Frydricho nyčės etinės idėjos
5 (100%) 1 vote

Frydricho nyčės etinės idėjos

Turinys

Įvadas 2

F. Nyčės idėjų išakos 3

Graikų tragediga – estetinis fenomenas 4

Valia gyventi 5

Etikos kritika 5

Krikščionybės kritika 6

Valia galiai 7

Nyčės antžmogio įvaizdis ir charakterio stilius 8

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11

Įvadas

Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) (1844- 1900) įėjo į istoriją kaip savitas genijus. Jo gyvenimo laikotarpis pilnas permainų, kapitalizmo, marksimzo, darvinizmo idėjų lydima, kada senojo pasaulio taisyklės nebetinka naujajam. Nyčė – gyvenimo filosofijos (viena moderniosios filosofijos krypčių) atstovas. Jį domino žemiškasis žmogaus gyvenimas – jausmai, instinktai, troškimai, valia. Tai instinktyvioji žmogaus pusė, kurią Nyčė priešpastato moralės dogmomis sukaustytam racionaliam protui.Garsiojo poeto, mąstytojo, filosofo iškeltos idėjos ir vertybės yra artimos dar ir šių dienų žmogui. Žmogui, kuris gyvena pasaulyje, atmetusiame senasias vertybes, bet dar nesusikūrusiame naujų, pastovių. Pasaulyje, kur stiprėjantis individualizmas žmogų formuoja vis labiau panašų į Nyčės idealą – antžmogį. Šiame darbe paminėsiu kelias F. Nycės idėjas: antžmogio įvaizdį, gyvenimo teigimą, valią galiai, amžinąjį sugrįžimą. Visos šios idėjos padarė pradžią individualiajai etikai.

F. Nyčės idėjų išakos

Tiriant kiekvienos asmenybės palikimą būtina suprasti ryšį su jo gyvenamuoju laikotarpiu, jo kūrybos ištakų šaltinį. Frydrichas Nyčė gyveno XIX a. Vokietijoje, kuri tuo laikotarpiu neregėtai iškilo ir sustiprėjo. Miestai pasipuošė paminklais, šlovinančiais naujuosius tautos laimėjimus. Nyčė (toliau N) šią “kultūrą” vertino itin kritiškai. Svarbiausia N. mintis, kad Vokietija, o kartu ir visa Europa, prarado sielą, užmiršo dvasią, o jų kultūra smuko. Be abejo, N. laikė save pranašu, jautė turįs misiją – pažadinti savo kartą, atverti jai akis, kad išvystų, kokiom netikrom vertybėm ji vergauja.

Save Nyčė mėgo vadinti antikristu, jis pabrėždavo neigiamą požiūrį į visą krikščioniškąją Vakarų kultūros tradiciją. Šis „anti“, pasak A. Šliogerio, yra Nyčės mąstysenos slaptažodis. Nyčę galima pavadinti antifilosofu, antimoralistu, antiracionalistu, antiidealistu ir t.t. A. Šliogeris pripažįsta, kad visa Nyčės filosofija yra savotiška antifilosofija; ir ne tik todėl, kad Nyčė kur tik galėdamas atvirai niekino beveik visus didžiuosius Vakarų mąstytojus. Tokį nusiteikimą lėmė psichologinis N. filosofavimo šaltinis. Kaip žinia, filosofijos šaltiniai aiškinami ir suprantami įvairiai. Tai ir nuostaba, ir dvejonė, ir kančia, ir meilė, ir daugybė kitų. A. Šliogeris sako, kad Nyčės filosofijos šaltinis visų pirma – neapykanta. Pirmiausia neapykanta savo epochai, o netiesiogiai – neapykanta ir visam pasauliui.

F.Nyčės kūryba skirstoma į tris periodus: pirmojo periodo kūryba paveikta A.Šopenhauerio filosofijos ir R.Vagnerio muzikos. Svarbiausias šio periodo F.Nyčės darbas: „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ („Die Geburt der Tragödie aus dem Geist der Musik“, 1872 m.). Antruoju kūrybos periodu F.Nyčė nutolsta nuo romantizmo, susidomi gamtotyra, darvinizmu, stengiasi paaiškinti psichologines moralinių vertybių priežastis. Šiuo metu jo darbuose pradedama vartoti svarbiausia jo filosofinės doktrinos sąvoka „valia galiai“ („Wille zur Macht“). Žymiausi šio periodo veikalai: „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ („Menschliches, Allzumenschliches“, 1878 m.), „Džiugus mokslas“ („Die fröhliche Wissenschaft“, 1882 m.).

Kaip jau minėta, iš pradžių Nyčę veikė Šopenhauerio idėjos. Jų abiejų pozicijos buvo panašios, tačiau jų išvados visiškai skyrėsi, nes Šopenhaueris manė, jog žmogus turi prisitaikyti prie likimo, susitaikyti su juo. Tada pasiekiama laimė. O Nyčė teigė, kad žmogaus likimą nulemia jo subjektyvi valia. Kuo žmogaus valia stipresnė, tuo daugiau šansų yra jam įsitvirtinti aplinkoje. Pagal Nyčę, žmonių visuomenėje galioja tas pats dėsnis, kaip ir gamtoje – stipresniojo išlikimas. Ir štai, 1881 m. F.Nyčės vidaus pasaulyje įvyksta staigus lūžis, mąstytojas patiria pažiūrų evoliuciją. Nyčė pasidaro Šopenhauerio, krikščionybės ir utilitarizmo priešininku, “tampa pačiu savimi”, kokį jį dabar ir žinome: susiformuoja sava filosofinė sistema, kurioje sąvoka „valia galiai“ susiejama su amžinojo sugrįžimo ir antžmogio idėjomis. Svarbiausi šio paskutinio periodo veikalai: „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ („Also sprach Zarathustra“, 1883 – 1885 m.), „Anapus gėrio ir blogio“ („Janseits von Gut und Böse“, 1886 m.).

Graikų tragediga – estetinis fenomenas

Kaip mąstytojas Nyčė gimsta skverbdamasis į klasikinės graikų tragedijos gimimo paslaptį. Graikų tragedija Nyčę domina anaiptol ne kaip literatūrinis žanras ir ne kaip estetinis fenomenas. Nyčė smelkiasi į ontologines tragedijos šaknis, tragiškąjį konfliktą jis atskleidžia pačiame giliausiame esinijos sluoksnyje. Toks žvilgsnis į tragediją yra absoliučiai tikslus ir filosofiškas. Juk tragedija išties nėra tik literatūros žanras, atsiradęs ir egzistuojantis šalia kitų žanrų – poezijos, romano, apsakymo ar melodramos. Tragedija išreiškia amžiną formos ir chaoso, būties ir nebūties priešybių kovą ir
vienybę. Vienoje pusėje – protingas būties puoselėjimas ir regėjimas, kitoje – būtį naikinanti, akla ir tamsi aistra; vienoje pusėje žmogus, siekiantis harmonijos, įsistatantis į saiką ir ribas, žmogus – būties statytojas, kitoje – tas pats žmogus, godžiai siekiantis chaoso, tamsos, neapibrėžtumo, laužantis visas ribas ir normas, savo aistrų ir geidulių vergas, plėšrūnas, pripažįstantis tik gryną jėgą ir valdomas demoniškos valios viešpatauti.

Du esinijos pradus, sudarančius tragiškąjį konfliktą, Nyčė įformina dviejų (graikų plačiausiai garbintų) dievų – olimpiečio Apolono ir barbaro Dioniso vaizdiniais. Apolono ir Dioniso priešprieša bei dialogas ir yra tragiškojo konflikto bei tragiškosios harmonijos epicentras. Apolonas, šviesiausias graikų dievas, mūzų globėjas, kurį patys graikai vadino kūrėju, simbolizuoja gamtos ir žmogaus pasaulio stabilumą. Apoloniškasis pradas kuria ir palaiko harmoniją ir tvarką. Dionizas – svaigulį ir siautėjimą įkūnijantis dievas. Tai vitališkas, kūrybingas pradas, kuriam būdingas dinamiškas siautėjimas, laukinis, gaivališkas elgesys. Pasak Nyčės, graikų tragedija – tai dioniziškojo chaoso sutramdymas įvedant apoloniškųjų elementų. Nepaprastai originali graikų tragedijos analizė buvo pateikta pirmojoje Nyčės knygoje “Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios” (1872). Vėlesniuose veikaluose šių dviejų pradų santykis pasikeitė. Nyčė nebesistengė išlaikyti šių dviejų pradų harmoningo santykio, pusiausvyros. Jis leido Dionizui triumfuoti. Daugelį kartų Nyčė kartojo, kad gyvastinga ir stipri prigimtis įveikia net pačias nepalankiausias aplinkybes. Iš tokių minčių išsirutuliojo amžinojo grįžimo idėja. Nyčė teigė, kad visa, kas sukasi ratu, ir tai, kas vyksta dabar, jau yra įvykę daugelį kartų ir dar kartosis ateityje. Kai kurie kritikai tai vadina fatalizmu, sako, kad toks požiūris paneigia žmogaus laisvę, tačiau Nyčės dioniziškasis žmogus neišsigąsta pasikartojančių kančių, jis džiaugiasi galėdamas tūkstantį kartų įveikti kančią ir tūkstantąjį kartą šlovina gyvenimą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1099 žodžiai iš 3512 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.