Galaktika ir paukščių takas
5 (100%) 1 vote

Galaktika ir paukščių takas

Paukščių Tako tyrinėtojai

Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė

maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika.

Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos,

viena kryptimi matome daug žvaigždžių. Dėl to žvaigždės Paukščių Take

atrodo išsidėsčiusios labai tankiai ir vietomis net susilieja.

Paukščių Takas ryškiausias nakties danguje, nore miesto gyventojai

niekada jo aiškiai nemato – balzganą Paukščių Tako juostą nustelbia gatvių

šviesos. Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. K.

Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų.

“Pieno Kelias, – rašė Ptolemėjas,- tai ne ratas, o zona, kuri visur

balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda ir

taisyklinga: kinta jos spalva , plotis, žvaigždžių skaičius ir jų

išsidėstymas. Kai kur Pieno Kelias skaidosi į dvi atšakas – šiek tiek

sutelkus dėmesį, tai lengva pastebėti.”

Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių taką, įvairiai jį

vadina. Tačiau jo prigimtis buvo nežinoma iki pat 1609-10 m. žiemos, kai

Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Paukščių

Taką sudaro nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių.

Pirmasis žmogus, pabandęs nustatyti Galaktikos formą, buvo Viljamas

Heršelis (1738-1822); jis palygino Galaktiką su girnų akmeniu.

Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą

sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš

radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos

centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno

kryptimi. Kur Paukščių takas itin šviesus. Iškelta hipoteze, kad Galaktikos

centre gali būti kvazaras, arba juodoji skylė. Tikra tai, kad radijo bangos

tikrai sklinda iš Galaktikos centro ir kad jis buvo vienas pirmųjų kosminių

radijo bangų šaltinių, kuriuos 4 dešimtmečio pradžioje atrado Karlas

Janskis.

Juodoji bedugnė galaktikoje?

Prieš 20 metų įtarta, kad mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre,

esančiame Šaulio žvaigždyno kryptimi maždaug už 28 000 šviesmečių nuo mūsų,

slypi milžiniška juodoji bedugnė: radioteleskopais čia buvo aptiktas

stiprus radijo bangų šaltinis Šaulio A, o infraraudonaisiais – 3000

šviesmečių skersmens dujų ir dulkių žiedas. 1995 m. 10 m skersmens Keko

teleskopu pradėta tirti 200 žvaigždžių, esančių netoli Galaktikos centro.

Netrukus tarp jų buvo rasta 20, kurios skrieja kone 10 kartų greičiau nei

kitos žvaigždės. Iš jų judėjimo nuspręsta, kad mūsų  Galaktikos centre

slypinčios juodosios bedugnės masė gali siekti  2.5 mln. saulių. Beje,

viena arčiausiai Galaktikos centro buvusi žvaigždė per tą laikotarpį dingo.

Ar ji prasmego į juodąją bedugnę, ar tiesiog nutolo anapus jos, astronomai

nežino ir galbūt niekada nesužinos.

Iš ko susidarė galaktikos?

Iš mažų ir neišraiškingų pirminių galaktikėlių, – sako JAV,

Prancūzijos ir Nyderlandų astronomai, vieną tokią aptikę Slibino žvaigždyne

už 13,4 mlrd. šviesmečių nuo mūsų. Galaktikėlė yra maždaug 500 šviesmečių

skersmens, ją sudaro gal tik koks milijonas žvaigždžių. Šio darinio

skersmuo 200 kartų, o masė 100 000 kartų mažesni lyginant su mūsiške

Paukščių Tako galaktika. Tai statybinė plyta, iš kokių per milijardus metų

susidarė stambios nūdienės galaktikos.

„Plytą“ rasti padėjo „padidinamasis stiklas“ – tūkstančius galaktikų

jungiantis spiečius Abell 2218. Jo suminė masė 10 000 kartų viršija mūsų

Galaktikos masę. Būdamas už 2 mlrd. šviesmečių nuo mūsų, spiečius veikia

kaip gravitacinis lęšis: fokusuoja ir sustiprina anapus jo esančių objektų

šviesą. Kadangi atskiros galaktikos spiečiuje nėra pasiskirsčiusios

tolygiai, lęšis nėra taisyklingas ir duoda iškreiptą vaizdą. Taip spiečiaus

nuotraukoje atsirado įvairaus dydžio bei ryškumo lankai. Ieškodami

tolimiausių Visatos objektų, astronomai atkreipė dėmesį į blausų lankelį

apatinėje Abell 2218 nuotraukos dalyje ir paprašė šią vietą nufotografuoti

Hablo kosminiu teleskopu. Naujojoje nuotraukoje šalia lankelio išniro dvi

beveik vienodos rausvos dėmelės. Ištyrus jų spektrus paaiškėjo, jog tai yra

maždaug 30 kartų sustiprintas, tačiau negrabaus gravitacinio lęšio perpus

padalytas minėtos galaktikėlės vaizdas.

Tiriant galaktikų spiečius, iki šiol rastos trys archainės

galaktikėlės, tačiau ši – pati tolimiausia. Jos žvaigždėms ne daugiau kaip

2 mln. metų. Laikant, kad Visatos amžius lygus 14 mlrd. metų, galaktikėlė

žvaigždėmis sužibo, praėjus 600 mln. metų po Didžiojo Sprogimo. Pasak

atradėjų, artėjame prie ribos, kai vėstančią Visatą apgobusioje tamsoje

pulkais sužibo pirmųjų žvaigždžių žiburiai. Tiksliau ją nustatyti padės

Naujosios kartos kosminis teleskopas NGST), kurį žadama paleisti 2009 m.

Galaktikos sandara

JAV astronomas H. Šaplis, šio amžiaus pradžioje stebėjęs kintamąsias

Lyros RR tipo žvaigždes kamuoliniuose žvaigždžių spiečiuose, apskaičiavo

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 830 žodžiai iš 2735 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.