Galaktikų tipai
5 (100%) 1 vote

Galaktikų tipai

Stebint vizualiai pro teleskopus arba žiūronus, galaktikos atrodo kaip miglotos, dažniausiai pailgos, maždaug elipsoido arba lęšio formos šviečiančios, į kraštus palaipsniui blunkančios dėmelės. 1755m. I. Kantas rašė, jog miglotos dėmelės danguje- tai atskiros žvaigždžių sistemos, panašios į Paukščių Tako Galaktiką. Jos visos sudaro Didžiąją paukščių takų sistemą. V. Heršelis 18a. pabaigoje visas danguje šviečiančias dėmeles pavadino ūkais, pradžioje neskirdamas, ar tai yra mūsų Galaktikos objektai- tarpžvaigždinės medžiagos debesys ir žvaigždžių spiečiai- ar svetimos galaktikos. Vėliau jis ėmė samprotauti, kad dalis ūkais pavadintų objektų yra tolimos galaktikos, kai kurios gal net žymiai didesnės už mūsiškę. Tačiau šia mintimi jis abejojo pats, jai prieštaravo kai kurie kiti astronomai. Ginčai tęsėsi per visą 19a. ir 20a. pradžią.

Pagaliau Švedijoje astronomo Knuto Lundmarko bei JAV astronomų Heberio Kertis ir Edvino Hablo darbai galutinai įrodė, kad mūsų Galaktika nėra vieniša, kad daugelis vadinamųjų ūkų iš tikrųjų yra kitos galaktikos. Nulėmė tai, kad didžiaisiais teleskopais gautų artimiausiųjų galaktikų fotografijų vaizdų pakraščiuose buvo regimos ir atskiros šviesesnės žvaigždės. Ilgainiui artimiausiųjų galaktikų fotografiniuose ar elektroniniais prietaisais gautuose vaizduose pradėta aptikti ir kamuolinius spiečius bei emisinius, o kartais ir planetiškuosius ūkus. Atskiras žvaigždes buvo galima įžiūrėti nebe tik pakraščiuose, bet ir didžiojoje tokių galaktikų tūrio dalyje. Tuo tarpu tolimosios galaktikos net ir pro didžiausius teleskopus tebeatrodo kaip mažytės dėmelės.

Hablio klasifikacija

Šiuolaikiniai galaktikų tyrimai prasidėjo po 1924m. kai Edvinas Hablis (1889-1953), stebėdamas pro Maunt Vilsono observatorijos (Kalifornija, JAV) 256 cm skersmens Hukerio reflektorių, įrodė, kad egzistuoja savarankiškos, nepriklausančios mūsų Galaktikai žvaigždžių sistemos. Hablis pasiūlė galaktikų klasifikacijos schemą, kuria remiantis vėliau buvo sukurtos sudėtingesnės klasifikacijos. Hablis ištyrė tris svarbiausius galaktikų tipus: spiralines, elipsines ir spiralines, turinčias skersę. Netaisyklingųjų galaktikų jis neklasifikavo, nors jos tuo metu jau buvo žinomos. Labai norėta žiūrėti į Kablio klasifikaciją kaip į evoliucinę seką. Bet tai yra tik paprasčiausia schema galaktikoms suskirstyti pagal jų plokštumo laipsnį. Elipsinės galaktikos iš tikrųjų yra sferoido arba elipsoido formos ir taip atrodo tik dėl projekcijos. Kol kas apie galaktikas žinoma nedaug ir į bet kurią evoliucinę seką dauguma astronomų žiūri skeptiškai.

Dar nežinia, kaip iš tiesų susidaro spiralinės vijos, bet tiksliai nustatyta, kad dauguma spiralinių galaktikų disko žvaigždžių skrieja aplink centrą beveik apskritomis orbitomis ta pačia kryptimi. Matyt, ta pačia kryptimi sukasi visa spiralinė struktūra, vilkdama paskui save vijas. Abejojama, ar spiralinės vijos – veikiausiai kažkokia banga, plintanti žvaigždėmis ir tarp žvaigždinėmis dujomis – kosminiu mastu yra ilgalaikis darinys.

Spiralinės galaktikos turinčios, daugybę karštų I populiacijos žvaigždžių ir tarpžvaigždinės medžiagos telkinių, atrodo kur kas jaunesnė už elipsines, kuriose vyrauja vėlyvų spektrinių klasių raudonosios milžinės, o difuzinės medžiagos palyginti mažai.

1943 m. JAV astronomas Karlis Seifertas atrado galaktikas, kurių branduoliai primena žvaigždes, o vijos glaudžiai susuktos ir neišraiškingos. Jos vadinamos Seiferto galaktikomis. Šios galaktikos skleidžia radijo bangas, matyt, jose vyksta kažkokie sudėtingi procesai. Puikus Seiferto galaktikos pavyzdys yra M 77 Banginio žvaigždyne; jos masė prilygsta 800 milijardus tokių žvaigždžių, kaip mūsų Saulė, masei.

Tik žvilgtelėjus į nuotraukas, akivaizdu, kad egzistuoja įvairių tipų galaktikos. Yra spiralės pavidalo galaktikų glaustomis ar plačiai išsiskleidusiomis vijomis. Tarp jų pasitaiko galaktikų, kurių vijos prasideda ne centre, bet iš pailgos skersės, einančios per centrą, galų. Kitos galaktikos atrodo elipsinės; žiūrint iš Žemės, jų išvaizda kinta nuo pailgų, smarkiai suplotų sistemų iki vos ne skritulio formos objektų. Galiausiai yra netaisyklingų galaktikų be jokios formos. Pastarajam tipui priklauso dauguma nykštukinių galaktikų, bet yra ir didelių netaisyklingų galaktikų, pavyzdžiui, M82- radijo bangų šaltinis Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 698 žodžiai iš 2168 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.