PLANAS:
1. Aplinkotyra ir teršalai;
2. Miškai;
3. Saugok gamtą;
4. Grėsmė gamtai;
5. Gamtos apsauga;
6. Lietuvos nacionaliniai parkai;
7. Rūgštieji lietūs;
8. Ozono sluoksnis;
9. Gyvybės istorija;
10. Naftos žala;
11. Raudonoji knyga.
Aplinkotyra ir teršalai
APLINKOTYROS IDĖJOS LIETUVOJE:
• Lietuvoje gamtotyros ir aplinkosaugos idėjos ėmė ryškėti XVIII a. Pabaigoje.
• Vienas iš pirmųjų gamtos tyrėjų buvo L. Ivinskis (1810-1881). Rietave jis turėjo sklypelį, kur atlikdavo botaninius bandymus.
TERŠALŲ PAPLITIMAS APLINKOJE:
• Pastaraisiais dešimtmečiais ne tik padidėjo aplinkos tarša, bet ir padaugėjo jos rūšių. Žemėje nebeliko vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo žmogaus sukeltos taršos.
• Šiuo metu skiriami keturi aplinkos ir žmogaus teršalų tipai: cheminis, fizikinis, biologinis bei psichologinis. Kiekvienas tipas yra skirstomas dar į keletą smulkesnių atmainų – taršos rūšis.
TARŠOS TIPAS
TARŠOS RŪŠIS
Cheminis Toksinės medžiagos (nuodai)
Narkotikai (alkoholis, rūkalai ir kt.)
Kancerogenai ir mutagenai
Alergenai
Fizikinis Dirbtinė perteklinė šiluma
Garsas (triukšmas)
Dirbtinė šviesa
Vibracija
Radioaktyvusis spinduliavimas
Elektromagnetinės bangos
Ultravioletinė saulės radiacija
Biologinis Ligų sukėlėjai
Kenkėjai
Psichologinis Antžmogiškos ideologijos
Nemorali elgsena
Blogi geobiolaukai
Vizuali tarša
Perteklinė informacija (infotarša)
• Cheminiai teršalai skirstomi į keturias rūšis. Jos apima didelį skaičių dirbtinių cheminių medžiagų, prie kurių nėra pripratę biosfera ir žmogus. Todėl jos gali stipriau ar silpniau jiems kenkti. Cheminiai teršalai kenkia kaip įvairūs į aplinką patekę nuodai arba kaip narkotikai, kuriuos žmogus bei kai kurie gyvūnai naudoja žalodami save. Vis daugėja cheminių medžiagų, kurios gali sukelti vėžį (kancerogenai) ar genetinius susirgimus (mutagenai). Aplinkoje didėja ir tokių cheminių medžiagų, kurios sukelia alergines reakcijas.
• Fizikinės taršos tipas skirstomas į septynias rūšis. Su dalimi šių taršų žmogus ir aplinka susiduria nuo neatmenamų laikų. Pavyzdžiui, radioaktyvus ir elektromagnetinis spinduliavimas, ultravioletinė Saulės radiacija. Kitos fizikinės taršos rūšys yra tik dirbtinės.
• Biologinė tarša taip pat yra amžina. Tačiau dabar, kuomet taip padidėjo žmonių skaičius, jų ūkinė veikla, šios taršos rūšys greitai plinta ir dažnai sukelia pandemijas – visą pasaulį apimančius susirgimus (gripas, AIDS) ar žemės ūkio kenkėjų antplūdžius (kolorado vabalai).
• Psichologinės taršos tipas yra pats naujausias. Jame išskirtos penkios taršos rūšys. Prie antžmogiškų (antihumaniškų) ideologijų, kurios veikia ne tik žmogų, bet ir aplinką, gali būti priskirtas satanizmas, prievartos, pornografijos, gamtos niokojimo bei kitos ideologijos. Taip pat teršia žmogų nemoralios elgsenos pasireiškimai: keiksmai, muštynės, melas, arba gumos žiaumojimas viešoje vietoje. Pastaraisiais dešimtmečiais išplitus televizijai, kompiuteriams žmogus pradėjo gauti itin daug informacijos. Tokia perteklinė informacija vargina, sekina žmogų, todėl ją galima vadinti informacine tarša (infotarša).
Mylėti reikia mokytis ir mokyti…
Mylėti žolę, žemę, debesį, žvėrį…
Kaip vaikas pamils žmogų,
Jei jis niekada nemylėjo pienės ar žiogo?
Kaip vaikas pamils gyvenimą,
Jei jis niekada nemylėjo žemės ar debesėlio?
Janina Degutytė
Miškai
PRATARMĖ:
• Mūsų respublikoje kasmet įveisiami nauji miškai, ugdomi medynai. Atliekant šiuos ir kitus darbus, taikomi nauji, pažangūs metodai. Sparčiais tempais vystosi miškininkystės mokslas, gamyba, todėl miškininkams gamybininkams reikia nemažai žinių.
ŽMOGAUS ŽALA MIŠKUI:
• Miško ruošos įmonės, organizacijos, įstaigos ir kiti žmonės kerta neskirtą kirtimui mišką.
• Sužalojami medžiai ir krūmai arba jiems pakenkiama tiek, kad jie negali augti.
• Pasisavinami nukirsti bei vėjo išversti ar nulaužti medžiai, savavališkai kertami sausuoliai.
• Sunaikinamas, sužalojamas miškas arba jam pakenkiama padegant ar neatsargiai elgiantis su ugnimi.
• Pakenkiama miškui pramonės atliekomis, chemikalais ir nutekamuoju vandeniu, nuo kurio miškas ima džiūti.
• Savavališkai raunami kelmai ir suardomi miško sklypai arba jie savavališkai panaudojami pastatams statyti, miško medžiagai apdoroti, sandėliams ir barjerams įrengti.
• Sunaikinamos arba sužalojamos miško kultūros, sėjinukai ir sodinukai miško medelynuose ir plantacijose, taip pat savaiminiai jaunuolynai bei savaiminukai miškui atkurti skirtuose plotuose.
• Savavališkai miškuose šienaujama bei ganomi gyvuliai.
• Savavališkai renkama ir grėbstoma miško paklotė.
• Savavališkai miškuose sunaikinami skruzdėlynai arba jiems pakenkiama.
• Savavališkai važinėjama po miško plotus ne keliais, statomas transportas, palapinės, įrengiamos laikinos poilsiavietės ne tam tikslui skirtose vietose, miškas šiukšlinamas, gadinami jame esantys ženklai ir įrenginiai.
Saugok gamtą
• Ypač vasarą turistų galima sutikti visur: prie ežerų, kalnuose, prie
šaltinių, miškuose, pievose ir laukymėse. Visi nori pasigėrėti amžinuoju sniegu apdengtais kalnais, nuostabiai žaliuojančiomis, pievomis, pakvėpuoti grynu oru, nusifotografuoti prie nuostabių krioklių, ežerų, augalų ir gyvūnų. Viskas atiduota žmonėms. Žiūrėkite, gėrėkitės, ilsėkitės! Bet, deja, jiems to maža. Jie nori pasiimti gabalėlį gamtos, ką nors gražaus. Kai kurie turistai negalvoja, kad tai nuskurdins, subjauros tą vietą, kur jie ilsėjosi. Daugelis skina laukines gėles. Seniai jau reikia atsikratyti šio barbariško įpročio. Juk skindamas puokštę, žmogus renkasi geriausius, didžiausius žiedus. Sėkloms lieka prastesni, smulkūs, menki. Gėlės išsigimsta, smulkėja. Didelių gražių žiedų retai bepasitaiko. Kasmet jų mažėja. Nuskinti gležni žiedai greitai vysta ir pasidaro niekam nebereikalingi. Nuvargę žmonės meta juos nesigailėdami. Kiek tokių buvusių šviežių, aromatingų, bet greitai nuvytusių gėlių glėbių išmėtyta pakelėse. Daug puokščių išmesta jau kalnuose. Kitos pievose, miške. Tik viena kita puokštė papuošia kambarį ar butą. Ir gyva ji išbūna ant stalo neilgai. Laukinės gėlės – daugelio žmonių turtas, jos priklauso visiems. Jei gėlės išnyks, gamta nuskurs. Ne tokie bus gražūs mūsų kalnai, pievos, pamiškės.
• Gražu žiūrėti, kaip lėtai virš žydinčių augalų skraidinėja peteliškė, kaip neskubėdama tupia ant žiedo, ištiesia savo ilgą straubelį ir lėtai čiuspia augalo sultis. Kažkodėl daugelis vaikų, pamatę gražų drugelį, būtinai nori jį sugauti. Tupintį ant žiedo jį labai lengva prispausti sieteliu, kepure, net ranka. Dažnai jis net nepamato sėlinčio priešo. Gaudydami drugelius vaikai tampa žiauresni. Didelių ir gražių drugių kasmet mažėja, o kai kurie visai išnyksta.
• Miške grybaujame, uogaujame. Būkime miškui dėkingi. Nerūpestingas žmogus meta neužgesintą degtuką, eidamas namo, palieka degantį laužą. Karštą vasarą vėjas įpučia anglis, ir po mišką, sausą pievą ima siausti pikta liepsna, naikindama pakeliui visa, kas gyva: mažyčius naudingus žygius, raudonas žemuoges, baravykus. Dega medžiai, žolė, krūmai, samanos. Išskrenda paukščiai, bėga žvėrys. Kiek žūva kiaušinių, lizdų su neapsiplunksnavusiais paukščiukais, kiškučių, voveriukų ir lapiukų. Užgesinti gaisrą sunku, o kartais ir neįmanoma. Padegė vienas žmogus, o gesina dešimtys. Gaisrai gali siausti kelias dienas, mėnesius. Vietoj ūksmingų, žalių medžių, įvairiaspalvių ir kvepiančių gėlių lieka rūkstantys, apanglėję juodi kelmai, sueižėjusi žemė. Negirdėti paukščių balsų, lapų šlamesio, žolės šiurenimo – visur kapų tyla. O kad degėsių vietoj atsirastų nauja gyvybė, turi praeiti daug dešimtmečių.
• Ypač po turistų poilsiavimo miške randama labai daug šiukšlių. Popieriai, sudaužyti buteliai, celofanas, saldainių popierėliai. Labai žalingas polietilenas. Jis nepūva, neyra, ir po juo niekas neauga.