Gajus julijus cezaris
5 (100%) 1 vote

Gajus julijus cezaris

Gajus Julijus Cezaris (100m. pr. Kr. – 44m. pr . Kr.) – vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių paveikslas ilgai neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus romėnų karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse.

Cezaris kilo iš senos patricijų Julijų giminės. Jis pats su romėnui būdingu pasididžiavimu savo giminę kildino iš pusiau legendinės Romos imperatorių ir netgi dievų giminės. Giminė pagal motinos Aurelijos liniją siekia imperatorius, o tėvo – deivę Venerą. Cezariui tebuvo 15 metų, kai mirė jo tėvas. Vaikinas gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą.

84m. šeimos draugų padedamas buvo išrinktas Jupiterio žyniu. Merginą turėjo rinktis taip pat iš patricijų giminės. Tais pačiais metais vedė Korneliją Ciną. Bet naudotis šios giminystės privelegijomis, kaip ir atlikti nesudėtingas, bet varžančias Jupiterio žynio pareigas Cezariui teko neilgai.

Romoje nuo 133m. pr. Kr. prasidėjo ilgas netvarkos periodas. Politikai, generolai ir demagogai kovojo dėl valdžios. 82m. Romą užėmė Sulos kariuomenė. Įsigaliojo Sulos diktatūra. Iš savo garbingų pareigų Cezaris buvo pašalintas. Pareikalauta išsiskirti su Kornelija. Cezaris atsisakė vykdyti diktatoriaus valią. Kornelijos kraitis buvo konfiskuotas, o Cezaris neteko teisės į tėvo palikimą. Jo motina turėjo ryšių tarp Sulos šalininkų. Sula dovanojo jaunam ir užsispyrusiam aristokratui. Jis greitai buvo išsiųstas į Bitiniją pas karalių Nikomedą. Pasak gandų, persekiojusių Cezarį visą gyvenimą, jis turėjęs meilės santykius su karaliumi Nikomedu, ir tai, pasak Svetonijaus, jo reputaciją sutepė nenuplaunama dėme.

Cezaris buvo aukšto ūgio, tvirto sudėjimo, kiek pilnoko veido, šviesios odos. Akys juodos, gyvos. Pasižymėjo puikia sveikata, tik gyvenimo pabaigoje kartais netikėtai nualpdavo. Du kartus buvo ištikęs epilepsijos priepuolis. Cezaris plaukus ne tik kirpdavo, skusdavo, bet ir pešiodavo; sielojosi dėl jį bjaurojančios plikės ir todėl su malonumu naudojosi jam suteikta teise nuolat nešioti laurų vainiką. Dėvėjo lengvai sujuostą senatoriaus tuniką su kutais ant rankovių. Jis buvo pagarsėjęs donžuanas ir net pagal leidžiamus to meto standartus buvo laikomas ištvirkusiu. Labiausiai mylėjo Bruto motiną Serviliją, o meiluže, šalia Kleopatros buvo ir Eunoja, Mauritanijos karaliaus Bogudo žmona. Cezario biografija, kurią parašė Svetonijus, skirstoma į 4 rubrikas: imperatoriaus gyvenimas iki atėjimo į valdžią, valstybinė veikla, privatus gyvenimas, mirtis ir laidojimas. Pereinant nuo jo valstybinės veiklos prie privataus gyvenimo aprašymo, pateikiama išplėstinė charakteristika į kurią įeina šie punktai: 1) išvaizda, sveikata ir apranga; 2) aistra prabangai, išlaidumas; 3) meilės istorijos; 4) kokį maistą ir gėrimus mėgo (pvz.: vyną); 5) savanaudiškumas ir gobšumas; 6) oratoriaus menas; 7) literatūros studijos; 8) karo veikėjo, karvedžio bruožai; 9) santykiai su klientais ir draugais; 10) jo minkštaširdiškumas; 11) valstybės veikėjo savybės. Cezaris nesielgė klastingai ir negarbingai. Jis buvo žiaurus ir brutalus, kariaudamas su galais, tačiau didžiai kilniaširdis su savo įveiktais oponentais romėnais. Pirmuoju jo veiklos laikotarpiu Cezaris pasirinko paprastą romėno kelią kopiant politinės karjeros laiptais – karo tarnybą, įspūdingas kalbas teisme, forume. 68m. mirė Kornelija. Cezaris pasakė gana jaudinamą kalbą. Galima tik stebėtis jo energija ir atkaklumu, kaip jis nepaisydamas nesėkmių leidžiasi vis į naujas politines intrigas. Svarbiausia Cezario savybė ta, kad geriausiai sugebėjo nenusiminti kada pralosdavo

59m. sausio 1d. buvo paskirtas konsulu į Galiją.

58m. pr. Kr. 32 metų Julijus buvo paskirtas valdyti 3 užsienio provincijas, pavaldžias Romai: Kisalpiną, Galiją (šiaurės Italija), Ilziką (šiand. Jugoslavijos pakrantės regionas) ir pietų Prancūzijos pakrantę. 58 – 51m. pr. Kr. Cezaris su maždaug 20 tūkst. vyrų užkariavo regioną, kurį šiandien užima Prancūzija, Belgija, dalis Šveicarijos, Vokietijos ir Olandijos. Nors jo pajėgos labai sumažėjo, Cezariui pavyko visiškai sutriuškinti galų gentis ir prisijungti minėtus regionus. 54m. jis surengė 2 žygius į Britaniją, nors ilgalaikių pergalių ten nepasiekė.

Galijos užkariavimas Cezarį padarė gal net pernelyg populiaru ir įtakingu didvyriu Romoje. Pasibaigus jo karo žygiui, Romos senatas įsakė Cezariui grįžti į Romą be armijos. Cezaris būgštavo, kad be savo karių jam pasirodžius Romoje, su juo susidoros jo politiniai oponentai. Todėl 49m. sausio 10 – 11d. naktį atvirai nepaklusdamas senatui, Cezaris pervedė savo kariuomenę per Rubikono upę Italijos šiaurėje ir įžengė į Romą. Dėl šio neleistino poelgio tarp Cezario legionų ir senatui lojalių pajėgų prasidėjo 4 metus trukęs pilietinis karas, kuris baigėsi visiška Cezario pergale.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 748 žodžiai iš 2388 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.