Galaktikos
5 (100%) 1 vote

Galaktikos

Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 milijardų žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Saulė nėra nei itin šviesi, nei labai silpna žvaigždė. Saulė, be abejonės, senesnė už Žemę. Galaktika tikriausiai yra dar senesnė, nors konkrečių žinių apie jos ankstyvąją istoriją neturima. Galaktika yra plokščia sistema. Žiūrint iš skirtingų erdvės taškų, mūsų Galaktika atrodytų nevienodai. Jei būtų žiūrima iš šono, ji būtų panaši į diską su branduoliu viduryje. Žiūrint į Galaktiką kampu, disko forma išliktų, bet matytųsi plačiai išskleistos spiralinės vijos.

Galaktika NGC 7331 Pegaso žvaigždyne dydžiu ir mase panaši į mūsų Galaktiką, tiktai jos spiralinės vijos yra glaustesnės. Joje yra apie 100 milijardų žvaigždžių. Tiktai įrodžius, kad be mūsų Galaktikos egzistuoja ir kitos žvaigždžių sistemos, buvo suvokta, kokia iš tirųjų yra Galaktika. 1920 m. dar manyta, kad Galaktika yra vienintelė, o danguje blausiai švytintys spiraliniai ūkai taip pat priklauso jai.

Viena iš teorijų teigia, kad galaktikos susidarė ankstyvojoje Visatoje, dujų gijoms sisitraukus į milijardus mažų gniužulų. Iš kiekvieno gniužulo radosi žvaigždė, o jų trauka sutelkė jas į galaktikas.

Pirmasis žmogus pabandęs nustatyti Galaktikos formą, buvo V. Heršelis. Jis palygino Galaktiką su girnų akmeniu. Heršelis dažniausiai minimas kaip Urano planetos atradėjas. Be kita ko, jis spėjo, kad ūkai, panašūs į Andromedos ūką, yra atskiros žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.

Šiuolaikiniai galaktikų tyrimai prasidėjo po 1924 m., kai E. Hablis, stebėdamas pro Maunt Vilsono observatorijos 254 cm skersmens Hukerio reflektorių, įrodė, kad egzistuoja savarankiškos, nepriklausančios mūsų Galaktikai žvaigždžių sistemos. Hablis pasiūlė galaktikų klasifikacijos schemą, kuria remiantis vėliau buvo sukurtos sudetingesnės klasifikacijos. Hablis išskyrė tris galaktikų tipus: spiralines, elipsines ir spiralines, turinčias skersę. Netaisyklingųjų galaktikų jis neklasifikavo, nors jos tuo metu jau buvo žinomos. Labai norėta žiūrėti į Hablio klasifikaciją kaip į evoliucinę seką. Bet tai yra tik paprasčiausia schema galaktikoms suskirstyti pagal jų plokštumos laipsnį. Elipsinės galaktikos iš tikrųjų yra sferoido arba elipsoido formos ir taip atrodo tik dėl projekcijos. Kol kas apie galaktikas žinoma dar nedaug ir bet kurią evoliucinę seką dauguma astronomų žiūri skeptiškai.

Dar nežinia, kaip iš tiesų susidaro spiralinės vijos, bet tiksliai nustatyta, kad dauguma spiralinių galaktikų disko žvaigždžių skrieja aplink centrą beveik apskritomis orbitomis ta pačia kryptimi. Matyt, ta pačia kryptimi sukasi visa spiralinė struktūra, vilkdama paskui save vijas. Abejojama, ar spiralinės vijos – veikiausiai kažkokia banga, plintanti žvaigždėmis ir tarpžvaigždinėmis dujomis – kosminiu mastu yra ilgalaikis darinys.

Spiralinės galaktikos turinčios, daugybę karštų I populiacijos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos telkinių, atrodo kur kas jaunesnė už elipsines, kuriose vyrauja vėlyvų spektrinių klasių raudonosios milžinės, o difuzinės medžiagos palyginti mažai.

1943 m. JAV astronomas K. Seifertas atrado galaktikas, kurių branduoliai primena žvaigždes, o vijos glaudžiai susuktos ir neišraiškingos. Jos vadinamos Seiferto galaktikomis. Šios galaktikos skleidžia radijo bangas, matyt, jose vyksta kažkokie sudėtingi procesai. Puikus Seiferto galaktikos pavyzdys yra M 77 Banginio žvaigždyne; jos masė prilygsta 800 milijardų tokių žvaigždžių, kaip mūsų Saulė, masei.

Tolimos galaktikos spektras susideda iš daugybės žvaigždžių spektrų, bet pagrindines linijas vis tiek galima identifikuoti. Nustatyta, kad beveik visų galaktikų spektro linijos yra pasislinkusios į raudonąją pusę. Jei šį poslinkį lemia Doplerio reiškinys, visata plečiasi. Taip pat nustatyta, kad kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo jos raudonasis poslinkis yra didesnis. Tai įrodė E. Hablis.

Hablis nustatė, kad egzistuoja empirinis ryšys tarp galaktikų nuotolio ir jų tolimo greičio: greitis proporcingas nuotoliui. Proporcingumo koeficientas vadinamas Hablio konstanta.

Dar prieš Hablio tyrimus, įrodžius, kad galaktikos yra savarankiškos žvaigždžių sistemos, buvo aptikta, jog daugiau kaip 40 galaktikų, kurių spektogramos pavyko, tolsta nuo mūsų. Tai buvo nustatyta pagal šių galaktikų spektro linijų Doplerio poslinkį: jei galaktika tolsta, spektro linijos slenka į ilgųjų bangų sritį. Kuo toliau nuo mūsų yra galaktika, tuo greičiau ji tolsta.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 713 žodžiai iš 2181 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.