajeko politinės filosofijos ir teisės teorijos darbų, paskelbtų knygoje „Laisvės konstitucija“ (1960) ir tritomyje „Teisė, įstatymai ir laisvė“ (1972) išgrynino jo argumentus, kad su totalitarizmu galima kovoti tik remiantis laisvąja rinka ir juridiškai įtvirtintais valstybės kišimosi į ekonomiką apribojimais.[1]

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2877 žodžiai iš 9294 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.