Galaktikos
5 (100%) 1 vote

Galaktikos

Visatoje žvaigždės pasiskirsčiusios netolygiai. Jos sudaro milžiniškas įvairios formos sankaupas – galaktikas. Galaktika (gr. galaktikos – pieniškas, pieninis) yra didžiulė, gravitacija susieta, žvaigždžių, dujų ir kitų materijų sistema. Galaktikoje, kuriai priklauso mūsų Saulė, yra daugiau kaip 100 milijardų žvaigždžių. Galaktikos centrą sudaro apie 16 000 šm. skersmens branduolys; nuo jo spiralėmis driekiasi beveik vienoje plokštumoje kelios atšakos. Branduolys su spiralėmis sudaro 80 000 šm. skersmens plonėjantį į kraštus diską. Abipus disko yra šimtai tūkstančių paskirų žvaigždžių, tarsi pabirusių iš besisukančio Galaktikos disko. Saulė yra toli nuo Galaktikos branduolio, vienoje iš spiralių. Nuo Galaktikos centro Saulė nutolusi 26 000 šm. Visa Galaktika sukasi apie savo centrą, ir vieną kartą apsisuka per maždaug 200 mln. metų.

Gyvendami Galaktikos viduje, mes negalime pažvelgti į ją iš šalies, todėl nežinome tiksliai jos formos, spiralių išsidėstymo. Tačiau žinoma, kad ji labai panaši į artimiausią mums galaktiką, švytinčią Andromedos žvaigždyne ir vadinamą Andromedos Ūku, bei kitas spiralines galaktikas. Giedrą naktį, pažvelgę Galaktikos centro kryptimi, matome dangaus skliautu nusidriekusią šviesią juostą – Paukščių Taką. Tai Galaktikos disko projekcija dangaus skliaute. Paukščių Takas susideda iš daugybės silpnai šviečiančių žvaigždžių, jų spiečių ir šviesių ūkų. Kai kuriose vietose jų šviesą užstoja tamsieji ūkai. Lietuvoje Paukščių Takas geriausiai matomas ankstyvą rudenį. Daugelis paukščių šia kryptimi skrenda žiemoti į šiltuosius kraštus.

Paukščių Tako ir kitų Galaktikos objektų fizines savybes tiria ir Lietuvos astrofizikai.

Visatoje yra daugybė kitų galaktikų, tarp jų – galaktikos milžinės ir galaktikos nykštukės, mažesnės už pirmąsias tūkstančius kartų. Kai kurios galaktikos itin stipriai spinduliuoja radijo bangas ir Rentgeno spindulius. Ypač domina mokslininkus paslaptingieji kvazarai – tolimiausi iš rastų lig šiolei objektų, spinduliuojantys taip intensyviai, kad to negalima paaiškinti jokiu žinomu energijos šaltiniu, netgi termobranduolinėmis reakcijomis. Galaktikos, savo ruožtu, buriasi į didesnes ar mažesnes grupes, o kartais ir į labai didelius, po keletą tūkstančių galaktikų spiečius, vadinamus supergalaktikomis. Supergalaktikos sukasi apie savo sistemos centrą.

Visi galaktikų spiečiai ir paskiros galaktikos, visa, ką tik aprėpia danguje galingiausi pasaulio teleskopai, vadinama Metagalaktika. Šiandien nežinoma Metagalaktikos ribų, nes jos priklauso nuo astronominių stebėjimų technikos skvarbumo. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad Metagalaktika – tai jau visa Visata, visas egzistuojantis materialus pasaulis. Dar 1609 m. G. Galilėjus, žvalgęs dangų pro jo paties sukonstruotą pirmąjį teleskopą, įrodė, kad per visą dangų nusidriekiantis Paukščių Takas yra milžiniškas žvaigždžių sambūris; jis buvo pavadintas Galaktika. Palaipsniui astronomai suprato, kad visos matomos žvaigždės, tarp jų ir mūsų Saulė, priklauso tam sambūriui, kurį sudaro 2-3 šimtai milijardų žvaigždžių. O XVIII a. viduryje filosofas I. Kantas iškėlė hipotezę, kad neryškios mažos dėmelės, matomos dangaus skliaute tarp žvaigždžių, yra milžiniški nutolę „pasauliai“ – kitos galaktikos. Ši hipotezė tapo mokslo tiesa tik XX a. Dabar pro galingiausius teleskopus stebima apie penkiasdešimt milijonų galaktikų, sudarančių sudėtingą korėtą struktūrą. Galaktikos paprastai esti išsidėsčiusios grupėmis — po kelias ryškesnes ir keliolika ar net keliasdešimt mažesnių. Tokia grupė nusitęsia apie keletą milijonų šviesmečių.

Mūsų Galaktika priklauso vietinei galaktikų grupei, kurią sudaro apie 40 galaktikų ir galaktikėlių, tarp jų savo dydžiu išsiskiria mūsiškė, taip pat Andromedos ir Trikampio galaktikos. (Vardus turi tik kai kurios išskirtinės galaktikos, o kitos žymimos sutartiniu būdu: raidėmis ir skaičiais, sutrumpintai nurodančiais astronominio katalogo pavadinimą ir objekto numerį jame, pavyzdžiui, M32 – tai galaktika, kuri astronomo Š. Mesjė (Messier) sudarytame kataloge yra pažymėta 32 numeriu.) Artimiausios mums dvi galaktikos yra Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis. Galaktikos skrieja aplink grupės masės centrą.

Galaktikų Tipai

Galaktikų tipai pagal Hubble morfologinę klasifikaciją. E – elipsinės galaktikos, S – spiralinės, SB – skersinės spiralinės galaktikos.

Astronomai klasifikuoja galaktikas keliais būdais, tačiau dažniausiai pagal formą. Daugiau kaip pusė žinomų galaktikų yra elipsinės, tai yra sferinės arba ovalios formos. kiti dažni tipai – spiralinės (kaip ir mūsų gimtoji galaktika Paukščių Takas, Andromedos galaktika) ir skersinės spiralinės galaktikos, per kurių centrą eina medžiagos skersė. Ketvirtam tipui, vadinamam netaisyklingosiomis galaktikomis, priskiriamos tos, kurios netinka nė vienam iš minėtų tipų. Netaisyklingosios galaktikos formos neturi, tačiau turi labai daug dujų ir dulkių (žymiausios netaisyklingosios galaktikos yra Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis). Spiralinės ir skersinės spiralinės galaktikos toliau skirstomos į keturias grupes pagal centro dydį ir vijų susisukimo aplink centrą
glaudumą. Elipsinės galaktikos dalijamos į aštuonis potipius nuo E0 iki E7. E0 galaktikos beveik rutulio formos, o E7 galaktikos panašios į suplotą ovalą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 813 žodžiai iš 2621 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.