Biologijos mokslui 1835 metai liks atmintini. Tais metais Ė. Darvinas, būsimasis evoliucijos mokslo kūrėjas, savo ilgai trukusioje kelionėje aplik pasaulį buvo aplankęs Galapagų salas.
Kas tie Galapagai ir kuo jie įžymūs?
Galapagai, arba Vėžlių salos, yra Ramiajame vandenyne. Salyną 1535 m. aptiko ispanai. Jis išsidėstęs lygiai ties pusiauju, apie 1000 km. nuo Pietų Amerikos krantų, ir susideda iš 16 stambesnių salų, kurių bendras plotas 7800 km2. Darvinas atskiras salas vadino angliškai, kaip jas kadaise buvo praminę anglų piratai. Salos nuo 1832 m. priklauso Ekvadorui. Į jas buvo tremiami nuteistieji. Nuo 1892 m. saloms suteikti ispaniški vardai – Izabela (ilgis apie 140 km.), Santa Kruz, Fernandina, San Salvador, Santa Marija.
Galapagai žmogui nesvetingi. Visur vulkaniniai tufai ir tropikų saulės kaitinama suskilusi juoda bazaltinė lava. Žemesnėse salose labai trūksta gėlo vandens. Salų augmenija žemumose skurdi, vyrauja dygliuoti kaktusai ir beveik belapiai krūmynai. Salos aiškiai vulkaninės kilmės. Visur daugybė vulkanų kraterių, turinčių 1 km. ir daugiau aukščio. Izabeloje ir Fernandinoje dar yra veiklių vulkanų, nors šiaip vulkaninė veikla archipelage aprimusi. Vešlesnė augalija prasideda tik nuo pusės kilometro aukščio, nes tik ten yra vėsiau, ore kondensuojasi daugiau vandens garų ir palyja. Darvinas pastebėjo, kad kraterių pietiniai kraštai žemesni, labiau nuardyti. Todėl manoma, kad ugnikalnių viršūnės kadaise iškilo iš vandenyno gelmių, o besiformuojančius kraterius, pirmiau, negu jie atsidūrė dabartiniame aukštyje, anuomet turėjusios smarkiai ardyti iš Pietų atūžiančios vandenyno bangos. Taigi geologiniu atžvilgiu salos yra jaunos. Salyną plauna nuo Antarktikos pusės atslenkanti gan stipri šalto vandens srovė, kuri, pasiekusi Galapagus, pasuka į Vakarus.
Nuostabiausia čia vietinė fauna. Kaip ir augmenija, ji negausi rūšių skaičium. Nėra sausumos žinduolių, o sausumos paukščiams atstovauja tik 26 vien čia sutinkamos rūšys – viena suopių rūšis ir 22 žvirblinių rūšys. Pasitaiko daug jūrinių paukščių, bet šie paplitę plačiai, t. y. būdingi ne tik Galapagams. Iš žvirblinių ypač pažymėtinos 13 galapaginių startkiklių rūšių. Tai pagarsėję Geospiza genties Darvino startkikliai. Visi jie sukurti pagal vieną ir tą patį braižą – stori liemenys, trumpi kaklai, trumpos uodegos ir kojos. Tačiau snapais jie labai skiriasi vieni nuo kitų. Vienų snapas bukas, pritaikytas kietoms sėkloms doroti, kitų snapai silpnesni, nes tie paukščiai minta pumpurais ir minkštais lapeliais. Dar kiti turi laibus snapelius ir yra tipiški vabzdžialesiai, o viena rūšis net pramoko panaudoti kaktusų adatas vikšrams iš kaktuso plyšelių išimti. Tas retas atvejis, kad gyvūnas naudotų įrankį tikslui pasiekti.
Visiems, kas lankėsi Galapaguose, didžiausią įspūdį palikdavo vis dėlto ne paukščiai, o ropliai. Daugybė roplių. Taip bent buvo praeityje. Pažymėtinos dvi stambių driežų rūšys, priklausančios paplitusiai Pietų Amerikos žemyne iguanų šeimai. Abi tos iguanos būna ilgesnės kaip metras, o nuostabiausia tai, kad jos yra augalėdės. Viena yra tipiška sausumos gyventoja, vadinama konolofu. Ji gyvena pačios išraustuose urvuose ir minta augalų lapais ar dygliuotais kaktusais. Kita rūšis – jūrinė iguana – maisto ieško jūros dugne, minta jūros augalais, o sausumoje didžiūlėmis bandomis tik šildosi ir veisiasi.
Galapagai pagaliau garsūs savo didžiūliais drambliniais vėžliais. Pasak Darvino, kai kurie vėžliai būdavo tokie sunkūs, kad juos galėjo pakelti tik 6 – 8 vyrai. Tie vėžliai nieko negirdi; jie, kaip ir vietinės iguanos, taip pat augalėdžiai. Panašių milžiniškų sausumos vėžlių, be Galapagų salyno, randama tik kai kuriose nedidelėse Indijos vandenyno salose.
Galapagų ropliai padarė Darvinui didžiūlį įspūdį. Tūkstančiai didžiūlių sausumos vėžlių ištrypė takus, gausybė čia jūrinių vėžlių, visų salų pakraščiais ropodavo aibės jūrinių iguanų, o visur po medžiais gulintieji konolofai vertė manyti, kad mūsų planetoje nėra kitos panašios vietos, kur ši sausumos stuburynų klasė taip nuostabiai būtų pavadavusi žolėdžius žinduolius. Mintimis neišvengiamai tenka persikelti net ir į mezozojaus eros laikus, kada visur, sausumoje ir jūrose, viešpatavo vėžliai – augalėdžiai ir plėšrūs. Tačiau tada jie savo dydžiais prilygo dabartiniams banginiams.
Būdamas Galapaguose, Darvinas negalėjo nepastebėti ir kai kurių vietinės faunos ypatybių. Pirmiausia krito į akis tos faunos giminystės ryšiai su P. Amerikos žemyno fauna. Tie ryšiai labai aiškūs. Nors visur čia kitos paukščių rūšys, kitokie ropliai, skirtingi moliūskai bei vabzdžiai, tačiau nesuskaitomas tų gyvūnų kūno sandaros smulkmenos ir net paukščių balsai priminė vėsias Patagonijos lygumas arba saulės išdegintus šiaurės Čilės slėnius. Kaip paaiškinti tuos panašumus tarp Galapagų salų ir žemyno gyvūnijų? Juo labiau, kad Galapagų salos geologiniu atžvilgiu nesenos, o jų sandara labai skiriasi nuo gretimo žemyno amžiaus ir sandaros. Laikantis rūšių nekintamumo pozicijų, šiuos faktus sunku paaiškinti. Išvada gali būti tik viena – dabartinių vietinių gyvūnų protėviai kadaise turėję atvykti iš žemyno, o, čia apsigyvenę,
per kartų kartas palaipsniui pakito.