TURINYS
Įvadas 2
Modernizmas 3
Futurizmas 3
Dadaizmas (dada) 5
Išvados 7
Informacijos šaltiniai 8
Įvadas
Meno filosofija apibrėžia dailę kaip būdą vizualiai (regėjimu) suvokti pasaulį. Yra ir kitų pasaulio suvokimo metodų. Mes galime pasaulį išmatuoti ir rezultatus užrašyti sutartine ženklų (skaitmenų arba raidžių) sistema; galime daryti eksperimentais paremtas išvadas. Galime aiškinti pasaulį vaizdinių sistemomis (mitais). Tačiau dailės negalima painioti su šiomis veiklos sritimis: ji yra amžinas klausimas, kurį kelia regėjimo pojūtis regimajam pasauliui, o dailininkas yra žmogus, sugebantis ir norintis savo vizualinę percepciją išreikšti materialia forma. Pirmoji stadija – percepcija (suvokimas), antroji – ekspresija (išreiškimas), bet tikrovėje šiedu procesai yra neatsiejami: dailininkas išreiškia tai, ką suvokia, o suvokia tai, ką išreiškia.
Visa dailės istorija – tai vizualinio suvokimo būdų istorija, atspindinti, kaip žmogus mato pasaulį. Menas yra realybės konstravimas.
Modernizmas dailėje prasidėjo nuo vieno prancūzų dailininko Paul‘o Cezanne pasiryžimo objektyviai matyti pasaulį. Cezanne troško matyti pasaulį ar bent tą jo dalį, apie kurią mąstė, kaip objektą, t.y. betarpiškai, be „grynojo“ proto ir „negrynų“ emocijų įsikišimo. Jo artimiausi pirmtakai impresionistai pasaulį matė subjektyviai – juos domino jausmai, kuriuos sužadindavo kintantis apšvietimas ir matymo rakursas. Kiekvieną kartą pasaulis jiems darė skirtingą, vis kitokį įspūdį ir reikėjo kurti vis naują meno kūrinį. Bet Cezanne norėjo prasiskverbti pro šitą neapčiuopiamą mirguliuojantį daiktų paviršių prie nekintamos realybės, kuri slepiasi giliai po spalvingu, bet apgaulingu jausmų kaleidoskopo piešiamu paveikslu. Cezanne buvo realizmo atstovas.
Iš realizmo atsirado modernizmas. Modernizmas yra kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir trukęs iki XX a. vidurio ir pasireiškęs mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose. Svarbiausios klasikinio modernistinio meno kryptys: fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, abstrakcionizmas, dadaizmas, siurrealizmas. Visoms šioms modernizmo srovėms būdinga tai, kad joms formuojantis reikšmingą vaidmenį suvaidino poetai ir literatai.
Modernizmas
Modernizmas yra kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje ir trukęs iki XX a. vidurio ir pasireiškęs mene, architektūroje, muzikoje, literatūroje, taikomuosiuose menuose ir kituose kultūriniuose reiškiniuose.
Tuo laikotarpiu vyko svarbūs pokyčiai žmonių mąstysenoje, suteikę meno kūriniams visiškai naujas ir neįprastas formas. Industrializacija, I–ojo Pasaulinio karo išgyvenimai, naujos mokslo teorijos intensyvino naujų raiškos būdų paieškas dailėje.
Pagrindiniai modernistinio meno bruožai.
Naujumo siekis ir tradicijų neigimas.
Minties reiškimas abstrahuotu pavidalu, atsisakymas imituoti regimąsias formas.
Menas suvokiamas ne kaip pasaulio atspindys, o kaip vidinio žmogaus pasaulio išraiška.
Modernizmas yra skirstomas į du etapus: klasikinį (trukusį iki II pasaulinio karo) bei vėlyvąjį (trukusį nuo pokario iki 7 dešimtmečio II pusės). Klasikinis modernizmas formavosi Vakarų Europoje, o vėlyvasis – JAV.
Svarbiausios klasikinio modernistinio meno kryptys: fovizmas, ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, abstrakcionizmas, dadaizmas, siurrealizmas.
Toliau darbe nagrinėsiu dvi modernistinio meno kryptis: futurizmą ir dadaizmą.
Futurizmas
Futurizmas – XX amžiaus pradžioje susikūrusi moderniojo meno šaka. Jo iniciatorius laikomas italų poetas Filipas Tomazas Marinetis (Filippo Tomasso Marinetti), kuris 1909 m. paskelbė ateities meno – futurizmo – manifestą. Tame manifeste drąsiomis retoriškomis frazėmis skelbiamas praeities meno (le Passeisme) galas ir ateities meno (le Futurisme) gimimas. Jame buvo laužomi visi standartai, tapyba ir skulptūra siekė perteikti judėjimą.
Marinetti subūrė apie save poetus ir tapytojus, iš kurių žymiausi buvo Umberto Boccioni (1882–1916), Carlo Carra (1881–1966), Luigi Russolo (1885–1947), Giacomo Balla (1871–1958) ir Gino Severini (1883–1966).
Boccioni parašė „Tapytojų futuristų manifestą“, kurį išspausdino 1910 m. vasario 11 d., o kovo 3 d. viešai paskelbė Turino Čiarelos teatre susirinkusiai publikai. Po to balandžio 11 d. pasirodė „Futuristinės tapybos technikos manifestas“. Vėliau manifestai ir vieši pareiškimai pasipylė vienas po kito. 1912 m. grupė suorganizavo savo kūrybos parodą Paryžiuje (vėliau ji perkeliama į Londoną ir Berlyną), 1914 m. Boccioni išleido knygą, kurioje galutinai suformulavo futuristų idealus – faktiškai ir formaliai ši knyga buvo paskutinė, nes tais pačiais metais prasidėjęs karas išblaškė grupę. Boccioni, aktyviausioji grupės jėga, žuvo 1916 m. nelaimingo atsitikimo metu, jau beveik pasveikęs po sužeidimo kare. Daugiau grupė niekuomet nesusitelkė. Severini kuriam laikui pasuko į kubizmą, Carra’ą stipriai paveikė metafiziniai de Chirico paveikslai, Balla galop sugrįžo į akademinį realizmą, o Russolo, buvęs visų pirma kompozitorius, atsidėjo futuristinei muzikai (kartais vadinamai „bruitizmu“) ir visai
atsižadėjo tapybos.