Gabrielė petkevičaitė-bitė
5 (100%) 1 vote

Gabrielė petkevičaitė-bitė

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

(1861 – 1943)Biografija. Rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė, savo raštus pasirašinėjusi Bitės slapyvardžiu, gimė 1861 m. kovo 18 (30) dieną Puziniškyje (Panevėžio raj.) bajorų šeimoje. Rašytojos tėvas Jonas Petkevičius vertėsi gydytojo praktika, buvo labai demokratiškas, atsidavęs savo darbui ir tautos reikalams žmogus. Demokratiška buvo visa Petkevičių šeima, bet didžiausią įtaką Gabrielės charakterio formavimuisi darė tėvo pažiūros ir veikla.

1865 m. Petkevičių paskyrus Joniškėlio ligoninės gydytoju, čia persikėlė visa šeima. Penkerių šešerių metų Gabrielę privačiai ėmėsi mokyti tuo metu Joniškėlyje gyvenęs Laurynas Ivinskis. Pora metų jis ne tik mokė mergaitę lenkų kalbos, aritmetikos, Lietuvos istorijos, geografijos ir gamtamokslio, bet ir buvo vienas artimiausių žmonių, įdiegęs būsimajai rašytojai žinių troškimą, darbštumą, turėjęs daug įtakos Petkevičaitės charakterio formavimuisi.

Išvykus mokytojui iš Joniškėlio, iškilo tolesnio mergaitės lavinimo problema. Anksti mirus motinai, vaikai buvo mokomi pačių Petkevičių namuose. Kadangi valstybinėse Lietuvos mokyklose buvo intensyviai vykdoma rusifikacija, dauguma šviesesnių žmonių stengėsi savo vaikus leisti į nebe taip rusinamas Kuršo gubernijos mokyklas. Į Mintaują buvo išleista ir Petkevičaitė. Čia ji baigė privatų vokišką pensioną ir aukštesniąją mergaičių mokyklą. Izoliuota privačių mokyklų aplinka neleido būsimajai rašytojai įsilieti į platesnį tautinį ir visuomeninį tenykščių lietuvių gyvenimą. Tuo metu jau gana daug lietuvių mokėsi Mintaujos valstybinėje gimnazijoje, tarp jų buvo tautiškai susipratusių ir aktyvių jaunuolių, tačiau Petkevičaitė su jais nebendravo. Vis dėlto mergaičių pensionas ir mokykla paskatino ją užsiimti prasminga veikla, visuomenei naudingu darbu. Asketiška aplinka, atšiaurios mokymosi sąlygos Mintaujoje sukėlė sunkią ligą, kuri persekiojo Petkevičaitę visą gyvenimą.

Baigusi aukštesniąją mokyklą ir išlaikiusi Mintaujos gimnazijoje egzaminus, Petkevičaitė gavo namų mokytojos diplomą ir 1879 m. grįžo į Joniškėlį, nes reikėjo paramos vienišam tėvui. Petkevičius skatino dukterį dirbti kultūrinį ir švietėjišką darbą savo aplinkoje ir kartu tvarkyti namų ūkį. Nepasinaudojusi diplomu, Petkevičaitė ėmė slapta mokyti Joniškėlio gyventojų dukteris, ieškoti kitokios prasmingos visuomeninės veiklos. Ji šelpia gabius, bet neturtingus moksleivius, kviečiasi į savo namus apylinkės dainininkus dainuoti liaudies dainų, pati jų tarpe skleidžia A.Strazdo, D.Poškos, S.Stanevičiaus, A.Baranausko kūrinius.

Petkevičaitė stengėsi toliau mokytis – baigė vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus. Užsiveisė bityną, parašė lietuvišką knygelę apie bites (ji nebuvo išspausdinta), Bitę pasirinko savo slapyvardžiu.

Savišvietai pravertė ir tėvo biblioteka, kur buvo daug originalių ir verstinių Vakarų Europos, lenkų, rusų rašytojų kūrinių, knygų visuomeniniais, istorijos, meno klausimais, laikraščių ir žurnalų, kuriuos nuolat užsisakinėjo Petkevičius.

Petkevičaitės kelias į lietuvių tautinio išsivadavimo judėjimą – tipiškas to meto bajoraitės kelias. Augdama demokratiškoje, bet palyginti izoliuotoje aplinkoje, ji nebuvo susijusi su aušrininkais. 1889 m. merginai į rankas patekęs pirmasis Varpo numeris atitiko jos norą atsidėti naudingai veiklai ir sukėlė perversmą jos sieloje. Ypač didelį poveikį darė Varpe spausdinami V.Kudirkos „Tėvynės varpai“. Petkevičaitė ėmė ieškoti ryšių su tautinio judėjimo veikėjais, susipratusiais jaunais inteligentais. Mokiusi vaikus lenkų, vokiečių, rusų kalbomis, ėmė mokyti juos tik lietuvių kalba. Kadangi laikraščiai skundėsi bendradarbių stoka, ėmėsi žurnalistės plunksnos – pradėjo rašyti korespondencijas, versti ir komentuoti užsienio laikraščių straipsnius. 1894 m. parašiusi apysaką Vilkienė, ji pateko ir į beletristų gretas.

Uždara, inertiška provincijos aplinka nesutrukdė Petkevičaitei suartėti su J.Jablonskiu, P.Avižoniu, bendrauti su P.Višinskiu, P.Mašiotu, J.Kriščiukaičiu-Aišbe, G.Landsbergiu. Ypač reikšminga buvo 1894 m. užsimezgusi pažintis su panašių siekimų bajoraite Jadvyga Juškyte, vėliau peraugusi į artimą draugystę ir bendradarbiavimą. Jos abi 1894 m. įsteigė garsiąją „Žiburėlio“ draugiją, kurios įkvėpėja ir spiritus movens pirmąjį veiklos dešimtmetį buvo Petkevičaitė. Ši draugija buvo įkurta nusižiūrėjus į kitų tautų draugijas, kurios palaikė ir skatino tautinio išsivadavimo judėjimą, rūpinosi liaudies švietimo kėlimu, inteligentijos ugdymu. „Žiburėlis“ skyrė stipendijas, pašalpas moksleiviams ir studentams, nuo carizmo represijų nukentėjusiems veikėjams, rėmė rašytojus (Žemaitę, A.Kriščiukaitį-Aišbę, V.Kudirką, J.Biliūną). Net kai faktiškai draugijai jau nevadovavo, Petkevičaitė nenutraukė su ja ryšių – domėjosi jos veikla, kiek galėdama šelpė.

Petkevičių namai Joniškėlyje pamažu darėsi lietuviškosios veiklos centras. Čia įvairiomis dingstimis susiburdavo lietuvių inteligentai bei studentai. 1898 m. vasarą Petkevičaitės iniciatyva ir lėšomis buvo suorganizuota ekskursija po Lietuvą, jos metu norėta susitikti ir
susipažinti su žymiais žmonėmis. Petkevičaitė, seserys Juškytės, P.Višinskis ir P.Avižonis aplankė Žemaitę, archeologą bei istoriką T.Daugirdą, V.Kudirką, P.Kriaučiūną, R.Šliūpą, J.Staugaitį, K.Jaunių, A.Dambrauską-A.Jakštą. Ypač gilų įspūdį Petkevičaitei paliko pažintis su V.Kudirka, kuris tuo metu jau sunkia: sirgo, bet liko nepalaužtas, atkaklus darbininkas, tautos žadintojas.

P.Višinskio pastangomis Petkevičaitė ypač suartėjo su Žemaite. Šių moterų talentus Višinskis sugalvojo sujungti ir paskatino jas drauge parašyti komediją. Literatūrinis bendradarbiavimas peraugo ir į asmeninį – vėliau Žemaitė kurį laiką gyveno Petkevičių dvarelyje ir ėjo ten ekonomės pareigas.

Prisilietimas prie dramaturgijos paskatino Petkevičaitę daugiau domėtis teatru. 1899 m. ji surengė ir surežisavo pirmą viešą lietuvišką vaidinimą Palangoje (Keturakio Amerika pirtyje).

1901 m. Petkevičaitė iš Joniškėlio grįžo į Puziniškį, čia persikėlė ir inteligentų susibūrimai, iš Petkevičių narnų buvo platinama lietuviška spauda. Be literatūrinės, publicistinės veiklos, Petkevičaitė tuo metu nemažai laiko skyrė tautosakos rinkimui, spausdino ją rusų žurnale Živaja starina, o 1911 m. Peterburge išleido knygą lietuvių ir rusų kalbomis Medžiaga lietuvių liaudies medicinai.

1890 – 1905 m. laikotarpis – svarbiausias Petkevičaitės visuomeninės ir literatūrinės veiklos etapas. Tuo metu ji užėmė reikšmingą vietą tautiniame judėjime, buvo ir jautėsi reikalinga, darbavosi daugelyje visuomenės gyvenimo sričių: puoselėjo liaudies švietimą, reiškėsi publicistikoje, beletristikoje, rūpinosi inteligentijos ugdymu, liaudies teatru.

1905 – 1907 m. tautinio judėjimo pakilimas Petkevičaitę dar labiau suaktyvino. Ji dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, 1907 m. steigiamajame Lietuvių moterų sąjungos suvažiavime, ilgą laiką buvo jos garbės pirmininkė. Moterų judėjimas buvo viena iš Petkevičaitės veiklos sričių. Rašytoja dalyvavo daugelyje Lietuvos, Rusijos, tarptautinių moterų forumų, 1911 – 1912 m. redagavo pirmąjį lietuvišką pasaulietinio turinio laikraštį moterims Žibutė. Ji skatino visuomeninį moterų aktyvumą, demokratines moterų judėjimo tendencijas, bendravo su kitų kraštų moterų judėjimo veikėjomis.

Spaudos draudimo panaikinimas, inteligentijos gausėjimas perkėlė tautinio judėjimo centrus iš provincijos į miestus, ypač į Vilnių. Jau ir anksčiau svajojusi atsidėti žurnalistinei veiklai, neatsisakydama dalyvauti naujuose periodiniuose leidiniuose, Bitė su džiaugsmu priėmė Vilniaus žinių kvietimą tapti redaktore ir 1908 m. persikraustė į Vilnių. Nors dėl nesutarimų su leidėjais ir sunkios finansinės Vilniaus žinių padėties rašytojai neteko jų ilgai redaguoti, tačiau žurnalistės, literatūros ir meno kritikės, visuomenės veikėjos darbas vertė būti visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo centre – Vilniuje. Ilgesniam laikui grįžti į Puziniškį neprivertė net tėvo mirtis 1909 m.

Žurnalistinę Petkevičaitės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečiams okupuojant Lietuvą, rašytoja nusprendė likti savo krašte – grįžo į Puziniškį. Rūpinimasis gimtinės žmonėmis, šventadieninių kursų suaugusiems steigimas ir darbas juose, dienoraščio rašymas padėjo Petkevičaitei ištverti karo negandas ir priverstinį pasitraukimą iš visuomeninės veiklos sūkurio.

Atkūrus Nepriklausomą Lietuvos valstybę, rašytojai užgimė naujos viltys. Ji dalyvavo Steigiamojo Seimo rinkimuose 1920 m., buvo išrinkta į jį socialistų liaudininkų demokratų sąraše. Kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė, Petkevičaitė pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Bet partijų rietenos greit atšaldė rašytoją nuo politikos, ir Seimo darbe ji plačiau nepasireiškė – išvyko mokytojauti į Panevėžio valstybinę gimnaziją. Nedalyvavo ji ir 1922 m. Seime, nors taip pat buvo išrinkta. Mokytojos darbas, jaunosios kartos auklėjimas rašytojai tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir gyvenimo būdu. Be to, Petkevičaitė dirbo įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo savivaldybių ir moterų judėjimo veikloje.

1924 m. dar labiau pablogėjus jau ir taip silpnai sveikatai, Bitė pasitraukė iš mokytojos pareigų ir atsidėjo vien literatūriniam darbui: rašė prisiminimus, tvarkė dienoraščius, norėjo sukurti ką nors, kas jai pačiai atrodytų reikšminga, susirašinėjo su kitais senosios kartos kultūrininkais. Gyveno intensyvų dvasinį gyvenimą.

1936 m. Lietuva iškilmingai paminėjo rašytojos 75 metų sukaktį. Visuomenės rūpestis ir pagarba skatino dar šį tą parašyti, bet, paskutiniaisiais gyvenimo metais prikaustyta prie ligos patalo, beveik netekusi regėjimo, ji nedaug ką galėjo padaryti.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė mirė Panevėžyje 1943 m. birželio 14 dieną.

Kūryba. Bitė beveik visą gyvenimą grožinei kūrybai skyrė tik nuo visuomeninės veiklos ir publicistikos atliekamą laiką. Net ir vertino savo kūrinius gana atsargiai, tarėsi kaip reikiant nemokanti šnekamosios kalbos.

Pirmieji prozos vaizdeliai, gimę kaip reakcija į aštrius tikrovės impulsus, dar kupini publicistinio patoso. Tiek smulkioji proza, tiek stambesni kūriniai glaudžiai susiję su rašytojos biografija, su jos asmeniu, jos išgyvenimais. Į Kultūros žurnalo anketos klausimą
rašytojams, kokią medžiagą jie ima savo kūrybai, Petkevičaitė atsakė: „Rašydama kūrinėlį, naudojuos autobiografine medžiaga <…> ir pastebėjimais.“

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1639 žodžiai iš 5264 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.