Paukščių Tako tyrinėtojai
Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė
maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika.
Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos,
viena kryptimi matome daug žvaigždžių. Dėl to žvaigždės Paukščių Take
atrodo išsidėsčiusios labai tankiai ir vietomis net susilieja.
Paukščių Takas ryškiausias nakties danguje, nore miesto gyventojai
niekada jo aiškiai nemato – balzganą Paukščių Tako juostą nustelbia gatvių
šviesos. Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. K.
Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų.
“Pieno Kelias, – rašė Ptolemėjas,- tai ne ratas, o zona, kuri visur
balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda ir
taisyklinga: kinta jos spalva , plotis, žvaigždžių skaičius ir jų
išsidėstymas. Kai kur Pieno Kelias skaidosi į dvi atšakas – šiek tiek
sutelkus dėmesį, tai lengva pastebėti.”
Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių taką, įvairiai jį
vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609-10 m. žiemos, kai
Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Paukščių
Taką sudaro nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių.
Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą, buvo Viljamas
Heršelis (1738-1822); jis palygino Galaktiką su girnų akmeniu.
Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą
sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš
radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos
centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno
kryptimi. Kur Paukščių takas itin šviesus. Iškelta hipoteze, kad Galaktikos
centre gali būti kvazaras, arba juodoji skylė. Tikra tai, kad radijo bangos
tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių
radijo bangų šaltinių, kuriuos 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas
Janskis.
Juodoji bedugnė galaktikoje?
Prieš 20 metų įtarta, kad mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre,
esančiame Šaulio žvaigždyno kryptimi maždaug už 28 000 šviesmečių nuo mūsų,
slypi milžiniška juodoji bedugnė: radioteleskopais čia buvo aptiktas
stiprus radijo bangų šaltinis Šaulio A, o infraraudonaisiais – 3000
šviesmečių skersmens dujų ir dulkių žiedas. 1995 m. 10 m skersmens Keko
teleskopu pradėta tirti 200 žvaigždžių, esančių netoli Galaktikos centro.
Netrukus tarp jų buvo rasta 20, kurios skrieja kone 10 kartų greičiau nei
kitos žvaigždės. Iš jų judėjimo nuspręsta, kad mūsų Galaktikos centre
slypinčios juodosios bedugnės masė gali siekti 2.5 mln. saulių. Beje,
viena arčiausiai Galaktikos centro buvusi žvaigždė per tą laikotarpį dingo.
Ar ji prasmego į juodąją bedugnę, ar tiesiog nutolo anapus jos, astronomai
nežino ir galbūt niekada nesužinos.
Iš ko susidarė galaktikos?
Iš mažų ir neišraiškingų pirminių galaktikėlių, – sako JAV,
Prancūzijos ir Nyderlandų astronomai, vieną tokią aptikę Slibino žvaigždyne
už 13,4 mlrd. šviesmečių nuo mūsų. Galaktikėlė yra maždaug 500 šviesmečių
skersmens, ją sudaro gal tik koks milijonas žvaigždžių. Šio darinio
skersmuo 200 kartų, o masė 100 000 kartų mažesni lyginant su mūsiške
Paukščių Tako galaktika. Tai statybinė plyta, iš kokių per milijardus metų
susidarė stambios nūdienės galaktikos.
„Plytą“ rasti padėjo „padidinamasis stiklas“ – tūkstančius galaktikų
jungiantis spiečius Abell 2218. Jo suminė masė 10 000 kartų viršija mūsų
Galaktikos masę. Būdamas už 2 mlrd. šviesmečių nuo mūsų, spiečius veikia
kaip gravitacinis lęšis: fokusuoja ir sustiprina anapus jo esančių objektų
šviesą. Kadangi atskiros galaktikos spiečiuje nėra pasiskirsčiusios
tolygiai, lęšis nėra taisyklingas ir duoda iškreiptą vaizdą. Taip spiečiaus
nuotraukoje atsirado įvairaus dydžio bei ryškumo lankai. Ieškodami
tolimiausių Visatos objektų, astronomai atkreipė dėmesį į blausų lankelį
apatinėje Abell 2218 nuotraukos dalyje ir paprašė šią vietą nufotografuoti
Hablo kosminiu teleskopu. Naujojoje nuotraukoje šalia lankelio išniro dvi
beveik vienodos rausvos dėmelės. Ištyrus jų spektrus paaiškėjo, jog tai yra
maždaug 30 kartų sustiprintas, tačiau negrabaus gravitacinio lęšio perpus
padalytas minėtos galaktikėlės vaizdas.
Tiriant galaktikų spiečius, iki šiol rastos trys archainės
galaktikėlės, tačiau ši – pati tolimiausia. Jos žvaigždėms ne daugiau kaip
2 mln. metų. Laikant, kad Visatos amžius lygus 14 mlrd. metų, galaktikėlė
žvaigždėmis sužibo, praėjus 600 mln. metų po Didžiojo Sprogimo. Pasak
atradėjų, artėjame prie ribos, kai vėstančią Visatą apgobusioje tamsoje
pulkais sužibo pirmųjų žvaigždžių žiburiai. Tiksliau ją nustatyti padės
Naujosios kartos kosminis teleskopas NGST), kurį žadama paleisti 2009 m.
Galaktikos sandara
JAV astronomas H. Šaplis, šio amžiaus pradžioje stebėjęs kintamąsias
Lyros RR tipo žvaigždes kamuoliniuose žvaigždžių spiečiuose, apskaičiavo